Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 88.119.11.75 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Dirgela keitimas)
Eilutė 50: Eilutė 50:
[[Vaizdas:Pol-lith commonwealth map.jpg|thumb|280px|Abiejų Tautų Respublikos teritorija [[1619]] m. žemėlapyje, kuriame pavaizduotos dabartinės sienos]]
[[Vaizdas:Pol-lith commonwealth map.jpg|thumb|280px|Abiejų Tautų Respublikos teritorija [[1619]] m. žemėlapyje, kuriame pavaizduotos dabartinės sienos]]
[[Vaizdas:Lithuania in the 17th century.png|thumb|280px|LDK administracinis suskirstymas XVII a.]]
[[Vaizdas:Lithuania in the 17th century.png|thumb|280px|LDK administracinis suskirstymas XVII a.]]

*
'''Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė''' – XII/XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė. Nuo XII a. pab. ar bent nuo XIII a. vid. apėmė beveik visą dab. Lietuvą ir dalį dab. [[Baltarusija|Baltarusijos]], nuo XIV a. vid. – beveik visą dab. Lietuvą ir visą dab. Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės iki [[XVI amžiaus 7-as dešimtmetis|1569]] m. – dar ir didžiąją dab. [[Ukraina|Ukrainos]] dalį. XV a. tai buvo didžiausia Europos valstybė.

Valstybės pavadinimas ''Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė'' slavų šaltiniuose nusistovėjo apie XIII a. vidurį. Vakarų šalių šaltiniuose buvo laikoma karalyste iki XV a. Sostinė (bent jau nuo [[Gediminas|Gedimino]] laikų) – [[Vilnius]]. Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) – '''Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė''' ([[rusėnų kalba|rusėn.]] ''Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных'').

[[XIV amžiaus 9-as dešimtmetis|1386]]-[[XVI amžiaus 7-as dešimtmetis|1569]] m. LDK ir [[Lenkija|Lenkiją]] valdė (išskyrus kelias pertraukas) vienas valdovas (žr. [[Krėvos sutartis]]), o nuo 1569 m. (žr. [[Liublino unija]]) LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respubliką]]. [[1795]] m., po [[wikt:ATR|ATR]] III padalinimo, LDK nustojo egzistavusi (didžioji jos dalis tada atiteko [[Rusijos imperija]]i).

[[1790 m. ATR gyventojų surašymas|1790 m. surašymo]] duomenimis, LDK buvo 87,3 tūkst. km² ploto, joje gyveno 1,33 mln. gyventojų, buvo 300 miestų ir miestelių.

== Karinė ir politinė istorija ==
[[Vaizdas:Lietuva (Lithuania).March towards the Cross.jpg|thumb|left|Freska [[Strasbūras|Strasbūro]] protestantiškoje Saint-Pierre-le-Jeune bažnyčioje, rodanti įvairias šalis kelyje į krikščionybę. Lietuva (''Litavia'') pavaizduota su jos stačiatikiškomis žemėmis (''Orient'')]]

Susidarė [[Lietuvos kunigaikštystė]]s pagrindu, greičiausiai prie jos prisijungus kelioms kitoms [[baltai|baltų]] gentinėms žemėms ([[kunigaikštystė]]ms). XIII a. valstybė įgavo karalystės statusą, tačiau [[Mindaugas|Mindaugo]] Lietuvos karalystės istorija baigėsi su jo mirtimi. Naujas valstybės konsolidacijos periodas prasidėjo nuo XIV a. pradžios.

Mongolų įsiveržimas į Europą ir prieš tai įvykęs Kijevo Rusios susiskaldymas regione sukūrė politinį vakuumą, dėl to XIV a. LDK žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Ją ypač sustiprino [[Gediminaičių dinastija]] (XIV–XVI a.). Didysis kunigaikštis [[Gediminas]] gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus [[Algirdas]] toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis [[Kęstutis]]. Dalis rusų kunigaikštysčių buvo užkariautos, dalis [[Aukso Orda|Aukso Ordos]] susilpnėjimo laikotarpiu prisijungė pačios. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės centrinės ir rytų Baltarusijos teritorija, dabartinė Ukraina ir Vakarų Rusija. [[Rytų slavai|Rytų slavų]] kunigaikštysčių politinė struktūra daugeliu atvejų buvo išlaikyta, ypač pietuose, kur buvo įkurtos vasalinės kunigaikštystės Algirdo sūnums.

