Čigonai

Čigonai
Gyventojų skaičius	4-5 milijonai, kartais priskaičiuojama apie 9,7 milijonus.
Populiacija šalyse	Europoje, Vidurio Azijoje, Amerikoje ir kitur Turkija: 2 000 000–5 000 000 JAV ir Kanada: 1 000 000 Ispanija: 600 000–800 000 Brazilija: 678 000–1 000 000 Rumunija: 535 145 (2002 m.), kiti šaltiniai nurodo 1 000 000–2 500 000 Slovakija: 500 000 Egiptas: 500 000 Bulgarija: 370.908 (2001 m.) Argentina: 300 000 Rusija: 183 000 Italija: 85 000–120 000 Jungtinė Karalystė: 80 000–100 000 Graikija: 105 899 Serbija: 108 193 Juodkalnija: 2 601 Albanija: 1 300 - 120 000 Portugalija: 40 000 Kroatija: 14 000 Makedonija: 53 879 (2002 m.) Ukraina: 48 000 Lenkija: 15 000–50 000 Bosnija ir Hercegovina: 17 000 Austrija: 15 000–20 000 Latvija: 13 000–15 000 Belgija: 10 000–15 000 Suomija: 5 000–8 000 Lietuva: 3 000
Kalba (-os)	Čigonų
Religijos	daugiausiai katalikybė ir pravoslavybė; rečiau islamas; kitos religijos
Giminingos etninės grupės	Sintai, Indai, Domai, Dombai, Luliai

Kitos reikšmės – Čigonai (reikšmės).

Čigonų vėliava

Čigonai (populiarus savivardis – romai) – dažniausiai sėsliai gyvenanti tauta, gyvenanti Europoje, vakarų Azijoje, Amerikoje ir Australijoje. Jų tėvynė yra šiaurės vakarų Indija, iš kurios jie iškeliavo maždaug prieš 1000 metų.

Populiacija

Čigonų į Europą migracijų keliai. Manoma jų protėvynė Indostano pusiasalyje Radžastanas

Čigonų apytikris procentas Europos šalyse

Europoje gyvenanti čigonų populiacija pagal Europos Tarybos apskaičiavimus, apie 9,7 milijono

Manoma, kad pasaulyje čigonų yra apie 4 - 5 mln. (kai kur 8–10 mln.). Jų dauguma gyvena Europos valstybėse. Didžiausios bendruomenės yra Balkanų pusiasalyje, didelės grupės sutinkamos Pietų Amerikoje, buvusios TSRS valstybėse, Vidurio ir Vakarų Europoje, taip pat Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Amerikoje.

Yra valstybių, kuriose čigonai sudaro daugiau, kaip po 1 milijoną gyventojų. Gausiau čigonų esama: Rumunija, Egiptas, Ispanija, Bulgarija, Slovakija, JAV, Meksika, Brazilija ir Argentina. Mažesnės, bet gausios čigonų grupės sutinkamos buvusios Jugoslavijos valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Moldovoje, taip pat ir Turkijoje.

Istorija ir kilmė

Labai mažai žinoma apie seniausią čigonų istoriją. Nenustatyta, ar jie priklausė vienai kastai, ar kilę iš įvairių kastų. Taip pat neaišku, dėl ko jie pradėjo migruoti. Žinoma, kad VIII a. – X a. čigonai keliais etapais paliko Indijos pusiasalį.

Viena iš teorijų teigia, kad čigonai kilę iš žemiausių Indijos kastų ir sudarė samdinių armiją, išsiųstą į vakarus, kad atremtų islamo ekspansiją. Gali būti ir taip, kad musulmonai, puldinėdami Vakarų Indiją, gaudė čigonus ir atsivežė su savimi kaip belaisvius. Tenai jie tapo atskira visuomene. Mahmudas iš Ghaznio nurodo, kad invazijos į Sindhus ir Pandžabą metu pagavo apie 500 tūkstančių čigonų. Kodėl čigonai negrįžo į Indiją ir pasirinko klajoklių gyvenimą, neaišku ir dabar.

