Dziudo

Dziudo (柔道, dziu-do „lankstus kelias“) – šiuolaikinė japonų kovos meno (gendai budō) ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi Japonijoje XIX a. pabaigoje.

Istorija ir filosofija

Dziudo atsirado kovos meno džiudžitsu pagrindu, pastaroji XV a. išsivystė iš Kinijos kovos meno Kumitu (išvertus reiškia – nuogomis rankomis). XIX a. penktajame dešimtmetyje džiudžitsu kaip samurajų savigynos sistema pradėra praktikuoti Japonijoje.

Dziudo istorija yra neatskiriama nuo šio kovos meno kūrėjo, meistro ir mokytojo Jigoro Kano (嘉納 治五郎 Dzigaro Kano, 1860–1938). Jigoro gimė pasiturinčioje japonų šeimoje. Jo senelis visą turtą uždirbo savomis pastangomis, jis buvo sakės gamintojas Šigos prefektūroje, Centrinėje Japonijoje. Jigoro Kano tėvas nebuvo vyriausias sūnus, dėl to jis nepaveldėjo šeimos verslo ir tapo Šinto šventiku bei vyriausybės tarnautoju. Su tokia įtaka jis Jigoro Kano, savo sūnui, padėjo patekti į Tokijo imperatoriškąjį universitetą. Būdamas studentu Kano rimtai mąstė apie galimybes pasiekti kūno ir sielos harmoniją. Nors ir neišsiskyrė gera fizine būkle (neaukšto ūgio, prakaulaus sudėjimo ūgis 150 cm, svoris 48 kg) jis per trumpą laiką sugebėjo įvaldyti sudėtingą dziu-dziucu techniką. Atrinkęs iš šios technikos jo manymu labiausiai efektyvius ir eliminavęs pavojingus imtynių veiksmus, Kano sukūrė naują kūno ir sielos fizinio tobulinimo sistemą. Taip pat sukūrė savisaugos elementus bei metimų sistemą ir suteikė šiai imtynių rūšiai sportinį pobūdį.

1882 m. pirmąją Tokijuje dziudo sporto mokyklą (prie Eise vienuolyno) – Kodokan. Pirmaisiais gyvavimo metais į Kano vadovaujamą mokyklą buvo žiūrima nepalankiai, bet kai geriausias Kano mokinys Širo Šastro oficialiose varžybose nugalėjo visus savo priešininkus, kovos metu naudojusius įvairius džiudžitsu ir karatė veiksmus, ši mokykla sulaukė pripažinimo. 1909 m. Kano pirmasis Japonijoje tapo Tarptautinio olimpinio komiteto nariu. 1911 m. jis įsteigė pirmąją Japonijoje sporto asociaciją bei tapo jos prezidentu.

Dziudo bazinę techniką profesorius Kano užbaigė formuoti 1887 m., o pilna sistema užbaigta 1922 m. – Kodokan mokyklos 40-mečio jubiliejui. Tuo metu jam jau sukako 62-ji metai. Pažymėtina, kad profesorius Kano skyrė labai daug dėmesio imtynininkų gerosioms moralinėms ir psichologinėms savybėms ugdyti.

1883 m. Kano įsteigė atskirių (spalvotų diržų) sistemą, o 1900 m. – varžybų taisykles. [Pasaulio dziudo imtynių federacija buvo įkurta 1951 metais, liepos mėnesį. 1956 metais Paryžiuje įvyko dziudo pirmasis pasaulio čempionatas. Dabar tarptautinė dziudo imtynių federacija jungia 178 šalis. 1964 m. pirmą kartą dziudo imtynės buvo įtrauktos į Olimpinių žaidynių programą (Tokijuje). Moterų dziudo buvo pradėtas kultivuoti nuo 1980 metų, kai Niujorke buvo surengtas pirmas Pasaulio moterų čempionatas. Nuo 1992 metų moterų dziudo startavo Olimpinėse Žaidynėse.

