Morfema

Morfema (gr. morphē 'pavidalas, forma') – mažiausias kalbos vienetas, turintis tam tikrą reikšmę. Terminas buvo pasiūlytas J. Bodueno de Kurtenė. Skaidant morfemą smulkiau, gaunami tik reikšmės neturintys elementai – fonemos.

Morfai ir alomorfai

Laikantis tikslaus apibrėžimo, morfema, kaip abstraktus kalbos vienetas, yra ne ženklas, o ženklų klasė. Konkreti morfemos raiška tekste vadinama morfu. Tačiau priklausančių tai pačiai morfemai morfų fonetinė sudėtis gali skirtis, atsižvelgiant į žodžio formos aplinką. Vienodos foneminės sudėties vienos morfemos morfų visuma vadinama alomorfu.

Tokiu būdu sakinyje „Aš mačiau, tu matei, o jis nematė” morfema mat- reiškiama trimis morfais (mač- žodyje mačiau, mat- žodyje matei ir mat- – matė) ir tik dviem alomorfais (mač- ir mat-).

Morfo, alomorfo ir morfemos santykis daugmaž toks, kaip fono (kalbos garso), alofono ir fonemos. Tam, kad du morfai priklausytų vienam alomorfui, jie nebūtinai turi skambėti visiškai vienodai – tereikia, kad turėtų vienodą fonemų rinkinį ir kirtį.

Dažnai net morfologijos specialistai terminą „morfema” vartoja morfo reikšme. Kartais šie terminai neskiriami net mokslinių tekstų publikacijose. Todėl derėtų atkreipti į tai dėmesį, nors dažniausiai iš konteksto aišku, apie kokį dalyką kalbama – apie konkretaus teksto morfą ar apie abstrakčią kalbotyros morfemą.

Morfemų skirstymas

Šaknys ir afiksai

Morfemos skirstomos į dvi pagrindines grupes – šaknines (šaknys arba kamienai) ir afiksus.

Šaknis – pagrindinė reikšminė žodžio dalis. Šaknis yra būtina bet kuriam žodžiui – nėra žodžių be šaknies. Šakninės morfemos gali sudaryti žodį tiek su afiksais, tiek pačios vienos.

Afiksas – pagalbinė žodžio dalis, jungiama prie šaknies ir pasitelkiama žodžių darybai bei gramatinėms reikšmėms nurodyti. Afiksai patys vieni negali sudaryti žodžio – tik prijungti prie šaknies. Afiksai, kitaip negu kai kurios šaknys (pavyzdžiui, kakadu), negali būti vienetiniai, pasitaikantys tik kokiame nors viename žodyje.

Afiksų skirstymas

Afiksai skirstomi į tipus pagal jų vietą žodyje. Pasaulio kalbose labiausiai paplitę du afiksų tipai – priešdėliai (prefiksai), jungiami prieš šaknį, ir postfiksai, jungiami po šaknies.

Priklausomai nuo reikšmės, postfiksai skirstomi į priesagas (turi darybinę reikšmę) ir galūnes (nurodo gramatinį ryšį su kitais sakinio nariais).

Kai kuriose kalbose priešdėliai nevartojami (tiurkų, kai kurios finougrų kalbos), jose visos gramatinės reikšmės nurodomos postfiksais. Yra kalbų, pavyzdžiui, suahilių (priklauso bantų kalbų grupei), pasitelkiančių priešdėlius ir beveik nevartojančių postfiksų. Indoeuropiečių kalbose, kurioms priklauso ir lietuvių kalba, vartojami ir priešdėliai, ir postfiksai (priesagos ir galūnės), tačiau postfiksai šiose kalbose dažnesni.

Be priešdėlių ir postfiksų, pasitaiko ir kitokių tipų afiksų. Interfiksai – antrinės morfemos, neturinčios reikšmės, bet pasitelkiamos dūriniuose šaknims sujungti (pavyzdžiui, kalb-o-tyra). Cirkumfiksai – priešdėlio ir postfikso deriniai, visada vartojami drauge ir įrėminantys šakį (pavyzdžiui, kaip vok. ge-lob-t 'pagirtas'). Intarpai (infiksai) – į šaknį įsiterpiantys afiksai (pavyzdžiui, kaip liet. tam-m-pa, a-n-ka). Transfiksai – skaidantys vien iš priebalsių sudarytą šaknį afiksai, kurie patys yra skaidomi ir, būdami sudaryti iš balsių, įsiterpia tarp priebalsių, kad nurodytų žodžių gramatinę reikšmę (būdingi semitų kalboms, pavyzdžiui, arabų).

Nuorodos

• Lietuvių kalbos morfologija. Gramatika ir gramatinė semantika