Šamanizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Bpetkute (aptarimas | indėlis)
S Ištaisytos rašybos ir stiliaus klaidos.
Bpetkute (aptarimas | indėlis)
Eilutė 24: Eilutė 24:
== Šamanizmas pasaulyje ==
== Šamanizmas pasaulyje ==


Dabar pasaulyje šamanizmas išlikęs daugiausia nedidelėse, gamtos apsuptyje gyvenančiose tautose, besiverčiančiose medžiokle, [[žvejyba]], [[rankiojimas|rankiojimu]], žemdirbyste. Ypač glaudus šamanizmo ir medžioklės santykis, nes šamanai tiki gyvūnus turint sielas, kurias galima paveikti. Iš to kyla tikėjimas, kad lygiai kaip žmonės medžioja žvėris, taip ir dvasios medžioja žmonių sielas, ir dažnai žmogus suserga ar miršta to, kad jo siela buvo pagrobta.<ref name=Vitebsky></ref> Šamanizme medžioklė suprantama kaip dvasinis veiksmas, savotiška dvasinė sueitis su Žvėrių valdovu. Medžiotojų visuomenėse šamanais daugiausia būna vyrai. Žemdirbių visuomenėse medžiojamus gyvūnus pakeičia naminių gyvūnų aukojimas, iškyla moterų šamanių vaidmuo. Moterys šamanės dažniau susijusios su gydymu, užkalbėjimais, o ne panirimu į dvasių pasaulį. Šamanizmas paplitęs daugiausia neklasinėse visuomenėse, tačiau net ir imperinėse hierarchijose šamanai dažnai užimdavo svarbų vaidmenį (ypač Mongolų imperijoje, Senovės Kinijoje).
Dabar pasaulyje šamanizmas išlikęs daugiausia nedidelėse, gamtos apsuptyje gyvenančiose tautose, besiverčiančiose medžiokle, [[žvejyba]], [[rankiojimas|rankiojimu]], žemdirbyste. Ypač glaudus šamanizmo ir medžioklės santykis, nes šamanai tiki gyvūnus turint sielas, kurias galima paveikti. Iš to kyla tikėjimas, kad lygiai kaip žmonės medžioja žvėris, taip ir dvasios medžioja žmonių sielas, ir dažnai žmogus suserga ar miršta dėl to, kad jo siela buvo pagrobta.<ref name=Vitebsky></ref> Šamanizme medžioklė suprantama kaip dvasinis veiksmas, savotiška dvasinė sueitis su Žvėrių valdovu. Medžiotojų visuomenėse šamanais daugiausia būna vyrai. Žemdirbių visuomenėse medžiojamus gyvūnus pakeičia naminių gyvūnų aukojimas, iškyla moterų šamanių vaidmuo. Moterys šamanės dažniau susijusios su gydymu, užkalbėjimais, o ne panirimu į dvasių pasaulį. Šamanizmas paplitęs daugiausia neklasinėse visuomenėse, tačiau net ir imperinėse hierarchijose šamanai dažnai užimdavo svarbų vaidmenį (ypač Mongolų imperijoje, Senovės Kinijoje).