Algirdo ir [[Vytautas|Vytauto]] valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinę plėtrą – pietuose jos sienos siekė net [[Juodoji jūra|Juodąją jūrą]], LDK reiškė pretenzijas į visas buvusios [[Kijevo Rusia|Kijevo Rusios]] žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens [[XV amžius|XV]]–[[XVI amžius|XVI]] a. konkuravo su [[Maskva]]. Algirdo žodžiais ''Omnis Russia ad Litwinos deberet simpliciter pertinere''.<ref>A. Kappeler: Kleine Geschichte der Ukraine, München, C. H. Beck 1994, P. 43</ref>

Vakaruose didžiausia grėsme Lietuvai buvo [[Vokiečių ordinas]], kurio nuolat rengiami [[kryžiaus žygiai]] paskatino svarstyti sąjungos su Lenkija galimybes. Algirdo sūnus [[Jogaila]] 1386 m. apsikrikštijo ir tapo [[Lenkijos karalius|Lenkijos karaliumi]]. Dar iki krikšto [[XIV amžiaus 9-as dešimtmetis|1385]] m. buvo pasirašyta [[Krėvos sutartis]], kuri padėjo pagrindus Lietuvos-Lenkijos unijai. Krėvos sutartimi buvo sudaryta personalinė unija tarp Lenkijos ir Lietuvos, tačiau Lietuvoje valdę Jogailos pusbrolis Vytautas, nors ir buvo Jogailos vasalas, vykdė savarankišką politiką.

[[XIV amžiaus 9-as dešimtmetis#1387|1387]] m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialia Lietuvos krikšto data, nes [[Mindaugas|Mindaugui]] tikrai ar tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta [[pagonys|pagoniška]] šalimi. Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet iki pat [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšio]] ([[xV amžiaus 1-as dešimtmetis|1410]] m. [[liepos 15]] d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė [[Vokiečių ordinas|Teutonų]] ir [[Livonijos ordinas|Livonijos]] ordinų pretenzijos.

XV a. nugalėjus Vokiečių ordiną Lietuvos ir Lenkijos unija galėjo ir nutrūkti, nes dingo bendras interesas, tačiau iškilo Maskvos valstybės grėsmė. 1480 m. Maskva galutinai atsikratė priklausomybės nuo mongolų ir ėmė skelbtis Kijevo Rusios teisių perėmėja. XV a. pabaigoje ir ypač XVI a. prasidėjo nuolatiniai LDK karai su ja.

Po [[Žygimantas Kęstutaitis|Žygimanto]] nužudymo ([[1440 m.]]) Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais tapdavo Lenkijos karalių [[Jogailaičiai|Jogailaičių]] dinastijos atstovai, – taip iki pat 1569 m. išlaikant Lietuvos ir Lenkijos valstybių [[Personalinė unija|personalinę uniją]]. 1499 m. [[Lenkijos Senatas]] ir Lietuvos Kunigaikščio Taryba sutarė, kad be viena kitos žinios nerinks sau valdovo.

