Siela

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Apie gotikinio roko grupę skaitykite straipsnyje Siela (grupė)

Siela (lot. anima) daugumoje religijų vadinama savarankiška metafizinė substancija, egzistuojanti kiekvieno žmogaus viduje.

Filosofijoje ir religijose labai dažnai „siela“ yra apibrėžiama štai tokiu apibrėžimu: „siela yra kūno ir materijos priešingybė“, tačiau iškėlus elementarų klausimą „kas yra pavyzdžiui materialios kėdės arba stalo priešingybė?“ iškart tampa akivaizdu kad apibrėžimas „siela yra kūno ir materijos priešingybė“ neturi jokios prasmės.

Religijose siela dažniausiai laikoma nemirštančia ir amžina; manoma, kad ji atsiskirianti nuo kūno mirties metu.

Dauguma filosofų sielą supranta kaip nematerialią substanciją, o kai kurie mokslininkai bandė įrodyti jos egzistavimą, ieškodami mirusio žmogaus kūno masės pakitimų.

Žodis psichologija kilo iš gr. psyche 'siela'. Lotynų kalbos žodis spiritus turi žodžio „siela“ šaknį ir išvertus reiškia „kvėpavimas“. Hebrajų kalba žodis nepheš reiškia ne tik 'siela', bet ir 'gyvenimas' arba 'būtinas kvėpavimas'.

Siela krikščionybėje

Paveiksle vaizduojamas Dievas, stebintis angelo ir velnio kovą dėl žmogaus sielos

Sielos nemirtingumas ir pomirtinis gyvenimas yra svarbi krikščionių mokymo dalis. Krikščionys tiki, kad po mirties Dievas atlygins kiekvienam už jo gerus ir blogus darbus. Teisuoliams žadamas amžinas gyvenimas rojuje, o nusidėjėlių sielos būsiančios atskirtos nuo Dievo ir pasmerktos amžinai kančiai pragare. Katalikybėje tikima ir skaistykla, kurioje žmonių sielos apsivalančios per kančią.

Katalikų Bažnyčios katekizme yra parašyta kad „kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais“, o kartais nelaikomos. Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama kad „siela yra žmogaus gyvybė“, „siela yra žmogaus asmuo“, „siela yra dvasinis lygmuo“, „siela yra kūno forma“ ir taip toliau.

363: Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo. 365: Sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“; vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį. 366: Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas – ji nėra tėvų „padarinys“; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga; ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu. 367: Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo. 367: „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu. Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą prasme. Katalikų Bažnyčios katekizmas

Ką sako Biblija

Pavyzdžiui Pradžios 2:7 rašoma: „[...] Taip žmogus tapo gyva siela.“ (Kosto Burbulio vertimas). Taigi siela, pasak šios eilutės, priešingai nei kai kurie mokymai skelbia, yra pats asmuo, o ne atskira substancija, esanti žmoguje.

Siela hinduizme

Hinduizmo šventraštyje Bhagavadgytoje rašoma, kad: „sielos neįmanoma suskaidyti į dalis, siela yra netrapi.“ Pagal vedantinę filosofiją, kiekviena gyva būtybė turi atmaną – aukščiausiojo dieviškumo (brahmano) atspindį savyje.

Siela islame

Apie sielos sampratą islame žr. nafs.

Literatūra

• Dainius Razauskas, Sielos lygmenys: įžanginės pastabos didelei temai. Žmogaus samprata tradicinėje kultūroje: konferencijos medžiaga, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005, p. 54–69.
• Gintaras Beresnevičius, Sielos fenomenologijos įvadas. Lietuvos kultūros tyrinėjimai, t. 1, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995, p. 49–139.