Stibis: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

09:56, 29 rugsėjo 2017 versija

Stibis (Sb)

Periodinė grupė	Pusmetalis
Atomo numeris	51
Išvaizda	?
Atomo savybės
Atominė masė (Molinė masė)	121,760(1) а.m.v. (g/mol)
Atomo spindulys	159 pm
Jonizacijos energija (pirmas elektronas)	834 kJ/mol (eV)
Elektronų konfigūracija	[Kr] 4d¹⁰ 5s² 5p³
Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys	140 pm
Jono spindulys	? pm
Elektroneigiamumas	2,05 (pagal Polingą)
Elektrodo potencialas	?
Oksidacijos laipsniai	?
Termodinaminės savybės
Tankis	6,69 g/cm³
Šiluminė talpa	? J/(K·mol)
Šiluminis laidumas	24,3 W/(m·K)
Lydymosi temperatūra	903,91 K
Lydymosi šiluma	19,83 kJ/mol
Virimo temperatūra	1860 K
Garavimo šiluma	67,97 kJ/mol
Molinis tūris	18,20 cm³/mol
Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė	?
Gardelės periodas	? Å

Stibis (lot. stibium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Sb, eilės numeris 51.

Pavadinimo kilmė

Graikai vieną stibio junginį (Sb₂S₃) vadino stimmi, romėnai – stibium. Manoma, kad šis žodis turįs somališką kilmę.

Daugelyje kalbų šio elemento pavadinimas kilęs iš graikų kalbos: anti – priešdėlis, nurodantis priešybę + monos – vienas; tokį pavadinimą lėmė ta aplinkybė, kad stibis buvo labai retai randamas gryna forma, t. y. jis buvo išgaunamas ne vienas, o junginiuose.

Savybės

Stibis, simbolis Sb – tai pusmetalis, randamas keturiose alotropinėse formose, iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma. Atominis skaičius 51, atominė masė 121. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės Va grupei. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabilių izotopų 121Sb(57,25%) ir 123Sb(42,75%)(taip pat dar yra 10 dirbtinių stibio izotopų). Stibis – grynuolių klasės mineralas. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3. Stibio lydymosi temperatūra 6300 °C, virimo temperatūra apie 17500 °C. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių ir nemetalų savybių.

Panaudojimas ir randamumas

Pr. m. e. Stibį naudojo senovės babiloniečiai. 1789 m. Stibis, kaitinamas aukštesnėje negu lydymosi temperatūroje, jungiasi su deguonimi ir sudaro stibio trioksidą. Aktyviai reaguoja su halogenais. Lydomas su siera (S), selenu (Se), telūru (Te), sudaro chalkogenidus. Didžiausią praktinę reikšmę turi stibio sulfidai. Stibis, jungdamasis su metalais, sudaro antimonidus (pavyzdžiui, magnio stibidą). Stibis lėtai tirpsta koncentruotuose druskos tirpaluose ir sieros rūgštyse (susidaro chloridai ir sulfatai). Reaguoja su koncentruota azoto rūgštimi. Skystas stibis turi ypatingą savybę – šaldamas plečiasi (vanduo irgi – vienas iš nedaugelio skysčių, turinčių tokią savybę). Stibio yra gyvuosiuose organizmuose. Daugiausia jo randama jūrų gyvūnuose (100 gramų sausosios masės – 0,02 miligramo), mažiau – sausumos gyvūnuose (0,0006 miligramo) ir augaluose (0,006 miligramo). Į žmogaus ir gyvūnų organizmą stibis patenka pro kvėpavimo organus ir virškinamąjį traktą. Kaupiasi skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, kasoje. Stibis ir jo junginiai reaguoja su sulfhidrilinėmis organinių junginių grupėmis, inaktyvuoja kai kuriuos fermentus, slopina kai kurias angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos reakcijas, kvėpavimą. Stibis pašalinamas iš organizmo daugiausia su išmatomis ir šlapimu.^[1]

Šaltiniai

↑

Šis straipsnis apie cheminį elementą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

Vikižodynas

[1] ↑

[1]