=== Sibiras ir Vidurinė Azija ===
=== Sibiras ir Vidurinė Azija ===
[[Sibiras]] ir [[Vidurinė Azija]] yra „klasikinio“, „tikrojo“ šamanizmo žemė.<ref name=Vitebsky></ref> Būtent lyginant su Sibiro šamanais šamanizmo sąvoka imta sieti ir su kitų pasaulio kraštų dvasinėmis praktikomis. Iš esmės visos Sibiro tautos ([[jakutai]], [[evenkai]], [[evenai]], [[čiukčiai]], [[nganasanai]], [[koriakai]], [[altajiečiai]], [[jukagyrai]], [[chantai]], [[nencai]] ir kt.), taip pat Vidurio Azijos tautos (ypač [[mongolai]], [[kirgizai]], [[mandžiūrai]]) turi savo šamanistines praktikas ir panašią kosmologiją. Sibiro šamanai pasaulį įsivaizduoja suskirstytą į sluoksnius (dangaus, žemės, požemio), kuriuos jungia medis, virvė ar kolona, kuria šamanas gali po tuos pasaulius keliauti. Inciacijos praktikos susijusios su dvasių atliekamu šamano kūno išdarinėjimu ir vėl sulipdymu. [[Buriatija|Buriatijoje]], [[Jakutija|Jakutijoje]] išskiriami juodieji šamanai, susiję su [[magija]], požemių pasauliu, gydantys ligas, malšinantys piktąsias dvasias ir baltieji šamanai, bendraujantys su dievais ir teikiantys žmonėms gerybes (pastarieji iš esmės atlieka žynių paskirtį). Šiaurės Sibiro tautose šamanas būdavo ir genties vadas, Rytų Sibire šamanizmas labiau praktikuotas šeimose, o Pietų Sibire ir Mongolijoje – socialiai įtvirtintas, hierarchizuotas. Pastarajame krašte šamanistines praktikos glaudžiai persipynė su [[budizmas|budizmu]]. XIX a. pab.–XX a. dėl Rusijos ir Kinijos politikos, ypač dėl komunistų vykdyto vietinių tautų sėslinimo, ateizmo propagandos Sibire, Mongolijoje ir Vidurinėje Azijoje šamanizmas nunyko, nors dabar vėl vietomis atkuriamas.
[[Sibiras]] ir [[Vidurinė Azija]] yra „klasikinio“, „tikrojo“ šamanizmo žemė.<ref name=Vitebsky></ref> Būtent lyginant su Sibiro šamanais šamanizmo sąvoka imta sieti ir su kitų pasaulio kraštų dvasinėmis praktikomis. Iš esmės visos Sibiro tautos ([[jakutai]], [[evenkai]], [[evenai]], [[čiukčiai]], [[nganasanai]], [[koriakai]], [[altajiečiai]], [[jukagyrai]], [[chantai]], [[nencai]] ir kt.), taip pat Vidurio Azijos tautos (ypač [[mongolai]], [[kirgizai]], [[mandžiūrai]]) turi savo šamanistines praktikas ir panašią kosmologiją. Sibiro šamanai pasaulį įsivaizduoja suskirstytą į sluoksnius (dangaus, žemės, požemio), kuriuos jungia medis, virvė ar kolona, kuria šamanas gali po tuos pasaulius keliauti. Inciacijos praktikos susijusios su dvasių atliekamu šamano kūno išdarinėjimu ir vėl sulipdymu. [[Buriatija|Buriatijoje]], [[Jakutija|Jakutijoje]] išskiriami juodieji šamanai, susiję su [[magija]], požemių pasauliu, gydantys ligas, malšinantys piktąsias dvasias ir baltieji šamanai, bendraujantys su dievais ir teikiantys žmonėms gėrybes (pastarieji iš esmės atlieka žynių paskirtį). Šiaurės Sibiro tautose šamanas būdavo ir genties vadas, Rytų Sibire šamanizmas labiau praktikuotas šeimose, o Pietų Sibire ir Mongolijoje – socialiai įtvirtintas, hierarchizuotas. Pastarajame krašte šamanistines praktikos glaudžiai persipynė su [[budizmas|budizmu]]. XIX a. pab.–XX a. dėl Rusijos ir Kinijos politikos, ypač dėl komunistų vykdyto vietinių tautų sėslinimo, ateizmo propagandos Sibire, Mongolijoje ir Vidurinėje Azijoje šamanizmas nunyko, nors dabar vėl vietomis atkuriamas.


=== Pietų, Pietryčių ir Rytų Azija ===
=== Pietų, Pietryčių ir Rytų Azija ===
Eilutė 61: Eilutė 61:


=== Gydytojas ===
=== Gydytojas ===
Šamanai įgauna reikalingas žinias ir jėgą, norint gydyti įžengiant į dvasinį pasaulį ar dimensiją. Jis gali turėti daug dvasinių vadovų, kurie jam/jai padeda keliauti po jų pasaulį ir į jį įžengti. Tikima, kad dvasinis vadovas visuomet yra šalia šamano, bet kiti gali jį pastebėti, tik kai šamanas yra [[transas|transe]]. Gydydamas [[magas]] sugrąžina pamestas dalis iš ligonio [[siela|sielos]], taip pat išvalo energiją.
Šamanai įgauna reikalingas žinias ir jėgą, norėdami gydyti įžengiant į dvasinį pasaulį ar dimensiją. Jis gali turėti daug dvasinių vadovų, kurie jam/jai padeda keliauti po jų pasaulį ir į jį įžengti. Tikima, kad dvasinis vadovas visuomet yra šalia šamano, bet kiti gali jį pastebėti, tik kai šamanas yra [[transas|transe]]. Gydydamas [[magas]] sugrąžina pamestas dalis iš ligonio [[siela|sielos]], taip pat išvalo energiją.


