Vilniaus universiteto biblioteka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 54°40′58″ š. pl. 25°17′14″ r. ilg. / 54.68278°š. pl. 25.28722°r. ilg. / 54.68278; 25.28722
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
SNėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 4: Eilutė 4:
| įkurta = [[1570 m.]]
| įkurta = [[1570 m.]]
| vieta = [[Vilnius]], [[Lietuva]]
| vieta = [[Vilnius]], [[Lietuva]]
| lankytojai = 44 683 registruoti vartotojai<br />1 231 071 apsilankymas (2015 m.)<br />764 ekskursijos, kuriose VU biblioteką aplankė 11 080 asmenų (2011 m.)
| lankytojai = 36 970 registruoti vartotojai<br />1 117 635 apsilankymas (2016 m.)<br />658 ekskursijos lietuvių, anglų, rusų, lenkų kalbomis, kuriose VU biblioteką aplankė 9 435 asmenys (2016 m.)
| bibliotekos_fondas = 5 331 189 dokumentai (2015 m. gruodžio 31 d.)
| bibliotekos_fondas = 5 331 189 dokumentai (2015 m. gruodžio 31 d.)
| darbuotojai = 226
| darbuotojai = 222
| generalinė_direktorė =Irena Krivienė
| generalinė_direktorė =Irena Krivienė
| interneto_svetainė = [https://biblioteka.vu.lt/ biblioteka.vu.lt]
| interneto_svetainė = [https://biblioteka.vu.lt/ biblioteka.vu.lt]
}}
}}
[[Vaizdas:VU biblioteka. 2006-08-10.jpg|thumb|right|295px|Vilniaus universiteto biblioteka (vaizdas iš Sarbievijaus kiemo pusės)]]
[[Vaizdas:VU biblioteka. 2006-08-10.jpg|thumb|right|295px|Vilniaus universiteto biblioteka (vaizdas iš Sarbievijaus kiemo pusės)]]
'''Vilniaus universiteto biblioteka''' ('''VU biblioteka''') – seniausia [[Lietuva|Lietuvos]] valstybinės reikšmės akademinė [[biblioteka]], įkurta 1570 m. ir iki šių dienų išlikusi autentiškose erdvėse. Kartu su visais universiteto pastatais ir kiemeliais ji sudaro vieningą ir įspūdingą Vilniaus senamiesčio architektūrinį ansamblį, reprezentuojantį Lietuvos mokslo ir kultūros pažangos istoriją. Bibliotekoje saugoma apie 5, 2 mln. dokumentų. Šiuo metu biblioteka turi apie 36 tūkst. registruotų vartotojų.
'''Vilniaus universiteto biblioteka''' ('''VUB''') – seniausia [[Lietuva|Lietuvos]] akademinė [[biblioteka]]. Ją [[1570 m.|1570]] m. įkūrė [[jėzuitai]]. VU biblioteka yra 9 metais senesnė už [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universitetą]]. Viena iš nedaugelio [[Europa|Europos]] bibliotekų, veikianti tame pačiame pastate, kuriame ir įsikūrė. Istorinė bibliotekos vieta – Filologijos skaitykla. VUB saugoma apie 5,3 mln. dokumentų. Bendras lentynų ilgis – 166 km (palyginimui tai būtų atstumas nuo Vilniaus iki [[Rokiškis|Rokiškio]]).<ref>[http://www.mb.vu.lt/idomu Įdomu]</ref> Šiuo metu biblioteka turi apie 44 tūkst. registruotų vartotojų. [[1753 m.|1753]] m. VU buvo įkurta viena seniausių Europoje ir pirmoji Lietuvoje astronomijos observatorija: šiuo metu jos patalpose veikia Vilniaus universiteto biblioteka (VUB Baltoji salė). Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio šalių, tarp jų ir iš [[Pietų Afrikos Respublika|Pietų Afrikos Respublikos]], [[Šri Lanka|Šri Lankos]], [[Taivanas|Taivano]], [[Argentina|Argentinos]], [[Australija|Australijos]], [[Kinijos Liaudies Respublika|Kinijos]], [[Indija|Indijos]], [[Čilė|Čilės]], [[Pietų Korėja|Korėjos]] ir kt.


Bibliotekoje lankėsi įvairių pasaulio valstybių valdžios bei dvasiniai vadovai – prezidentai, karaliai, princai, tarp kurių – [[Belgija|Belgijos]] karališkoji šeima, [[Princas Čarlzas|Velso princas Čarlzas]], [[Jungtinės Amerikos Valstijos|JAV]] prezidento žmona [[Laura Bush]], popiežius [[Jonas Paulius II]], [[Tibetas|Tibeto]] dvasinis vadovas [[Dalai Lama XIV|Dalai Lama]], [[Nyderlandai|Nyderlandų]] karalienė ir daugelis kitų.<ref>[http://www.mb.vu.lt/idomu Bibliotekoje lankėsi įvairių pasaulio valstybių valdžios bei dvasiniai vadovai ]</ref>
Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Daugelį metų ji yra įtraukiama į garbingiausių Lietuvos Respublikos svečių dienotvarkę: bibliotekoje lankėsi Belgijos karališkoji šeima, Velso princas Čarlzas, Anglijos karalienė Elžbieta II, Švedijos karalienė Silvija, popiežius Jonas Paulius II, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, Nyderlandų karalienė, Ispanijos karališkoji šeima ir daugelis kitų.[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-2|<sup>[2]</sup>]]


Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš centrinės bibliotekos, įsikūrusios šalia [[Lietuvos Respublikos prezidentūra|Prezidentūros]], Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Saulėtekyje ir fakultetų bei centrų bibliotekų, išsidėsčiusių visame mieste.
Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš centrinės bibliotekos, įsikūrusios šalia [[Lietuvos Respublikos prezidentūra|Prezidentūros]], Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Saulėtekyje ir fakultetų bei centrų bibliotekų, išsidėsčiusių visame mieste.


== Istorija ==
== Istorija ==
'''Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos biblioteka'''

=== Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos biblioteka ===


Biblioteką (kartu su Vilniaus jėzuitų kolegija) [[1570 m.|1570]] m. [[liepos 17]] d. įsteigė jėzuitai, į Lietuvą atvykę vyskupo [[Valerijonas Protasevičius|Valerijono Protasevičiaus]] kvietimu. [[1579 m.|1579]] m. Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizavus į Vilniaus universitetą biblioteka tapo akademijos, dar vėliau – ir universiteto biblioteka. Pagrindu bibliotekai tapo jai perduoti [[Žygimantas Augustas|Žygimanto Augusto]] ir Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus knygų rinkiniai. Vėliau didelius knygų rinkinius bibliotekai perdavė ir kiti katalikų hierarchai ir pasauliečiai didikai: Vilniaus vyskupas V. Protasevičius, kardinolas [[Jurgis Radvila]], Vilniaus vyskupas [[Eustachijus Valavičius]], Vilniaus kanauninkas Kazimieras Vaišnaravičius ir kiti.
Biblioteką (kartu su Vilniaus jėzuitų kolegija) [[1570 m.|1570]] m. [[liepos 17]] d. įsteigė jėzuitai, į Lietuvą atvykę vyskupo [[Valerijonas Protasevičius|Valerijono Protasevičiaus]] kvietimu. [[1579 m.|1579]] m. Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizavus į Vilniaus universitetą biblioteka tapo akademijos, dar vėliau – ir universiteto biblioteka. Pagrindu bibliotekai tapo jai perduoti [[Žygimantas Augustas|Žygimanto Augusto]] ir Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus knygų rinkiniai. Vėliau didelius knygų rinkinius bibliotekai perdavė ir kiti katalikų hierarchai ir pasauliečiai didikai: Vilniaus vyskupas V. Protasevičius, kardinolas [[Jurgis Radvila]], Vilniaus vyskupas [[Eustachijus Valavičius]], Vilniaus kanauninkas Kazimieras Vaišnaravičius ir kiti.


Iš [[pasaulietis|pasauliečių]], dovanojusių Vilniaus universiteto bibliotekai asmenines knygų kolekcijas, išskirtini Lietuvos didikai [[Sapiegos]]. [[1655 m.|1655]] m. jų dovanotų knygų registre buvo išvardyta apie 3 tūkst. knygų, tarp jų – rečiausi [[inkunabulas|inkunabulai]] ir kiti reti leidiniai. Per 200 jėzuitų vadovavimo universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4,5 tūkst. iki 11 tūkst. tomų ([[1773 m.|1773]] m.).
Iš [[Pasaulietis|pasauliečių]], dovanojusių Vilniaus universiteto bibliotekai asmenines knygų kolekcijas, išskirtini Lietuvos didikai [[Sapiegos]]. [[1655 m.|1655]] m. jų dovanotų knygų registre buvo išvardyta apie 3 tūkst. knygų, tarp jų – rečiausi [[Inkunabulas|inkunabulai]] ir kiti reti leidiniai. Per 200 jėzuitų vadovavimo universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4,5 tūkst. iki 11 tūkst. tomų ([[1773 m.|1773]] m.). Kita vertus, XVII-XVIII a. biblioteką ne kartą siaubė karai, gaisrai ir grobstymai. Dėl to daug universiteto knygų atsidūrė užsienyje – [[Rusija|Rusijoje]], [[Lenkija|Lenkijoje]], [[Švedija|Švedijoje]], kitose valstybėse.

Bibliotekai augti trukdė karai, gaisrai ir grobstymai. Dėl to daug universiteto knygų atsidūrė užsienyje – [[Rusija|Rusijoje]], [[Lenkija|Lenkijoje]], [[Švedija|Švedijoje]], kitose valstybėse.


[[1773 m.|1773]] m. panaikinus [[Jėzuitų ordinas|Jėzuitų ordiną]], Vilniaus universitetą globoti apsiėmė [[Edukacinė komisija]]. [[1781 m.|1781]] m. universitetas buvo pavadintas Lietuvos vyriausiąja mokykla, ėmė keistis mokslinių tyrimų kryptys. Tuo metu VU bibliotekos fondai buvo papildyti gamtos mokslų ir medicinos knygomis.
[[1773 m.|1773]] m. panaikinus [[Jėzuitų ordinas|Jėzuitų ordiną]], Vilniaus universitetą globoti apsiėmė [[Edukacinė komisija]]. [[1781 m.|1781]] m. universitetas buvo pavadintas Lietuvos vyriausiąja mokykla, ėmė keistis mokslinių tyrimų kryptys. Tuo metu VU bibliotekos fondai buvo papildyti gamtos mokslų ir medicinos knygomis.


=== Carinėje Rusijoje ===
'''Carinėje Rusijoje'''
Tragiškai pasibaigus [[1794 m. sukilimas|1794 m. sukilimui]], įvyko [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas]], po kurio didžioji Lietuvos dalis su sostine [[Vilnius|Vilniumi]] atiteko [[Rusijos imperija|carinei Rusijai]]. [[1803 m.|1803]] m. Lietuvos vyriausioji mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. XIX a. antrajame dešimtmetyje Vilniaus universitetas jau buvo vienas pirmaujančių [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] universitetų. Mokslinio darbo pagyvėjimas palankiai veikė ir biblioteką.


