Semiotika: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Automatizuotas brūkšnių taisymas. |
Nėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 2: | Eilutė 2: | ||
{{vikifikuoti}} |
{{vikifikuoti}} |
||
'''Semiotika''' (taip pat |
'''Semiotika''' (taip pat pavadinta semiotikos studijavimu; kad nebūtų painiojama su Saussureanso tradicija, pavadinta semiologija), yra studijuojama filosofinė ženklų ir simbolių teorija.<ref>„The science of communication studied through the interpretation of signs and symbols as they operate in various fields, esp. language“, ''Oxford English Dictionary'' (2003)</ref> Apima ženklų studijavimą ir ženkle vykstančius procesus (semiose), jų požymį, pažymėjimą, panašumą, analogiją, metaforą, simbolizmą, reikšmę, ir komunikaciją. Semiotika yra artimai susieta su lauku kalbotyros, kuri, jos daliai, studijuoja kalbos struktūrą ir reikšmę specialiau. Semiotikos Tradicija tiria studijavimą ženklų ir simbolių kaip reikšmingą komunikacijos dalį. Kitaip nei kalbotyra, semiotika taip pat studijuoja nekalbines ženklo sistemas. Semiotika dažnai yra daloma į tris šakas: |
||
* '''Semantika''': ryšys tarp ženklų ir daiktų, į kuriuos jie siejasi; jų reikštas denotata; |
* '''[[Semantika]]''': ryšys tarp ženklų ir daiktų, į kuriuos jie siejasi; jų reikštas denotata; |
||
* ''' |
* '''[[Sintaktika]]''': ryšiai tarp ženklų oficialioje struktūroje; |
||
* ''' |
* '''[[Pragmatika]]''': ryšys tarp ženklų ir ženklą naudojančių atstovų ar vertėjų. |
||
Semiotika dažnai yra naudojama kaip svarbių antropologinių matmenų turėjimas; pavyzdžiui, Umberto Eco spėja, kad kiekvienas kultūrinis reiškinys galėtų būti |
Semiotika dažnai yra naudojama kaip svarbių antropologinių matmenų turėjimas; pavyzdžiui, [[Umberto Eco]] spėja, kad kiekvienas kultūrinis reiškinys galėtų būti studijuojamas kaip komunikacija.<ref>Caesar, Michael (1999). Umberto Eco: Philosophy, Semiotics, and the Work of Fiction. Wiley-Blackwell. p. 55. ISBN 978-0-7456-0850-1.</ref> Kai kurie semiotikai susitelkia ties logiškais mokslo matmenimis; jie nagrinėja skirtingus biomedicinos mokslų regionus – tokius kaip organizmų vystymasis ir prisitaikymas prie jų semiotikos nišos pasaulyje (žr. [[:en:Semiosis|semiosis]]). Apskritai, semiotikos teorija apima ženklus ar ženklų sistemas kaip studijuojamą objektą: informacijos komunikacija gyvuose organizmuose yra vadinama [[biosemiotika]] (kuri apima ir [[Zoo-semiotika|zoo-semiotiką]]). |
||
Sintaktika yra semiotikos šaka, kuri siejasi su oficialiomis ženklų ir simbolių ypatybėmis.<ref>The American Heritage Dictionary of the English Language: Syntactics</ref> Tiksliau, sintaksė turi bendro su „taisyklėmis, kurios vadovauja, kad žodžiai yra sukombinuoti frazėmis ir sakiniais“.<ref>Wiktionary.org</ref> |
Sintaktika yra semiotikos šaka, kuri siejasi su oficialiomis ženklų ir simbolių ypatybėmis.<ref>The American Heritage Dictionary of the English Language: Syntactics</ref> Tiksliau, sintaksė turi bendro su „taisyklėmis, kurios vadovauja, kad žodžiai yra sukombinuoti frazėmis ir sakiniais“.<ref>Wiktionary.org</ref> |
||
Charles Morris prideda, kad semantikos sąsaja su ženklais į jų designata ir objektus |
[[Charles Morris]] prideda, kad semantikos sąsaja su ženklais į jų [[designata]] ir objektus, taip pat pragmatika, susieta su biotikos aspektais semiotikoje, kurioje vyksta visi psichologiniai, biologiniai, ir sociologiniai reiškiniai, dalyvaujantys ženklų funkcionavime. |
