Amilcare Ponchielli: Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 47: | Eilutė 47: | ||
Amilkarė Ponkjelis gimė 1834 m. rugpjūčio 31 ar rugsėjo 1 d. Paderno Fazolaro (dabar Paderno Ponkjelis, pervadintas kompozitoriaus garbei) kaime netoli [[Kremona|Kremonos]]. Jo tėvas buvo krautuvės savininkas ir grojo [[vargonai]]s kaimo bažnyčioje. Muzikos A. Ponkjelis pramoko iš tėvo ir iš gretimo kaimo vargonininko. Parėmus pasiturinčiam rėmėjui 1843 m. A. Ponkjelis pradėjo mokytis [[Milanas|Milano]] konservatorijoje ir dar tik 10 metų būdamas sukūrė pirmąją simfoniją, tiesa, be orkestruotės. 1854 m. užbaigęs konservatoriją A. Ponkjelis dirbo muzikos mokytoju Kremonoje ir vargonininku vietos Šv. Marijos bažnyčioje, buvo susijęs su vietos ''Teatro della Concordia'', kuriame 1856 m. įvyko jo pirmosios operos „Sužadėtiniai“ (''I promesi sposi'', pagal [[Alessandro Manzoni|A. Mandzonio]] romaną) premjera. Opera sutikta entuziastingai, tačiau sekantys kompozitoriaus projektai buvo nesėkmingi. Nuo 1862 m. jis vadovavo Pjačencos savivaldybės muzikinei grupei, nuo 1864 m. − Kremonos. Vadovavo operų pastatymams, 1867 m. nesėkmingai pretendavo į kompozicijos profesoriaus postą Milano konservatorijoje. |
Amilkarė Ponkjelis gimė 1834 m. rugpjūčio 31 ar rugsėjo 1 d. Paderno Fazolaro (dabar Paderno Ponkjelis, pervadintas kompozitoriaus garbei) kaime netoli [[Kremona|Kremonos]]. Jo tėvas buvo krautuvės savininkas ir grojo [[vargonai]]s kaimo bažnyčioje. Muzikos A. Ponkjelis pramoko iš tėvo ir iš gretimo kaimo vargonininko. Parėmus pasiturinčiam rėmėjui 1843 m. A. Ponkjelis pradėjo mokytis [[Milanas|Milano]] konservatorijoje ir dar tik 10 metų būdamas sukūrė pirmąją simfoniją, tiesa, be orkestruotės. 1854 m. užbaigęs konservatoriją A. Ponkjelis dirbo muzikos mokytoju Kremonoje ir vargonininku vietos Šv. Marijos bažnyčioje, buvo susijęs su vietos ''Teatro della Concordia'', kuriame 1856 m. įvyko jo pirmosios operos „Sužadėtiniai“ (''I promesi sposi'', pagal [[Alessandro Manzoni|A. Mandzonio]] romaną) premjera. Opera sutikta entuziastingai, tačiau sekantys kompozitoriaus projektai buvo nesėkmingi. Nuo 1862 m. jis vadovavo Pjačencos savivaldybės muzikinei grupei, nuo 1864 m. − Kremonos. Vadovavo operų pastatymams, 1867 m. nesėkmingai pretendavo į kompozicijos profesoriaus postą Milano konservatorijoje. |
||
1872 m. A. Ponkjelio karjeroje įvyko proveržis, kai opera „Sužadėtiniai“ su kai kuriais pakeitimais ir naujai paruoštu poeto Emilijo Pragos libretu sulaukė sėkmės Milano ''Teatro Dal Verme'' scenoje. Leidėjas Džulijus Rikordis planavo A. Ponkjeliui sėkmingą karjerą kaip Dž. Verdžiui. Jis užsakė operą su Antonijo Gislanconio parašytų libretu „Lietuviai“ (''I lituani'', pagal [[Adomas Mickevičius|A. Mickevičiaus]] poemą „Konradas Valenrodas“), kurios ištaiginga premjera įvyko Milano ''[[La Scala]]'' teatre 1874 m. kovą. Tų pačių metų pabaigoje A. Pjonkelis vedė dainininkę, tenorą Teresą Brambilą, su kuria susilaukė dviejų sūnų ir dukters. 1876 m. ''[[La Scala]]'' teatre pastatyta opera „Džokonda“ (''La Gioconda'', libretistas Arigas Boitas, pagal [[Viktoras Hugo|V. Hugo]] pjesę „Andželas, Padujos tironas“) tapo brandžiausiu A. Pjonkelio kūriniu ir prireikė trijų metų, kol kompozitorius galutinai ištobulino jos formas. Operos baletas „Valandų šokis“ (''Danza delle ore'') yra geriausiai atpažįstamas A. Ponkjelio kūrybos fragmentas iki šių laikų, soprano romansas ''Cielo e mar'' pasižymėjo originalumu. Sekančios A. Ponkjelio operos „Lina“ (1877), „Sūnus palaidūnas“ (''Il figliuol prodigo'', 1880) nebuvo sėkmingos, kaltintos senamadiškumu, veiksmo lėtumu. 1880 m. A. Ponkjelis pradėjo dėstyti kompoziciją Milano konservatorijoje. Tarp jo mokinių buvo [[Džakomas Pučinis]] ir, trumpai, [[Pjetras Maskanjis]], kurie abu paliko šiltus atsiliepimus apie A. Ponkjelį. Jis tarpininkavo dėl libreto Dž. Pučinio pirmajai operai. 1882 m. jis tapo Švč. Marijos Didžiosios bazilikos [[Bergamas|Bergame]] vargonininku, kurioje sukūrė grupę sakralinių kūrinių, tarp kurių svarbiausia rauda „Jeremijo apraudojimas“ (''Lamentazioni di Geremia'', 1885). |