Tragiškai pasibaigus [[1794 m. sukilimas|1794 m. sukilimui]], įvyko [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas]], po kurio didžioji Lietuvos dalis su sostine [[Vilnius|Vilniumi]] atiteko [[Rusijos imperija|carinei Rusijai]]. [[1803 m.|1803]] m. Lietuvos vyriausioji mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. XIX a. antrajame dešimtmetyje Vilniaus universitetas buvo vienas pirmaujančių [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] universitetų. Mokslinio darbo pagyvėjimas palankiai veikė ir biblioteką.
Universiteto bibliotekai vadovauti [[1804 m.|1804]] m. paskirtas profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas. Jo pastangomis universiteto biblioteka tapo prieinama Vilniaus visuomenei. Nuo [[1815 m.|1815]] m. leista išsinešti knygas į namus – atidarytas abonementas. Knygas į namus buvo leidžiama išsinešti universiteto darbuotojams ir studentams, švietimo apygardos tarnautojams, gimnazijos mokytojams. Biblioteka buvo perkelta į Mažąją aulą, ten įrengta 90 vietų skaitykla. G. E. Grodeko iniciatyva pradėtas sudarinėti kortelinis (abėcėlinis), vėliau sisteminis katalogas.

Universiteto bibliotekai vadovauti [[1804 m.|1804]] m. paskirtas profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas. Jo pastangomis universiteto biblioteka tapo prieinama Vilniaus visuomenei. Nuo [[1815 m.|1815]] m. leista išsinešti knygas į namus – atidarytas abonementas. Knygas į namus buvo leidžiama išsinešti universiteto darbuotojams ir studentams, švietimo apygardos tarnautojams, gimnazijos mokytojams. Biblioteka buvo perkelta į dabartinę universiteto Mažąją aulą, ten įrengta 90 vietų skaitykla. G. E. Grodeko iniciatyva pradėtas sudarinėti kortelinis (abėcėlinis), vėliau sisteminis katalogas.


[[1832]] m. [[gegužės 1]] d. [[caras]] [[Nikolajus I]] uždarė Vilniaus universitetą. Prasidėjo vienas liūdniausių bibliotekos istorijos laikotarpių – didelė jos fondų dalis buvo išvežta iš Vilniaus ir išdalyta įvairioms carinės Rusijos mokslo įstaigoms.
[[1832]] m. [[gegužės 1]] d. [[caras]] [[Nikolajus I]] uždarė Vilniaus universitetą. Prasidėjo vienas liūdniausių bibliotekos istorijos laikotarpių – didelė jos fondų dalis buvo išvežta iš Vilniaus ir išdalyta įvairioms carinės Rusijos mokslo įstaigoms.


Apie [[1834 m.|1834]] m. iš likusių universiteto knygų buvo mėginama kurti Vilniaus viešąją biblioteką, tačiau planas nepavyko. [[1856 m.|1856]] m. pradėjo veikti Archeologijos komisijos [[Vilniaus Senienų muziejus|Senienų muziejus]] ir prie jo įsteigtas Skaitymo kabinetas. [[1865 m.|1865]] m. Senienų muziejus ir Skaitymo kabinetas buvo perorganizuoti į Vilniaus viešąją biblioteką ir muziejų. Bibliotekai buvo atiduoti po [[1831 m. sukilimas|1831]] ir [[1863 m. sukilimas|1863]] m. sukilimų uždarytų mokyklų, vienuolynų, konfiskuotų dvarų, privačių asmenų knygų rinkiniai – apie 200 tūkst. tomų vertingų knygų bei rankraščių. [[1914 m.|1914]] m. Vilniaus viešoji biblioteka turėjo per 300 tūkst. tomų ir užėmė 4 vietą tarp Rusijos imperijos bibliotekų, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu ji vėl buvo niokojama, knygos vėl buvo vežamos į Rusiją.
Apie [[1834 m.|1834]] m. iš likusių universiteto knygų mėginta kurti Vilniaus viešąją biblioteką, tačiau planas nepavyko. [[1856 m.|1856]] m. pradėjo veikti Archeologijos komisijos [[Vilniaus Senienų muziejus|Senienų muziejus]] ir prie jo įsteigtas Skaitymo kabinetas. [[1865 m.|1865]] m. Senienų muziejus ir Skaitymo kabinetas buvo perorganizuoti į Vilniaus viešąją biblioteką ir muziejų. Bibliotekai buvo atiduoti po [[1831 m. sukilimas|1831]] ir [[1863 m. sukilimas|1863]] m. sukilimų uždarytų mokyklų, vienuolynų, konfiskuotų dvarų, privačių asmenų knygų rinkiniai – apie 200 tūkst. tomų vertingų knygų bei rankraščių. [[1914 m.|1914]] m. Vilniaus viešoji biblioteka turėjo per 300 tūkst. tomų ir buvo viena iš didžiausių Rusijos imperijos bibliotekų, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu ji vėl buvo niokojama, knygos vėl buvo vežamos į Rusiją.

'''Pokaris'''


'''Stepono Batoro universiteto biblioteka'''
=== Po pasaulinių karų ===

[[Vaizdas:Plaque commemorating 400th anniversary of the Vilnius University Library.jpg|thumb|right|200px|1970 m. pakabinta atminimo lenta ant bibliotekos sienos, skirta 400 metų jubiliejui]]
[[1919]] m. [[balandžio 21]] d. Vilnių okupavo [[Lenkija]]. [[Spalio 11]] d. atkurtasis Vilniaus universitetas pavadinamas [[Steponas Batoras|Stepono Batoro]] vardu. Universiteto bibliotekos fondai, nors ir nuniokoti, išliko dar gana gausūs, tačiau knygų lietuvių kalba buvo labai mažai.
[[1919]] m. [[balandžio 21]] d. Vilnių aneksavo [[Lenkija]]. [[Spalio 11]] d. atkurtasis Vilniaus universitetas pavadinamas [[Steponas Batoras|Stepono Batoro]] vardu. Universiteto bibliotekos fondai, nors ir nuniokoti, išliko dar gana gausūs, tačiau knygų lietuvių kalba buvo labai mažai.


[[1939]] m. Lietuvai atgavus Vilnių, senoji Vilniaus universiteto biblioteka atgijo. Deja, netrukus [[Antrasis pasaulinis karas]] jos darbą vėl nutraukė. Bibliotekos darbuotojai karo metais visomis jėgomis gelbėjo knygų fondus nuo grobstymo ir gaisrų. Po karo reikėjo skubiai tvarkyti sugriautą universitetą ir biblioteką. Per trumpą laiką įrengtos skaityklos, organizuotas informacinis bibliografinis darbas. Bibliotekai pavyko sugrąžinti apie 13 tūkst. įvairiais laikotarpiais išvežtų vertingų leidinių.
[[1939]] m. Lietuvai atgavus Vilnių, senoji Vilniaus universiteto biblioteka atgijo. Deja, netrukus [[Antrasis pasaulinis karas]] jos darbą vėl nutraukė. Bibliotekos darbuotojai karo metais visomis jėgomis gelbėjo knygų fondus nuo grobstymo ir gaisrų. Po karo reikėjo skubiai tvarkyti sugriautą universitetą ir biblioteką. Per trumpą laiką įrengtos skaityklos, organizuotas informacinis bibliografinis darbas. Bibliotekai pavyko sugrąžinti apie 13 tūkst. įvairiais laikotarpiais išvežtų vertingų leidinių.


[[1962]] m. ir [[1968]] m. kilo gaisrai, kuriuose sudegė tūkstančiai knygų. Seniesiems bibliotekos fondams buvo reikalinga restauracija, todėl [[1968]] m. tuometinio bibliotekos direktoriaus [[Jurgis Tornau|Jurgio Tornau]] rūpesčiu buvo įkurtas Restauravimo skyrius. [[1969]] m. pirmą kartą bibliotekos istorijoje atidarytas Grafikos kabinetas.
[[1962]] m. ir [[1968]] m. kilo gaisrai, kuriuose sudegė tūkstančiai knygų. Seniesiems bibliotekos fondams buvo reikalinga restauracija, todėl [[1968]] m. tuometinio bibliotekos direktoriaus [[Jurgis Tornau|Jurgio Tornau]] rūpesčiu buvo įkurtas Restauravimo skyrius ir sekančiais metais pirmą kartą bibliotekos istorijoje atidarytas Grafikos kabinetas.


Nuo [[1958]] m. su pertraukomis leidžiamas Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis (išėjo 7 tomai).
Nuo [[1958]] m. su pertraukomis leidžiamas Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis.

[[1970]]-ieji – bibliotekos 400 metų jubiliejus, tris dienas truko iškilmės su gausybe svečių iš tuometinės SSRS ir Europos valstybių universitetų. Pasisekimo sulaukė jubiliejinė paroda Šv. Jonų bažnyčioje, dokumentinis filmas apie biblioteką. Jubiliejinių iškilmių metu atidaryta naujoji knygų saugykla.


[[1965]] m. biblioteka tapo vienintele Baltijos šalyse [[Jungtinių Tautų Organizacija|JTO]] depozitine biblioteka.
[[1965]] m. biblioteka tapo vienintele Baltijos šalyse [[Jungtinių Tautų Organizacija|JTO]] depozitine biblioteka.

[[1979]] m. VU bibliotekai suteikta pirma kategorija, leidusi padidinti darbuotojų atlyginimus. Šiuo laikotarpiu bibliotekos etatų ir padalinių skaičius buvo didžiausias per visą gyvavimo laikotarpį: jos struktūroje sukuriami 28 skyriai su iš viso 51 sektoriumi, kuriuose dirbo per 280 darbuotojų.


Rekonstravus universiteto pastatus, [[1984]] m. baigta statyti dar viena saugykla, į kurią buvo perkraustyti anksčiau koridoriuose, rūsiuose laikinai saugoti fondai.
Rekonstravus universiteto pastatus, [[1984]] m. baigta statyti dar viena saugykla, į kurią buvo perkraustyti anksčiau koridoriuose, rūsiuose laikinai saugoti fondai.


[[1988]] m. bibliotekoje pastatytas pirmasis displėjus, sujungtas su universiteto Skaičiavimo centru. Dešimtame dešimtmetyje biblioteka buvo vienintelė Baltijos šalyse, turinti interneto ryšį ir namų svetainę, viena pirmųjų besinaudojanti elektroniniu paštu – pradžioje iš vieno kompiuterio.
[[1988]] m. bibliotekoje pastatytas pirmasis displėjus, sujungtas su universiteto Skaičiavimo centru. Dešimtame dešimtmetyje biblioteka buvo vienintelė Baltijos šalyse, turinti interneto ryšį ir namų svetainę, viena pirmųjų besinaudojanti elektroniniu paštu.

'''Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę'''


=== Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ===
[[Vaizdas:Vu 0099mkic+.jpg|right|thumb|250px|Saulėtekio slėnyje kyla MKIC pastatų kompleksas]]
Nuo [[1993 m.|1993]] m. bibliotekoje veikia elektroninis katalogas. Tai pirmasis elektroninis katalogas Baltijos šalyse, nuo [[1994 m.|1994]] m. prieinamas per internetą.
Nuo [[1993 m.|1993]] m. bibliotekoje veikia elektroninis katalogas. Tai pirmasis elektroninis katalogas Baltijos šalyse, nuo [[1994 m.|1994]] m. prieinamas per internetą.