@@ Eilutė 22: / Eilutė 22: @@
 ?<!-- Kristalinė gardelė -->|
 ?<!-- Gardelės periodas (Å)-->}}
-'''Stibis''' ({{la|stibium}}) – cheminis [[periodinė elementų lentelė|periodinės elementų lentelės]] elementas, žymimas '''Sb''', eilės numeris 51.
+'''Stibis''' ({{la|stibium}}) – cheminis [[periodinė elementų lentelė|periodinės elementų lentelės]] elementas, žymimas '''Sb''', eilės numeris 51.
 == Pavadinimo kilmė ==
-Graikai vieną stibio junginį (Sb<sub>2</sub>S<sub>3</sub>) vadino ''stimmi'', romėnai – ''stibium''. Manoma, kad šis žodis turįs [[Somalis|somališką]] kilmę.
+Graikai vieną stibio junginį (Sb<sub>2</sub>S<sub>3</sub>) vadino ''stimmi'', romėnai – ''stibium''. Manoma, kad šis žodis turįs [[Somalis|somališką]] kilmę.
-Daugelyje kalbų šio elemento pavadinimas kilęs iš graikų kalbos: ''anti'' – priešdėlis, nurodantis priešybę + ''monos'' – vienas; tokį pavadinimą lėmė ta aplinkybė, kad stibis buvo labai retai randamas gryna forma, t. y. jis buvo išgaunamas ne vienas, o junginiuose.
+Daugelyje kalbų šio elemento pavadinimas kilęs iš graikų kalbos: ''anti'' – priešdėlis, nurodantis priešybę + ''monos'' – vienas; tokį pavadinimą lėmė ta aplinkybė, kad stibis buvo labai retai randamas gryna forma, t. y. jis buvo išgaunamas ne vienas, o junginiuose.
 == Savybės ==
-Stibis, simbolis Sb - tai pusmetalis, randamas keturiose alotropinėse formose, iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma. Atominis skaičius 51, atominė masė 121. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės Va grupei. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabilių [[izotopas|izotopų]] 121Sb(57,25%) ir 123Sb(42,75%)(taip pat dar yra 10 dirbtinių stibio izotopų). Stibis - [[grynuolis|grynuolių]] klasės [[mineralai|mineralas]]. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3. Stibio lydymosi temperatūra 6300 C, virimo temperatūra apie 17500 C. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių ir nemetalų savybių.
+Stibis, simbolis Sb – tai pusmetalis, randamas keturiose alotropinėse formose, iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma. Atominis skaičius 51, atominė masė 121. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės Va grupei. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabilių [[izotopas|izotopų]] 121Sb(57,25%) ir 123Sb(42,75%)(taip pat dar yra 10 dirbtinių stibio izotopų). Stibis – [[grynuolis|grynuolių]] klasės [[mineralai|mineralas]]. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3. Stibio lydymosi temperatūra 6300 °C, virimo temperatūra apie 17500 °C. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių ir nemetalų savybių.
 == Panaudojimas ir randamumas ==
 Pr. m. e. Stibį naudojo senovės babiloniečiai.
-[[1789]] m. Stibis, kaitinamas aukštesnėje negu lydymosi temperatūroje, jungiasi su [[deguonis|deguonimi]] ir sudaro stibio trioksidą. Aktyviai reaguoja su [[halogenai]]s. Lydomas su siera (S), selenu (Se), telūru (Te), sudaro chalkogenidus. Didžiausią praktinę reikšmę turi stibio sulfidai. Stibis, jungdamasis su metalais, sudaro antimonidus (pavyzdžiui, magnio stibidą). Stibis lėtai tirpsta koncentruotuose druskos tirpaluose ir [[sieros rūgštis|sieros rūgštyse]] ( susidaro chloridai ir sulfatai ). Reaguoja su koncentruota [[azoto rūgštis|azoto rūgštimi]]. Skystas stibis turi ypatingą savybę - šaldamas plečiasi ([[vanduo]] irgi - vienas iš nedaugelio skysčių, turinčių tokią savybę). Stibio yra gyvuosiuose organizmuose. Daugiausia jo randama jūrų gyvūnuose (100 gramų sausosios masės - 0,02 miligramo), mažiau - sausumos gyvūnuose (0,0006 miligramo) ir augaluose (0,006 miligramo). Į žmogaus ir gyvūnų organizmą stibis patenka pro kvėpavimo organus ir virškinamąjį traktą. Kaupiasi [[skydliaukė]]je, [[kepenys]]e, [[blužnis|blužnyje]], [[kasa|kasoje]]. Stibis ir jo junginiai reaguoja su sulfhidrilinėmis organinių junginių grupėmis, inaktyvuoja kai kuriuos [[fermentai|fermentus]], slopina kai kurias [[angliavandeniai|angliavandenių]], [[baltymai|baltymų]] ir [[riebalai|riebalų]] apykaitos reakcijas, kvėpavimą. Stibis pašalinamas iš organizmo daugiausia su išmatomis ir šlapimu.<ref>{{Citation|http://www.mokslobaze.lt/stibis.html}}</ref>
+[[1789]] m. Stibis, kaitinamas aukštesnėje negu lydymosi temperatūroje, jungiasi su [[deguonis|deguonimi]] ir sudaro stibio trioksidą. Aktyviai reaguoja su [[halogenai]]s. Lydomas su siera (S), selenu (Se), telūru (Te), sudaro chalkogenidus. Didžiausią praktinę reikšmę turi stibio sulfidai. Stibis, jungdamasis su metalais, sudaro antimonidus (pavyzdžiui, magnio stibidą). Stibis lėtai tirpsta koncentruotuose druskos tirpaluose ir [[sieros rūgštis|sieros rūgštyse]] (susidaro chloridai ir sulfatai). Reaguoja su koncentruota [[azoto rūgštis|azoto rūgštimi]]. Skystas stibis turi ypatingą savybę – šaldamas plečiasi ([[vanduo]] irgi – vienas iš nedaugelio skysčių, turinčių tokią savybę). Stibio yra gyvuosiuose organizmuose. Daugiausia jo randama jūrų gyvūnuose (100 gramų sausosios masės – 0,02 miligramo), mažiau – sausumos gyvūnuose (0,0006 miligramo) ir augaluose (0,006 miligramo). Į žmogaus ir gyvūnų organizmą stibis patenka pro kvėpavimo organus ir virškinamąjį traktą. Kaupiasi [[skydliaukė]]je, [[kepenys]]e, [[blužnis|blužnyje]], [[kasa|kasoje]]. Stibis ir jo junginiai reaguoja su sulfhidrilinėmis organinių junginių grupėmis, inaktyvuoja kai kuriuos [[fermentai|fermentus]], slopina kai kurias [[angliavandeniai|angliavandenių]], [[baltymai|baltymų]] ir [[riebalai|riebalų]] apykaitos reakcijas, kvėpavimą. Stibis pašalinamas iš organizmo daugiausia su išmatomis ir šlapimu.<ref>{{Citation|http://www.mokslobaze.lt/stibis.html}}</ref>
 == Šaltiniai ==