Čigonai paprastai save vadina romais. Šis žodis kildinamas iš Doma, (Domari) indiškai Domba (Domari, Dommara, Domaki, Dombo, Domra, Domaka, Dombar). Tokiu terminu vadinama Indijoje atskira etninė ir visuomeninė grupė ar visuomeninė situacija, esanti žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Domų gyvenimo būdas panašus į čigonų, pragyvenimui jie užsidirba muzikuodami. Vienas iš Persijos šaltinių nurodo, kad vienas iš šiaurės Indijos karalių padovanojo Persijos šachui 10 000 „keliaujančių muzikantų“.

Gali būti, kad čigonai ir domai kilę iš skirtingų šiaurės Indijos gyventojų grupių (keliaujantys muzikantai, taip pat į nelaisvę paimti kareiviai ir belaisviai), kurie susijungė dabartinėje Irano ir Afganistano teritorijoje.

Čigonų kelias į Europą ėjo per Persiją iki Armėnijos ir Mažosios Azijos (XI a. iš ten dalis čigonų patraukė per Balkanų pusiasalį (XIII–XIV a.) į Vidurio Europą (XV a.), kiti per Siriją, Šiaurės Afriką pasiekė Iberijos pusiasalį ir toliau nuėjo į rytų Europą. 1417 metais čigonų grupė pasirodė Laboje (Vokietija), Mišnioje ir Saksonijoje, o 1422 m. Bolonijoje (Italija). 1427 m. 120 čigonų grupė pasiekė Paryžių. Abi grupės, žinoma, susitiko Prancūzijoje.

Antrojo pasaulinio karo metu įvyko čigonų vadinama Pharrajimos, kurioje naciai išžudė tūkstančius čigonų.

Genetika

Naujausi genetiniai tyrimai patvirtino, kad čigonai kilę iš Indostano pusiasalio. Tyrimai vykdyti tarp Bulgarijos, Baltijos valstybių ir Rumunijos čigonų. Rezultatai rodo, kad pirmoji grupė gyveno Indijoje prieš 32–40 kartų̃.

Lingvistinę teoriją, kad čigonai kilę iš karių kastos, patvirtina genetikai. Dažnai pasitaikanti ABO kraujo grupė yra tokia pati, kaip ir šiaurės Indijos gyventojų.

Kalba

Čigonai kalba įvairiais čigonų kalbos dialektais. Nors jie ir tvirtai laikosi savo tradicijų, čigonų dialektai pérėmė šiek tiek kitų tautų leksikos ir gramatikos bruožų.

Nėra jokio etimologinio ryšio tarp žodžių romai ir Romos miesto bei Rumunijos ir rumunų kalbos.

Romai

Dauguma čigonų save vadina Rom, nesvarbu, kokiai grupei priklauso. Čigonų kalba Rom reiškia vyrą ar vedusį vyrą (pvz.: romni = moteris arba žmona; roma = žmonės), tai siejama su sanskrito doma. Pasak kalbininkų, toks pavadinimas apibūdina tą pačią kastą.

Čigonai

Europoje ši tauta dažniausiai vadinama čigonams giminingais pavadinimais. Anksčiau šis pavadinimas, išskyrus kai kurias išimtis, buvo kildinamas iš Graikijos. Naujausiais duomenimis terminas „čigonai“ kildinamas iš slaviško ir galiausiai kipčiakų (viena iš tiurkų kalbų) (reikšmė 'neturtingas').