||
== Terminai == |
== Terminai == |
||
[[Vaizdas:Chart Semiotics of Social Networking.jpg|thumb|Schema: Semiotika socialinėse komunikacijose]] |
[[Vaizdas:Chart Semiotics of Social Networking.jpg|thumb|Schema: Semiotika socialinėse komunikacijose|600x600px]] |
||
Pradmenys kilo iš graikų |
Pradmenys kilo iš graikųημειωτικός sēmeiōtikos, „pastabūs ženklai“, <ref>σημειωτικός, Henry George Liddell, Robert Scott, ''A Greek-English Lexicon'', on Perseus</ref> (nuoημεῖον sēmeion, „ženklas, žymė“, <ref>σημεῖον, Henry George Liddell, Robert Scott, ''A Greek-English Lexicon'', on Perseus</ref>) ir pirmiausiai tai panaudojo [[Henry Stubbes]]<ref>Stubbe, H.,''The Plus Ultra reduced to a Non Plus'' … (London, England, 1670), page 75: „… nor is there any thing to be relied upon in Physick, but an exact knowledge of medicinal phisiology (founded on observation, not principles), '''semeiotics''', method of curing, and tried (not excogitated, not commanding) medicines ….“</ref> anglų k. (ištarė semeiotics paraidžiui). Labai tikslią prasmę tai gali turėti medicinos mokslų sferoje, siejančioje ženklų interpretaciją. <ref>„The branch of medical science relating to the interpretation of symptoms“, ''Oxford English Dictionary'' (1989)</ref> <ref>For the Greeks, „signs“ occurred in the world of nature, “symbols” in the world of culture. Not until Augustine of Hippo would a thematic proposal for uniting the two under the notion of „sign“ (''signum'') as transcending the nature-culture divide and identifying symbols as no more than a species (or sub-species) of ''signum'' be formally proposed. See the monograph study on this question ''Le teorie del segno nell’antichità classica'' by Giovanni Manetti (Milan: Bompiani, 1987); trans. by Christine Richardson as ''Theories of the Sign in Classical Antiquity'' (Bloomington, IN: Indiana University Press, 1993). Classic also is the article by Luigi Romeo, “The Derivation of ‘Semiotics’ through the History of the Discipline”, in ''Semiosis'' 6, Heft 2 (1977), 37–49. See also Andrew LaVelle’s discussion of Romeo on Peirce-l at [1].</ref> [[John Locke]] panaudojo trukmę sem(e)iotike 4 Knygoje, 21 Skyriuje Esės Dėl Žmogaus, Suprantančio (1690). <ref>Locke used the Greek word σημιωτική [''sic''] in the 4th ed. of 1700 (p. 437) of his ''Essay concerning Human Understanding''. He notably writes both (a) „σημιωτικὴ“ and (b) „Σημιωτική“—when term (a) is followed by any kind of punctuation mark, it takes the form (b); see ''Ancient Greek accent''. The 1689/1690 first edition of Locke’s ''Essay concerning Human Understanding'', in the concluding “Division of the Sciences” chapter, Locke introduces, in §4, „σημιωτική“ as his proposed name synonymous with “''the Doctrine of Signs''” for the development of the future study of the ubiquitous role of signs within human awareness. In the 1689–1690 original edition, the “Division of the Sciences” chapter was Chapter XX. In the 4th ed. of 1700, a new Chapter XIX “Of Enthusiasm” is inserted into Book IV, after which the Chapter XX of the 1st ed. becomes Chapter XXI for all subsequent editions. — see in John Deely, ''Why Semiotics?'' (Ottawa: Legas, 2004), 71–88, esp. 77–80 for the editions of Locke’s ''Essay'' from 1689 through 1716. It is an important fact that Locke’s proposal for the development of semiotics, with three passing exceptions as “asides” in the writings of Berkeley, Leibniz, and