=== Liublino unija ===
Po XVI a. pradžios karų su Maskva, 1512 m. maskvėnams atiteko [[Smolenskas]] ir kitos rytų žemės, Lietuva buvo susilpninta. Tačiau Lenkijos padėtis gerėjo, į jos priklausomybę pateko [[Prūsijos kunigaikštystė]] ir [[Mozūrija]]. Lietuvos padėtis buvo silpna ne tik rytuose, bet ir pietryčiuose, kur vyko nuolatiniai [[totoriai|totorių]] puldinėjimai. Dar labiau varginantys karai prasidėjo kilus [[Livonijos karas|Livonijos karui]], į kurį Livonijos prašymu 1561 m. įsitraukė Lietuva, Vilniaus sutartimi gavusi naujai sudarytą Uždauguvio kunigaikštystę (Latgalą, Vidžemę ir Pietų Estiją). Karo metu Maskva užėmė [[Polockas|Polocką]] ir priartėjo prie etninių Lietuvos žemių. Lietuvos diduomenė nusprendė kreiptis pagalbos į Lenkiją, kad toji irgi įsitrauktų į karą prieš Ivano IV maskvėnus. Už pagalbą Lenkija reikalavo teisės kartu valdyti Lietuvos gautąsias Livonijos žermes ir sudaryti aiškią unijos sutartį, kuri užbaigtų ginčus ir galutinai susietų valstybes. Lietuvos smulkioji bajorija buvo pasiruošusi derėtis su bet kuo, net išrinkti Maskvos carą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai tuo tarpu buvo priešiški Lietuvos [[suverenitetas|suvereniteto]] apkarpymui. Šios aplinkybės privedė prie 1569 m. Liublino unijos sudarymo. Pati Liublino unija buvo sudaryta mažai atsižvelgiant į Lietuvos interesus, jos sąlygos buvo faktiškai padiktuotos lenkų. Lietuvių didikams bandant pasipriešinti ir išvykus iš unijos klausimą svarsčiusio Seimo, karalius Žygimantas Augustas, lenkų spaudžiamas, prijungė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias [[Palenkės vaivadija|Palenkės]], Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes tiesiog prie Lenkijos. Lietuvos delegacija, be kitų nuolaidų iš lenkų pusės, išsireikalavo, kad valstybė vadintųsi Abiejų Tautų Respublika (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów; tautomis laikyta bajorija ir didikai).

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (ir [[Abiejų Tautų Respublika|ATR]]) formaliai nustojo egzistuoti, priėmus 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, o realiai – 1795 m., kai Lenkijos Respublika buvo galutinai pasidalinta kaimyninių valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

== Santvarka ==
[[Vaizdas:Lithuanian language in the 16th century.png|thumb|280px|Lietuvių kalbos plotai LDK (XVI a.) [[Zigmas Zinkevičius|Zigmo Zinkevičiaus]] vertinimu]]
[[XIV amžius|XIV]] – [[XV amžius|XV]] a. buvo būdinga stipri didžiojo kunigaikščio valdžia. Didysis kunigaikštis buvo dar ir vyriausiasis karo vadas, ir teisėjas. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima, tačiau griežtos paveldėjimo tvarkos nebuvo. Faktiškai teises į didžiojo kunigaikščio sostą turėjo visi jo sūnūs, todėl sostas galėjo pereiti bet kuriam iš jų. Pagoniškieji didieji kunigaikščiai laikėsi religinės [[tolerancija|tolerancijos]].

Gediminas buvo sukūręs nuolatinę tarybą, tačiau ji turėjo tik patariamąją teisę. Vytauto Didžiojo laikais kunigaikščio taryba jau tampa panašia į valstybės įstaigą. Svarbiausias vaidmuo kunigaikščio taryboje tenka [[Vilniaus vyskupas|Vilniaus]] ir [[Žemaitijos vyskupas|Žemaitijos vyskupams]] bei [[Vilniaus vaivada|Vilniaus]] ir [[Trakų vaivada|Trakų vaivadoms]]. Iki Vytauto Didžiojo egzistavo sritinės kunigaikštystės, dažniausiai valdomos vietinių dinastijų. Kanceliarine kalba Lietuvai išsiplėtus į rytų slavų žemes tapo senoji [[rusėnų kalba]], savo vaidmenį išlaikiusi iki XVII a., kai ją ėmė keisti [[lenkų kalba]].

XV a. pradžioje vykstant kovoms dėl didžiojo kunigaikščio sosto, didėjo didikų, o vėliau ir bajorų, vaidmuo. 1564 m. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje, o didysis kunigaikštis išliko vyriausiuoju teisėju, spręsdavo apeliacines bylas. Sprendimus didžiojo kunigaikščio vardu priimdavo maršalka ir abu kancleriai.

