1863–1864 m. sukilimas: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Atmestas 83.171.17.61 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Zirzilia keitimas) Žyma: Atmesti |
|||
| Eilutė 28: | Eilutė 28: | ||
Kovose daugiausia dalyvavo „liberalinių“ pažiūrų studentai, be to, juos rėmė katalikų dvasininkai. |
Kovose daugiausia dalyvavo „liberalinių“ pažiūrų studentai, be to, juos rėmė katalikų dvasininkai. |
||
Jie turėjo pasiėmė AK-47 ir M4A4 ir M4A1-S ir Deagle + dar AWP ginklus kurie jiems labai padėjo. |
|||
Būsimieji sukilimo vadai būrėsi Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje bei Londone. 1861 m. daugelyje Lenkijos – Lietuvos miestų vyko antimonarchinės eisenos. |
Būsimieji sukilimo vadai būrėsi Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje bei Londone. 1861 m. daugelyje Lenkijos – Lietuvos miestų vyko antimonarchinės eisenos. |
||
| Eilutė 35: | Eilutė 33: | ||
[[1862]] m. vasarą Vilniuje sudarytas Sukilimo komitetas – organizacija, vadovavusi sukilimui Rusijos teritorijoje. Nuo 1862 m. spalio komitetas pavadintas [[Lietuvos provincijos komitetas|Lietuvos provincijos komitetu]]. Komitetas palaikė ryšius su lenkų raudonųjų Tautiniu centro komitetu, ir užsienio t. y. Londono revoliucijų rėmėjais. |
[[1862]] m. vasarą Vilniuje sudarytas Sukilimo komitetas – organizacija, vadovavusi sukilimui Rusijos teritorijoje. Nuo 1862 m. spalio komitetas pavadintas [[Lietuvos provincijos komitetas|Lietuvos provincijos komitetu]]. Komitetas palaikė ryšius su lenkų raudonųjų Tautiniu centro komitetu, ir užsienio t. y. Londono revoliucijų rėmėjais. |
||
== Sukilimo pradžia |
== Sukilimo pradžia == |
||
Lenkijoje sukilimas prasidėjo [[1863]] m. [[sausio 22]] d. ir kartais yra vadinamas ''Sausio sukilimu''. Sukilimą [[Varšuva|Varšuvoje]] pradėjo Lenkijos „raudonieji“ – čia įsikūrusi [[Centrinė tautų vyriausybė]] išleido atsišaukimą, kuriame skelbiama, jog valstiečiai gaus žemę neatlygintinai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo, kadangi atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė. |
Lenkijoje sukilimas prasidėjo [[1863]] m. [[sausio 22]] d. ir kartais yra vadinamas ''Sausio sukilimu''. Sukilimą [[Varšuva|Varšuvoje]] pradėjo Lenkijos „raudonieji“ – čia įsikūrusi [[Centrinė tautų vyriausybė]] išleido atsišaukimą, kuriame skelbiama, jog valstiečiai gaus žemę neatlygintinai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo, kadangi atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė. |
||
12:34, 8 gruodžio 2017 versija
| 1863 m. sukilimas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: ATR-Maskvos karai | |||||||||
 Jan Matejko paveikslas – sulaikyti sukilėliai | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 Lenkų, lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių sukilėliai
|
.svg){kind=small} Rusijos imperija
| ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| apie 200 000 sukilėlių per visą sukilimą | nėra duomenų | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 10 000 – 20 000 | nėra duomenų | ||||||||
1863–1864 m. sukilimas (kartais vadinamas Sausio sukilimu) – buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią XIX amžiuje. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Padėtis prieš sukilimą
Norėdama laimėti Krymo karą prieš Rusijos imperiją, Jungtinė Karalystė pradėjo aktyviai remti sukilimus tuomet Rusijos valdomose Lietuvos ir Lenkijos teritorijose. Taip buvo tikimasi sukelti ekonominę krizę Baltijos jūros regione ir karinę krizę Ukrainoje.
Prie įvykių Lietuvoje ir Lenkijoje prisidėjo Vakarų Europos išauginti ir Britanijos remiami revoliucionieriai: Džiusepė Garibaldis, Karlas Marksas, Michailas Bakuninas ir kiti. Rusijos imperijos valdžia, mėgindama rasti geriausią išeitį iš susidariusios vidinės ir tarptautinės padėties, 1861 m. pradėjo žemės ūkio, teismo, finansų, tautos išsilavinimo ir kitas reformas.
Kovose daugiausia dalyvavo „liberalinių“ pažiūrų studentai, be to, juos rėmė katalikų dvasininkai.
Būsimieji sukilimo vadai būrėsi Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje bei Londone. 1861 m. daugelyje Lenkijos – Lietuvos miestų vyko antimonarchinės eisenos.
1862 m. vasarą Vilniuje sudarytas Sukilimo komitetas – organizacija, vadovavusi sukilimui Rusijos teritorijoje. Nuo 1862 m. spalio komitetas pavadintas Lietuvos provincijos komitetu. Komitetas palaikė ryšius su lenkų raudonųjų Tautiniu centro komitetu, ir užsienio t. y. Londono revoliucijų rėmėjais.