Kitaip nei karate, dziudo nenaudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai. Kitaip nei aikido, dziudo imtynėse nenaudojamas spaudimas sanariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės. Kitaip nei kendo, dziudo imtynių metu nenaudojami jokie ginklai ar kitokie įrankiai. Vietoj aukščiau išvardintų dalykų, dziudo imtynės paprasčiausiai vyksta tarp dviejų asmenų vilkinčių dziudo kimono. Imtynių metu oponentai tiesiog naudoja kūno balansą ir jėgą priešininkui išbalansuoti. Todėl tai yra paprasta ir saugu palyginus su kitomis kovos menų rūšimis, nes nėra kovos tikslo sužeisti priešininką. Dziudo yra dinaminė veiksmų sistema. Dziudo technikos praktikavimas padeda žmonėms vystyti pagrindines ir kertines fizines savybes daugeliu būdu. Dziudo padeda vystyti stiprybę, ištvermę, lankstumą, greitį, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą, veržlumą ir susilaikymą. Gynybos ir aktyvios atakos praktikavimas padeda tobulinti reakcijos laiką, koordinaciją ir susivaldymą. Praktikuojantys dziudo tampa stipresni, greitesni ir stabilesni.

Kaip pastebi šiuolaikiniai dziudo ekspertai tikrasis dziudo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ar atletinio meistriškumo. Dziudo moko kaip kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir proveržius. Dziudo moko susilaikymo, pagarbos, lojalumo ir disciplinos, taip pat etikos, gerų socialinių manierų ir etiketo. Dziudo taip pat moko kaip nugalėti baimę, parodyti drąsą esant spaudimui. Varžybų metu ir kasdienių užsiėmimų metu ugdomas teisingumas ir sąžiningumas.

Kovos taisyklės

Jaunieji dziudoistai

Dziudo kova vyksta ant tatamio, kurio dydis nuo 8x8 iki 10×10 metrų. Tatamis skirstomas į kovos ir saugos zonas. Riba tarp šių zonų (pavojaus zona) žymima raudonu plotu. Išorinė, saugumo zona, paprastai yra 3 metrų pločio.

Kovos trukmė 5 min. vyrams ir 4 min. – moterims. XX amžiaus 3 dešimtmetį kova trukdavo iki 20 minučių. Vėliau šis laikas buvo sutrumpintas iki 10 minučių ir tik 1976 m. nustatytas 5 minučių realaus kovos laiko limitas.

Laikoma, kad sportininkas laimėjo kovą kuomet:

• techniškai parbloškia varžovą ant nugaros;
• išlaiko varžovą nugara prispaustą prie tatamio 20 sek.;
• priverčia priešininką pasiduoti atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį arba smaugdamas kaklą.

Ant tatamio teisėjauja 3 teisėjai, 2 teisėjai sėdintys priešinguose tatamio kampuose (saugumo zonoje) prie raudonai pažymėto ploto, ir 1 teisėjas tiesiogiai vertinantys priešininkų veiksmus. Kova pradedama teisėjui pasakius „Hajime“ ir visiškai baigiama pasakius „Soremade“.

Kovos metu imtynininkams gali būti skirtos baudos:

• shido (pastaba);
• hansoku [4-tas shido] (diskvalifikavimas – pašalinimas iš kovos).

Kovos metu imtyninkams už atliktus veiksmus skiriami įvertinimai:

• Waza-ari;
• Ippon (paskelbus šį vertinimą kova baigiama ir kovos veiksmą atlikęs imtynininkas laikomas laimėtoju).

Varžybose dalyvauja vyrai ir moterys, vilkintys baltą ir mėlyną kimono.

Svorio kategorijos

Šiuo metu vyrų svorio kategorijos yra tokios:

• iki 60 kg;
• iki 66 kg;
• iki 73 kg;
• iki 81 kg;
• iki 90 kg;
• iki 100 kg ir
• virš 100 kilogramų

Moterų svorio kategorijos:

• 48 kg;
• iki 52 kg;
• iki 57 kg;
• iki 63 kg;
• iki 70 kg;
• iki 78 kg ir
• virš 78 kilogramų/

Absoliuti svorio kategorija, kai varžosi bet kokio svorio imtynininkas ir svorio kategorijos nebepaisoma

Meistriškumo vertinimas

Taikoma japonų vertinimo sistema. Norint gauti atitinkamą sportinį atskyrį, būtina dalyvauti varžybose ir išlaikyti pakopos egzaminą.