Pagal Liublino uniją karalius turėjo būti renkamas tik bendrai, Seimai tapo bendri, taip pat planuoti bendri pinigai ir galimybė lenkams įsigyti [[dvaras|dvarus]] bei gauti urėdus Lietuvoje bei atvirkščiai. Faktiškai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje liko atskiras [[iždas]], kariuomenė, atskira valstybinė teritorija su savo administracine ir valstybine organizacija bei savo teise – [[Lietuvos statutas|Lietuvos statutu]], [[pavieto teismas|pavietų teismais]] ir vyriausiuoju Lietuvos teismu – [[Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas|Lietuvos tribunolu]], įkurtu 1581 m.

Nors Liublino unija ir nesukūrė vieningos valstybės, tačiau tapo nykstančios Lietuvos valstybingumo atskaitos tašku. Per XVII a. nyko atskira Lietuvos užsienio politika, bajorija ir didikai abiejose šalyse ėmė susilieti į vientisą visuomenę. Šis procesas ypač sustiprėjo valdant [[Vazų dinastija]]i ([[1588]]–[[1668]] m.). Didikai saugojo tam tikrus valstybingumo elementus – atskirą valdymo sistemą, draudimą lenkams gauti tarnybas ir dvarus Lietuvoje, tačiau nuo XVII a. jau nebekėlė atskirų kandidatų į karalius. XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos bajorija praktiškai susiliejo ir konfederaciniuose karuose kovojo išvien, nepaisydami kilmės iš kurios nors valstybės dalies.

1768 m. įsteigtoje Nuolatinėje Taryboje lietuviams buvo numatyta tik 1/3 vietų, o 1773 m. įsteigta bendra abiem valstybėms [[Edukacinė Komisija]]. Ketverių metų seime ([[1788]]–[[1792]] m.) valstybę bandyta centralizuoti, buvo panaikintos atskiros Lietuvos institucijos ir įvestos bendros Abiejų Tautų Respublikos įstaigos, bendras iždas, paliktos tik atskiros kariuomenės.

== Socialinė struktūra ==
Algirdo ir Kęstučio laikais valstybės valdžios ramstis buvo kariai, kurie jau buvo atsiradę Mindaugo laikais, kartais šaltiniuose vadinami riteriais, kariais, ginkluotaisiais, kurie atlygį iš dalies gaudavo iš [[karo grobis|karo grobio]], iš dalies gyveno kartu su valdovu ir jo buvo išlaikomi. [[XIV amžius|XIV amžiuje]] jau atsiranda socialinė diferenciacija, išsivysto profesionalių karių sluoksnis, kurie dalyvavo karuose, kronikose vadinami „gerieji žmonės“. Jie taip pat turėjo žemės nuosavybę bei [[pilis]], ir savo turtą paveldėjo. Šitame aukštesniajame sluoksnyje taip pat buvo skirtumų turtine, įtakos ir kita prasme, todėl jau gana anksti aiškiai išsiskiria žemesnysis ir aukštesnysis didikų sluoksniai. Galima išskirti tris bajorų grupes: kunigaikščiai, didikai ir tarnybiniai bajorai.

Kilmingieji XIV a. dar nėra [[baudžiava|įbaudžiavinę]] valstiečių, kurie dar dalyvauja karuose ir yra laisvi. Tačiau stambioji žemės nuosavybė atsiranda jau nuo [[XIII amžius|XIII a.]] ir į priklausomybę įtraukia dalį valstietijos. Kitų valstiečių priklausomybė nuo bajorų ir didžiųjų kunigaikščių matosi per įvairius atiduodamus [[mokesčiai|mokesčius]], tuo tarpu baudžiavos dar nėra, kilmingųjų laukus įdirba priklausomieji valstiečiai ir [[karo belaisvis|karo belaisviai]]. Beje ribos tarp bajorų, laisvų ir priklausomų valstiečių dar nebuvo griežtos. Algirdas atrodo stengėsi kilminguosius laikyti didesnėje priklausomybėje, tuo tarpu kai Kęstutis savo kovose su Ordinu labai priklausė nuo žemaičių bajorų ir todėl negalėjo mažinti jų įtakos.

Nuo Gedimino laikų taip pat minimi didžiojo kunigaikščio dvarai. Kaip ir rusų kunigaikštystėse, taip ir Lietuvoje, didžiojo kunigaikščio valdos buvo plečiamos planingai įsisavinant neužimtus žemės plotus.