Condillac, “is met with a resounding silence that lasts as long as modernity itself. Even Locke’s devoted late modern editor,Alexander Campbell Fraser, dismisses out of hand ‘this crude and superficial scheme of Locke’” (see “Locke’s modest proposal subversive of the way of ideas, its reception, and its bearing on the resolution of an ancient and a modern controversy in logic” in Chap. 14 of Deely’s ''Four Ages of Understanding'', pp. 591–606). In the 1975 Oxford University Press critical edition prepared and introduced by Peter Harold Nidditch, Nidditch tells us, in his “Foreword”, p. vii, that he presents us with “a complete, critically established, and unmodernized text that aims at being historically faithful to Locke’s final intentions”; p. xxv tells us further that “the present text is based on the original fourth edition of the ''Essay''”, and that “readings in the other early authorized editions are adopted, in appropriate form, where necessary, and recorded otherwise in the textual notes”. The term „σημιωτική“ appears in that 1700 4th edition, the last published (but not the last prepared) within Locke’s lifetime, with exactly the spelling and final accent found in the 1689/1690 1st edition. Yet if we turn to the final Chapter XXI of the 1975 Oxford edition, we find on p. 720 not „σημιωτικὴ“ but rather do we find substituted the „σημειωτικὴ“ spelling (and with final accent reversed). (Note that in Modern Greek and in some systems for pronouncing classical </ref> <ref>Prior to Locke, the notion of „sign“ as transcending the nature/culture divide was introduced by Augustine of Hippo—see John Deely, ''Augustine & Poinsot: The Protosemiotic Development'' (Scranton: University of Scranton Press, 2009) for full details of Augustine’s originality on this point—a specialized study was firmly established. Himself a man of medicine, Locke was familiar with this „semeiotics“ as naming a specialized branch within medical science. In his personal library were two editions of Scapula’s 1579 abridgement of Henricus Stephanus’ ''Thesaurus Graecae Linguae'', which listed σημειωτική as the name for “diagnostics”, the branch of medicine concerned with interpreting symptoms of disease (“symptomatology”). Indeed the English physician and scholar Henry Stubbes had transliterated this term of specialized science into English precisely as “semeiotic” in his 1670 work, ''The Plus Ultra Reduced to a Non Plus'' (p. 75).</ref> Čia jis aiškina, kaip mokslas gali būti padalytas į tris dalis:<blockquote>''Viskas, kas gali nukristi už žmogaus supratimo ribų, būdamas taip pat, pirma, daiktų gamtos, kadangi jie yra savyje savarankiškai, jų ryšiuose, ir jų operacijos būde: ar, antra, tai, ką vyras savarankiškai turi padaryti, kaip racionalus ir savanoriškas atstovas, pasiekimui bet kokio galo, ypač laimė: ar, trečia, keliai ir priemonė, kokiu būdu žinios ir tokio, ir kitų jų yra gautos ir praneštos; aš manau, kad mokslas gali būti padalytas tinkamai į šitas tris rūšis.''</blockquote><blockquote>''–Locke, 1823/1963, p. 174''</blockquote>Locke tada detaliau išdėsto iš šios trečios kategorijos esmės, vadindamas tai ημειωτική (Semeiotike) ir aiškindamas tai kaip „doktrina ženklų“ kituose terminuose:<blockquote>''Nei yra bet koks daiktas, kuriuo pasitikės Physick, <ref>A now-obsolete term for the art or profession of curing disease with (herbal) medicines or (chemical) drugs; especially purgatives or cathartics. Also, it specifically refers to the treatment of humans.