== Taip pat skaitykite ==
== Taip pat skaitykite ==

20:35, 26 lapkričio 2017 versija

Indėnų urarinų (Amazonija) šamanas

Šamanizmas – tam tikrų religinės praktikų, pabrėžiančių tiesioginius sielos kelionių, transo, ekstazės potyrius, visuma. Remiasi išpažinėjų tikėjimu, kad šamanas dėl tiesioginio bendravimo su dvasiomis gali veikti tikrovę. Šamanizmas yra plati sąvoka apimanti daugelį įvairių praktikų visame pasaulyje: tai ne vieningas, savo nuostatus, doktrinas, autoritetingus dvasininkus turintis judėjimas, o daugybė skirtingų dvasinių praktikų ir tradicijų, paplitusių visame pasaulyje. Šamanizmas gali būti glaudžiai persipynęs su konkrečioje vietovėje paplitusiomis religijomis.

Šamanizmas paplitęs beveik visame pasaulyje. Jis praktikuojamas kai kurių Azijos, Afrikos, Centrinės Amerikos, Polinezijos tautų. Kartais labai skirtinguose kraštuose atliekami panašūs ritualai (Amerikos indėnų, eskimų, Suomijos lapių, Sibiro ar Graikijos tautelių).

Sąvoka „šamanas“ kilusi iš Sibire vartojamos evenkų kalbos žodio šamán, nors iškelta spėjimų, kad šis žodis galėjęs kilti ir iš sanskrito śramaṇa („atsiskyrėlis, vienuolis“; plg. vėliau per budizmą paplitusias atmainas pali samana, tocharų ṣamāne, kin. 沙門, pinyin: shāmén)[1]. XVII a. per rusų kalbą žodis pateko į kitas Europos kalbas, o vėliau antropologų pritaikytas daugeliui panašių dvasinių praktikų visame pasaulyje. Sibire šamanais laikomi tokie žmonės, kurie geba savo siela pasiekti aukštutinius ir žemutinius pasaulius. Tačiau prie šamanizmo priskiriamos ir dvasinės praktikos, nesusijusios su sielų kelionėmis – tai sąmoningas transo būsenos pasiekimas, įvairios dvasių valdymo praktikos. Kita vertus, mediumai prie šamanų nepriskiriami, nes šie yra apsėdami dvasių, o ne patys jas valdo.[2]

Istorija

Tikėtina, kad šamanizmas buvo pati seniausia žmonijos dvasinė praktika, religija, medicinos praktika.[2] Šamanizmas labai glaudžiai susijęs su medžiokle ir medžiotojiška pasaulėvoka, o akmens amžiaus žmonės daugiausia ir vertėsi medžiokle. Su šamanistinėmis praktikomis gali būti susiję akmens amžiaus urvų ir uolų piešiniai bei raižiniai, vaizduojantys įvairius (ypač medžiojamus) gyvūnus, pusiau žmones, pusiau gyvūnus (žvėrtakius), kurie daug kuom susiję su istoriškai žinomų šamanistinių visuomenių menu.[3][4] Apie galimas šamanistines praktikas jau paleolite liudija ir archeologiniai radiniai,[5] neolitinio žmogaus mumija (Ecis), rasta Alpių ledynuose, ant kūno turėjo tatuiruotes, akmeninį diską bei vaistinių grybų.

Priešistorinis menas ir magija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Urvų piešiniai.

Iš pradžių mokslininkai manė, kad urvinis žmogus urvuose piešė pramogai, tačiau dabar didžioji dalis mokslininkų yra priešistorinės magijos teorijos šalininkai. Medžioklės sėkmės ir medžiojamųjų žvėrių bandų pagausėjimo užkeikimai buvo kertinis orinjako ir madleno kultūrų medžiotojų magijos akmuo priešistoriniais laikais.[6][7]