Dažniausiai čigonai vadinami:

• albaniškai cigan
• angliškai Gypsy
• bulgariškai ir serbiškai цигани ('ʦiɡəni)
• čekiškai Cikáni, Romové
• daniškai Sigøjner
• graikiškai τσιγγάνοι (ʦiŋˈɣani)
• hebrajiškai צוענים (ʦoʕaˈnim)
• ispaniškai Gitanos
• itališkai zingari ar gitani
• kroatiškai Cigani
• latviškai čigāni
• lenkiškai Romowie Cigány
• lietuviškai čigonai
• lotyniškai Jinganos
• norvegiškai Sigøyner
• olandiškai ir vokiškai Zigeuner
• portugališkai ciganos
• prancūziškai gitan
• rusiškai цыгане, cyganie
• rumuniškai ţigani
• suomiškai Mustalaiset (žodžio čigonai pakeitimas)
• turkiškai Çingeneler Çingene
• ukrainietiškai Цигани
• vengriškai Cigány

Vengriškas Cigány greičiausiai kilęs iš žodžio szegény (sɛɡeːɲ), kas reiškia neturtingas”. Madjarų dialektuose žodis szegény labai panašus į žodį Cigány.

Kita teorija nurodo, kad žodis čigonas kilęs iš graikų kalbos athiganoi (neliečiamas) – nuo Bizantijoje buvusios erezinės sektos, kuri priminė vėlesnį jų atsiradimą karalystės teritorijoje.

Angliškas pavadinimas gypsy (ar gipsy) kilęs iš klaidingo manymo, kad čigonai kilę iš (Egipto).

Ispaniškai ir prancūziškai čigonai vadinami giminingais žodžiais Gitano (tariama „chitano“) ir gitan (tariama „žitan“).

Kitose pasaulio dalyse čigonai vadinami dar kitaip ir tai patvirtina, kad pavadinimas čigonai yra atsiradęs Europoje: Irane کولی' (Kovli); Indijoje Lambani, Lambadi, ar Rabari; arabiškai Ghajar غخري arba Nawar نوار; kurdiškai Qerecí arba Dom.

Tradicijos ir kultūra

Vokietijos čigonai 1935 metais

Andryčuvo čigonai

Bulgarijos čigonai (XXI a. prdž.)

Čigonai Lvove, (Ukraina)

Čigonų kultūrą gerokai veikia kitos tautos, todėl atskirų diasporų kultūra labai skiriasi. Be to, jie pasižymi stipriu bendruomeniniu jausmu ir yra prisirišę prie tradicijų. Turbūt tai lemia kadaise Indijoje patirtas susiskirstymas į kastas.

Religija

Čigonai neturi bendros religijos ir išpažįsta religiją, dominuojančią gyvenamojoje teritorijoje. Tarp jų yra katalikų, stačiatikių, protestantų, musulmonų ir kt. Jie neprisiriša prie liturgijos, o praktikuoja ją savo nuožiūra.

Pirmos žinios apie čigonus byloja, kad tolimojoje tėvynėje jie buvo induistai. Tokią teoriją patvirtina čigoniškas žodis trušul, reiškiantis kryžių, kuris kilęs iš tridančio dievo Šyvos atributo.

Tradicijos

Čigonai labiausiai vertina šeimynines tradicijas. Autoritetas yra senoliai, kurie vykdo teisėjų pareigas, spendžiant ginčus pagal teisę, vadinamą romanipen. Romas yra tas, kas laikosi romanipen taisyklių. Čigonai nelabai toleruoja kai kurias kitų tautų tradicijas ir nepasitiki ne romų teise. Vedybos dažnai sudaromos, siekiant palaikyti kraujo ryšį tarp šeimų ar grupių. Kompensuodami tėvams dukters netekimą, jaunojo tėvai privalo sumokėti išpirką.

Čigonų elgesio normos reguliuoja daug gyvenimo aspektų, įskaitant moterų higieną, draudimą nešioti seksualius drabužius ar skundimą. Rankų ir kojų nagai turi būti nukirpti, drabužiai, tiesiogiai besiliečiantys su kūnu, turi būti skalbiami atskirai. Atskirai plaunami ir daiktai, kurie kontaktavo su maistu.

