Krėvos sutartis

Lenkija ir Lietuva 1387 m.

Krėvos sutartis

Vaitiekaus Gersono paveikslas Jogaila, Kęstutis ir Vytautas Krėvos pilyje

Krėvos sutartis, Krėvos unija – lenkų bajorų ir LDK valdovo Jogailos sutartis, pasirašyta 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje. Po pusę metų trukusių derybų šia sutartimi Jogaila įsipareigojo:

• vesti vienuolikametę mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą;
• sumokėti Austrijos princui Vilhelmui 200 tūkst. florinų kompensaciją dėl jo nutrauktų sužadėtuvių su Jadvyga;
• savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugrąžinti Lenkijai priklausančias žemes;
• paleisti į nelaisvę paimtus krikščionis – 40 000 ar 45 000 lenkų;
• krikštytis bei pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus;
• prijungti (applicare) Lietuvą prie Lenkijos karūnos.

Vesdamas sosto paveldėtoją Jadvygą, Jogaila tapo Lenkijos karaliumi.

Šiandien nemažai Lietuvos ir Lenkijos istorikų sutinka, kad Krėvos sutartis nebuvo unija. Faktiškai tai nebuvo ir sutartimi, o tik ketinimų protokolu. Krėvos aktu Jogaila tik patvirtino per piršlybas Jadvygai Skirgailos jo vardu duotus pasižadėjimus. Jogailai užimant Lenkijos sostą, galėjo būti surašytas oficialusis Lenkijos ir LDK sutarties aktas. Tačiau tokio dokumento nėra žinoma. Atvirkščiai, yra net bandymų įrodyti, jog iki mūsų dienų Krokuvos kapitulos archyve išlikęs 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto originalas tėra politiniais tikslais Lenkijos pusės parengtas falsifikatas. Vėlesni Lietuvos ir Lenkijos didikų ginčai dažnai grįždavo prie Krėvos sutarties, lenkams įrodinėjant, kad nuo tos sutarties pasirašymo Lietuvos savarankiškumo siekiai neturi teisinio pagrindo.

XIV a. pabaigoje LDK nebuvo visuomeninių jėgų, suinteresuotų Lietuvos valstybės susijungimu su Lenkijos karalyste. Tai patvirtina ir faktas, kad, Jogailai išvykus karaliauti į Lenkiją, platieji Lietuvos bajorijos sluoksniai parėmė Vytauto pastangas tapti pilnateisiu LDK valdovu. Kita vertus, pati Lenkija XIV a. pabaigoje dar nebuvo pajėgi absorbuoti pagal plotą už ją daug didesnę LDK valstybę, kuri buvo visiškai kitokia tautiniu atžvilgiu, visuomenės ir valstybės organizacijos bei kultūros prasme. Faktiškai jokio valstybių susiliejimo po Krėvos sutarties neįvyko. Lietuvoje liko kitokia valstybės sandara, sienos ir faktiškai savarankiškas valdovas.

1386 m. pr. Jogaila atvyko į Krokuvą, kur buvo pakrikštytas Vladislovo vardu, sutuoktas su Jadvyga ir karūnuotas Lenkijos karaliumi.

1386–1387 m. žiemą, Jogailai atvykus į Lietuvą, buvo toliau vykdomi Krėvos aktu deklaruoti ketinimai. Vilniuje prasidėjo oficiali krikšto akcija, įkurtos pirmosios parapijos, statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas – steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Jomis buvo išreikšta LDK visuomenės naujos raidos programa.

1387 m. vasario 17 d. privilegija Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupystę. Taip valdovo aktu iš didžiojo kunigaikščio žemių fondo buvo sukurta pirmoji Lietuvoje stambi latifundija, kurios dydis pranoko bet kurio didžiausio to meto žemvaldžio valdas. Žemės valdomis bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios. Bažnyčios žemės bei jose gyvenę valstiečiai buvo atleisti nuo visų prievolių, net nuo karo tarnybos, taip pat nuo mokesčių valdovui bei apsaugoti nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.