Formavosi tėvoninė žemėvalda, nors iki Jogailos ir Vytauto laikų vyravo valdymas iki gyvos galvos. Žemės paveldėjimas juridiškai įformintas 1387 m. Jogailos privilegija bajorams katalikams.

== Prekyba ir miestai ==
{{Lietuvos istorija}}
Dalis valstiečių mokesčius mokėdavo išimtinai miško gėrybėmis – [[medus|medumi]], [[kailis|kailiais]], [[bebras|bebrais]]. Vertingi kailiai buvo parduodami pirkliams [[Ryga|Rygoje]]. Algirdas savo privilegija garantavo tiek Rytų, tiek Vakarų pirkliams prekybos laisvę didžiojoje kunigaikštystėje. Prekybos kelių sankirtose [[Dniepras|Dniepro]], Dauguvos, Nemuno prekybiniuose keliuose atsirado kunigaikščių miestai – Vilnius, Kaunas, Trakai. Čia daugiausia gyveno vokiečių bei rusų pirkliai, kurie turėjo ir savo [[bažnyčia]]s, kurios tarnavo ir kaip slėptuvės bei sandėliai.

== Šaltiniai ==
{{commonscat|Grand Duchy of Lithuania}}
{{Išnašos}}

== Nuorodos ==
* [http://www.ldkistorija.lt/ LDK istorija] [[Vilniaus universitetas]]

{{LDK vaivadijos}}
{{Straipsniai apie Lietuvą}}
{{Straipsniai apie Lietuvą}}



13:41, 16 spalio 2017 versija

Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė
ATR dalis (1569–1795)

XIII amžius – 1791
 

Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of LDK
Location of LDK
Lenkija-Lietuva 1386–1434
Sostinė Vilnius
Kalbos Oficialios kalbos nebuvo. Oficialieji valstybės raštai rašyti rusėnų, lotynų kalbomis, nuo 1697 m. - lenkų kalba.
Valdymo forma Didžioji kunigaikštystė
karalius, nuo XV a. – didysis kunigaikštis
 1236–1263 (pirmas) Mindaugas
 1763–1795 (paskutinis) Stanislovas Augustas Poniatovskis
Parlamentas Seimas
Era Viduramžiai
 - Susikūrimas XIII amžius m.
 - Trečiasis padalijimas 1791 m.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (apie 1570 m.).
Abiejų Tautų Respublikos teritorija 1619 m. žemėlapyje, kuriame pavaizduotos dabartinės sienos
LDK administracinis suskirstymas XVII a.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – XII/XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė. Nuo XII a. pab. ar bent nuo XIII a. vid. apėmė beveik visą dab. Lietuvą ir dalį dab. Baltarusijos, nuo XIV a. vid. – beveik visą dab. Lietuvą ir visą dab. Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės iki 1569 m. – dar ir didžiąją dab. Ukrainos dalį. XV a. tai buvo didžiausia Europos valstybė.

Valstybės pavadinimas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė slavų šaltiniuose nusistovėjo apie XIII a. vidurį. Vakarų šalių šaltiniuose buvo laikoma karalyste iki XV a. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius. Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) – Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė (rusėn. Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных).

1386-1569 m. LDK ir Lenkiją valdė (išskyrus kelias pertraukas) vienas valdovas (žr. Krėvos sutartis), o nuo 1569 m. (žr. Liublino unija) LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką. 1795 m., po ATR III padalinimo, LDK nustojo egzistavusi (didžioji jos dalis tada atiteko Rusijos imperijai).

1790 m. surašymo duomenimis, LDK buvo 87,3 tūkst. km² ploto, joje gyveno 1,33 mln. gyventojų, buvo 300 miestų ir miestelių.

Karinė ir politinė istorija

Freska Strasbūro protestantiškoje Saint-Pierre-le-Jeune bažnyčioje, rodanti įvairias šalis kelyje į krikščionybę. Lietuva (Litavia) pavaizduota su jos stačiatikiškomis žemėmis (Orient)

Susidarė Lietuvos kunigaikštystės pagrindu, greičiausiai prie jos prisijungus kelioms kitoms baltų gentinėms žemėms (kunigaikštystėms). XIII a. valstybė įgavo karalystės statusą, tačiau Mindaugo Lietuvos karalystės istorija baigėsi su jo mirtimi. Naujas valstybės konsolidacijos periodas prasidėjo nuo XIV a. pradžios.