„Orinjakiečiai ir madleniečiai – iš prigimties medžiotojai – stengėsi susilaukti sėkmės medžioklėje, padedami ceremonijų. Jie piešė gyvūnus, kuriuos ruošėsi medžioti, paskui kaip magiškus burtus piešinyje išpiešdavo žaizdas, t. y. jie tarsi užmušinėdavo atvaizdus, kad užsitikrintų sėkmę tokiu būdu užburtų gyvūnų medžioklėje. Taip galima paaiškinti ženklus, skyles, strėles, kirvius ir vėzdus, matomus daugelyje gyvūnų piešinių. Kartais medžiotojo ketinimas būdavo išreiškiamas dar konkrečiau: gyvūnas atvaizduotas spąstuose, žabangose arba mušamas akmenimis... Kai kurios priešistorinės relikvijos turi nenuginčijamus tokio taikaus būrimo požymius – aiškius vaisingumo simbolius. Pavyzdžiui, kai kurie gyvūnai turi didelius nukarusius pilvus. Pabrėžto perdėjimo tikslas buvo atvaizduoti patelę su prieaugliu. Reikia manyti, kad gyvūnus piešęs burtininkas užkeikimais padėdavo daugintis kai kurioms gyvūnų rūšims, kurių priešistorinis žmogus suvalgydavo labai daug. Apie tai galima spręsti pagal dažnai randamas krūvas kaulų.“[6]

Magija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Magija.

Daugelyje tarpusavyje nesusijusių šalių (Afrikos, Sibiro, Šiaurės ir Pietų Amerikos) egzistuojančios pirmykštės šamanistinės bendruomenės pasižymi labai artimu maginiu pasaulio supratimu: jas sieja ir panaši kosmologija ir panašios gamtos bei socialinių reiškinių interpretacijos (pvz., pasaulio atsiradimo legendos) ir netgi ritualai. Šiuo metu dažniausiai daroma prielaida, kad panašumus sąlygoja ne istoriniai ryšiai, o tam tikros giluminės žmogaus sąmonės ir pasąmonės ypatybės, visai žmonijai būdingi archetipai bei kolektyvinės pasąmonės dėsniai.

Šamanizmas pasaulyje

Dabar pasaulyje šamanizmas išlikęs daugiausia nedidelėse, gamtos apsuptyje gyvenančiose tautose, besiverčiančiose medžiokle, žvejyba, rankiojimu, žemdirbyste. Ypač glaudus šamanizmo ir medžioklės santykis, nes šamanai tiki gyvūnus turint sielas, kurias galima paveikti. Iš to kyla tikėjimas, kad lygiai kaip žmonės medžioja žvėris, taip ir dvasios medžioja žmonių sielas, ir dažnai žmogus suserga ar miršta dėl to, kad jo siela buvo pagrobta.[2] Šamanizme medžioklė suprantama kaip dvasinis veiksmas, savotiška dvasinė sueitis su Žvėrių valdovu. Medžiotojų visuomenėse šamanais daugiausia būna vyrai. Žemdirbių visuomenėse medžiojamus gyvūnus pakeičia naminių gyvūnų aukojimas, iškyla moterų šamanių vaidmuo. Moterys šamanės dažniau susijusios su gydymu, užkalbėjimais, o ne panirimu į dvasių pasaulį. Šamanizmas paplitęs daugiausia neklasinėse visuomenėse, tačiau net ir imperinėse hierarchijose šamanai dažnai užimdavo svarbų vaidmenį (ypač Mongolų imperijoje, Senovės Kinijoje).

Sibiras ir Vidurinė Azija

Sibiras ir Vidurinė Azija yra „klasikinio“, „tikrojo“ šamanizmo žemė.[2] Būtent lyginant su Sibiro šamanais šamanizmo sąvoka imta sieti ir su kitų pasaulio kraštų dvasinėmis praktikomis. Iš esmės visos Sibiro tautos (jakutai, evenkai, evenai, čiukčiai, nganasanai, koriakai, altajiečiai, jukagyrai, chantai, nencai ir kt.), taip pat Vidurio Azijos tautos (ypač mongolai, kirgizai, mandžiūrai) turi savo šamanistines praktikas ir panašią kosmologiją. Sibiro šamanai pasaulį įsivaizduoja suskirstytą į sluoksnius (dangaus, žemės, požemio), kuriuos jungia medis, virvė ar kolona, kuria šamanas gali po tuos pasaulius keliauti. Inciacijos praktikos susijusios su dvasių atliekamu šamano kūno išdarinėjimu ir vėl sulipdymu. Buriatijoje, Jakutijoje išskiriami juodieji šamanai, susiję su magija, požemių pasauliu, gydantys ligas, malšinantys piktąsias dvasias ir baltieji šamanai, bendraujantys su dievais ir teikiantys žmonėms gėrybes (pastarieji iš esmės atlieka žynių paskirtį). Šiaurės Sibiro tautose šamanas būdavo ir genties vadas, Rytų Sibire šamanizmas labiau praktikuotas šeimose, o Pietų Sibire ir Mongolijoje – socialiai įtvirtintas, hierarchizuotas. Pastarajame krašte šamanistines praktikos glaudžiai persipynė su budizmu. XIX a. pab.–XX a. dėl Rusijos ir Kinijos politikos, ypač dėl komunistų vykdyto vietinių tautų sėslinimo, ateizmo propagandos Sibire, Mongolijoje ir Vidurinėje Azijoje šamanizmas nunyko, nors dabar vėl vietomis atkuriamas.

