Neoromantizmas

Neoromantizmo stiliaus Penos rūmai Sintroje, Portugalijoje

Neoromantizmas − XIX a. pabaigos − XX a. pradžios meno tendencijos, artimos romantizmui.

Neoromantikos termino vartosena nėra griežtai nusistovėjusi. Neoromantika vadinama tradicinių romantizmo formų gaivinimas, naujai suvokto romantizmo bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo ar realizmo ypatybėmis.

Neoromantika literatūroje

Neoromantizmo literatūroje natūrali žmogaus prigimtis, jo gaivališkos emocijos, gamtos grožis keliamas kaip priešprieša techninei civilizacijai, literatūros buitiškumo tendencijoms.

Dažnas herojus trokšta nuotykių, nepaprastumo, siekia etinių vertybių, bet jaučiasi vienišas, pasmerktas nesėkmėms. Kūriniams yra būdinga emocingumas, intymus pasakojimo tonas, realistinių detalių ir simbolių derinimas, muzikalumas, kai kada polinkis į tautosakinę poetiką.

Ryškiausi neoromantizmo rašytojai:

• Radjardas Kiplingas (angl.)
• Joseph Conrad (angl.)
• Stefanas Georgė (vok.)
• S. Vispianskis (lenk.)
• S. Benelis (it.)
• Knutas Hamsunas (norvegų)

Lietuvių literatūroje neoromantizmo bruožai būdingi kai kuriems V. Krėvės, L. Giros, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos ir ypač S. Nėries, J. Graičiūno, K. Inčiūros, A. Miškinio, A. Vaičiulaičio kūriniams.

)

Neoromantika muzikoje

Neoromantizmo muzikai būdinga didelis emocingumas, dramatiškas romantinio idealo, būties tragizmo perteikimas. Kūrinių faktūra sudėtinga, harmonija dažnai disonansinė (su gausiomis moduliacijomis).

Būdingiausi žanrai:

• simfoninė poema
• monumentalių formų simfonija
• muzikinė drama

Neoromantikos elementų esama F. Listo, R. Vagnerio, G. Malerio, R. Štrauso kūryboje.

Lietuvių muzikoje neoromantikos tendencijų buvo M. K. Čiurlionio kūryboje.