Max Reger: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
Dydis nepakito ,  prieš 3 metus
S
 
== Biografija ==
Johanas Baptistas Jozefas Maksimiljanas (trumpiau − Maksas) Rėgeris gimė [[1873]] m. [[kovo 19]] d. Brando miestelyje netoli [[Bairoitas|Bairoito]] Bavarijoje. Jo tėvas Jozefas buvo mokytojas, mokėjo groti daugeliu instrumentų ir buvo parašęs harmonijos vadovėlį. 1874 m. šeima persikėlė į [[Veidenas|Veideną]], kur 1884 m. M. Rėgeris pradėjo mokytis pianino pas Adalbertą Lindnerį, kuris pabrėžė polifoninės [[Johanas Sebastianas Bachas|J. S. Bacho]] ir [[Johanesas Bramsas|J. Bramso]] muzikos modelius. Susipažino su vargonų muzika. Iš keturių Makso brolių ir seserų trys mirė vaikystėje, kas galbūt turėjo poveikį būsimai kompozitoriaus kūrybai. 1888 m. M. Rėgeris lankėsi Bairoite, kur matė [[Richardas Vagneris|R. Vagnerio]] operų „Niurnbergo meisterzingeriai“ ir „Parsifalis“ pastatymus, tai jį paskatino pasirinkti muziko kelią. A. Lindneris jo ankstyvasias kompozicijas parodė [[Hugo Riemann|Hugui Rymanui]], kuris priėmė Maksą į savo mokinius. 1890 m. M. Rėgeris persikėlė paskui mokytoją į [[Vysbadenas|Vysbadeną]], kur tęsė mokslus vietos konservatorijoje. H. Rymanas suorganizavo keleto M. Rėgerio kompozicijų publikavimą [[Londonas|Londone]]. Vysbadene M. Rėgeris, baigęs konservatoriją, mokė muzikos privačiai, toliau gilinosi į [[Johanas Sebastianas Bachas|J. S. Bacho]] ir [[Johanesas Bramsas|J. Bramso]] muziką ir atitolo nuo programinės muzikos rašymo. 1896 m. jis susipažino su [[Richardas Štrausas|R. Štrausu]], tarp jo pažįstamų buvo [[Ferruccio Busoni|F. Buzonis]], [[Eugen d'Albert|E. d’Alberas]]. 1886−871896−97 m. M. Rėgeris atliko vienerių metų karinę tarnybą. Jis daug rūkė ir gėrė. Kilo legenda, kad būdamas girtas jis sukūrė savo talentingiausius kūrinius. Gyvenimo būdas paveikė M. Rėgerio fizinę ir psichologinę sveikatą ir 1898 m. jis grįžo į tėvų namus atsigauti. Po grįžimo sukūrė geriausius savo kūrinius vargonams, paremtus [[protestantizmas|protestantiškais]] choralais („Įvedimas ir pasakalija“, 1900, „Simfoninė fantazija ir fuga“, 1901).
 
1901 m. M. Rėgeris persikėlė tęsti karjeros į [[Miunchenas|Miuncheną]]. Pagrindiniu jo pajamų šaltiniu išliko privatus muzikos mokymas. 1902 m. jis vedė Elzą fon Berken, liuteronę. Pats M. Rėgeris nuo gimimo buvo kataliku ir, nors formaliai buvo nuo [[katalikybė]]s atsiribojęs, jo muzika XX a. pradžioje pradėjo sulaukti pripažinimo vietos katalikiškuose sluoksniuose. M. Rėgeris laikėsi kritiško požiūrio į tuometinę Miuncheno muzikinę kultūrą ir jos atstovus. Jis buvo išsikėlęs savo „absoliučiosios muzikos“ idealą. 1902 m. atliktas jo „Pianino kvintetas C minore“ sulaukė sėkmės. 1903 m. publikuotas M. Rėgerio teoretinis veikalas „Apie moduliaciją“ (''Beiträge zur Modulationslehre''), kuriame jis atsiribojo nuo mokytojo H. Rymano propaguoto chromatizmo. M. Rėgerio autoritetas augo, 1904 m. jis pradėjo dėstyti Miuncheno muzikos konservatorijoje, 1906 m. koncertavo [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]]. 1907 m. jis priėmė pasiūlymą tapti [[Leipcigas|Leipcigo]] universiteto muzikos direktoriumi. 1907−08 m. sukūrė ypač sudėtingą „Koncertą smuikui“. Jenos ir Berlyno universitetai jam suteikė garbės daktaro vardus. Jis vesdavo rečitalius su jaunu perspektyviu smuikininku Adolfu Bušu. 1910 m. [[Dortmundas|Dortmunde]] įvyko pirmasis festivalis, skirtas vien M. Rėgerio muzikai. Leipcige kompozitorius subrendo kaip [[orkestras|orkestrinės muzikos]] kūrėjas, nors nesustojo intensyviai rašyti [[kamerinė muzika|kamerinės muzikos]] žanruose. 1911 m. jis tapo Saksė-Meiningenų dvaro orkestro vadovu. Papildomas dirigento darbas dar labiau paveikė jo sveikatą. Prasidėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajam pasauliniui karui]] M. Rėgeris atsisakė savo postų ir 1915 m. pasitraukė su šeima į [[Jena|Jeną]], kur tikėjosi ją išlaikyti koncertuodamas (jie buvo įsivaikinę dvi mergaites). Karo įvykių paveiktais jo vėlyvaisiais būdingais kūriniais buvo ''Requiem'' (1915) ir „Atsiskyrėlis“ (''Der Einsiedler'', abu orkestrui ir chorui). Maksas Rėgeris mirė nuo širdies smūgio [[1916]] m. [[gegužės 11]] d. [[Leipcigas|Leipcige]] grįždamas namo iš koncertinio turo Nyderlanduose. Tarp kitų pažymėtinų jo kūrinių: „Šimtoji psalmė“ (1909), „Romantinė siuita“ (1912), „Siuita pagal A. Bekliną“ (1913).
9 570

pakeitimų

Naršymo meniu