1387 m. vasario 20 d. Jogailos privilegija visi krikštą priėmę bajorai katalikai, atliekantys karinę tarnybą, gavo nuosavybės teises į tėvonines žemes, teisę laisvai jomis disponuoti, nevaržomai tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos buvo atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Tačiau 1387 m. privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Bajorų tėvoninės valdos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismo jurisdikcijai.

1387 m. kovo 22 d. Jogailos privilegija Vilniui suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Tiesa, Magdeburgo teisė veikė ne visoje tuometinio Vilniaus teritorijoje. Greta miestiečių administracijos valdomos miesto dalies buvo teritorijos, vadinamosios jurzdikos, pavaldžios didžiajam kunigaikščiui, vyskupui ar bajorams.

1387 metų Jogailos privilegijos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, sukūrė naujos LDK visuomenės teisinius pagrindus. Tolesnį visuomenės reformavimo darbą kuriam laikui sutrikdė 1389 m. atsinaujinusi vidaus kova tarp Vytauto ir Jogailos.

Kita nuomonė apie Krėvos sutartį:

Krėvos ir tuo pačiu kitų raštų falsifikaciją įrodė ir apgynė Prancūzijoje Sorbonos universitetui įteiktoje disertacijoje /Le prétendu privilége du Février 1387 á la Lituanie/ teisės mokslų doktoratui įsigyti gabi nepriklausomos Lietuvos auklėtinė, buvusio Kaune Vytauto Didžiojo Universitete teisių ir humanitarinių mokslų fakulteto diplomantė Jonė Deveikė-Navaliekė /1907-1965/. Taipogi šiuo klausimu išsamiai pasisako lenkų kalba parašytame ir Lenkijos visuomenei skirtame veikale teisininkas ir istorikas Jonas Dainauskas. /Veikalas spausdinamas/. Be to, Lenkijos istorikai šiuo klausimu irgi pradeda keisti nuomones; pavyzdžiui, istorikas Oskar Halecki 1935 metais pripažino, pakeisdamas anstyvesnį savo teigimą, kad žodis „applicare“ reiškia tik vasaliją. Gi istorikas J.Ochmanski′s teisingai pastebi, kad Krėvos aktų pasižadėjimai nebuvo išpildyti ir todėl žodis „applicare“ tegali reikšti tik pergamente išreikštą idėją.

įdėta ranka rašyto laiško faksimilinė kopija. Todėl aš ją perspausdinu:

Chicago 1988.VIII.10 d.

Ponas V.Prūsas

Siunčiu Kriavo „akto“ fotokopiją. 1960 m. infraraudonais spinduliais padaryta to „akto“ nuotrauka rodė, kad jis parašytas 2 ar net 3 rašalais ( atsieit buvo rašytas su pertraukomis), tačiau tai galutinai nustatyti įmanoma tik turint originalą.

parašas

Dabar sudedu į vieną vietą kas tame Krėvos unijos „originale“ yra parašyta klaidingai.

1) Jogaila tituluojamas titulu, kuris tuomet neegzistavo, bet atsirado vėliau. Kad titulo „kunigaikštis“ Jogailos laikais Lietuvoje nebuvo  įrodė istorikas akademikas Jurgis Jurginis.

2) Prie „originalo“ prikabintų Kaributo, Lengvenio ir Vytauto antspaudų įrašai su klaidomis; ypatingai klaidingi įrašai Vytauto antspaude.

3) 1960 metais ištyrus „originalą“ infraraudonaisiais spinduliais rasta, kad „originalas“ rašytas dviem ar net trim skirtingais rašalais, kas rodo, kad raštas buvo rašytas su pertraukomis. Tarpvalstybinės sutartys taip nerašomos nei dabar, nei senais laikais. Jei jau esamą sutartį susitariama kuo nors papildyti, tai sudaroma nauja sutartis, bet niekuomet neprirašoma kas nors prie esamos. Rašymas su pertraukomis — akivaizdus dokumento klastojimo įrodymas.