[[2000 m.|2000]] m. kartu su kitomis Lietuvos bibliotekomis pradėtos prenumeruoti duomenų bazės, pirmoji jų buvo universali viso teksto dokumentų duomenų bazė EBSCO.
Bendradarbiaujant su [[UNESCO]], [[1998]] m. išleista kompaktinė plokštelė „Istoriniai Vilniaus universiteto bibliotekos rinkiniai“ buvo antrasis tokio pobūdžio elektroninis leidinys visoje Lietuvoje.

[[2000 m.|2000]] m. kartu su kitomis Lietuvos bibliotekomis pradėtos prenumeruoti duomenų bazės, pirmoji jų buvo universali visateksčių dokumentų duomenų bazė EBSCO.


Kitas reikšmingas įvykis – pirmosios lietuviškos knygos [[Martynas Mažvydas|M. Mažvydo]] [[Martyno Mažvydo katekizmas|Katekizmo]] sukakčiai skirtų paminklinių durų įrengimas [[2001]] m.
Kitas reikšmingas įvykis – pirmosios lietuviškos knygos [[Martynas Mažvydas|M. Mažvydo]] [[Martyno Mažvydo katekizmas|Katekizmo]] sukakčiai skirtų paminklinių durų įrengimas [[2001]] m.


Nuo [[2001]] m. [[gruodžio 1]] d. bibliotekoje pradėjo veikti vartotojų aptarnavimo posistemė. Vilniaus universiteto studentai, bibliotekos vartotojai nuo tos dienos gali užsisakyti leidinį, esantį elektroniniame kataloge, iš bet kurios kompiuterizuotos darbo vietos, sužinoti, ar jis yra, ir tik tada ateiti į biblioteką.
Nuo [[2001]] m. [[gruodžio 1]] d. bibliotekoje pradėjo veikti vartotojų aptarnavimo posistemė, leidžianti Vilniaus universiteto bibliotekos vartotojams užsisakyti leidinį per elektroninį katalogą iš bet kurios kompiuterizuotos darbo vietos.

[[2003]] m. VUB tapo atkurtosios Vilniaus knygrišių gildijos (įkurtos [[1664]] m.) buveine (pirmininkas Cezar Poliakevič). [[2003]] m. išleistas katalogas „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“.

Sujungus 3 fakultetų ([[VU Komunikacijos fakultetas|Komunikacijos]], [[VU Teisės fakultetas|Teisės]], [[VU Ekonomikos fakultetas|Ekonomikos]]) bibliotekas, [[2004]] m. įsteigtas Saulėtekio informacijos centras. Tų pačių metų pabaigoje biblioteka parengė dovaną Vilniaus universitetui – virtualią parodą „Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis" (lietuvių, anglų kalbomis). Taip pat įkurtas VUB Ryšių su visuomene skyrius.


[[2003]] m. VU biblioteka tapo atkurtosios Vilniaus knygrišių gildijos (įkurtos [[1664]] m.) buveine (pirmininkas Cezar Poliakevič).
[[2005]] m. pirmą kartą Lietuvos akademinių bibliotekų istorijoje VU bibliotekoje atidarytas Kompetencijos centras žmonėms su [[negalia]] – ODISĖJAS.


[[2005]] m. pirmą kartą Lietuvos akademinių bibliotekų istorijoje VU bibliotekoje atidarytas Kompetencijos centras žmonėms su [[negalia]] „Odisėjas“.
[[2006]] m. baigtas naujojo bibliotekos pastato Saulėtekio slėnyje techninis projektas ir sukurta nauja Mokslinės komunikacijos centro koncepcija. [[2006]] m. VU centrinėje bibliotekoje pradėta kurti mediateka. Tai dokumentinių, mokomųjų ir šviečiamųjų kino filmų DVD kolekcija. [[2006]] m. pradėta VU centrinės bibliotekos patalpų rekonstrukcija.


[[2006]] m. baigtas naujojo bibliotekos pastato Saulėtekio slėnyje techninis projektas ir sukurta nauja Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro koncepcija. [[2006]] m. VU centrinėje bibliotekoje pradėta kurti mediateka. Tai dokumentinių, mokomųjų ir šviečiamųjų kino filmų DVD kolekcija.
[[2007]] m. VU centrinėje bibliotekoje įkurtas Humanistikos ir informacijos centras. Tais pačiais metais biblioteka pasikvietė išorės ekspertą veiklos analizei ir rekomendacijoms iš JAV, Fulbright programos specialistę Barbie E. Keiser.


[[2006]] pradėta VU centrinės bibliotekos patalpų rekonstrukcija.
[[2009]] m. [[kovo 26]] d. pasirašyta trišalė sutartis (tarp [[Švietimo ministerija|LR švietimo ir mokslo ministerijos]], Centrinės projektų valdymo agentūros ir Vilniaus universiteto) dėl naujojo Vilniaus universiteto bibliotekos pastato projekto „Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro“ (MKIC) finansavimo ir administravimo.


[[2009]] m. [[kovo 26]] d. pasirašyta trišalė sutartis (tarp [[Švietimo ministerija|LR švietimo ir mokslo ministerijos]], Centrinės projektų valdymo agentūros ir Vilniaus universiteto) dėl naujojo Vilniaus universiteto bibliotekos pastato projekto „Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro“ (MKIC) finansavimo ir administravimo. Pastato atidarymas įvyko [[2013]] m. [[vasario 6]] d.[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-10|<sup>[10]</sup>]], MKIC tapo pirmuoju Saulėtekio technologijų slėnio statiniu.adovai
[[2013 m.|2013]] m. [[vasario 6]] d. atidarytas MKIC.


== Vadovybė ==
VU bibliotekos vadovai:
VU bibliotekos vadovai:
* prof. Jonas Hėjus (iki 1575 m.)
* prof. Jonas Hėjus (iki 1575)
* Laurynas Rydzevskis (1756–1757)
* Laurynas Rydzevskis (1756–1757)
* Stanislovas Rostovskis (1765–1765)
* Stanislovas Rostovskis (1765–1765)
Eilutė 92: Eilutė 81:
* Tadeušas Mackievičius (1787–1792)
* Tadeušas Mackievičius (1787–1792)
* Rapolas Litvinskis (1792–1799)
* Rapolas Litvinskis (1792–1799)
* Augustinas Tomaševskis (1805) – [[adjunktas]]
* Augustinas Tomaševskis (1805) 
* Fransua de la Žumeljė (1807) – adjunktas
* Fransua de la Žumeljė (1807) 
* Gotfrydas Ernestas Grodekas (1804–1825)
* Gotfrydas Ernestas Grodekas (1804–1825)
* Liudvikas Sobolevskis (1826–1830)
* Liudvikas Sobolevskis (1826–1830)
Eilutė 102: Eilutė 91:
* Flavianas Dobrianskis (1902–1913)
* Flavianas Dobrianskis (1902–1913)
* Dmitrijus Daugėla (1913–1915)
* Dmitrijus Daugėla (1913–1915)
* Eduardas Volteris (1919 m.)
* Eduardas Volteris (1919)
* Steponas Henrikas Rygielis (1924–1929)
* Steponas Henrikas Rygielis (1924–1929)
* Adomas Gracijonas Lysakovskis (1930–1939)
* Adomas Gracijonas Lysakovskis (1930–1939)
Eilutė 112: Eilutė 101:
* Stasė Vaidinauskaitė-Vaškelienė (1964–1968)
* Stasė Vaidinauskaitė-Vaškelienė (1964–1968)
* dr. [[Jurgis Tornau]] (1968–1985)
* dr. [[Jurgis Tornau]] (1968–1985)
* [[Birutė Butkevičienė]] (1985–2006; nuo 2006 m. rugsėjo iki 2008 m. – direktorė mokslo ir kultūros paveldui)
* [[Birutė Butkevičienė]] (1985–2006)
* prof. Audronė Glosienė (1958 spalo 4 d. - 2009 sausio 26 d.) (generalinė direktorė nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2009 sausio mėn.)
* prof. Audronė Glosienė (2006-2009)
* Irena Krivienė (2009 – ...)
* Irena Krivienė (direktorė ekonomikai ir plėtrai nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2009 kovo mėn. Nuo 2009 kovo mėn. – generalinė direktorė)
* doc. Marija Prokopčik (direktorė informacinei ir kultūros paveldo veiklai nuo 2008 m. rugsėjo mėn.)
* Jūratė Kuprienė (direktorė ekonomikai ir plėtrai nuo 2010 m. sausio 4 d.)


== Paslaugos ==
== Paslaugos ==
[[Vaizdas:VU Humanistikos informacijos centras.JPG|thumb|Sidabrinė skaitykla, HIC]]
[[Vaizdas:VU Humanistikos informacijos centras.JPG|thumb|Sidabrinė skaitykla, HIC]]
Bibliotekos paslaugos yra teikiamos ne tik Vilniaus universiteto studentams ir akademinei bendruomenei, bet visiems [[Lietuva|LR]] ir užsienio piliečiams. Mokslinė literatūra į namus yra skolinama tik VU bendruomenės nariams, registruoti vartotojai gali skolintis laisvalaikiui skirtą literatūrą.
Biblioteka teikia paslaugas ne tik Vilniaus universiteto studentams ir akademinei bendruomenei, bet visiems [[Lietuva|LR]] ir užsienio piliečiams. Mokslinė literatūra į namus yra skolinama tik VU bendruomenės nariams, registruoti vartotojai nuo 16 m. gali skolintis laisvalaikiui skirtą literatūrą.


Biblioteka teikia visas tradicines, taip pat ir išskirtines bibliotekų paslaugas, tokias kaip darbo vietų, patalpų rezervavimas, ekskursijos, trimatis spausdinimas.
Be tradicinių bibliotekos paslaugų VU biblioteka teikia ir išskirtines paslaugas – darbo vietų, patalpų rezervavimas, ekskursijos, trimatis spausdinimas.


Bibliotekoje įrengta regos ir judėjimo kompensacinė įranga.
Bibliotekoje įrengta regos ir judėjimo kompensacinė įranga.


Ieškoti bibliotekos išteklių vartotojai gali naudodamiesi virtualia biblioteka. Taip pat internetu galima rezervuoti darbo vietą ar kambarį, pamatyti bibliotekos skaitmenines kolekcijas, aplankyti virtualias parodas ir turą po biblioteką.
Ieškoti bibliotekos išteklių vartotojai gali naudodamiesi virtualia biblioteka. Taip pat internetu galima rezervuoti darbo vietą ar kambarį, pamatyti bibliotekos skaitmenines kolekcijas, aplankyti virtualias parodas ir pačią biblioteką.


== Kultūros paveldas ==
Bibliotekoje įrengta regos ir judėjimo kompensacinė įranga<ref>http://tv.lrytas.lt/?id=14564866831456161910</ref>.