Mongolų įsiveržimas į Europą ir prieš tai įvykęs Kijevo Rusios susiskaldymas regione sukūrė politinį vakuumą, dėl to XIV a. LDK žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Ją ypač sustiprino Gediminaičių dinastija (XIV–XVI a.). Didysis kunigaikštis Gediminas gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. Dalis rusų kunigaikštysčių buvo užkariautos, dalis Aukso Ordos susilpnėjimo laikotarpiu prisijungė pačios. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės centrinės ir rytų Baltarusijos teritorija, dabartinė Ukraina ir Vakarų Rusija. Rytų slavų kunigaikštysčių politinė struktūra daugeliu atvejų buvo išlaikyta, ypač pietuose, kur buvo įkurtos vasalinės kunigaikštystės Algirdo sūnums.

Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinę plėtrą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, LDK reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XVXVI a. konkuravo su Maskva. Algirdo žodžiais Omnis Russia ad Litwinos deberet simpliciter pertinere.[1]

Vakaruose didžiausia grėsme Lietuvai buvo Vokiečių ordinas, kurio nuolat rengiami kryžiaus žygiai paskatino svarstyti sąjungos su Lenkija galimybes. Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos-Lenkijos unijai. Krėvos sutartimi buvo sudaryta personalinė unija tarp Lenkijos ir Lietuvos, tačiau Lietuvoje valdę Jogailos pusbrolis Vytautas, nors ir buvo Jogailos vasalas, vykdė savarankišką politiką.

1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialia Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai ar tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi. Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė Teutonų ir Livonijos ordinų pretenzijos.

XV a. nugalėjus Vokiečių ordiną Lietuvos ir Lenkijos unija galėjo ir nutrūkti, nes dingo bendras interesas, tačiau iškilo Maskvos valstybės grėsmė. 1480 m. Maskva galutinai atsikratė priklausomybės nuo mongolų ir ėmė skelbtis Kijevo Rusios teisių perėmėja. XV a. pabaigoje ir ypač XVI a. prasidėjo nuolatiniai LDK karai su ja.

Po Žygimanto nužudymo (1440 m.) Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais tapdavo Lenkijos karalių Jogailaičių dinastijos atstovai, – taip iki pat 1569 m. išlaikant Lietuvos ir Lenkijos valstybių personalinę uniją. 1499 m. Lenkijos Senatas ir Lietuvos Kunigaikščio Taryba sutarė, kad be viena kitos žinios nerinks sau valdovo.

Liublino unija

Po XVI a. pradžios karų su Maskva, 1512 m. maskvėnams atiteko Smolenskas ir kitos rytų žemės, Lietuva buvo susilpninta. Tačiau Lenkijos padėtis gerėjo, į jos priklausomybę pateko Prūsijos kunigaikštystė ir Mozūrija. Lietuvos padėtis buvo silpna ne tik rytuose, bet ir pietryčiuose, kur vyko nuolatiniai totorių puldinėjimai. Dar labiau varginantys karai prasidėjo kilus Livonijos karui, į kurį Livonijos prašymu 1561 m. įsitraukė Lietuva, Vilniaus sutartimi gavusi naujai sudarytą Uždauguvio kunigaikštystę (Latgalą, Vidžemę ir Pietų Estiją). Karo metu Maskva užėmė Polocką ir priartėjo prie etninių Lietuvos žemių. Lietuvos diduomenė nusprendė kreiptis pagalbos į Lenkiją, kad toji irgi įsitrauktų į karą prieš Ivano IV maskvėnus. Už pagalbą Lenkija reikalavo teisės kartu valdyti Lietuvos gautąsias Livonijos žermes ir sudaryti aiškią unijos sutartį, kuri užbaigtų ginčus ir galutinai susietų valstybes. Lietuvos smulkioji bajorija buvo pasiruošusi derėtis su bet kuo, net išrinkti Maskvos carą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai tuo tarpu buvo priešiški Lietuvos suvereniteto apkarpymui. Šios aplinkybės privedė prie 1569 m. Liublino unijos sudarymo. Pati Liublino unija buvo sudaryta mažai atsižvelgiant į Lietuvos interesus, jos sąlygos buvo faktiškai padiktuotos lenkų. Lietuvių didikams bandant pasipriešinti ir išvykus iš unijos klausimą svarsčiusio Seimo, karalius Žygimantas Augustas, lenkų spaudžiamas, prijungė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes tiesiog prie Lenkijos. Lietuvos delegacija, be kitų nuolaidų iš lenkų pusės, išsireikalavo, kad valstybė vadintųsi Abiejų Tautų Respublika (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów; tautomis laikyta bajorija ir didikai).