</ref>, bet tikslios vaistinės fiziologijos žinios (įsteigtas stebėjime, ne principuose), semiotika, metodas gydymo, ir pabandė (neaepsvarstė, <ref>That is, „thought out“, „contrived“, or „devised“ (''Oxford English Dictionary'').</ref> nekomanduojantis), vaistai.''</blockquote><blockquote>''–Locke, 1823/1963, 4.21.4, p. 175''</blockquote>Devynioliktą amžių, Charles Sanders Peirce apibrėžė tai, ką jis pavadino „semiotikos“ (kurį jis kartais ištardavo paraidžiui kaip „semeiotic“) kaip „kvazibūtina, ar oficiali ženklų doktrina“, kuris reziumė, „kas turi būti charakteriais visų ženklų, panaudotų… intelekto, gebančio studijavimą prie patirties“, <ref>Peirce, C.S., ''Collected Papers of Charles Sanders Peirce'', vol. 2, paragraph 227.</ref> ir kuris yra filosofinė logika, persekiota išreiškiant ženklais ir ženklo procesais. <ref>Peirce, C.S. (1902), „Logic, Considered as Semeiotic“, Manuscript L75, transcription at''Arisbe: The Peirce Gateway'', and, in particular, its „On the Definition of Logic“ (Memoir 12), transcription at ''Arisbe''.</ref> <ref>Peircean semiotic is triadic (sign, object, interpretant), as opposed to the dyadic Saussurian tradition (signifier, signified), and is conceived of as philosophical logic studied in terms of signs that are not always linguistic or artificial, and sign processes, modes of inference, and the inquiry process in general, with emphases not only on symbols but also on signs that are semblances („icons“) and signs that are signs by being factually connected („indices“) to their objects.</ref> Peirce mokslo žmogus ir redaktorius Max H. Fisch <ref>Max Fisch compiled Peirce-related bibliographical supplements in 1952, 1964, 1966, 1974; was consulting editor on the 1977 microfilm of Peirce’s published works and on the''Comprehensive Bibliography'' associated with it; was among the main editors of the first five volumes (published 1981–1993) ''Writings of Charles S. Peirce''; and wrote a number of published articles on Peirce, many collected in 1986 in ''Peirce, Semeiotic, and Pragmatism'', Ketner and Kloesel, eds., Indiana University Press: catalog page, Bloomington, IN, 480 pages. See Charles Sanders Peirce bibliography.</ref> reikalautas 1978 <ref>Fisch, Max H. (1978), “Peirce’s General Theory of Signs” in ''Sight, Sound, and Sense'', ed. T. A. Sebeok. Bloomington: Indiana University Press, pp. 31–70.</ref>, kad „semeiotic“ buvo Peirce savas privilegijuotas Locke ημιωτική perteikimas. |
||
Charles Morris sekė Peirce naudojime trukmės „semiotikos“ ir praplėtime disciplinos už žmogaus komunikacijos į gyvūno studijavimą ir signalų naudojimą. Ferdinand de Saussure, tačiau, įsteigė savo semiotiką, kurią jis kvietė semiologija, socialiniuose moksluose:<blockquote>''Tai … galima pastoti mokslo, kuris studijuoja vaidmenį ženklų kaip socialinio gyvenimo dalis. Tai sudarytų dalies socialinės psichologijos, ir vadinasi bendros psichologijos. Mes pavadinsime tai semiologija (nuo graikų semeîon, 'ženklo'). Tai ištirtų gamtą ženklų ir įstatymų, valdančių juos. Kadangi tai dar neegzistuoja, kiekvienas negali pasakyti tikrai, kad tai egzistuos. Bet tai turi teisę egzistuoti, vieta, paruošta tam iš anksto. Kalbotyra yra tiktai viena šio bendro mokslo šaka. Įstatymai, kuriuos semiologija atras bus įstatymai, taikomi kalbotyroje, ir kalbotyra bus tokiu būdu paskirta aiškiai apibrėžtai vietai žmogaus žinių lauke.''