1872 m. A. Ponkjelio karjeroje įvyko proveržis, kai opera „Sužadėtiniai“ su kai kuriais pakeitimais ir naujai paruoštu poeto Emilijo Pragos libretu sulaukė sėkmės Milano ''Teatro Dal Verme'' scenoje. Leidėjas Džulijus Rikordis planavo A. Ponkjeliui sėkmingą karjerą kaip Dž. Verdžiui. Jis užsakė operą su Antonijo Gislanconio parašytų libretu „Lietuviai“ (''I lituani'', pagal [[Adomas Mickevičius|A. Mickevičiaus]] poemą „Konradas Valenrodas“), kurios ištaiginga premjera įvyko Milano ''[[La Scala]]'' teatre 1874 m. kovą. Tų pačių metų pabaigoje A. Pjonkelis vedė dainininkę, tenorą Teresą Brambilą, su kuria susilaukė dviejų sūnų ir dukters. 1876 m. ''[[La Scala]]'' teatre pastatyta opera „Džokonda“ (''La Gioconda'', libretistas [[Arigas Boitas]], pagal [[Viktoras Hugo|V. Hugo]] pjesę „Andželas, Padujos tironas“) tapo brandžiausiu A. Pjonkelio kūriniu ir prireikė trijų metų, kol kompozitorius galutinai ištobulino jos formas. Operos baletas „Valandų šokis“ (''Danza delle ore'') yra geriausiai atpažįstamas A. Ponkjelio kūrybos fragmentas iki šių laikų, soprano romansas ''Cielo e mar'' pasižymėjo originalumu. Sekančios A. Ponkjelio operos „Lina“ (1877), „Sūnus palaidūnas“ (''Il figliuol prodigo'', 1880) nebuvo sėkmingos, kaltintos senamadiškumu, veiksmo lėtumu. 1880 m. A. Ponkjelis pradėjo dėstyti kompoziciją Milano konservatorijoje. Tarp jo mokinių buvo [[Džakomas Pučinis]] ir, trumpai, [[Pjetras Maskanjis]], kurie abu paliko šiltus atsiliepimus apie A. Ponkjelį. Jis tarpininkavo dėl libreto Dž. Pučinio pirmajai operai. 1882 m. jis tapo Švč. Marijos Didžiosios bazilikos [[Bergamas|Bergame]] vargonininku, kurioje sukūrė grupę sakralinių kūrinių, tarp kurių svarbiausia rauda „Jeremijo apraudojimas“ (''Lamentazioni di Geremia'', 1885). |
||
1885 m. A. Ponkjelis lankėsi [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]], kur [[Marijos teatras|Marijos teatre]] buvo pastatytos operos „Džokonda“ ir „Lietuviai“ (pavadinimu „Aldona“). Jo paskutinė opera „Marion Delorm“ buvo nesėkminga nepaisant Dž. Verdžio patarimų. [[Džiuzepė Verdis|Dž. Verdis]] iš pradžių skeptiškai vertino A. Ponkjelio sugebėjimus, tačiau jo nuostatos buvo paneigtos „Džokondos“ triumfo. Amilkarė Ponkjelis mirė 1886 m. sausio 16 d. [[Milanas|Milane]]. Jo mirtis buvo paminėta visoje Italijoje. „Džokonda“ 1929 m. pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.<ref>[http://www.opera.lt/archyvas/spektakliai-archyvas/operos/gioconda opera.lt]</ref> |
1885 m. A. Ponkjelis lankėsi [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]], kur [[Marijos teatras|Marijos teatre]] buvo pastatytos operos „Džokonda“ ir „Lietuviai“ (pavadinimu „Aldona“). Jo paskutinė opera „Marion Delorm“ buvo nesėkminga nepaisant Dž. Verdžio patarimų. [[Džiuzepė Verdis|Dž. Verdis]] iš pradžių skeptiškai vertino A. Ponkjelio sugebėjimus, tačiau jo nuostatos buvo paneigtos „Džokondos“ triumfo. Amilkarė Ponkjelis mirė 1886 m. sausio 16 d. [[Milanas|Milane]]. Jo mirtis buvo paminėta visoje Italijoje. „Džokonda“ 1929 m. pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.<ref>[http://www.opera.lt/archyvas/spektakliai-archyvas/operos/gioconda opera.lt]</ref> |
||
20:17, 25 rugpjūčio 2017 versija
| Amilkarė Ponkjelis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1834 m. rugpjūčio 31 d. Paderno Fazolaro k. |
| Mirė | 1886 m. sausio 16 d. (51 metai) Milanas |
| Tautybė | italas |
| Veikla | Kompozitorius |
| Žinomas (-a) už | „Džokonda“ |
 Vikiteka |
Amilcare Ponchielli |
 |
|
|
|
Amilkarė Ponkjelis (it. Amilcare Ponchielli, 1834–1886) – XIX a. italų kompozitorius, žinomas opera „Džokonda“, atliekama iki šių laikų. Lietuvoje žinomas opera „Lietuviai“ (pastatyta LNOBT 1991 ir 2009 m.[1]).