Pietų, Pietryčių ir Rytų Azija

Pietų, Pietryčių ir Rytų Azijoje šamanistinės praktikos labai glaudžiai persipynusios su vietinėmis religijomis – hinduizmu, budizmu, daoizmu, šintoizmu ir kt. Šiame regione gausu egzorcizmo, magijos praktikuotojų, įvairių jogų, vienuolių, asketų, mediumų, aiškiaregių, šventųjų, tad išskirti šamanistines praktikas jų tarpe nelengva.[2] Jei Sibro šamanai dažnai apima visas dvasines veiklas, tai Azijos šamanai dažnai specializuojasi siauroje srityje – gydyme, kerėjime, dvasiniame tarpininkavime. Šamanistinės praktikos paplitusios Nepale bei tarp kitų Himalajų priekalnių tautų (čia praktikuojamos sielų kelionės), šamanizmu gausiai persiėmęs Tibeto budizmas (per senąją bon religiją). Indijoje yra didžiulė neorotoksinių dvasinių praktikų įvairovė – įvairios jogų, fakyrų kai kurių bhaktų ekstatinės praktikos artimos šamanizmui, nors bene gryniausiai jos išsilaikiusios tarp senųjų Indijos tautų (adivasių). Šamanistinėmis laikomi ir Malaizijos, Indonezijos, Vietnamo, Tailando, kai kurių Kinijos kalnų, džiunglių tautų dvasinės praktikos. Kinijoje, Korėjoje, Taivane, Japonijoje seniau buvo paplitęs šamanizmas, o dabar jis labiau susiliejęs su vietinėmis religijomis ar naujaisiais religiniais judėjimais.

Šio regiono visuomenės dažniau verčiasi žemdirbyste, medžioklės svarba čia menkesnė, todėl nėra tokio ryškaus šamano ir žvėries ryšio. Čia dažnai šamanėmis būna moterys (ypač Rytų Azijoje, ten net vyrai šamanai persirengia moterimis), daugiau dėmesio skiriama gydymams, egzorcizmui, transui, o ne sielų kelionėms.[2]

Šiaurės Amerika

Šiaurės Amerikos šiaurės tautų (eskimų) dvasinės praktikos labai panašios ir genetiškai susijusios su Sibiro šamanizmu. Jiems įprasti kūno išskaidymai, stulbinančios kelionės oru ar į jūros dugną. Toliau pietuose gyvenančių indėnų šamanai nebe visur patiria transą ar atlieka dvasios keliones.[2] Vienose tautose šamanai sergančiojo sielą gelbsti leisdamiesi į mirusiųjų karalystę, neria į jūrą, o kiti, pvz., selišai, vaizduoja plaukimą kanoja, kuria plukdoma sergančiojo siela. Didžiosiose lygumose iniciacijas į šamaną suardant kūną keičia askezės ir vienuolystės praktikos, o transą – sapnai ir regėjimai. Čia šamanizmas labiau susijęs su burtininkavimu.

Šamanizmas ir kitos dvasinės praktikos Šiaurės Amerikoje labai nunyko dėl indėnų naikinimo, o vėliau asimiliacijos. Dabar daug praktikų atkuriama naujųjų religinių judėjimų kontekste.