</blockquote><blockquote>''–Pacituotas Žvakių pardavėjo „Semiotikoje Naujokams“, Įžanga.''</blockquote>Tuo metu, kai Saussurean semiotikos yra dyadic (ženklas/sintaksė, signalas/semantika), Peircean semiotikos yra triadic (ženklas, objektas, interpretant), būdamas sugalvotas kaip filosofinė logika, studijuota išreiškiant ženklais, kurie yra ne visada kalbiniai ar dirbtiniai. Peircean semiotikos adresai ne tiktai išorinis komunikacijos mechanizmas, pagal Saussure, bet vidaus pavaizdavimo mašina, tirdami ne tik pasirašo procesus, ar būdus išvados, bet visą apklausos procesą apskritai. Peircean semiotika toliau padalija kiekvieną iš trijų triadic elementų į tris subtipus. Pavyzdžiui, ženklai gali būti piktogramomis, indeksais ir simboliais. |
|||
Viskas, kas gali nukristi už žmogaus supratimo ribų, būdamas taip pat, pirma, daiktų gamtos, kadangi jie yra savyje savarankiškai, jų ryšiuose, ir jų operacijos būde: ar, antra, tai, ką vyras savarankiškai turi padaryti, kaip racionalus ir savanoriškas atstovas, pasiekimui bet kokio galo, ypač laimė: ar, trečia, keliai ir priemonė, kokiu būdu žinios ir tokio, ir kitų jų yra gautos ir praneštos; aš manau, kad mokslas gali būti padalytas tinkamai į šitas tris rūšis. |
|||
–Locke, 1823/1963, p. 174 |
|||
Locke tada detaliau išdėsto iš šios trečios kategorijos esmės, vadindamas tai ημειωτική (Semeiotike) ir aiškindamas tai kaip „doktrina ženklų“ kituose terminuose: |
|||
Nei yra bet koks daiktas, kuriuo pasitikės Physick, <ref>A now-obsolete term for the art or profession of curing disease with (herbal) medicines or (chemical) drugs; especially purgatives or cathartics. Also, it specifically refers to the treatment of humans.</ref>, bet tikslios vaistinės fiziologijos žinios (įsteigtas stebėjime, ne principuose), semiotika, metodas gydymo, ir pabandė (neaepsvarstė, <ref>That is, „thought out“, „contrived“, or „devised“ (''Oxford English Dictionary'').</ref> nekomanduojantis), vaistai. |
|||
–Locke, 1823/1963, 4.21.4, p. 175 |
|||
Devynioliktą amžių, Charles Sanders Peirce apibrėžė tai, ką jis pavadino „semiotikos“ (kurį jis kartais ištardavo paraidžiui kaip „semeiotic“) kaip „kvazibūtina, ar oficiali ženklų doktrina“, kuris reziumė, „kas turi būti charakteriais visų ženklų, panaudotų… intelekto, gebančio studijavimą prie patirties“, <ref>Peirce, C.S., ''Collected Papers of Charles Sanders Peirce'', vol. 2, paragraph 227.</ref> ir kuris yra filosofinė logika, persekiota išreiškiant ženklais ir ženklo procesais. <ref>Peirce, C.S. (1902), „Logic, Considered as Semeiotic“, Manuscript L75, transcription at''Arisbe: The Peirce Gateway'', and, in particular, its „On the Definition of Logic“ (Memoir 12), transcription at ''Arisbe''.</ref> <ref>Peircean semiotic is triadic (sign, object, interpretant), as opposed to the dyadic Saussurian tradition (signifier, signified), and is conceived of as philosophical logic studied in terms of signs that are not always linguistic or artificial, and sign processes, modes of inference, and the inquiry process in general, with emphases not only on symbols but also on signs that are semblances („icons“) and signs that are signs by being factually connected („indices“) to their objects.