Kuršas

Kitos reikšmės – Kuršas (reikšmės).

Latvijos istorinis regionas: Kuršas latv. Kurzeme
Šalis	Latvija
Herbas
Tautos	latviai
Valstybės	kuršių žemės, Kuršo hercogystė
Miestai	Liepoja, Ventspilis

Kuršas (latv. Kurzeme) – istorinis etnografinis regionas dabartinėje Latvijoje, atskirais laikotarpiais apėmęs ir dalį dabartinės Lietuvos teritorijos. Didesni dabartiniai centrai – Liepoja ir Ventspilis.

Istorija

Senovės kuršiai

Kuršių žemės

Ankstyvojoje istorijoje Kuršu (latv. Kursa) vadinama baltų genties kuršių apgyvendinta teritorija. Nuo Didžiojo Tautų kraustymosi laikotarpio kuršiai ėmė susidurti su skandinavais. Rimberto "Šv.Ansgaro gyvenime" minimas 854 m. vykęs švedų karaliaus žygis į Kuršą, kurio metu kuršiams buvusi primesta švedų valdžia.

XII amžiuje kuršių apgyvendintoje teritorijoje galima aiškiai išskirti devynias žemes:

• Bandava
• Keklys
• Duvzarė
• Mėguva
• Piemarė
• Pilsotas
• Vanema
• Ventava
• Žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos

XII a. kuršiai turėjo gana išvystytą karinę organizaciją ir perėmė vikingų vaidmenį Baltijos jūroje, plėšikavo Danijos pakrantėse, prisidėjo prie svarbaus Švedijos miesto Sigtunos sugriovimo. 1210 m. kuršiai bandė užimti Rygą. Pasak Henriko Latvio kronikos, kuršių laivų buvo tiek daug, kad „visa jūra apsidengė tarsi tirštu debesim“.

Kuršių užkariavimą Kalavijuočių ordinas pradėjo pajungęs lyvius, sėlius su latgaliais ir pietų Estiją. 1230 m. kuršių karo vadas Lamekinas, kontroliavęs 5 iš 9 kuršių žemių, sudarė sutartį su popiežiaus pasiuntiniu. Ši sutartis numatė kuršių krikštą ir Lamekino žemių perėjimą tiesioginėn popiežiaus protekcijon. Livonijos ordinas šią sutartį ignoravo ir tęsė Kuršo užkariavimą. Po 1236 m. Saulės mūšio Livonijos ordinas kuriam laikui prarado Kuršo kontrolę, tačiau ilgainiui ordinas valdžią ten atkūrė. Nepavyko jų iš ten išvaryti ir Mindaugui, kurio 1244-1245 m. žygis į Kuršą buvo nesėkmingas. Žemaičių bandymai įsitvirtinti Kurše 1256-1259 m. taip pat buvo nesėkmingi. 1238 m. buvo įkurta Kuršo vyskupystė, kuri įėjo į Livonijos konfederacijos sudėtį. Visa Kuršo teritorija buvo galutinai užkariauta tik 1267 m. Pietinės Kuršių žemės atiteko centralizuotai LDK, kur greitai įvyko kuršių sužemaitėjimas.

Kuršo hercogystė

XVI a. pradžioje buvo aišku, kad iš kelių savarankiškų darinių susidedančios Livonijos konfederacijos subyrėjimas yra tik laiko klausimas. Paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris perėjo į liuteronybę, paleido ordiną ir tapo pasaulietiniu kunigaikščiu. 1561 m. lapkričio 28 d. jis prisiekė Lenkijos karaliui kaip Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštis.

Kuršo kunigaikštystė ypač suklestėjo valdant kunigaikščiui Jakobui Ketleriui (1642–1682 m.). Jakobas vykdė merkantilistinę politiką, kūrė manufaktūras ir statė laivyną (59 karo ir 60 prekybinių laivų). Kuršo kunigaikštystė įsigijo kolonijas: Tobago salą Karibų jūroje (Naujasis Kuršas) ir Andrejaus salą Afrikoje, netoli Žaliojo Rago. Kolonijinių prekių prekyboje Kuršas lenkė Rusiją ir Švediją.

Kuršo suklestėjimą sužlugdė karinė Švedijos invazija (Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos karas 1655–1660 m.).

Kuršas nuo XIX a.

1795 m., po paskutinio Žečpospolitos padalinimo, Kuršas, kuris jau nuo Šiaurės karo laikų (1700–1721 m.) buvo patekęs į Rusijos įtaką, buvo galutinai prijungtas prie Rusijos imperijos. Čia buvusios Kuršo – Žiemgalos kunigaikštystės teritorija sudarė Kuršo (arba Kurliandijos) guberniją. 1819 m. prie Kuršo gubernijos buvo prijungtas ir Kauno gubernijos pajūris (Palangos–Šventosios ruožas).

Kuršiai išnyko XVI–XVII a. Šiaurinė jų dalis sulatvėjo, pietinė – sužemaitėjo. Senųjų kuršių nederėtų painioti su Kuršių Nerijoje gyvenusiais kuršininkais, iš kurių mūsų laikais liko tik vienas kitas. Šie iš tikrųjų buvo jau ne kuršiai, o latviai, atsikėlę į neriją iš Pietų Kuršo (Nycos, Bartos, Priekulės, Gramzdos) vėlesniais laikais. Kuršiai jie buvo tik geografine, bet ne etnine prasme.