Biografija
Amilkarė Ponkjelis gimė 1834 m. rugpjūčio 31 ar rugsėjo 1 d. Paderno Fazolaro (dabar Paderno Ponkjelis, pervadintas kompozitoriaus garbei) kaime netoli Kremonos. Jo tėvas buvo krautuvės savininkas ir grojo vargonais kaimo bažnyčioje. Muzikos A. Ponkjelis pramoko iš tėvo ir iš gretimo kaimo vargonininko. Parėmus pasiturinčiam rėmėjui 1843 m. A. Ponkjelis pradėjo mokytis Milano konservatorijoje ir dar tik 10 metų būdamas sukūrė pirmąją simfoniją, tiesa, be orkestruotės. 1854 m. užbaigęs konservatoriją A. Ponkjelis dirbo muzikos mokytoju Kremonoje ir vargonininku vietos Šv. Marijos bažnyčioje, buvo susijęs su vietos Teatro della Concordia, kuriame 1856 m. įvyko jo pirmosios operos „Sužadėtiniai“ (I promesi sposi, pagal A. Mandzonio romaną) premjera. Opera sutikta entuziastingai, tačiau sekantys kompozitoriaus projektai buvo nesėkmingi. Nuo 1862 m. jis vadovavo Pjačencos savivaldybės muzikinei grupei, nuo 1864 m. − Kremonos. Vadovavo operų pastatymams, 1867 m. nesėkmingai pretendavo į kompozicijos profesoriaus postą Milano konservatorijoje.
1872 m. A. Ponkjelio karjeroje įvyko proveržis, kai opera „Sužadėtiniai“ su kai kuriais pakeitimais ir naujai paruoštu poeto Emilijo Pragos libretu sulaukė sėkmės Milano Teatro Dal Verme scenoje. Leidėjas Džulijus Rikordis planavo A. Ponkjeliui sėkmingą karjerą kaip Dž. Verdžiui. Jis užsakė operą su Antonijo Gislanconio parašytų libretu „Lietuviai“ (I lituani, pagal A. Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“), kurios ištaiginga premjera įvyko Milano La Scala teatre 1874 m. kovą. Tų pačių metų pabaigoje A. Pjonkelis vedė dainininkę, tenorą Teresą Brambilą, su kuria susilaukė dviejų sūnų ir dukters. 1876 m. La Scala teatre pastatyta opera „Džokonda“ (La Gioconda, libretistas Arigas Boitas, pagal V. Hugo pjesę „Andželas, Padujos tironas“) tapo brandžiausiu A. Pjonkelio kūriniu ir prireikė trijų metų, kol kompozitorius galutinai ištobulino jos formas. Operos baletas „Valandų šokis“ (Danza delle ore) yra geriausiai atpažįstamas A. Ponkjelio kūrybos fragmentas iki šių laikų, soprano romansas Cielo e mar pasižymėjo originalumu. Sekančios A. Ponkjelio operos „Lina“ (1877), „Sūnus palaidūnas“ (Il figliuol prodigo, 1880) nebuvo sėkmingos, kaltintos senamadiškumu, veiksmo lėtumu. 1880 m. A. Ponkjelis pradėjo dėstyti kompoziciją Milano konservatorijoje. Tarp jo mokinių buvo Džakomas Pučinis ir, trumpai, Pjetras Maskanjis, kurie abu paliko šiltus atsiliepimus apie A. Ponkjelį. Jis tarpininkavo dėl libreto Dž. Pučinio pirmajai operai. 1882 m. jis tapo Švč. Marijos Didžiosios bazilikos Bergame vargonininku, kurioje sukūrė grupę sakralinių kūrinių, tarp kurių svarbiausia rauda „Jeremijo apraudojimas“ (Lamentazioni di Geremia, 1885).
1885 m. A. Ponkjelis lankėsi Sankt Peterburge, kur Marijos teatre buvo pastatytos operos „Džokonda“ ir „Lietuviai“ (pavadinimu „Aldona“). Jo paskutinė opera „Marion Delorm“ buvo nesėkminga nepaisant Dž. Verdžio patarimų. Dž. Verdis iš pradžių skeptiškai vertino A. Ponkjelio sugebėjimus, tačiau jo nuostatos buvo paneigtos „Džokondos“ triumfo. Amilkarė Ponkjelis mirė 1886 m. sausio 16 d. Milane. Jo mirtis buvo paminėta visoje Italijoje. „Džokonda“ 1929 m. pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.[2]
