Sardinijos karalystė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Vikifikuota |
SNėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 73: | Eilutė 73: | ||
[[1856 m.|1856]] m. per taikos konferenciją Paryžiuje Sardinijos karalystė nieko negavo, tačiau Prancūzija ir Jungtinė Karalystė ėmė palaikyti Sardiniją Italijos suvienijimo klausimu. Jungtinė Karalystė nusigręžė nuo savo ilgalaikės sąjungininkės Austrijos, nes ji liko neutrali per šį konfliktą (Krymo karą). |
[[1856 m.|1856]] m. per taikos konferenciją Paryžiuje Sardinijos karalystė nieko negavo, tačiau Prancūzija ir Jungtinė Karalystė ėmė palaikyti Sardiniją Italijos suvienijimo klausimu. Jungtinė Karalystė nusigręžė nuo savo ilgalaikės sąjungininkės Austrijos, nes ji liko neutrali per šį konfliktą (Krymo karą). |
||
[[1859]] m. Kavūras susitiko su Prancūzijos imperatoriumi [[Napoleonas III|Napoleonu III]] Plombiere, kur buvo sudarytas slaptas paktas su Prancūzija, kad ši paremtų Sardiniją kare prieš Austriją dėl [[Venecijos provincija|Venecijos]] ir Lombardijos mainais į Nicą ir Savoją. Karui prasidėjus Prancūzija padėjo Sardinijos karalystei, tačiau dėl didelių patirtų aukų jie išstojo iš karo, pasirašydami Vilafrankos taikos sutartį, pagal kurią Sardinijai atiteko Lombardija. |
[[1859]] m. Kavūras susitiko su Prancūzijos imperatoriumi [[Napoleonas III|Napoleonu III]] Plombiere, kur buvo sudarytas slaptas paktas su Prancūzija, kad ši paremtų Sardiniją kare prieš Austriją dėl [[Venecijos provincija|Venecijos]] ir Lombardijos mainais į Nicą ir Savoją. Karui prasidėjus Prancūzija padėjo Sardinijos karalystei, tačiau dėl didelių patirtų aukų jie išstojo iš karo, pasirašydami Vilafrankos taikos sutartį, pagal kurią Sardinijai atiteko Lombardija. Karo metu [[Toskana]], Luka, [[Modena]] ir [[Parma]]<nowiki/>sukilo prieš savo monarchus, surengė referendumus dėl prisijungimo prie Sardinijos, kuriuos nacionalistai lengvai laimėjo. Taipogi, neramumai Popiežiaus valstybėje leido nacionalistam atsiskirti [[Emilija-Romanija|Emilijos-Romanijos]] provincijoje ir taipogi prisijungti prie Sardinijos karalystės. |
||
[[1860 m.|1860-61]] m. [[Giuseppe Garibaldi|Garibaldis]], garsus Italijos patriotas, surengė savanorių „Tūkstančio žygį“. Šie ''raudonmarškiniai'', kaip buvo vadinami, laivais plaukė nuo Genujos iki Sicilijos, kur jie išsilaipino ir pradėjo kovą dėl galutinio Italijos suvienijimo. [[Abiejų Sicilijų karalystė|Abiejų Sicilijų karalystės]] armija buvo per silpna ir demoralizuota, kad pasipriešintų šiai kariaunai, prie kurios šliejosi valstiečiai bei savanoriai romantikai iš užsienio. Užėmus [[Palermas|Palermą]] Garibaldis pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi ir tesė kovą dėl Italijos išlaisvinimo persikeldamas per Mesinos sąsiaurį. Britanijos laivai jam netrukdė ir net padėjo per šį persikėlimą dėl to, kad Garibaldis buvo garsus ir mėgiamas užsienyje bei dėl to, kad Jungtine Karalystė simpatizavo Garibaldžio judėjimui. Tačiau Kavūras, bijodamas, kad Garibaldžiui niekas nesutrukdys pasiskelbti pietų Italijos diktatoriumi arba, dar blogiau, pulti Popiežiaus valstybę ir taip išprovokuoti užsienio valstybių reakciją, pats įsikišo į karą ir pasiuntė Sardinijos armiją į Italijos pietus. Bežygiuojant Sardinijos armija užėmė beveik visą Popiežiaus valstybę, išskyrus [[Roma|Romą.]] |