Pagal KYU meistriškumo pakopas mokiniai skirstomi taip: 6 KYU – baltas diržas; 5 KYU – geltonas diržas; 4 KYU – orandžinis diržas; 3 KYU – žalias diržas; 2 KYU – mėlynas diržas; 1 KYU – rudas diržas. Toliau skirstymas vykdomas pagal 10 meistriškumo pakopų – DAN. 1 – 5 dano imtynininkai turi teisę ryšėti juodą diržą. 6 – 10 daną turintys dziudo imtynininkai – raudoną su juoda juosta diržą (turi teisę pasirinkti dėvėti raudonai ir baltai languotą diržą vietoj juodo).

Raudona spalva – tai aukščiausias skiriamasis ženklas. Šios spalvos diržą gali ryšėti tik 9-10 dano dziudo imtynininkai (būtina pastebėti, kad šiuo atveju netaikoma diržų sistema, kai kovos metu vienas iš imtyninkų papildomai susijuosia raudonu diržu, laikomu skiriamuoju). Tokio aukšto meistriškumo dziudo imtynininkų yra labai maža; paprastai tai japonų treneriai, kurie visą gyvenimą atidavę dziudo. Iki 2007 metų buvo 14-ka 10 DAN turėtojų iš jų du europiečiai:

• Anton Geesink (Nyderlandai), Pasaulio ir Olimpinių žaidynių čempionas. 10 DAN jam buvo suteiktas 1997 metais;
• Charles Palmer (Jungtinė Karalystė), Tarptautinės dziudo federacijos prezidentas, 1965–1979. H10 DAN jam buvo suteiktas 1997 metais.

KYU pakopos žymimos kitokių spalvų diržais. Lietuviškoje, kaip ir japoniškoje dziudo sistemoje yra aukščiau paminėtos KYU pakopos. Tačiau dabar kiekviena šalis turi savo pakopų skalę bei savo paaukštinimo praktiką ir kriterijus. Taigi, skirtingos organizacijos turi skirtingą KYU pakopų skaičių. Be to, atskiros šalys ir organizacijos turi skirtingas spalvas atitinkamoms KYU pakopoms, o šie dar gali skirtis jaunesniems ir vyresniems imtyninkams. Vienintelis bendras bruožas yra tas, kad įvairiose šalyse ir organizacijose visi pradžiamoksliai nešioja baltą ir visi DAN turėtojai – juodą diržą.

Kovos technika

Dziudo kovos technika skirstoma į:

• I. Kovos veiksmai stovint (nage waza) – 67 veiksmai;
• Te-waza – 15 veiksmų;
• Koshi-waza – 11 veiksmų;
• Ashi-waza – 21 veiksmas;
• Masutemi-waza – 5 veiksmai;
• Yokosutemi-waza – 15 veiksmų;
• II. Kovos veiksmai gulint (katame waza) – 29 veiksmai; Pastarieji dar skirstomi į:
• Išlaikymai (osaekomi waza) – 7 veiksmai;
• Skausmingi veiksmai (kansetsu waza) – 10 veiksmų;
• Smaugimai (Shime waza) – 12 veiksmų.
• Kyu (Former) Go Kyo no waza (nustatyti 1895 metais) – 42 veiksmai;
• Go Kyo no waza (peržiūrėti 1920 metais) – 40 veiksmų.

Yra du metodai, kuriais mokomasi Dziudo:

• Kata ir Randori
• Kata – iš anksto paruoštų veiksmų sistemos praktikavimas;
• Randori – veiksmų įsisavinimas per kovą.
• Tradiciškai dziudo imtynių sistemoje yra 8 Kata:
• 1. NAGE-NO-KATA (metimo būdai)
• 2. KATAME-NO-KATA (susikabinimo ir laikymo būdai)
• 3. KIME-NO-KATA (sprendimo būdai)
• 4. JU-NO-KATA (švelnumo būdai)
• 5. THE KODOKAN GOSHIN-JUTSU (savigynos būdai) Moderni savigynos technika apimanti laisvų rankų techniką ir techniką su ginklais.
• 6. ITSUTSU-NO-KATA („penki“ būdai)
• 7. KOSHIKI-NO-KATA (senieji būdai)
• 8. SEIRYOKU-ZEN 'YO-KOKUMIN-TAIIKU-NO-KATA Fizinio pasirengimo įsisavinimas.