4) Jonė Deveikė-Navakienė Prancūzijoje Sorbonos Universitete apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją, kurioje įrodė, kad Krėvos unijos „originalas“ yra klastotė.

Lenkų visa istorija remiasi Jono Dlugošo teiginiais surašytais į jo paties metraščius rašytus 1455-1480 metais. Dlugošas pirmasis ėmė įrodinėti, kad Jogaila Lietuvą dovanojo lenkams. Kol egzistavo mūsų valstybė (iki 1795 m.) lenkai nedrįso traukti iš po skverno „originalų“. Taip pat iki 1795 metų, t.y. iki valstybės žlugimo, Lenkijoje valstybinė kalba buvo lotynų kalba. Tik 1815 metais Vienos Kongresas įkūrė „Lenkijos Kongreso Karalystę“ su Napoleono įstatymų kodeksu, lenkų valstybine kalba ir tą karalystę sujungė unijos saitais su Rusijos Imperija, o Rusijos imperatorius tapo Lenkijos karaliumi . Tuo tarpu tuo pat metu iš lietuvių buvo atimta bet kokia savivalda, o Lietuvoje valstybine kalba padaryta rusų kalba ir net panaikintas Lietuvos vardas — rusai Lietuvą ėmė vadinti „Severo Zapadnij Kraj“. Lietuva buvo sparčiai naikinama, o Lenkija gavo galimybę augti ir stiprėti. Kadangi lenkai gavo didelę savivaldą ir valstybinę lenkų kalbą, tai jiems susidarė palankios sąlygos kurti savo kultūrą, į kurią, kaip žinome, įeina ir šalies istorija. Kadangi Lenkijos istorija labai apgailėtina; iš pat pradžių po krikšto Lenkija buvo unijoje su Čekija, t.y. pastarosios provincija. Vėliau buvo unijoje su Vengrija; taigi Vengrijos provincija. Jogaila Lenkiją iš vengrų atėmė ir Lenkija nuo 1385-6 metų iki 1795-jų išbuvo Lietuvos provincija. Daug kartų esu kalbėjęs su lenkais (Lenkijos, o ne Lietuvos) ir jie visi vieningai tvirtina, kad laimingiausiai ir turtingiausiai jie gyveno būtent lietuvių valdymo laikotarpiu. 1806 metais Napoleonas sumušė ir panaikino „Šventąją Romos Imperiją“. Iš josios atėmė per antrąjį ir trečiąjį padalijimus gautas žemes ir jose įkūrė „Varšuvos Kunigaikštystę“. Kunigaikštystėje Napoleonas įvedė savo teisės kodeksą, o pačią kunigaikštystę unijos saitais prijungė prie Saksonijos Karalystės, kuri tuo metu buvo Prancūzijos Imperijos vasalas. Taigi Varšuvos Kunigaikštystė tapo Prancūzijos vasalo vasalas — nelabai yra kuo didžiuotis. Pirmoji tikroji lenkų beveik-valstybė buvo įkurta Vienos Kongrese ir ją įkūrė visiškai ne lenkai, o Napoleoną nugalėjusi koalicija ir negalėdami, nesutardami galutinai pasidalinti padarė pusiau valstybę „Lenkijos Kongreso Karalystę su Napoleono kodeksu ir unijoje su Rusijos Imperija“. Gavę tokią savivaldą lenkai ėmė energingai kurti lenkų istoriją, o kadangi ji labai menka ir apgailėtina, o „unoras“ begalinis, tai sumąstė tezę, kad Jogaila lenkams dovanojo Lietuvą 1386 metais; taigi pagal minėtą tezę Lietuva 1386 metais nustojo egzistavusi, nes buvo prijunta prie Lenkijos. Taip lenkai užgrobė visą Lietuvos istoriją, o iš Jogailos ėmė daryti baidyklę. Tokią tezę sugalvoję, tuoj pat atrado ir Krėvos unijos „originalą“. Viskas kaip iš natų.