Čigonai laikosi tradicijų, privalomų Indijos induistams, pavyzdžiui, Bengalijos gyventojams. Bet, skirtingai nuo induistų, kurie kremuoja palaikus, čigonai mirusiuosius laidoja ir tiki, kad siela tol nepateks į dangų, kol kūnas nebus palaidotas.

Profesijos

Kai kurios čigonų profesijos atsineštos dar iš Indijos, pavyzdžiui, metalo apdirbimas (kalvystė), gyvulių dresavimas. Manoma, kad seniausias čigonų užsiėmimas buvo prekyba arkliais ir jų dresavimas. Vargingiausi Karpatų čigonai skaldė akmenis kelių tiesimui. Taip pat populiari čigonų veikla – smulki prekyba ir muzikavimas.

Nematerialioji kultūra

Čigonai traukė aplinkinių tautų dėmesį ir tai atsispindi posakiuose, smulkiojoje tautosakoje (pavyzdžiui, ironiškas posakis „Pasitaiko, kad čigonas vištą pavagia“). Kai kur čigonai tapo patarlių herojais, papročių veikėjais (kalėdotojų grupėse, vestuvių užstalės čigonai). Kitos tautos iš čigonų kultūros praktiškai nieko neperėmė, išskyrus muziką.

Muzika

Turtinga čigonų muzika paįvairino įvairių tautų folklorą. Vengrijoje atsirado styginiai orkestrai, Rusijoje chorai, soliniai romansai pritariant gitarai. Labiausiai čigonų muzika paveikė Ispanijos dainuojamąjį folklorą.

Literatūra

• Papuša (Panelė, tikrasis vardas Bronisjava Vals), baladžių autorė.
• Margita Reiznerova – baladžių rinkinys Suno (Sapnai); kilusi iš Čekoslovakijos, dabar gyvena Belgijoje.

Teatras

• Pralipe (Brolybė, įkurtas 1971 m. Skopėje)
• Romathan (Romų vieta, įkurtas 1992 m. Košycoje)
• Romen (nuo 1931 m. Maskvoje).

Čigonai filmuose

• Daugelyje Emiro Kusturicos filmų, pvz.: Čigonų laikai ir Katytė juoda, katinas baltas.
• Latcho Drom, Gadjo Dilo ir Vengo režisieriaus Tonio Gatlifo filmuose.
• Karlos Sauro trilogijoje, kurią sudaro Kruvini metai, Karmen ir Stebuklinga meilė.
• Montoyas pas Tarantosą, režisierius Vincento Escrivo.

Čigonai pasaulyje

Europa

Čigonė Granadoje XX a. prdž.

Iš pradžių čigonai Europoje buvo priimti džiaugsmingai ir noriai. Jie klajojo tarp žmonių, kuriems žemės gabalas ir stogas virš galvos buvo didžiausias turtas, o darbas užimdavo didžiąją dalį dienos. Žinoma, gyvenimo būdas be nuolatinio užsiėmimo buvo sunkiai priimamas, kaip ir bet kokie pasikeitimai ir nežinomybė, jie tais laikais kėlė nepasitikėjimą ir baimę.

Praktiškai nuo pirmųjų dienų Europoje čigonų gyvenimas pradėtas reguliuoti. Ispanijoje XV a. ir XVIII a. jiems buvo draudžiama nešioti tradicinius drabužius, kalbėtis sava kalba ir nurodyta gyventi sėsliai. 1539 m. čigonai buvo išvyti iš Prancūzijos. Panašiai nutiko ir Anglijoje, kai 1530 m. čigonams buvo nurodyta palikti kraštą, grasinant nelaisve. Po 4 metų įkalinimas buvo pakeistas mirties bausme.