Lotynų Amerika

Lotynų Amerikoje, ypač Amazonijoje, šamanizmas paplitęs, daug kuo panašus į Sibiro šamanizmą: visata suvokiama esant keleto lygmenų, kuriuos galima pasiekti per pasaulio medį, inciacijai būdingas simbolinis kūno išdarinėjimas, šamanai turi daug dvasių pagalbininkių. Šiame regione šamanai ypač naudojasi haliucinogeniniais augalais: meskalinu, glotniagalvėmis, ajahuaska ir kt. Transui pasiekti vietoje būgno dažniau naudojami tarškalai. Labai svarbus jaguaro kultas, šamanai siekia perimti jo galias, Centrinėje Amerikoje svarbesnis yra erelis. Dalis Lotynų Amerikos šamanų (ypač huičioliai, Peru vegetalistai) savo regėjimus atvaizduoja spalvingais siuvinėjimais, piešiniais. Daugelyje Centrinės ir Pietų Amerikos bendruomenių šamanas yra svarbiausias asmuo. Dalyje tautų, ypač Amazonijoje, kiekvienas žmogus (arba kiekvienas vyras) laikomas šamanu, nelygu tik jo sugebėjimai.

Dėl kolonizacijos ir globalizacijos šamanizmas vietomis Lotynų Amerikoje nunyko, bet Amazonijoje tebėra gajus. Ten kuriasi nauji šamanistiniai judėjimai, pvz., Peru vegetalistai, kurie nebėra indėnai (dažniausiai ispanakalbiai metisai), bet praktikuoja šamanizmą.[2]

Kitur

Likusiame pasaulyje šamanizmas nėra paplitęs taip nuosekliai, nors paskirų praktikų pasitaiko. Afrikoje dvasininkai nekeliauja į dvasių pasaulį, o dvasios pačios nevaldomai apsėda pasirinktą žmogų. Nors štai Kalahario bušmėnams sielų kelionės į dangų yra žinomas veiksmas. Kai kurių Australijos aborigenų šamanus inicijuoja dvasios, išskaidydamos jų kūną. Kitur dvasios nužudo iniciantą, atveria jo kūną ir į vidų prideda kalnų krištolo bei kitų galingų medžiagų. Naujosios Zelandijos kalnuose gyvenantys maoriai taip pat praktikuoja šamanizmą, kuris persipynęs su burtininkavimu.

Iš Europos tautų šamanizmą yra išlaikę šiaurėje gyvenantys samiai. Šamaniškų siužetų galima aptikti ir senovės graikų mitologijoje bei vikingų dievo Odino kulte.[2]

Sociologija

Vaidmuo

Šamanų socialinis vaidmuo susideda iš tam tikro elgesio, teisių ir įsipareigojimų, kuriuos jis gauna užimdamas šį socialinį statusą.

Šamanizmas yra laikomas pašaukimu. „Pašaukti“ asmenys paprastai ilgą laiką serga, kol liga nepaskatina jo ieškoti dvasinio vadovo ar šamano-gydytojo. Toks susirgimas paprastai neišgydomas tradicinėje vakarų medicinoje. Šamanas, panaudodamas dvasias ar nematerialius objektus, gali sugrąžinti prarastą sveikatą.

Kultūrinė antropologija šamanizmą laiko neatskiriama kultūros, tikėjimų ir religijos studijų dalimi.

Gydytojas

Šamanai įgauna reikalingas žinias ir jėgą, norėdami gydyti įžengiant į dvasinį pasaulį ar dimensiją. Jis gali turėti daug dvasinių vadovų, kurie jam/jai padeda keliauti po jų pasaulį ir į jį įžengti. Tikima, kad dvasinis vadovas visuomet yra šalia šamano, bet kiti gali jį pastebėti, tik kai šamanas yra transe. Gydydamas magas sugrąžina pamestas dalis iš ligonio sielos, taip pat išvalo energiją.

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

  1. Fortson, Benjamin W. (2010) Indo-European Language and Culture: An Introduction, second edition, Oxford: Blackwell
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Vitebsky, Piers 2005. Šamanizmas. Vilnius: Alma littera
  3. Department of Arts of Africa, Oceania, and the Americas. “African Rock Art.” In Heilbrunn Timeline of Art History. New York: The Metropolitan Museum of Art, 2000–. [1] (October 2000)
  4. Lewis-Williams, J. David. 2002. The Mind in the Cave: Consciousness and the Origins of Art. Thames & Hudson
  5. Tedlock, Barbara. 2005. The Woman in the Shaman’s Body: Reclaiming the Feminine in Religion and Medicine. New York: Bantam
  6. 6,0 6,1 Kastere, Norbert. 1958 m. 10 metų po žeme. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla
  7. Lewis-Williams, J. David. 2002. The Mind in the Cave: Consciousness and the Origins of Art. Thames & Hudson

Nuorodos