Lietuvių pasiekimai

• 2013 m. Estijos Jaunimo Europos čempionate dalyvavo Lietuvos rinktinė, ryškiausiai pasirodė: Rokas Nenartavičius (90 kg) užėmęs 2 vietą, bei Gajus Brazionis (60 kg) užėmęs 7 vietą.
• 2010 m. Singapūro Jaunimo Olimpiadoje dalyvavo du Lietuvos sportininkai: Kęstutis Vitkauskas (66 kg) ir Laura Naginskaitė (63 kg). Laura Naginskaitė iškovojo bronzos medalį. Kęstutis Vitkauskas liko devintoje vietoje.
• 2009 m. Europos jaunių U17 europos čempionate aukso medalį iškovojo Renalda Gedutyte (63 kg) Bronza : Žilvinas Lekavičius (90 kg)
• 2004 metų Atėnų Olimpiadoje Lietuvą atstovavo Albertas Techovas kovojęs svorio kategorijoje iki 60 kg.
• Lietuvos dziudo rinktinės nariai 2007 m. Raimonda Gedutytė ir Marius Labalaukis Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionate Zalcburge (Austrija) pelnė bronzos medalius.
• Iš Vokietijos mieste Sindelfingene vykusio 2007 metų Europos veteranų čempionato Lietuvos komanda parvežė 6 medalius. Čempionais tapo vyriausiose amžiaus grupėse dalyvavę sportininkai Nikolajus Kudriašovas (66 kg) ir Dmitrijus Rozumas (81 kg). Sidabro medalį iškovojo Arimantas Pocevičius (73 kg), bronzos medalius – Laima Naudulaitytė (78 kg), Giedrius Pečeliūnas (+100 kg) ir Arūnas Zakarauskis (100 kg).
• 2007 m. Suomijos sostinėje Helsinkyje vykusiame atvirame čempionate Raimonda Gedutytė (svorio kategorijoje iki 78 kg), iškovojo sidabro medalį.
• 2006 m. Dominikos Respublikos sostinėje San Dominge vykusiame pasaulio jaunimo dziudo čempionate alytiškis Alius Bračiulis pelnė vicečempiono titulą.
• 2006 m. Belgijos tarptautiniame turnyre, Lietuvos imtyninkai senjorai 2 aukso, 2 sidabro medalius. Čempionais tapo- E. Štarevičius, D. Rozumas, 2 vieta- R. Pocius, V. Ponomariovas.
• 2006 m. I Europos senjorų komandiniame čempionate, Maskvoje. Lietuvos senjorų komanda užėmė trečią vietą.
• 2006 m. IV Europos senjorų čempionate, Prahoje, čempionu tapo N. Kudrišovas, 2 vieta – D. Rozumas, 3 vieta – A. Pocevičius, A. Balnaitis.
• 2004 m. II Europos senjorų čempionate, Sankt Peterburge, kuriame dalyvavo 13 šalių sportininkai klubo nariai Lietuvos imtynininkai senjorai iškovojo 3 aukso, 2 bronzos medalius. Čempionais tapo – J. Kuricynas, R. Pačinskas, P. Ponomariovas. Prizininkai- R. Šmitas, D. Rozumas
• 2005 m. Belgijos tarptautiniame turnyre, kuriame dalyvavo 10 šalių sportininkai, Lietuvos imtyninkai senjorai iškovojo 3 aukso, 2 sidabro medalius. Čempionais tapo- P. Ponomariovas, D. Rozumas, E. Štarevičius, antrą vietą- V. Rybinas, V. Ponomariovas.
• 2005 m. III Europos senjorų čempionate, Londone, Lietuvos imtyninkai senjorai iškovojo 1 sidabro (E. Techovas), 1 bronzos(D. Rozumas) medalius.
• 1999 m. Europos dziudo čempionate (Austrijoje) Andrejus Stepanovas užėmė 3 vietą.
• 1999 m. Europos dziudo čempionate (Austrijoje) Jonas Stoškus užėmė 2 vietą.

Šaltiniai

• Pasaulio dziudo imtynių federacijos tinklalapio informacija
• Lietuvos dziudo federacijos tinklalapio informacija
• Kodokan instituto tinklalapio informacija
• Основы класического дзюдо Г. П. Пархомович\Пермь\1993