Vengrijoje ir Rumunijoje čigonus vertė eiti lažą. Sunki čigonų padėtis buvo Moldovoje, Vološčižnoje ir Transilvanijoje. Nuo XVI a. iki XIX a. pirmos pusės jie buvo laikomi belaisviais ir pardavinėjami po vieną ar šeimomis. Po 1856 metų buvo išleistas aktas, išlaisvinantis čigonus, ir tai leido jiems toliau klajoti po Vidurio Europą ir toliau į Ameriką. 1811 m. italų baudžiamasis kodeksas konstatavo, kad visi čigonai gimsta belaisviais. Savininkas galėjo parduoti ar dovanoti čigoną, o jei šis neturėjo šeimininko, buvo laikomas kunigaikščio nuosavybe.

Lenkija

Pirmieji liudijimai apie čigonų atsiradimą Lenkijoje siekia 1401 metus. 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos komisija čigonams suteikė piliečių teises.

Tarpukario Lenkijoje gyveno apie 30 tūkstančių čigonų (1930 metų duomenys). Dauguma keliavo, dalis gyveno sėsliai. Karo metu jie buvo persekiojami, o po 1964 m. nurodymo gyventi sėsliai čigonų skaičius sumažėjo.

1979 m. Tarnove atidarytas muziejus [1], kuriame eksponuojama čigonų ikonografija ir moksliniai dokumentai. 1992 m. susikūrė Lenkijos romų draugija[2]. Kas metai Goržove Vielkopolske vyksta čigonų kolektyvų festivalis.

Lenkijoje čigonai skirstomi į keturias grupes:

1. Žemutiniai Lenkijos čigonai, kitaip Lenkijos romai, artimi vokiečių ir rusų čigonams. Labai daug keliauja, turi lenkiškus vardus, jų kalbą paveikė vokiškas dialektas.
2. Aukštutiniai Lenkijos čigonai, kitaip Karpatų romai, Bergitka Roma, Musų romai – gyvena Naujo Trago ir Noujo Sančo apylinkėse, artimi Ukrainos ir Slovakijos čigonams. Greičiausiai atkeliavo iš pietų XV a. – XVI a. Jų dialekte yra daug slovakiškų ir vengriškų žodžių. Tai vienintelė sėsli ir tuo pačiu neturtingiausia grupė. Dėl to, kad yra sėslūs ir mažai puoselėja čigonų tradicijas, kitų čigonų nelabai gerbiami.
3. Kelderašiai, Keldariai (čigonų kalba – kotlašė) – atkeliavo iš Rumunijos ir Moldovos. XIX a. penktajame dešimtmetyje buvo griaunamos čigonų gyvenvietės, ir tai paskatino juos migruoti, taip pat ir į Ameriką. Pasižymi polinkiu keliauti. Vertina savo aukštą statusą. Palaiko plačius draugystės ir prekybinius kontaktus. XIX a. vertėsi virtuvinių katilų taisymu.
4. Lovariai (čigonų kalba. – koniaše) – greičiausiai atkeliavo iš Vengrijos. XIX a. jų pagrindinis užsiėmimas buvo arkliai. Net ir dabar varžosi dėl įtakos sferų su kelderašiais.

Lietuva

Lietuvoje gyvena apie 3000 čigonų, kartais lankosi čigonai iš kitų valstybių. Laikinai atvykę čigonai verčiasi prekyba, muzikavimu, būrimu, pinigų ar daiktų prašymu^{[reikalingas šaltinis]}. Yra žymių muzikantų, šokėjų, pav. Radži, Sare Roma. Didžiausias nuolat Lietuvoje gyvenančių čigonų taboras yra Vilniuje (Kirtimuose). Dalis čigonų gyvena ir atskirai šeimomis tarp kitų Lietuvos tautų. Palaiko ryšius su kitomis čigonų bendruomenėmis, daugiausiai užsiima smulkia prekyba. Didelį smūgį Lietuvos čigonų įvaizdžiui sudavė narkotikų prekyba Vilniaus tabore. Prekiaudami narkotikais nemažai Vilniaus taboro čigonų patys tapo narkomanais^{[reikalingas šaltinis]}.