== VU CB naujosios skaityklos ==
[[Vaizdas:VU bibliotekos Humanistikos informacijos centras 2.jpg|thumb|220px|Žalioji periodikos skaitykla, HIC]]
[[Vaizdas:VU bibliotekos lituanistikos skaitykla.JPG|thumb|right|220px|Lituanistikos skaitykla]]
[[Vaizdas:VU bibliotekos J.Lebedžio kambarys.JPG|thumb|right|220px|J. Lebedžio kambarys]]
[[Vaizdas:VU bibliotekos J.Lebedžio kambarys.JPG|thumb|right|220px|J. Lebedžio kambarys]]
'''Retų spaudinių skyriuje''' sukaupta apie 170 tūkst. vienetų XV–XX a leidinių. Tai didžiausia senųjų dokumentų saugykla Lietuvoje. Skyriuje saugoma didžiausia Lietuvoje inkunabulų (328 vnt.; seniausias – Rabanus Maurus. ''Opus de universo''. Strasbourg, 1467), paleotipų (apie 1,7 tūkst. vnt.) kolekcijos, turtingiausias pasaulyje senųjų lietuviškų knygų rinkinys (apie 10 tūkst. vnt.; tarp jų – tokie unikalūs leidiniai kaip M. Mažvydo ''Katekizmas'' (pirmoji lietuviška knyga), M. Daukšos ''Katekizmas'', B. Vilento ''Enchiridionas'' ir ''Evangelias bei epistolas'' bei kitų lietuvių raštijos veikėjų kūriniai, ypatingos vertės senieji atlasai (1,2 tūkst. vnt.) ir žemėlapiai (apie 10 tūkst. vnt.), senojo Vilniaus universiteto bibliotekos autentiškų knygų kolekcija ''Bibliotheca Academiae Vilnensis'' (apie 18 tūkst. vnt.), kurioje – knygos iš Žygimanto Augusto, Sapiegų, G. Albinijaus, V. Protasevičiaus, M. Paco, E. Valavičiaus asmeninių bibliotekų ir universiteto profesorių bei kitų Lietuvos kultūros veikėjų rinkinių.
[[Vaizdas:Filosofsk.jpg|thumb|right|220px|Filosofijos skaitykla]]
[[Vaizdas:Laikrasciai.jpg|thumb|right|220px|Periodikos skaitykla]]
'''Humanistikos informacijos centras''' (HIC, {{la|hic}} – 'čia') atidarytas [[2007 m.|2007]] m. [[rugsėjo 7]] d. HIC veikia belaidis internetas. Seminarų kambarius nemokamai gali rezervuoti studentai, dėstytojai. HIC fondą sudaro humanistikos studijų krypties leidiniai. HIC galima rasti dokumentinių ir meninių filmų [[DVD]] kolekciją.


'''Rankraščių skyriuje''' saugoma per 325 tūkst. XIII–XXI a. dokumentų įvairiomis pasaulio kalbomis, žymių Lietuvos ir pasaulio mokslo bei kultūros veikėjų, karališkųjų šeimų ir [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] valdovų autografų kolekcija. Didelė dalis medžiagos susijusi su Vilniaus universitetu ir jo istorija: įvairių universiteto laikotarpių, senojo universiteto profesorių ir šių dienų mokslininkų asmeniniai archyvai, disertacijų, diplominių darbų rinkiniai, etnografinių, tautosakinių ir kraštotyrinių ekspedicijų medžiaga, draugijų archyvai, specialieji rinkiniai (pergamentai, fotografijos, gaidos, architektūriniai brėžiniai, planai ir piešiniai, žemės planai, autografai, Atgimimo spauda (1988–1993 m. laikraštėlių kolekcija).
HIC sudaro 4 patalpos (skaityklos):
* ''Sidabrinė'': jos atvirame fonde – naujausi šiuolaikinės humanistikos leidiniai, pagrindinių humanitarinių ir tarpdisciplininių studijų knygos bei žurnalai (mediateka);
* ''Apelsininė'' – grupinio darbo kambarys (yra galimybė rezervuoti);
* ''Riešutinė'' – informacinių technologijų laboratorija;
* ''Žalioji'' (periodikos skaitykla), kurios atvirame fonde – įvairios tematikos naujausi žurnalai lietuvių ir anglų kalbomis.


'''Grafikos kabinete''' šiuo metu saugoma apie 92 tūkst. darbų. Svarbią kolekcijos dalį (apie 12 tūkst. atspaudų) sudaro senoji grafika, apimanti XVI–XIX a.
'''Lituanistikos skaitykla''' buvo atidaryta [[2008 m.|2008]] m. po VUB rekonstrukcijos. Skaitykloje įrengtos kompiuterizuotos ir individualaus darbo vietos. Ją sudaro 2 patalpos, kuriose kaupiami mokslinių tyrinėjimų apie [[Lietuvos istorija|Lietuvos istoriją]], [[Lietuvių kalba|kalbą]], literatūrą, kultūrą ir meną dokumentai, išleisti Lietuvoje ir užsienyje nuo [[1918 m.|1918]] m. Viena Lituanistikos skaityklos patalpa – moderni skaitykla, kurioje sukaupta tarpukario periodika, vertingiausi moksliniai tyrinėjimai apie Lietuvos istoriją, geografiją, kultūrą, meną ir t. t. Kita Lituanistikos skaityklos patalpa pavadinta prof. [[Jurgis Lebedys|Jurgio Lebedžio]] kambariu, skirtu lietuvių kalbos ir literatūros studijoms. Jame įrengta asmeninė J. Lebedžio kolekcija bei memorialinė ekspozicija. Kambaryje yra individualaus darbo vietos; yra galimybė rezervuoti kambarį paskaitoms ar seminarams.

'''Filosofijos skaitykla''' atidaryta [[2010 m.|2010]] m. [[kovo 2]] d. Skaitykla perkelta iš Filosofijos fakulteto, taip pradėtas fakultetų bibliotekų integravimas į pagrindines Vilniaus universiteto bibliotekos patalpas. Skaityklą sudaro 4 patalpos, kuriose įrengta 40 individualių bei 11 kompiuterizuotų darbo vietų. Atviruose fonduose – edukologijos, filosofijos, psichologijos, sociologijos, socialinio darbo ir medicinos studijų literatūra. Skaitykloje veikia belaidis internetas.

Po remonto VU bibliotekos centriniuose rūmuose atidaryta '''Laikraščių skaitykla'''. Skaitykla yra III aukšte šalia Filosofijos skaityklos esančio koridoriaus pabaigoje. Skaitykloje rasite naujausius pagrindinius Lietuvoje leidžiamus dienraščius ir savaitraščius. Taip pat archyvinius laikraščių komplektus: „7 meno dienos“, „Atgimimas“, „Dialogas“, „Dienovidis“, „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Literatūra ir menas“, „Mokslo Lietuva“, „Šiaurės Atėnai“, „Tremtinys“, „Voruta“, „XXI amžius“. Skaitykloje veikia belaidis internetas.

'''Orientalistikos skaitykla''' atidaryta [[2011 m.|2011]] m. [[vasario 15]] d. Skaitykla įkurta iki šiol nenaudojamose, architektūriškai sudėtingose, bet įdomiausiose ir aukščiausiai esančiose bibliotekos patalpose. Ši skaitykla – tyliausia bibliotekos vieta, skirta ramiam, ilgų apmąstymų reikalaujančiam darbui. Orientalistikos skaitykloje saugomi moksliniai ir mokomieji Azijos kalbų, kultūrų, religijų, filosofijos, antropologijos ir meno istorijos leidiniai, leidiniai originalo ir užsienio kalbomis bei grožinė literatūra, Alfredo Binderio orientalistinė kolekcija.

'''Istorijos šaltinių skaitykla''' atidaryta [[2015 m.|2015]] m. [[spalio 15]] d., minint VUB 445 metų jubiliejų.  Skaitykla skirta besidomintiems istorijos šaltiniais, jų tyrimais, istorijos mokslu ir studijomis. Skaitykloje sukauptas fondas pasižymi išbaigtumu ir kokybe. Jo suformavimu rūpinosi istorijos mokslo ekspertai iš [[Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas|VU Istorijos fakulteto]] ir šios tematikos informacijos šaltinių spektrą išmanantys dalyko bibliotekininkai.

== Kultūros paveldas ==
'''Retų spaudinių skyriuje''' yra apie 160 tūkst. didelės mokslinės, kultūrinės ir istorinės vertės spaudinių, išleistų iki [[1800 m.|1800]] m.: 315 inkunabulų, 1650 paleotipų, didžiausias Lietuvoje senųjų lietuviškų knygų ([[1547 m.|1547]]-[[1917 m.|1917]]) rinkinys. Čia saugomas [[Kartografija|kartografijos]] fondas, kurį sudaro apie 1000 senųjų [[Atlasas|atlasų]] ir 10 tūkst. [[Žemėlapis|žemėlapių]].

'''Rankraščių skyriuje''' saugoma per 226 tūkst. XIII–XX a. dokumentų įvairiomis pasaulio kalbomis <ref>{{Citation |last= |first= |title=Vilniaus universiteto bibliotekos istoriniai rinkiniai|url=http://www.mb.vu.lt/unesco/ivadas.htm |accessdate=2009-03-24}}</ref>.

'''Grafikos kabinete''' šiuo metu saugoma apie 92 tūkst. darbų. Jame yra ir [[Ekslibrisas|ekslibrisų]] rinkinys.

'''A. Mickevičiaus muziejuje''' galima rasti istorinės medžiagos, kuri yra susijusi su [[Adomas Mickevičius|A. Mickevičiaus]] kūryba ir veikla.

Seniausi VUB eksponatai: „Žemės donacija“ (datuojama [[1209]] m.); iliuminuota, rankraštinė knyga „Psalterium Mariae“; Inkunabulas „Rabanus Maurus. Opus de universo“ (Strassburg, [[1467 m.|1467]] m.).

Be to, VUB yra saugoma: [[Martyno Mažvydo katekizmas|Martyno Mažvydo Katekizmas]], kuris yra suskaitmenintas ir pateikiamas tarp [http://gluosnis.vu.lt/biblio/dperziura.pradzia?nr=32 Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninių kolekcijų]; [[Kazimieras Semenavičius|Kazimiero Semenavičiaus]] knyga „Didysis artilerijos menas“ ([[1650 m.|1650]] m.); Mažiausia knyga Lietuvos spaustuvėms 475 ([[1997 m.|1997]] m.) (knyga yra 10x11 mm dydžio); [[Vilniaus lobis|Vilniaus (Ribiškių) lobis]]; žymių Lietuvos ir pasaulio mokslo bei kultūros veikėjų, karališkųjų šeimų ir [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] valdovų autografų kolekcija.


=== VU bibliotekos istorinės salės ===
=== VU bibliotekos istorinės salės ===
'''Pranciškaus Smuglevičiaus salė'''


Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausio Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo [[Pranciškus Smuglevičius|Pranciškaus Smuglevičiaus]] ([[1745 m.|1745]]–[[1807 m.|1807]]) vardu. XVII a. joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius (viduramžių vienuolyno salė, atlikusi valgomojo funkcijas). Salę puošia XVII a. pradžiai būdingi cilindriniai skliautai su liunetėmis. Lubų centre XX a. pradžioje restauruota nuo XVII a. išlikusi freska, vaizduojanti [[Marija (Jėzaus motina)|Mergelę Mariją]], savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Nuo XVIII a. pabaigos salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. Vėliau salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-5|<sup>[5]</sup>]], o uždarius universitetą atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. [[1855 m.|1855]] m. salė buvo perleista [[Vilniaus archeologijos komisija|Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos]] Senienų muziejui, o [[1865 m.|1865]] m. Vilniaus viešajai bibliotekai.
==== Pranciškaus Smuglevičiaus salė ====
[[Vaizdas:VU bibliotekos Smuglevičiaus salė.JPG|right|thumb|220px|P. Smuglevičiaus salė]]
Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausiojo Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo [[Pranciškus Smuglevičius|Pranciškaus Smuglevičiaus]] ([[1745 m.|1745]]–[[1807 m.|1807]]) vardu. Tai XVII a.pradžios universiteto salė. Jau XVI a. antroje pusėje joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius. Salė turi XVII a. pradžiai būdingus cilindrinius skliautus su liunetėmis. Salės viduryje skliautuose XX a. pradžioje restauruota išlikusi XVII a. freska, vaizduojanti [[Marija (Jėzaus motina)|mergelę Mariją]], savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Iki XVIII a. pabaigos čia buvo akademijos valgykla (refektorius). Salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. [[1804 m.|1804]] m. atnaujintoje salėje buvo sušauktas mokslo metų pradžios posėdis. Salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula<ref>{{Citation |last= |first= |title=Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p.}}</ref>. Uždarius universitetą, salė atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. [[1855 m.|1855]] m. salė buvo perleista [[Vilniaus archeologijos komisija|Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos]] Senienų muziejui. [[1865 m.|1865]] m. salė buvo perleista Vilniaus viešajai bibliotekai.