[[1860 m.|1860-61]] m. [[Giuseppe Garibaldi|Garibaldis]], garsus Italijos patriotas, surengė savanorių „Tūkstančio žygį“. Šie ''raudonmarškiniai'', kaip buvo vadinami, laivais plaukė nuo Genujos iki Sicilijos, kur jie išsilaipino ir pradėjo kovą dėl galutinio Italijos suvienijimo. [[Abiejų Sicilijų karalystė|Abiejų Sicilijų karalystės]] armija buvo per silpna ir demoralizuota, kad pasipriešintų šiai kariaunai, prie kurios šliejosi valstiečiai bei savanoriai romantikai iš užsienio. Užėmus [[Palermas|Palermą]] Garibaldis pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi ir tesė kovą dėl Italijos išlaisvinimo persikeldamas per Mesinos sąsiaurį. Britanijos laivai jam netrukdė ir net padėjo per šį persikėlimą dėl to, kad Garibaldis buvo garsus ir mėgiamas užsienyje bei dėl to, kad Jungtine Karalystė simpatizavo Garibaldžio judėjimui. Tačiau Kavūras, bijodamas, kad Garibaldžiui niekas nesutrukdys pasiskelbti pietų Italijos diktatoriumi arba, dar blogiau, pulti Popiežiaus valstybę ir taip išprovokuoti užsienio valstybių reakciją, pats įsikišo į karą ir pasiuntė Sardinijos armiją į Italijos pietus. Bežygiuojant Sardinijos armija užėmė beveik visą Popiežiaus valstybę, išskyrus [[Roma|Romą.]] |
||
21:45, 1 gegužės 2017 versija
| it. Regno di Sardegna' Sardinijos Karalystė | |||||
| Buvusi karalystė | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Turinas (de facto), Kaljaris (de jure) | ||||
| Kalbos | italų, prancūzų kalba, pjemonto kalba, oksitanų kalba, | ||||
| Valdymo forma | konstitucinė monarchija | ||||
| Era | Naujieji laikai | ||||
| - Sardinijos Karalystės įsteigimas | 1720 m., 1720 | ||||
| - Italijos Karalystės suvienijimas | 1861 m. | ||||
| Valiuta | Sardinijos lira, (1816-1861) | ||||
.svg)
Sardinijos karalystė (it. Regno di Sardegna) − valstybė Italijoje, gyvavusi 1720−1861 m.
Istorija
Karalystė susidarė, Sardinijos salą prijungus prie Savojos kunigaikštystės. Karalystės branduolys buvo Pjemontas (Piemonte).
1792 m. Sardinijos karalystė įstojo į koaliciją prieš Prancūziją. 1792 m. Prancūzija užėmė ir prisijungė Savoją ir Nicą, 1798 m. − Pjemontą.
Vienos kongresas (1814−1815 m.) atkūrė Sardinijos karalystę, gražindama jai Nicą ir Savoją ir perdavė jai Ligūriją.
1821 m. Pjemonte įvyko revoliucija, tačiau ji buvo nesėkminga ir numalšinta pasitelkus Austrijos pajėgas. Per 1848 m. revoliuciją buvo paskelbta Sardinijos karalystės konstitucija. Tai lėmė, kad nuo to laiko Sardinijos karalystė buvo liberaliausia iš Italijos karalysčių. Ji tapo Italijos nacionalistų ir romantikų emigracijos tikslu.
1848−1849 m. Europoje vykstant tautų pavasariui Sardinijos karalius Karolis Albertas nusprendė pradėti Pirmąjį Italijos Suvienijimo karą, tikėdamasis gauti entuziastingą nacionalistų palaikymą bei manydamas, kad Austrija yra per silpna apsiginti, nes buvo drebinama revoliucijų. Sardinijos karalystė pralaimėjo karą su Austrija. Kare buvo du svarbiausi mūšiai − Kustocos ir Navaros. Abudu baigėsi triuškinamais Sardinijos pralaimėjimais ir karaliaus Karolio Alberto sosto atsisakymu savo sūnaus Viktoro Emanuelio II naudai.