Sukilimo pradžia
Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. ir kartais yra vadinamas Sausio sukilimu. Sukilimą Varšuvoje pradėjo Lenkijos „raudonieji“ – čia įsikūrusi Centrinė tautų vyriausybė išleido atsišaukimą, kuriame skelbiama, jog valstiečiai gaus žemę neatlygintinai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo, kadangi atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė.
Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d., kai Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią ir taip palaikė Lenkijoje jau prasidėjusią kovą prieš carinę Rusiją.
Lietuvos provincijos komitete vyravo kairiųjų pažiūrų raudonieji. Kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami Lenkijos tautinio centro komiteto, vietoje Lietuvos provincijos komiteto 1863 m. kovo 11 d. įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių. Balandžio mėnesį valdymo skyriuje susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia.
Įsteigtasis Lietuvos provincijos valdymo skyrius leido atsišaukimus, kad žemės nereikės išsipirkti, kad jos gaus trobelininkai ir darbininkai, prisidėję prie sukilimo, kuriam vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius.
1863 m. birželio 26 d. vietoje valdymo skyriaus įsteigtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius. Visas kraštas netrukus atsidūrė sukilėlių rankose, kadangi valstiečiai norėjo realių laisvių ir nuo sulenkėjusios bajorijos, o Rusijos imperijos kariuomenė laikėsi didesniuose miestuose.
Sukilimo eiga
-
Mūšių vietos lietuviškose gubernijose -
Mūšių vietos Lenkijos karalystėje -
Rusai karia sukilėlius prie Šiaulių (Stanisław Witkiewicz, apie 1870 m.) -
-
-
.jpg)
Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados. Pradėti naikinti caro policininkai ir kiti okupacinės administracijos atstovai.
1863 m. vasario 2 d. dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys susikovė su husarų eskadronais ties Čystos Būdos kaimu ir buvo nugalėti.
Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Apie 2500 sukilėlių sutelkęs Zigmantas Sierakauskas balandžio 7 d. paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu. balandžio 21 d. jo vadovaujamas būrys Raguvos miškuose laimėjęs Genėtinių mūšį, privertė trauktis Rusijos imperijos karius. Vėliau Z. Sierakausko sukilėliai patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše. Gegužės 7 d. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės 8 d. ties Gudiškiu po 4 valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti.
1863 m. gegužės 7–9 d. vyko Biržų kautynės, kuriose Zigmanto Sierakausko vadovaujami apie 2500 sukilėlių pralaimėjo caro kariuomenės daliniui.
Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją.
1863 m. gegužės 13 d. liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas Michailu Muravjovu, kuris vėliau buvo pramintas Koriku.
Atvykęs su Rusijos kariuomenės pastiprinimais, naujas generalgubernatorius įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų masinių represijų – karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje laikyti vadai Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie 140 tūkst. Rusijos kareivių.
1863 m. liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas Konstantinas Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus.
Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d. Ten dabar stovi Evangelikų reformatų bažnyčia, įrengta atminimo lenta.
1863 m. liepą-lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 m. rugsėjo mėn., čia veikė apie 20 rinktinių. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 m. pradžioje suėmus ir kovo 22 d. įvykdžius mirties bausmę K. Kalinauskui, tačiau 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.
Pasekmės
Rusijos okupacinė armija ginkluotą pasipriešinimą galutinai numalšino 1864 m. rudenį.
Sukilimo metu Lietuvoje įvyko 321 mūšis su okupacine Rusijos kariuomene. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 ar net 20 Rusijos naudai.
Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių.
Po sukilimo toliau vykdytos represijos, 1864 m. įvestas Spaudos draudimas. Padaryta ir nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 m. reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas paspartino baudžiavos liekanų likvidavimą, kapitalizmo raidą, nacionalinį sąmonėjimą.
Sukilimas minimas ir lietuvių literatūroje, rašytojo J. Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“, Žemaitės (Julijos Žymantienės) „Autobiografijoje“.
Po sukilimo Lietuvoje uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis:
- 1863 m. – Vilniaus vizitiečių vienuolynas
- 1863 m. – Kauno benediktinių vienuolynas (uždarytas tik noviciatas)
- 1864 m. – Trinitorių vienuolynas Antakalnyje (Vilniuje)
- 1864 m. – Kauno bernardinių vienuolynas
- 1864 m. – Kauno šaričių vienuolynas
- 1864 m. – Paparčių domininkonų vienuolynas
- 1864 m. – Tytuvėnų bernardinų vienuolynas (bažnyčią tikintieji su vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis išsaugojo)
- 1864 m. – Vilniaus bernardinių vienuolynas
- 1864 m. – Vilniaus Laterano reguliariųjų kanauninkų vienuolynas
- 1864 m. rugsėjo 12 d. – Dotnuvos bernardinų vienuolynas
- 1864 m. – Trakų dominikonų vienuolynas
- 1865 m. – Palėvenės vienuolynas (bažnyčia palikta katalikams)
- 1865 m. – Vilniaus Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia ir vienuolynas
- 1866 m. – Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčia
Šaltiniai
- O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. – Vilnius, 1969.
- Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. – Vilnius, 1988.
- V. Indrašius, Lietuvybės židiniai Čiornaja Padinoje ir Talovkoje. „Lietuvos aidas“ – 2014, kovo 3, 8 d.