[[1929 m.|1929]] m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius Jurgis Hopenas. Skliautų viduryje, trijų P. Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas Kazimieras Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni P. Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per [[1929 m.|1929]] m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.
[[1929 m.|1929]] m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius Jurgis Hopenas. Skliautų viduryje, trijų P. Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas Kazimieras Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni P. Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per [[1929 m.|1929]] m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.


Šiuo metu istorinė P. Smuglevičiaus salė – viena įspūdingiausių ir dažniausiai lankomų universiteto architektūrinio ansamblio vietų. Ne tik dėl ypatingo salės dekoro, kuris yra vienintelis Lietuvoje išlikęs P. Smuglevičiaus polichromijos pavyzdys, bet ir dėl unikalių ekspozicijų, rengiamų iš Bibliotekos retų spaudinių skyriaus kolekcijų. Istorinė salė dar laukia restauracijos, bet [[2008 m.|2008]] m. buvo atlikti būtiniausi darbai jos reprezentatyvumui išlaikyti ir sudaryti palankesnes sąlygas retų dokumentų skaitytojams ir tyrinėtojams. Buvo atnaujintas parketas, sudėtas universitetui švenčiant 400 metų jubiliejų ([[1979 m.|1979]] m.), restauruota dalis XIX a. antroje pusėje pagamintų baldų, pakeista nuo [[1929 m.|1929]] m. neatnaujinta elektros instaliacija.
Šiuo metu istorinė P. Smuglevičiaus salė – viena įspūdingiausių ir dažniausiai lankomų universiteto architektūrinio ansamblio vietų. Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs P. Smuglevičiaus polichromijos pavyzdys. Salėje rengiamos unikalios ekspozicijos iš bibliotekoje saugomų kolekcijų.


[[Vaizdas:VU bibliotekos Smuglevičiaus salė.JPG|right|thumb|220px|P. Smuglevičiaus salė]]
==== Joachimo Lelevelio salė ====
==== Joachimo Lelevelio salė ====
[[Vaizdas:VU bibliotekos J.Lelevelio salė.JPG|right|thumb|220px|J.Lelevelio salė]]
[[Vaizdas:VU bibliotekos J.Lelevelio salė.JPG|right|thumb|220px|J.Lelevelio salė]]
Jėzuitų laikais per antrąjį ir trečiąjį salės aukštus į viršų kilo beveik kvadratinė koplyčia su skliautuotomis lubomis. [[1773 m.|1773]] m. panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Tuomet koplyčia buvo perdalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė fizikos laboratorija, o dabartinėje salėje buvo piešimo katedra. Joje yra dirbęs tapytojas [[Jonas Rustemas]].
Jėzuitų laikais per antrąjį ir trečiąjį salės aukštus į viršų kilo koplyčia su skliautuotomis lubomis. [[1773 m.|1773]] m. panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Tuomet koplyčia buvo perdalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė fizikos laboratorija, o dabartinėje salėje veikė Piešimo ir tapybos katedros vadovo Jono Rustemo tapybos studija.


[[1930 m.|1930]] m. J. Hoppenui restauravus šią salę, į ją buvo perkelta [[Joachimas Lelevelis|Joachimo Lelevelio]] knygų ir atlasų kolekcija (atitekusi Universitetui [[1929 m.|1929]] m., vykdant paskutinę profesoriaus valią<ref>{{Citation|last=|first=|title=Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2007. 36 p.;}}</ref>). Tada salė pavadinta jo vardu, joje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.
[[1930 m.|1930]] m. J. Hopenui restauravus šią salę, į ją buvo perkelta [[Joachimas Lelevelis|Joachimo Lelevelio]] knygų ir atlasų kolekcija (atitekusi Universitetui [[1929 m.|1929]] m., vykdant paskutinę profesoriaus valią[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-6|<sup>[6]</sup>]]). Tada salė pavadinta jo vardu, joje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.


==== Baltoji salė (senoji observatorija) ====
==== Baltoji salė (senoji observatorija) ====
[[Vaizdas:VU bibliotekos baltoji salė.JPG|right|thumb|200px|Baltoji salė]]
[[Vaizdas:VU bibliotekos baltoji salė.JPG|right|thumb|200px|Baltoji salė]]
[[Vaizdas:Radziwill telescope in VULibrary02.JPG|thumb|right|200px|Lietuvos didiko [[Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė|Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės]] padovanotas pirmasis Vilniaus astronomijos observatorijos teleskopas. (Bibliotekos Baltoji salė)]]
[[Vaizdas:Radziwill telescope in VULibrary02.JPG|thumb|right|200px|Lietuvos didiko [[Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė|Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės]] padovanotas pirmasis Vilniaus astronomijos observatorijos teleskopas. (Bibliotekos Baltoji salė)]]
Baltoji salė – sudėtinė senosios observatorijos dalis. Baltojoje salėje buvo įsikūrusi ketvirtoji Europoje [[Vilniaus universiteto astronomijos observatorija|astronomijos observatorija]]. Projekto autorius ir statytojas – [[Tomas Žebrauskas]]. Observatorijos projektavimas buvo pradėtas [[1752 m.|1752]] m. rudenį. Lėšų statyboms paaukojo [[Grigalius Antanas Oginskis]] ir jo duktė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Observatoriją sudarė Baltoji salė, Mažoji salė, du lengvi keturkampiai triaukščiai bokštai ir du vieno aukšto bokšteliai. Tai erdvi, 6,4 m aukščio patalpa, gerai apšviesta iš abiejų pusių 14 langų. T. Žebrausko suprojektuotą Baltąją salę į tris dalis skaido šeši masyvūs barokiniai [[Piliorius|pilioriai]], apjuosti puošniais karnizais. Salės lubose įrengta ovalinė anga jungiasi su virš jos esančia mažesne sale, kuri yra tarsi Baltosios salės tąsa. Taip buvo perteikta barokinės begalybės idėja. Įspūdingi salės meniniai akcentai – arkų voliutos ir konsolės, teikiančios salei klasikinės rimties.
Baltoji salė – sudėtinė senosios observatorijos dalis. Baltojoje salėje buvo įsikūrusi viena seniausių  Europoje [[Vilniaus universiteto astronomijos observatorija|astronomijos observatorija]]. Projekto autorius ir statytojas – [[Tomas Žebrauskas]]. Observatorijos projektavimas buvo pradėtas [[1752 m.|1752]] m. rudenį. Lėšų statyboms paaukojo [[Grigalius Antanas Oginskis]] ir jo duktė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Tai erdvi, 6,4 m aukščio patalpa, gerai apšviesta abiejose pusėse esančių langų. T. Žebrausko suprojektuotą Baltąją salę į tris dalis skaido šeši masyvūs barokiniai [[Piliorius|pilioriai]], apjuosti puošniais karnizais. Salės lubose įrengta ovalinė anga jungiasi su virš jos esančia mažesne sale, kuri yra tarsi Baltosios salės tąsa. Taip buvo perteikta barokinės begalybės idėja.


Salės, į kurią vedė sukti laiptai, grindys išklotos akmeninėmis smiltainio plokštėmis. Siaurais laipteliais galima pakilti į išlikusį vieną iš dviejų Observatorijos bokštelių. Ypač puošnus salės gale esantis durų portalas su dviem dorėninio orderio piliastrais. Frizo metopose pavaizduoti keturi [[Zodiakas|Zodiako ženklai]]: Avinas, Vėžys, Svarstyklės ir Ožiaragis. Timpano viduryje – gipsinis medalionas su karaliaus [[Stanislovas Augustas Poniatovskis|Augusto Poniatovskio]] portretu. Virš frontono – deivės [[Diana|Dianos]] alegorinė figūra, laikanti fundatorės E. Oginskaitės-Puzinienės portretą, ir [[Uranija]] su žvaigždžių vainiku rankoje. Abiejuose portalo pusėse stovėjo iki mūsų dienų neišlikusios dvi [[Nikė|Nikės]] figūros<ref>{{Citation |last= |first= |title=Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p.}}</ref>. Šis portalas reikšmingas kaip pirmasis Vilniaus ankstyvojo klasicizmo pavyzdys, kuriame suderintas iš baroko paveldėtas puošnių detalių bei simbolių gausumas ir naująjį klasicizmo stilių lemianti architektūrinių dalių pusiausvyra bei tektonika.
Salės grindys išklotos akmeninėmis smiltainio plokštėmis. Siaurais laipteliais galima pakilti į išlikusį vieną iš dviejų Observatorijos bokštelių. Ypač puošnus salės gale esantis durų portalas su dviem dorėninio orderio piliastrais. Frizo metopose pavaizduoti keturi [[Zodiakas|Zodiako ženklai]]: Avinas, Vėžys, Svarstyklės ir Ožiaragis. Timpano viduryje – gipsinis medalionas su karaliaus [[Stanislovas Augustas Poniatovskis|Augusto Poniatovskio]] portretu. Virš frontono – deivės [[Diana|Dianos]] alegorinė figūra, laikanti fundatorės E. Oginskaitės-Puzinienės portretą, ir [[Uranija]] su žvaigždžių vainiku rankoje. Šis portalas reikšmingas kaip pirmasis Vilniaus ankstyvojo klasicizmo pavyzdys.


XVIII a. pabaigoje [[Martynas Počobutas|Martyno Počobuto]] iniciatyva pagal architekto [[Martynas Knakfusas|Martyno Knakfuso]] projektą pristatytas klasikinio stiliaus observatorijos priestatas. Į jį buvo atgabentas didžiulis kvadrantas ir kiti instrumentai.
XVIII a. pabaigoje [[Martynas Počobutas|Martyno Počobuto]] iniciatyva pagal architekto [[Martynas Knakfusas|Martyno Knakfuso]] projektą pristatytas klasikinio stiliaus observatorijos priestatas. Į jį buvo atgabentas didžiulis kvadrantas ir kiti instrumentai.


Astronomijos observatorija [[1876 m.|1876]] m. labai nukentėjo nuo gaisro, 1883 m. buvo uždaryta.
Astronomijos observatorija pergyveno patį universitetą ir veikė iki [[1882 m.|1882]] m. [[balandžio 20]] d. [[1876 m.|1876]] m. observatorija labai nukentėjo nuo gaisro, o 1883 m. buvo uždaryta. Salė restauruota [[1995 m.|1995]]–[[1997 m.|1997]] m. Restauravimo projekto autorė architektė Aldona Švabauskienė. Dabar salė priklauso Vilniaus universiteto bibliotekai, joje veikia skaitykla. Salę puošia senieji istoriniai astronomijos prietaisai, gaubliai, nuolat rengiamos parodos.