1852 m. Kavūras tapo Sardinijos ministru pirmininku ir pradėjo ekonomines bei religines reformas. Sardinijoje buvo išplečiamas geležinkelių tinklas bei sudarytos prekybos sutartys su Prancūzija, Belgija bei Jungtine Karalyste. Sardinijos karalystė tapo stipriausia valstybe Italijoje neskaitant Austrijos.
1854 m. per Krymo karą buvo išsiųsta maža kariuomenės dalis iš Sardinijos karalystės kautis anglų ir prancūzų pusėje prieš Rusiją.
1856 m. per taikos konferenciją Paryžiuje Sardinijos karalystė nieko negavo, tačiau Prancūzija ir Jungtinė Karalystė ėmė palaikyti Sardiniją Italijos suvienijimo klausimu. Jungtinė Karalystė nusigręžė nuo savo ilgalaikės sąjungininkės Austrijos, nes ji liko neutrali per šį konfliktą (Krymo karą).
1859 m. Kavūras susitiko su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu III Plombiere, kur buvo sudarytas slaptas paktas su Prancūzija, kad ši paremtų Sardiniją kare prieš Austriją dėl Venecijos ir Lombardijos mainais į Nicą ir Savoją. Karui prasidėjus Prancūzija padėjo Sardinijos karalystei, tačiau dėl didelių patirtų aukų jie išstojo iš karo, pasirašydami Vilafrankos taikos sutartį, pagal kurią Sardinijai atiteko Lombardija. Karo metu Toskana, Luka, Modena ir Parmasukilo prieš savo monarchus, surengė referendumus dėl prisijungimo prie Sardinijos, kuriuos nacionalistai lengvai laimėjo. Taipogi, neramumai Popiežiaus valstybėje leido nacionalistam atsiskirti Emilijos-Romanijos provincijoje ir taipogi prisijungti prie Sardinijos karalystės.
1860-61 m. Garibaldis, garsus Italijos patriotas, surengė savanorių „Tūkstančio žygį“. Šie raudonmarškiniai, kaip buvo vadinami, laivais plaukė nuo Genujos iki Sicilijos, kur jie išsilaipino ir pradėjo kovą dėl galutinio Italijos suvienijimo. Abiejų Sicilijų karalystės armija buvo per silpna ir demoralizuota, kad pasipriešintų šiai kariaunai, prie kurios šliejosi valstiečiai bei savanoriai romantikai iš užsienio. Užėmus Palermą Garibaldis pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi ir tesė kovą dėl Italijos išlaisvinimo persikeldamas per Mesinos sąsiaurį. Britanijos laivai jam netrukdė ir net padėjo per šį persikėlimą dėl to, kad Garibaldis buvo garsus ir mėgiamas užsienyje bei dėl to, kad Jungtine Karalystė simpatizavo Garibaldžio judėjimui. Tačiau Kavūras, bijodamas, kad Garibaldžiui niekas nesutrukdys pasiskelbti pietų Italijos diktatoriumi arba, dar blogiau, pulti Popiežiaus valstybę ir taip išprovokuoti užsienio valstybių reakciją, pats įsikišo į karą ir pasiuntė Sardinijos armiją į Italijos pietus. Bežygiuojant Sardinijos armija užėmė beveik visą Popiežiaus valstybę, išskyrus Romą.
1861 m. kovo 17 d. Sardinijos karalystė pasivadino Italijos karalyste. 1866 m. prie jos prijungta Lombardijos-Venecijos karalystė, 1870 m. − Popiežiaus valstybė su Romos miestu ir Laciju. Taip užbaigtas Italijos suvienijimas.
Tarp istorikų yra nesutariančių nuomonių apie Sardinijos motyvaciją per Italijos suvienijimą. S. M. di Scala teigia, kad Sardinija veikė nuoširdžiai ir tikrai tikėjo Italijos nacionalizmu ir norėjo apjungti visas Italijos žemes, tačiau tada lieka neaišku, kodėl Kavūras taip lengvai atidavė Nicą ir Savoją, tuomet buvusias itališkas žemes, Prancūzijai. L. C. B Seaman teigia, kad Sardinija tenorėjo padidinti savo žemes ir dinastinį prestižą, o ne apjungti Italiją.
Nuorodos
| ||||||||||||||||