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (ir ATR) formaliai nustojo egzistuoti, priėmus 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, o realiai – 1795 m., kai Lenkijos Respublika buvo galutinai pasidalinta kaimyninių valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

Santvarka

Lietuvių kalbos plotai LDK (XVI a.) Zigmo Zinkevičiaus vertinimu

XIV – XV a. buvo būdinga stipri didžiojo kunigaikščio valdžia. Didysis kunigaikštis buvo dar ir vyriausiasis karo vadas, ir teisėjas. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima, tačiau griežtos paveldėjimo tvarkos nebuvo. Faktiškai teises į didžiojo kunigaikščio sostą turėjo visi jo sūnūs, todėl sostas galėjo pereiti bet kuriam iš jų. Pagoniškieji didieji kunigaikščiai laikėsi religinės tolerancijos.

Gediminas buvo sukūręs nuolatinę tarybą, tačiau ji turėjo tik patariamąją teisę. Vytauto Didžiojo laikais kunigaikščio taryba jau tampa panašia į valstybės įstaigą. Svarbiausias vaidmuo kunigaikščio taryboje tenka Vilniaus ir Žemaitijos vyskupams bei Vilniaus ir Trakų vaivadoms. Iki Vytauto Didžiojo egzistavo sritinės kunigaikštystės, dažniausiai valdomos vietinių dinastijų. Kanceliarine kalba Lietuvai išsiplėtus į rytų slavų žemes tapo senoji rusėnų kalba, savo vaidmenį išlaikiusi iki XVII a., kai ją ėmė keisti lenkų kalba.

XV a. pradžioje vykstant kovoms dėl didžiojo kunigaikščio sosto, didėjo didikų, o vėliau ir bajorų, vaidmuo. 1564 m. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje, o didysis kunigaikštis išliko vyriausiuoju teisėju, spręsdavo apeliacines bylas. Sprendimus didžiojo kunigaikščio vardu priimdavo maršalka ir abu kancleriai.

Pagal Liublino uniją karalius turėjo būti renkamas tik bendrai, Seimai tapo bendri, taip pat planuoti bendri pinigai ir galimybė lenkams įsigyti dvarus bei gauti urėdus Lietuvoje bei atvirkščiai. Faktiškai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje liko atskiras iždas, kariuomenė, atskira valstybinė teritorija su savo administracine ir valstybine organizacija bei savo teise – Lietuvos statutu, pavietų teismais ir vyriausiuoju Lietuvos teismu – Lietuvos tribunolu, įkurtu 1581 m.

Nors Liublino unija ir nesukūrė vieningos valstybės, tačiau tapo nykstančios Lietuvos valstybingumo atskaitos tašku. Per XVII a. nyko atskira Lietuvos užsienio politika, bajorija ir didikai abiejose šalyse ėmė susilieti į vientisą visuomenę. Šis procesas ypač sustiprėjo valdant Vazų dinastijai (15881668 m.). Didikai saugojo tam tikrus valstybingumo elementus – atskirą valdymo sistemą, draudimą lenkams gauti tarnybas ir dvarus Lietuvoje, tačiau nuo XVII a. jau nebekėlė atskirų kandidatų į karalius. XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos bajorija praktiškai susiliejo ir konfederaciniuose karuose kovojo išvien, nepaisydami kilmės iš kurios nors valstybės dalies.