Dabar salė priklauso Vilniaus universiteto bibliotekai, joje veikia skaitykla. Salę puošia senieji istoriniai astronomijos prietaisai, gaubliai, nuolat rengiamos parodos.


==== Filologijos skaitykla ====
==== Filologijos skaitykla ====
[[Vaizdas:Skaityklos filologijos.jpg|right|thumb|200px|Filologijos skaitykla]]
[[Vaizdas:Skaityklos filologijos.jpg|right|thumb|200px|Filologijos skaitykla]]
Bibliotekos antrame aukšte virš P. Smuglevičiaus salės yra Filologijos skaitykla, įsikūrusi buvusioje jėzuitų svetainėje-bibliotekoje. Kaip ir P. Smuglevičiaus salėje, čia išlikę XVII a. skliautai, rytinėje sienoje restauruotas XVIII a. freskos fragmentas – atlikus polichrominius tyrimus surastas nutapytas langas, išlikęs iš jėzuitų laikų, ir tapybos fragmentas galinėje sienoje.
Virš buvusio jėzuitų refektoriaus (dabar Smuglevičiaus salė), antrame aukšte yra XVII a. salė – buvusi jėzuitų svetainė-biblioteka (Hypocanastum commune). Salės architektūrinę vertę pabrėžia XVII a. žemi cilindriniai skliautai su [[Liunetė|liunetėmis]].


Salėje pagal Universiteto patalpose išlikusių XIX a. vidurio parketų pavyzdžius atstatytas skydinis parketas. Ant galinės sienos kabo Vilniaus universiteto auklėtinio [[Simonas Daukantas|Simono Daukanto]] portretas.
Kaip ir P. Smuglevičiaus salėje, čia išlikę būdingi XVII a. skliautai, Rytinėje sienoje restauruotas XVIII a. freskos fragmentas – polichrominių tyrimų dėka surastas nutapytas langas, išlikęs jėzuitų svetainės laikų, ir tapybos fragmentas galinėje sienoje. Spėjama, kad tai tapybos apie buvusio židinio angą likučiai<ref>{{Citation |last= |first= |title=Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2007. 36 p.;}}</ref>.


Po daugelio rekonstrukcijų salė prarado savo pirminį vaizdą. Nuo [[1945 m.|1945]] m. salėje įsikūrė Vilniaus universiteto bibliotekos bendroji skaitykla. [[2010 m.|2010]] m. [[lapkričio 30]] d. salėje atidaryta Filologijos skaitykla.
XVII a. skliautuose atsirado įtrūkimų, todėl sienos buvo suveržtos metalinėmis juostomis – ankeriais. Salėje pagal XIX a. vid. parketų, išlikusių Universiteto patalpose, pavyzdžius atstatytas skydinis parketas. Ant galinės sienos kabo Vilniaus universiteto auklėtinio [[Simonas Daukantas|Simono Daukanto]] portretas ([[Lietuvos dailės muziejus|Dailės muziejuje]] saugomo [[1850 m.|1850]] m. tapyto Jono Zenkevičiaus paveikslo kopija)

Po daugelio rekonstrukcijų salė prarado savo pirminį vaizdą. Jėzuitų laikus šiandien primena renesansinė salės erdvė ir freska salės dešinėje, vaizduojanti akliną langą. Nuo [[1945 m.|1945]] m. salėje įsikūrė Vilniaus universiteto bibliotekos bendroji skaitykla. [[2010 m.|2010]] m. [[lapkričio 30]] d. salėje atidaryta Filologijos skaitykla.


==== Profesorių skaitykla ====
==== Profesorių skaitykla ====
Eilutė 208: Eilutė 164:
Salė statyta XVII a. vienu metu su refektoriumi ir akademijos biblioteka-svetaine. Salėje buvo įrengti profesorių jėzuitų gyvenamieji kambariai.
Salė statyta XVII a. vienu metu su refektoriumi ir akademijos biblioteka-svetaine. Salėje buvo įrengti profesorių jėzuitų gyvenamieji kambariai.


XVIII a. pabaigoje salėje nutarta įrengti skaityklą. Tada salę restauravo ir bibliotekai pritaikė architektas [[Mykolas Angelas Šulcas|Mykolas Šulcas]]. Lubas puošia [[Karolis Podčašinskis|Karolio Podčašinskio]] XIX a. pradžioje sukurti mediniai kesonai, restauruoti po [[1969 m.|1969]] m. gaisro[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-9|<sup>[9]</sup>]].
Po kelerių metų salės antrame aukšte skliautai neišlaikė mūro svorio ir pradėjo skilti. Mūrinės trečiojo aukšto vidinės sienos buvo nuardytos. Sukonstruotos medinės pertvaros su koridoriumi per vidurį, iš abiejų pusių įrengti kambariai.

XVIII a. pabaigoje buvo nutarta įrengti čia skaityklą. Tada salę restauravo ir pritaikė bibliotekai architektas [[Mykolas Angelas Šulcas|Mykolas Šulcas]]. Lubas puošia [[Karolis Podčašinskis|Karolio Podčašinskio]] XIX a. pradžioje sukurti mediniai kesonai, restauruoti po [[1969 m.|1969]] m. gaisro<ref>{{Citation |last= |first= |title=Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2007. 36 p.;}}</ref>.


[[1919 m.|1919]] m. salę restauravo Stepono Batoro universiteto profesorius, tapytojas [[Ferdinandas Ruščicas|Ferdinandas Rusčicas]]. Jis atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą. Salės klasicistinis dekoras buvo atstatytas [[1970 m.|1970]] m., kai salės sienos įgavo pirmykštę pilką spalvą.
[[1919 m.|1919]] m. salę restauravo Stepono Batoro universiteto profesorius, tapytojas [[Ferdinandas Ruščicas|Ferdinandas Rusčicas]]. Jis atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą. Salės klasicistinis dekoras buvo atstatytas [[1970 m.|1970]] m., kai salės sienos įgavo pirmykštę pilką spalvą.
Eilutė 217: Eilutė 171:
[[Vaizdas:Mkic-pagrindinis.jpg|right|thumb|200px|MKIC vaizdas nuo pėsčiųjų tako]]
[[Vaizdas:Mkic-pagrindinis.jpg|right|thumb|200px|MKIC vaizdas nuo pėsčiųjų tako]]
[[Vaizdas:MKIC_2011_01_26.JPG|right|thumb|200px|MKIC statyba (2011 m. sausio 26 d.)]]
[[Vaizdas:MKIC_2011_01_26.JPG|right|thumb|200px|MKIC statyba (2011 m. sausio 26 d.)]]
Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) – VU bibliotekos padalinys Saulėtekio mokslo ir studijų slėnyje, Vilniuje. Šio slėnio teritorijoje taip pat įsikūrę 4 Vilniaus universiteto fakultetai, Nacionaliniai Fizinių ir technologijos mokslų ir Gyvybės mokslų tyrimų centrai, kitos institucijos.
[[2010 m.|2010]] m. [[vasario 17]] d. Vilniaus universiteto rektorius akad. [[Benediktas Juodka]] pasirašė sutartį su generaliniu rangovu AB „YIT Kausta“ dėl Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro [[Saulėtekio slėnis|Saulėtekio slėnyje]] statybos darbų. Pastato atidarymas įvyko [[2013]] m. [[vasario 6]] d.<ref>http://www.ekonomika.lt/naujiena/vu-atidare-moderniausia-biblioteka-lietuvoje-35886.html#6065 Atidaryta VU biblioteka</ref>, MKIC tapo pirmuoju Saulėtekio technologijų slėnio statiniu.


Modernia aplinka išsiskiriantis MKIC dirba visą parą, 7 dienas per savaitę. Vartotojų zonose įrengta per 800 darbo vietų. Lankytojai gali naudotis specializuotomis skaityklomis, individualiomis darbo kabinomis, grupinio darbo ir seminarų kambariais, moderniai įrengta konferencijų sale, vaikams skirtu žaidimų kambariu, [[3D spausdinimas|3D spausdintuvu]], specialiąja laboratorija su regos kompensacine įranga. Vartotojų patogumui centre įkurtos poilsio zonos, kavinė.
Pastatą kūrė architektas Rolandas Palekas. [[2013 m.|2013]] m. [[Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija|Aplinkos ministerija]] MKIC pripažino geriausiu architektūros kūriniu per pastaruosius dvejus metus urbanistikos ir architektūros srityse.<ref>http://naujienos.vu.lt/ivertinimai/vilniaus-universiteto-bibliotekos-mkic-geriausias-architekturos-kurinys-lietuvoje/</ref>


Bibliotekoje įdiegtos naujausiomis techninės pastato eksploatacijos ir leidinių transportavimo sistemos. Požeminiuos saugyklų ir techniniuose aukštuose sumontuota moderni leidinių transportavimo sistema, įrengtos naujausios apsaugos sistemos, gaisro gesinimo rūku sistema.
MKIC pastatas susideda iš trijų korpusų, sujungtų cokoliniu aukštu:
* A korpusas: komunikacijos, teisės, ekonomikos, verslo skaityklos ir konferencijų salė;
* B korpusas: fizinių, technologijos, gyvybės mokslų ir laisvalaikio skaityklos;
* C korpusas: kavinė ir darbuotojams skirtos patalpos.
Du papildomi - saugyklų ir techninis - aukštai įrengti po žeme. Biblioteka aprūpinta naujausiomis technologijomis: sumontuota moderni leidinių transportavimo sistema, įrengtos naujausios apsaugos sistemos, gaisro gesinimo rūku sistema.


Pastatą kūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas architektas Rolandas Palekas. [[2013 m.|2013]] m. [[Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija|Aplinkos ministerija]] MKIC pripažino geriausiu architektūros kūriniu per pastaruosius dvejus metus urbanistikos ir architektūros srityse.[[Vilniaus universiteto biblioteka#cite note-11|<sup>[11]</sup>]]
Centras dirba visą parą, 7 dienas per savaitę. Vartotojų zonose įrengtos 674 darbo vietos. Lankytojai gali naudotis specializuotomis skaityklomis, individualiomis darbo kabinomis, grupinio darbo ir seminarų kambariais, moderniai įrengta konferencijų sale, vaikams skirtu žaidimų kambariu, [[3D spausdinimas|3D spausdintuvu]], specialiąja laboratorija su regos kompensacine įranga. Vartotojų patogumui centre įkurtos poilsio zonos, kavinė, parodų salė.


== Šaltiniai ==
== Šaltiniai ==

15:55, 28 rugsėjo 2017 versija

Įkurta 1570 m.
Vieta Vilnius, Lietuva
Lankytojai 36 970 registruoti vartotojai
1 117 635 apsilankymas (2016 m.)
658 ekskursijos lietuvių, anglų, rusų, lenkų kalbomis, kuriose VU biblioteką aplankė 9 435 asmenys (2016 m.)
Bibliotekos fondas 5 331 189 dokumentai (2015 m. gruodžio 31 d.)
Darbuotojai 222
Interneto svetainė biblioteka.vu.lt
Vilniaus universiteto biblioteka (vaizdas iš Sarbievijaus kiemo pusės)

Vilniaus universiteto biblioteka (VU biblioteka) – seniausia Lietuvos valstybinės reikšmės akademinė biblioteka, įkurta 1570 m. ir iki šių dienų išlikusi autentiškose erdvėse. Kartu su visais universiteto pastatais ir kiemeliais ji sudaro vieningą ir įspūdingą Vilniaus senamiesčio architektūrinį ansamblį, reprezentuojantį Lietuvos mokslo ir kultūros pažangos istoriją. Bibliotekoje saugoma apie 5, 2 mln. dokumentų. Šiuo metu biblioteka turi apie 36 tūkst. registruotų vartotojų.

Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Daugelį metų ji yra įtraukiama į garbingiausių Lietuvos Respublikos svečių dienotvarkę: bibliotekoje lankėsi Belgijos karališkoji šeima, Velso princas Čarlzas, Anglijos karalienė Elžbieta II, Švedijos karalienė Silvija, popiežius Jonas Paulius II, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, Nyderlandų karalienė, Ispanijos karališkoji šeima ir daugelis kitų.[2]

Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš centrinės bibliotekos, įsikūrusios šalia Prezidentūros, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Saulėtekyje ir fakultetų bei centrų bibliotekų, išsidėsčiusių visame mieste.

Istorija

Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos biblioteka

Biblioteką (kartu su Vilniaus jėzuitų kolegija) 1570 m. liepos 17 d. įsteigė jėzuitai, į Lietuvą atvykę vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizavus į Vilniaus universitetą biblioteka tapo akademijos, dar vėliau – ir universiteto biblioteka. Pagrindu bibliotekai tapo jai perduoti Žygimanto Augusto ir Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus knygų rinkiniai. Vėliau didelius knygų rinkinius bibliotekai perdavė ir kiti katalikų hierarchai ir pasauliečiai didikai: Vilniaus vyskupas V. Protasevičius, kardinolas Jurgis Radvila, Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, Vilniaus kanauninkas Kazimieras Vaišnaravičius ir kiti.

Iš pasauliečių, dovanojusių Vilniaus universiteto bibliotekai asmenines knygų kolekcijas, išskirtini Lietuvos didikai Sapiegos. 1655 m. jų dovanotų knygų registre buvo išvardyta apie 3 tūkst. knygų, tarp jų – rečiausi inkunabulai ir kiti reti leidiniai. Per 200 jėzuitų vadovavimo universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4,5 tūkst. iki 11 tūkst. tomų (1773 m.). Kita vertus, XVII-XVIII a. biblioteką ne kartą siaubė karai, gaisrai ir grobstymai. Dėl to daug universiteto knygų atsidūrė užsienyje – Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, kitose valstybėse.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Vilniaus universitetą globoti apsiėmė Edukacinė komisija. 1781 m. universitetas buvo pavadintas Lietuvos vyriausiąja mokykla, ėmė keistis mokslinių tyrimų kryptys. Tuo metu VU bibliotekos fondai buvo papildyti gamtos mokslų ir medicinos knygomis.

Carinėje Rusijoje

Tragiškai pasibaigus 1794 m. sukilimui, įvyko Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, po kurio didžioji Lietuvos dalis su sostine Vilniumi atiteko carinei Rusijai. 1803 m. Lietuvos vyriausioji mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. XIX a. antrajame dešimtmetyje Vilniaus universitetas buvo vienas pirmaujančių Rusijos imperijos universitetų. Mokslinio darbo pagyvėjimas palankiai veikė ir biblioteką.

Universiteto bibliotekai vadovauti 1804 m. paskirtas profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas. Jo pastangomis universiteto biblioteka tapo prieinama Vilniaus visuomenei. Nuo 1815 m. leista išsinešti knygas į namus – atidarytas abonementas. Knygas į namus buvo leidžiama išsinešti universiteto darbuotojams ir studentams, švietimo apygardos tarnautojams, gimnazijos mokytojams. Biblioteka buvo perkelta į dabartinę universiteto Mažąją aulą, ten įrengta 90 vietų skaitykla. G. E. Grodeko iniciatyva pradėtas sudarinėti kortelinis (abėcėlinis), vėliau sisteminis katalogas.

1832 m. gegužės 1 d. caras Nikolajus I uždarė Vilniaus universitetą. Prasidėjo vienas liūdniausių bibliotekos istorijos laikotarpių – didelė jos fondų dalis buvo išvežta iš Vilniaus ir išdalyta įvairioms carinės Rusijos mokslo įstaigoms.

Apie 1834 m. iš likusių universiteto knygų mėginta kurti Vilniaus viešąją biblioteką, tačiau planas nepavyko. 1856 m. pradėjo veikti Archeologijos komisijos Senienų muziejus ir prie jo įsteigtas Skaitymo kabinetas. 1865 m. Senienų muziejus ir Skaitymo kabinetas buvo perorganizuoti į Vilniaus viešąją biblioteką ir muziejų. Bibliotekai buvo atiduoti po 1831 ir 1863 m. sukilimų uždarytų mokyklų, vienuolynų, konfiskuotų dvarų, privačių asmenų knygų rinkiniai – apie 200 tūkst. tomų vertingų knygų bei rankraščių. 1914 m. Vilniaus viešoji biblioteka turėjo per 300 tūkst. tomų ir buvo viena iš didžiausių Rusijos imperijos bibliotekų, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu ji vėl buvo niokojama, knygos vėl buvo vežamos į Rusiją.

Pokaris

Stepono Batoro universiteto biblioteka

1919 m. balandžio 21 d. Vilnių aneksavo Lenkija. Spalio 11 d. atkurtasis Vilniaus universitetas pavadinamas Stepono Batoro vardu. Universiteto bibliotekos fondai, nors ir nuniokoti, išliko dar gana gausūs, tačiau knygų lietuvių kalba buvo labai mažai.

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, senoji Vilniaus universiteto biblioteka atgijo. Deja, netrukus Antrasis pasaulinis karas jos darbą vėl nutraukė. Bibliotekos darbuotojai karo metais visomis jėgomis gelbėjo knygų fondus nuo grobstymo ir gaisrų. Po karo reikėjo skubiai tvarkyti sugriautą universitetą ir biblioteką. Per trumpą laiką įrengtos skaityklos, organizuotas informacinis bibliografinis darbas. Bibliotekai pavyko sugrąžinti apie 13 tūkst. įvairiais laikotarpiais išvežtų vertingų leidinių.

1962 m. ir 1968 m. kilo gaisrai, kuriuose sudegė tūkstančiai knygų. Seniesiems bibliotekos fondams buvo reikalinga restauracija, todėl 1968 m. tuometinio bibliotekos direktoriaus Jurgio Tornau rūpesčiu buvo įkurtas Restauravimo skyrius ir sekančiais metais pirmą kartą bibliotekos istorijoje atidarytas Grafikos kabinetas.

Nuo 1958 m. su pertraukomis leidžiamas Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis.

1965 m. biblioteka tapo vienintele Baltijos šalyse JTO depozitine biblioteka.

Rekonstravus universiteto pastatus, 1984 m. baigta statyti dar viena saugykla, į kurią buvo perkraustyti anksčiau koridoriuose, rūsiuose laikinai saugoti fondai.

1988 m. bibliotekoje pastatytas pirmasis displėjus, sujungtas su universiteto Skaičiavimo centru. Dešimtame dešimtmetyje biblioteka buvo vienintelė Baltijos šalyse, turinti interneto ryšį ir namų svetainę, viena pirmųjų besinaudojanti elektroniniu paštu.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę

Nuo 1993 m. bibliotekoje veikia elektroninis katalogas. Tai pirmasis elektroninis katalogas Baltijos šalyse, nuo 1994 m. prieinamas per internetą.

2000 m. kartu su kitomis Lietuvos bibliotekomis pradėtos prenumeruoti duomenų bazės, pirmoji jų buvo universali viso teksto dokumentų duomenų bazė EBSCO.

Kitas reikšmingas įvykis – pirmosios lietuviškos knygos M. Mažvydo Katekizmo sukakčiai skirtų paminklinių durų įrengimas 2001 m.

Nuo 2001 m. gruodžio 1 d. bibliotekoje pradėjo veikti vartotojų aptarnavimo posistemė, leidžianti Vilniaus universiteto bibliotekos vartotojams užsisakyti leidinį per elektroninį katalogą iš bet kurios kompiuterizuotos darbo vietos.

2003 m. VU biblioteka tapo atkurtosios Vilniaus knygrišių gildijos (įkurtos 1664 m.) buveine (pirmininkas Cezar Poliakevič).

2005 m. pirmą kartą Lietuvos akademinių bibliotekų istorijoje VU bibliotekoje atidarytas Kompetencijos centras žmonėms su negalia „Odisėjas“.

2006 m. baigtas naujojo bibliotekos pastato Saulėtekio slėnyje techninis projektas ir sukurta nauja Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro koncepcija. 2006 m. VU centrinėje bibliotekoje pradėta kurti mediateka. Tai dokumentinių, mokomųjų ir šviečiamųjų kino filmų DVD kolekcija.

2006 pradėta VU centrinės bibliotekos patalpų rekonstrukcija.

2009 m. kovo 26 d. pasirašyta trišalė sutartis (tarp LR švietimo ir mokslo ministerijos, Centrinės projektų valdymo agentūros ir Vilniaus universiteto) dėl naujojo Vilniaus universiteto bibliotekos pastato projekto „Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro“ (MKIC) finansavimo ir administravimo. Pastato atidarymas įvyko 2013 m. vasario 6 d.[10], MKIC tapo pirmuoju Saulėtekio technologijų slėnio statiniu.adovai

VU bibliotekos vadovai:

  • prof. Jonas Hėjus (iki 1575)
  • Laurynas Rydzevskis (1756–1757)
  • Stanislovas Rostovskis (1765–1765)
  • Juozas Pažovskis (1778–1787)
  • Tadeušas Mackievičius (1787–1792)
  • Rapolas Litvinskis (1792–1799)
  • Augustinas Tomaševskis (1805) 
  • Fransua de la Žumeljė (1807) 
  • Gotfrydas Ernestas Grodekas (1804–1825)
  • Liudvikas Sobolevskis (1826–1830)
  • prof. Pavelas Kukolnikas (1830–1832)
  • Aleksejus Vladimirovas (1866–1869)
  • Jakovas Golovackis (1871–1888)
  • Julijanas Kračkovskis (1888–1902)
  • Flavianas Dobrianskis (1902–1913)
  • Dmitrijus Daugėla (1913–1915)
  • Eduardas Volteris (1919)
  • Steponas Henrikas Rygielis (1924–1929)
  • Adomas Gracijonas Lysakovskis (1930–1939)
  • prof. Vaclovas Biržiška (1940–1941)
  • Elena Eimaitytė-Kačinskienė (1941, 1943 – laikinai ėjo direktorės pareigas)
  • prof. Juozas Baldžius (1944–1946)
  • Marija Burokienė (1946–1948 – laikinai ėjo direktorės pareigas)
  • prof. Levas Vladimirovas (1948–1964)
  • Stasė Vaidinauskaitė-Vaškelienė (1964–1968)
  • dr. Jurgis Tornau (1968–1985)
  • Birutė Butkevičienė (1985–2006)
  • prof. Audronė Glosienė (2006-2009)
  • Irena Krivienė (2009 – ...)