</ref> Peirce mokslo žmogus ir redaktorius Max H. Fisch <ref>Max Fisch compiled Peirce-related bibliographical supplements in 1952, 1964, 1966, 1974; was consulting editor on the 1977 microfilm of Peirce’s published works and on the''Comprehensive Bibliography'' associated with it; was among the main editors of the first five volumes (published 1981–1993) ''Writings of Charles S. Peirce''; and wrote a number of published articles on Peirce, many collected in 1986 in ''Peirce, Semeiotic, and Pragmatism'', Ketner and Kloesel, eds., Indiana University Press: catalog page, Bloomington, IN, 480 pages. See Charles Sanders Peirce bibliography.</ref> reikalautas 1978 <ref>Fisch, Max H. (1978), “Peirce’s General Theory of Signs” in ''Sight, Sound, and Sense'', ed. T. A. Sebeok. Bloomington: Indiana University Press, pp. 31–70.</ref>, kad „semeiotic“ buvo Peirce savas privilegijuotas Locke ημιωτική perteikimas. |
|||
Charles Morris sekė Peirce naudojime trukmės „semiotikos“ ir praplėtime disciplinos už žmogaus komunikacijos į gyvūno studijavimą ir signalų naudojimą. Ferdinand de Saussure, tačiau, įsteigė savo semiotiką, kurią jis kvietė semiologija, socialiniuose moksluose: |
|||
Tai … galima pastoti mokslo, kuris studijuoja vaidmenį ženklų kaip socialinio gyvenimo dalis. Tai sudarytų dalies socialinės psichologijos, ir vadinasi bendros psichologijos. Mes pavadinsime tai semiologija (nuo graikų semeîon, 'ženklo'). Tai ištirtų gamtą ženklų ir įstatymų, valdančių juos. Kadangi tai dar neegzistuoja, kiekvienas negali pasakyti tikrai, kad tai egzistuos. Bet tai turi teisę egzistuoti, vieta, paruošta tam iš anksto. Kalbotyra yra tiktai viena šio bendro mokslo šaka. Įstatymai, kuriuos semiologija atras bus įstatymai, taikomi kalbotyroje, ir kalbotyra bus tokiu būdu paskirta aiškiai apibrėžtai vietai žmogaus žinių lauke. |
|||
–Pacituotas Žvakių pardavėjo „Semiotikoje Naujokams“, Įžanga. |
|||
Tuo metu, kai Saussurean semiotikos yra dyadic (ženklas/sintaksė, signalas/semantika), Peircean semiotikos yra triadic (ženklas, objektas, interpretant), būdamas sugalvotas kaip filosofinė logika, studijuota išreiškiant ženklais, kurie yra ne visada kalbiniai ar dirbtiniai. Peircean semiotikos adresai ne tiktai išorinis komunikacijos mechanizmas, pagal Saussure, bet vidaus pavaizdavimo mašina, tirdami ne tik pasirašo procesus, ar būdus išvados, bet visą apklausos procesą apskritai. Peircean semiotika toliau padalija kiekvieną iš trijų triadic elementų į tris subtipus. Pavyzdžiui, ženklai gali būti piktogramomis, indeksais ir simboliais. |
|||
Yuri Lotman introduced Eastern Europe to semiotics and adopted Locke’s coinage as the name to subtitle (''Σημειωτική'') his founding at the University of Tartu in Estonia in 1964 of the first semiotics journal, ''Sign Systems Studies.'' |
Yuri Lotman introduced Eastern Europe to semiotics and adopted Locke’s coinage as the name to subtitle (''Σημειωτική'') his founding at the University of Tartu in Estonia in 1964 of the first semiotics journal, ''Sign Systems Studies.'' |
||
| Eilutė 53: | Eilutė 35: | ||
== Formavimas == |
== Formavimas == |
||
[[Vaizdas:Kstovo-BusStation-Sinks-1444.JPG|thumb|Ši fotografija semantikoje: „karštas |
[[Vaizdas:Kstovo-BusStation-Sinks-1444.JPG|thumb|Ši fotografija semantikoje: „karštas spalvos kodavimas ir šalti vandentiekio čiaupai, yra paplitęs daugelyje kultūrų, bet šio pavyzdžio įrenginių kodavimas gali būti beprasmis dėl konteksto nesupratimo. Du čiaupai turbūt buvo parduoti kaip koduotas komplektas, bet kodas yra netinkamas (ir ignoruotas), kadangi yra vienas vandens tiekimas“.]] |