Amerika

XVI a. užjūrio kolonijos buvo naudojamos kaip čigonų tremties vietos. Dauguma čigonų į užjūrio teritorijas pateko daug vėliau, pavyzdžiui, XX a. pabaigoje čia atsikraustė atvyko daug Rumunijos čigonų. Jie kėlėsi ištisais taborais net iki XX a. trečiojo dešimtmečio Didžiosios depresijos. Ketvirtame dešimtmetyje jų dauguma apsistojo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados miestuose. Manoma, kad šiaurės Amerikoje gyvena apie 1 milijoną čigonų.

Santykiai su kitomis tautomis

Emancipacija vyksta lėtai. Tarkime, Jungtinėje Karalystėje jiems ilgą laiką buvo neleidžiama mokytis. Komunistinėse valstybėse čigonus versdavo gyventi sėsliai, juos maišant su vietiniais gyventojais (Čekoslovakijoje). Tai sukeldavo kultūrinius konfliktus. Šimtmečius trukusi laisvės tradicija neišlaikė susidūrimo su samdomu darbu.

Daugelyje valstybių (kuriose daugiausia gyveno vokiečiai) čigonai buvo nuožmiai persekiojami, ir tai tik paskatino dar didesnę jų migraciją ir izoliaciją. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių koncentracijos lageriuose (1944 m. rugpjūčio 2 d. Bržezinco čigonų koncentracijos stovykloje) ir atskirose egzekucijose žuvo apie 400–500 tūkstančių čigonų. Net ir dabar žmonės čigonus dažnai laiko nusikaltėliais, chuliganais ir sukčiais.

1971 m. Londone įvyko Pirmas pasaulinis romų kongresas. Tenai pirmą kartą buvo paskelbta romų vėliava ir himnas ir oficialiai sukviesta Romų unija, Pasaulinė romų sąjunga. 1978 metais įvyko eilinis Kongresas Ženevoje, o 1981 metais – Gėtyndzoje. Kreiptasi į JTO valstybes pripažinti čigonus atskira tauta ir juos laikyti tautine mažuma. Paprašyta juos vadinti romais, o ne čigonais. 1990 m. Varšuvoje surengtas IV Romų kongresas, kurio svarbiausias klausimas buvo čigonų kalbos standartizacija. 1993 m. Romų sąjunga buvo priimta į JTO kaip stebėtoja.

Literatūra

• McDowell, Bart (1970). „Gypsies, Wanderers of the World”. National Geographic Society. ISBN 0-87044-088-8.
• „Gypsies, The World’s Outsiders.” National Geographic, 2001 m. balandis, 72-101.
• Luba Kalaydjieva; et al. (2001). „Patterns of inter- and intra-group genetic diversity in the Vlax Roma as revealed by Y chromosome and mitochondrial DNA lineages.” European Journal of Human Genetics. 9, 97-104. dokument pdf
• Dena Ringold, Roma and the Transition in Central and Eastern Europe : Trends & Challenges, World Bank Publications, Washington DC, 2000, 3, 5 ir 7 puslapiai

Nuorodos

• Rom Union, Ispanijos čigonų sąjungos internetinė svetainė (ispanų, čigonų ir anglų kalbomis)
• Romani World, internetinė svetainė anglų kalba + radija Cigány Vilag
• Čigonų kultūros muziejus Brno, Čekijoje (čekų kalba)
• RomNews Society (anglų, vokiečių ir čigonų kalbomis)
• Pasakojimas "Čigono nuodėmės"
• Pasakojimas "Šienpjoviai"
• Ką čigonai pasakoja apie save
• Daina: https://www.pakartot.lt/album/balta-zuvedra/cigones-meile Čigonės meilė