Paslaugos

Sidabrinė skaitykla, HIC

Biblioteka teikia paslaugas ne tik Vilniaus universiteto studentams ir akademinei bendruomenei, bet visiems LR ir užsienio piliečiams. Mokslinė literatūra į namus yra skolinama tik VU bendruomenės nariams, registruoti vartotojai nuo 16 m. gali skolintis laisvalaikiui skirtą literatūrą.

Be tradicinių bibliotekos paslaugų VU biblioteka teikia ir išskirtines paslaugas – darbo vietų, patalpų rezervavimas, ekskursijos, trimatis spausdinimas.

Bibliotekoje įrengta regos ir judėjimo kompensacinė įranga.

Ieškoti bibliotekos išteklių vartotojai gali naudodamiesi virtualia biblioteka. Taip pat internetu galima rezervuoti darbo vietą ar kambarį, pamatyti bibliotekos skaitmenines kolekcijas, aplankyti virtualias parodas ir pačią biblioteką.

Kultūros paveldas

J. Lebedžio kambarys

Retų spaudinių skyriuje sukaupta apie 170 tūkst. vienetų XV–XX a leidinių. Tai didžiausia senųjų dokumentų saugykla Lietuvoje. Skyriuje saugoma didžiausia Lietuvoje inkunabulų (328 vnt.; seniausias – Rabanus Maurus. Opus de universo. Strasbourg, 1467), paleotipų (apie 1,7 tūkst. vnt.) kolekcijos, turtingiausias pasaulyje senųjų lietuviškų knygų rinkinys (apie 10 tūkst. vnt.; tarp jų – tokie unikalūs leidiniai kaip M. Mažvydo Katekizmas (pirmoji lietuviška knyga), M. Daukšos Katekizmas, B. Vilento Enchiridionas ir Evangelias bei epistolas bei kitų lietuvių raštijos veikėjų kūriniai, ypatingos vertės senieji atlasai (1,2 tūkst. vnt.) ir žemėlapiai (apie 10 tūkst. vnt.), senojo Vilniaus universiteto bibliotekos autentiškų knygų kolekcija Bibliotheca Academiae Vilnensis (apie 18 tūkst. vnt.), kurioje – knygos iš Žygimanto Augusto, Sapiegų, G. Albinijaus, V. Protasevičiaus, M. Paco, E. Valavičiaus asmeninių bibliotekų ir universiteto profesorių bei kitų Lietuvos kultūros veikėjų rinkinių.

Rankraščių skyriuje saugoma per 325 tūkst. XIII–XXI a. dokumentų įvairiomis pasaulio kalbomis, žymių Lietuvos ir pasaulio mokslo bei kultūros veikėjų, karališkųjų šeimų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų autografų kolekcija. Didelė dalis medžiagos susijusi su Vilniaus universitetu ir jo istorija: įvairių universiteto laikotarpių, senojo universiteto profesorių ir šių dienų mokslininkų asmeniniai archyvai, disertacijų, diplominių darbų rinkiniai, etnografinių, tautosakinių ir kraštotyrinių ekspedicijų medžiaga, draugijų archyvai, specialieji rinkiniai (pergamentai, fotografijos, gaidos, architektūriniai brėžiniai, planai ir piešiniai, žemės planai, autografai, Atgimimo spauda (1988–1993 m. laikraštėlių kolekcija).

Grafikos kabinete šiuo metu saugoma apie 92 tūkst. darbų. Svarbią kolekcijos dalį (apie 12 tūkst. atspaudų) sudaro senoji grafika, apimanti XVI–XIX a.

VU bibliotekos istorinės salės

Pranciškaus Smuglevičiaus salė

Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausio Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) vardu. XVII a. joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius (viduramžių vienuolyno salė, atlikusi valgomojo funkcijas). Salę puošia XVII a. pradžiai būdingi cilindriniai skliautai su liunetėmis. Lubų centre XX a. pradžioje restauruota nuo XVII a. išlikusi freska, vaizduojanti Mergelę Mariją, savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Nuo XVIII a. pabaigos salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. Vėliau salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula[5], o uždarius universitetą atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. 1855 m. salė buvo perleista Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos Senienų muziejui, o 1865 m. Vilniaus viešajai bibliotekai.

1929 m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius Jurgis Hopenas. Skliautų viduryje, trijų P. Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas Kazimieras Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni P. Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per 1929 m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.

Šiuo metu istorinė P. Smuglevičiaus salė – viena įspūdingiausių ir dažniausiai lankomų universiteto architektūrinio ansamblio vietų. Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs P. Smuglevičiaus polichromijos pavyzdys. Salėje rengiamos unikalios ekspozicijos iš bibliotekoje saugomų kolekcijų.

P. Smuglevičiaus salė

Joachimo Lelevelio salė

J.Lelevelio salė

Jėzuitų laikais per antrąjį ir trečiąjį salės aukštus į viršų kilo koplyčia su skliautuotomis lubomis. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Tuomet koplyčia buvo perdalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė fizikos laboratorija, o dabartinėje salėje veikė Piešimo ir tapybos katedros vadovo Jono Rustemo tapybos studija.

1930 m. J. Hopenui restauravus šią salę, į ją buvo perkelta Joachimo Lelevelio knygų ir atlasų kolekcija (atitekusi Universitetui 1929 m., vykdant paskutinę profesoriaus valią[6]). Tada salė pavadinta jo vardu, joje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.

Baltoji salė (senoji observatorija)

Baltoji salė
Lietuvos didiko Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės padovanotas pirmasis Vilniaus astronomijos observatorijos teleskopas. (Bibliotekos Baltoji salė)

Baltoji salė – sudėtinė senosios observatorijos dalis. Baltojoje salėje buvo įsikūrusi viena seniausių  Europoje astronomijos observatorija. Projekto autorius ir statytojas – Tomas Žebrauskas. Observatorijos projektavimas buvo pradėtas 1752 m. rudenį. Lėšų statyboms paaukojo Grigalius Antanas Oginskis ir jo duktė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Tai erdvi, 6,4 m aukščio patalpa, gerai apšviesta abiejose pusėse esančių langų. T. Žebrausko suprojektuotą Baltąją salę į tris dalis skaido šeši masyvūs barokiniai pilioriai, apjuosti puošniais karnizais. Salės lubose įrengta ovalinė anga jungiasi su virš jos esančia mažesne sale, kuri yra tarsi Baltosios salės tąsa. Taip buvo perteikta barokinės begalybės idėja.

Salės grindys išklotos akmeninėmis smiltainio plokštėmis. Siaurais laipteliais galima pakilti į išlikusį vieną iš dviejų Observatorijos bokštelių. Ypač puošnus salės gale esantis durų portalas su dviem dorėninio orderio piliastrais. Frizo metopose pavaizduoti keturi Zodiako ženklai: Avinas, Vėžys, Svarstyklės ir Ožiaragis. Timpano viduryje – gipsinis medalionas su karaliaus Augusto Poniatovskio portretu. Virš frontono – deivės Dianos alegorinė figūra, laikanti fundatorės E. Oginskaitės-Puzinienės portretą, ir Uranija su žvaigždžių vainiku rankoje. Šis portalas reikšmingas kaip pirmasis Vilniaus ankstyvojo klasicizmo pavyzdys.

XVIII a. pabaigoje Martyno Počobuto iniciatyva pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pristatytas klasikinio stiliaus observatorijos priestatas. Į jį buvo atgabentas didžiulis kvadrantas ir kiti instrumentai.

Astronomijos observatorija 1876 m. labai nukentėjo nuo gaisro, 1883 m. buvo uždaryta.

Dabar salė priklauso Vilniaus universiteto bibliotekai, joje veikia skaitykla. Salę puošia senieji istoriniai astronomijos prietaisai, gaubliai, nuolat rengiamos parodos.

Filologijos skaitykla

Filologijos skaitykla

Bibliotekos antrame aukšte virš P. Smuglevičiaus salės yra Filologijos skaitykla, įsikūrusi buvusioje jėzuitų svetainėje-bibliotekoje. Kaip ir P. Smuglevičiaus salėje, čia išlikę XVII a. skliautai, rytinėje sienoje restauruotas XVIII a. freskos fragmentas – atlikus polichrominius tyrimus surastas nutapytas langas, išlikęs iš jėzuitų laikų, ir tapybos fragmentas galinėje sienoje.

Salėje pagal Universiteto patalpose išlikusių XIX a. vidurio parketų pavyzdžius atstatytas skydinis parketas. Ant galinės sienos kabo Vilniaus universiteto auklėtinio Simono Daukanto portretas.

Po daugelio rekonstrukcijų salė prarado savo pirminį vaizdą. Nuo 1945 m. salėje įsikūrė Vilniaus universiteto bibliotekos bendroji skaitykla. 2010 m. lapkričio 30 d. salėje atidaryta Filologijos skaitykla.

Profesorių skaitykla

Profesorių skaitykla

Salė statyta XVII a. vienu metu su refektoriumi ir akademijos biblioteka-svetaine. Salėje buvo įrengti profesorių jėzuitų gyvenamieji kambariai.

XVIII a. pabaigoje salėje nutarta įrengti skaityklą. Tada salę restauravo ir bibliotekai pritaikė architektas Mykolas Šulcas. Lubas puošia Karolio Podčašinskio XIX a. pradžioje sukurti mediniai kesonai, restauruoti po 1969 m. gaisro[9].

1919 m. salę restauravo Stepono Batoro universiteto profesorius, tapytojas Ferdinandas Rusčicas. Jis atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą. Salės klasicistinis dekoras buvo atstatytas 1970 m., kai salės sienos įgavo pirmykštę pilką spalvą.

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC)

MKIC vaizdas nuo pėsčiųjų tako
MKIC statyba (2011 m. sausio 26 d.)

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) – VU bibliotekos padalinys Saulėtekio mokslo ir studijų slėnyje, Vilniuje. Šio slėnio teritorijoje taip pat įsikūrę 4 Vilniaus universiteto fakultetai, Nacionaliniai Fizinių ir technologijos mokslų ir Gyvybės mokslų tyrimų centrai, kitos institucijos.

Modernia aplinka išsiskiriantis MKIC dirba visą parą, 7 dienas per savaitę. Vartotojų zonose įrengta per 800 darbo vietų. Lankytojai gali naudotis specializuotomis skaityklomis, individualiomis darbo kabinomis, grupinio darbo ir seminarų kambariais, moderniai įrengta konferencijų sale, vaikams skirtu žaidimų kambariu, 3D spausdintuvu, specialiąja laboratorija su regos kompensacine įranga. Vartotojų patogumui centre įkurtos poilsio zonos, kavinė.

Bibliotekoje įdiegtos naujausiomis techninės pastato eksploatacijos ir leidinių transportavimo sistemos. Požeminiuos saugyklų ir techniniuose aukštuose sumontuota moderni leidinių transportavimo sistema, įrengtos naujausios apsaugos sistemos, gaisro gesinimo rūku sistema.

Pastatą kūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas architektas Rolandas Palekas. 2013 m. Aplinkos ministerija MKIC pripažino geriausiu architektūros kūriniu per pastaruosius dvejus metus urbanistikos ir architektūros srityse.[11]

Šaltiniai

Nuorodos

Vikiteka: Vilniaus universiteto biblioteka – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

54°40′58″ š. pl. 25°17′14″ r. ilg. / 54.68278°š. pl. 25.28722°r. ilg. / 54.68278; 25.28722

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vilniaus_universiteto_biblioteka&oldid=5240594"