1768 m. įsteigtoje Nuolatinėje Taryboje lietuviams buvo numatyta tik 1/3 vietų, o 1773 m. įsteigta bendra abiem valstybėms Edukacinė Komisija. Ketverių metų seime (17881792 m.) valstybę bandyta centralizuoti, buvo panaikintos atskiros Lietuvos institucijos ir įvestos bendros Abiejų Tautų Respublikos įstaigos, bendras iždas, paliktos tik atskiros kariuomenės.

Socialinė struktūra

Algirdo ir Kęstučio laikais valstybės valdžios ramstis buvo kariai, kurie jau buvo atsiradę Mindaugo laikais, kartais šaltiniuose vadinami riteriais, kariais, ginkluotaisiais, kurie atlygį iš dalies gaudavo iš karo grobio, iš dalies gyveno kartu su valdovu ir jo buvo išlaikomi. XIV amžiuje jau atsiranda socialinė diferenciacija, išsivysto profesionalių karių sluoksnis, kurie dalyvavo karuose, kronikose vadinami „gerieji žmonės“. Jie taip pat turėjo žemės nuosavybę bei pilis, ir savo turtą paveldėjo. Šitame aukštesniajame sluoksnyje taip pat buvo skirtumų turtine, įtakos ir kita prasme, todėl jau gana anksti aiškiai išsiskiria žemesnysis ir aukštesnysis didikų sluoksniai. Galima išskirti tris bajorų grupes: kunigaikščiai, didikai ir tarnybiniai bajorai.

Kilmingieji XIV a. dar nėra įbaudžiavinę valstiečių, kurie dar dalyvauja karuose ir yra laisvi. Tačiau stambioji žemės nuosavybė atsiranda jau nuo XIII a. ir į priklausomybę įtraukia dalį valstietijos. Kitų valstiečių priklausomybė nuo bajorų ir didžiųjų kunigaikščių matosi per įvairius atiduodamus mokesčius, tuo tarpu baudžiavos dar nėra, kilmingųjų laukus įdirba priklausomieji valstiečiai ir karo belaisviai. Beje ribos tarp bajorų, laisvų ir priklausomų valstiečių dar nebuvo griežtos. Algirdas atrodo stengėsi kilminguosius laikyti didesnėje priklausomybėje, tuo tarpu kai Kęstutis savo kovose su Ordinu labai priklausė nuo žemaičių bajorų ir todėl negalėjo mažinti jų įtakos.

Nuo Gedimino laikų taip pat minimi didžiojo kunigaikščio dvarai. Kaip ir rusų kunigaikštystėse, taip ir Lietuvoje, didžiojo kunigaikščio valdos buvo plečiamos planingai įsisavinant neužimtus žemės plotus.

Formavosi tėvoninė žemėvalda, nors iki Jogailos ir Vytauto laikų vyravo valdymas iki gyvos galvos. Žemės paveldėjimas juridiškai įformintas 1387 m. Jogailos privilegija bajorams katalikams.

Prekyba ir miestai

Lietuvos istorija
Lietuvos priešistorė
Baltų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Rusijos imperija (Vakarų kraštas)
Vokietijos imperija (Oberostas)
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Sovietinė okupacija (Lietuvos TSR)
Po Nepriklausomybės atkūrimo

Dalis valstiečių mokesčius mokėdavo išimtinai miško gėrybėmis – medumi, kailiais, bebrais. Vertingi kailiai buvo parduodami pirkliams Rygoje. Algirdas savo privilegija garantavo tiek Rytų, tiek Vakarų pirkliams prekybos laisvę didžiojoje kunigaikštystėje. Prekybos kelių sankirtose Dniepro, Dauguvos, Nemuno prekybiniuose keliuose atsirado kunigaikščių miestai – Vilnius, Kaunas, Trakai. Čia daugiausia gyveno vokiečių bei rusų pirkliai, kurie turėjo ir savo bažnyčias, kurios tarnavo ir kaip slėptuvės bei sandėliai.

Šaltiniai

  1. A. Kappeler: Kleine Geschichte der Ukraine, München, C. H. Beck 1994, P. 43

Nuorodos