Reikia dar pasakyti kas XIX amžiuje vyko Lietuvoje. Uluntaičio knygos 122 puslapyje rašoma:

Vilniaus karališkasis universitetas buvo uždarytas 1832 m., Lietuvos Statutas buvo pakeistas rusišku teisynu 1840 m., įvedant rusiškus teismus ir rusišką administraciją; gi lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo uždrausta 1864 m.

Toliau tame pačiame puslapyje rašoma:

Neklystančiai galima teigti, kad lenkų suklaidinti mūsų istorikai bei raštų žinovai, tvirtindami, kad lietuviškos spaudos draudimą sugalvojo gubernatorius graf. Muravjov′as, daro klaidą. Nuodugniau patyrinėjus istorinę praeitį, sužinome, kad lietuviškos spaudos draudimą sugalvojo Lenkijos endekai. Tuo klausimu kan. K.Prapuolenis štai ką rašo:

...“Pakištas rusų valdžiai ir Varšuvos universiteto docento patvirtintas lenko Mikucki′o projektas, uždrausti lietuvišką spaudą, tapo mūsų „penkamžinių globėjų“ rankose nauju galingu veiksniu lietuvių išlaikymui senovinėje lenkų dvasiškoje nelaisvėje. — Netekęs net maldaknygės įgimtoje kalboje, tikintis lietuvis kaimietis, nors ir prarasdamas savo tautišką savybę, bet gerą manydamas, ėmėsi mokytis lenkų kalbos, kad nors tuo būdu galėtų užlaikyti prabočių tikėjimą. Tad, kadangi lenkų kalba liko pas mus viešai vartojama katalikų bažnyčiose — uždraudimas lietuvių spaudos pasidarė didžiausiu „lenkiško apaštalato“ pagelbininku lenkinime Lietuvos žmonių per bažnyčią.

Nuo tos valandos, kai buvo užginta lietuvių spauda, kiekvienas lietuvis, ėmėsis mokytis skaityti ir rašyti, turėjo mokytis lenkiškai“

Lenkų istorikai dabar jau po truputį traukiasi atatupsti:

1) Teigia, kad būk tai Krėvos unija buvusi tik būsimos sutarties projektas ar ketinimų protokolas, t.y. kitaip sakant pažadas.

2) Tikrasis Lietuvos dovanojimo Lenkijai dokumentas buvo sudarytas ir antspaudais patvirtintas per Jogailos ir Jadvygos vestuves. Tuo dokumentu Jogaila atsieit įvykdęs Krėvoje duotą pažadą, Lietuvos valstybę panaikinęs o jos žemes prijungęs prie Lenkijos. Bet va visa nelaimė, kad šitas svarbiausias dokumentas dingęs ir jo niekas nėra matęs, o apie jo buvimą žinoma tik iš Jono Dlugošo svajonių (oficialiai vadinamų kronika). Apie jo dingimą rašo mano cituoti Jadvyga Kžyžaniakova ir Ježis Ochmanskis.

3) Jau ir patys lenkų istorikai ima aiškinti, kad lotynų žodis „applicare“ visai nereiškia prijungti. O mano anksčiau cituoti Jadvyga Kžyžaniakova ir Ježis Ochmanskis rašo: „Iš esmės lenkų istorinėje literatūroje ligi šiol nėra sąžiningos Jogailos biografijos“. Nuostabu!!! Patys lenkai jau pamažu ima prisipažinti, kad apie Jogailą jie prikūrė vien klastočių, o teisybės neparašė.

4) Lietuvos istorikai atkakliai gina lenkų klastotes teigdami, kad tai „originalūs dokumentai“.

Kodėl ''originalas" atrastas tik 1835 metais?