||
Semiotikai klasifikuoja ženklus ar ženklo sistemas dėl būdo, kuriuo jie yra perduoti (žr. modalumą). Šis procesas nešti reikšmę priklauso nuo naudojimo kodų, kurie gali būti atskirais garsais ar laiškais, kad žmonių naudojimas, kad suformuotų žodžius, kūno judėjimai, kuriuos jie daro, kad parodytų požiūrį ar emociją, ar net kažką taip bendro kaip drabužiai, kuriuos jie dėvi. Kad kaldintų žodį, kad sietųsi su daiktu (žr. leksinius žodžius), bendruomenė turi sutarti dėl paprastos reikšmės (denotative reikšmė) jų kalbos viduje, bet tas žodis gali perduoti tą reikšmę tiktai viduje kalbos gramatinės struktūros ir kodų (žr. sintaksę ir semantiką). Kodai taip pat atstovauja vertėms kultūros, ir sugeba pridėti naujus atspalvius numatomos reikšmės į kiekvieną gyvenimo aspektą. |
Semiotikai klasifikuoja ženklus ar ženklo sistemas dėl būdo, kuriuo jie yra perduoti (žr. modalumą). Šis procesas nešti reikšmę priklauso nuo naudojimo kodų, kurie gali būti atskirais garsais ar laiškais, kad žmonių naudojimas, kad suformuotų žodžius, kūno judėjimai, kuriuos jie daro, kad parodytų požiūrį ar emociją, ar net kažką taip bendro kaip drabužiai, kuriuos jie dėvi. Kad kaldintų žodį, kad sietųsi su daiktu (žr. leksinius žodžius), bendruomenė turi sutarti dėl paprastos reikšmės (denotative reikšmė) jų kalbos viduje, bet tas žodis gali perduoti tą reikšmę tiktai viduje kalbos gramatinės struktūros ir kodų (žr. sintaksę ir semantiką). Kodai taip pat atstovauja vertėms kultūros, ir sugeba pridėti naujus atspalvius numatomos reikšmės į kiekvieną gyvenimo aspektą. |
||
| Eilutė 71: | Eilutė 53: | ||
== Įžymus semiotikai == |
== Įžymus semiotikai == |
||
* '''Čarlzas Pirsas''' (Charles Sanders/Santiago Peirce, 1839 m. rugsėjo 10 d. – 1914 m. balandžio 19 d.) – amerikiečių logikas, filosofas, mokslininkas ir matematikas. Žinomas logikas, kuris buvo filosofinio pragmatizmo pradininkas, apibrėžė sematiką kaip nesenkantį trilypį procesą kur kažkas – ojekto pavidalu, logiškai nulemia arba daro įtaką ženklams, kad nulemtų ir darytų įtaką kažką kaip interpretaciją arba interpretuoja ženklą sau, to pasekoje lydint kitoms interpretacijoms. <ref>For Peirce’s definitions of signs and semiosis, see under „Sign“ and „Semiosis, semeiosy“ in the ''Commens Dictionary of Peirce’s Terms''; and „76 definitions of sign by C. S. Peirce“ collected by Robert Marty. Peirce’s „What Is a Sign“ (MS 404 of 1894,''Essential Peirce'' v. 2, pp. 4–10) provides intuitive help.</ref>Objektas gali būti kokybė, faktas, taisyklė, ar net pramanytas (Hamletas), taip pat gali būti (1) neatidėliotinas į ženklą, objektas atstovaujantis ženkle, ar (2) dinamiškas, objektas, , kuriame neatidėliotinas objektas yra įsteigtas. Interpretacija gali būti (1) neatidėliotina į ženklą, viskas ką ženklas tiesiogiai reiškia, tokia kaip žodžio paprasta reikšmė; ar (2) dinamiškas, tokie kaip agitacijos valstybė; ar (3) galutinis ar normalus, galutinis išsišakojimas ženklo apie objektą, į kurį apklausa, paimta gana toli, būtų numatyta ir su kuriuo bet koks interpretacija, daugiausia, gali sutapti.<ref>See Peirce, excerpt from a letter to William James, March 14, 1909, ''Collected Papers'' v. 8, paragraph 314. Also see under relevant entries in the ''Commens Dictionary of Peirce’s Terms''. On coincidence of actual opinion with final opinion, see MS 218, transcriptionat ''Arisbe'', and appearing in ''Writings of Charles S. Peirce'' v. 3, p. 79.</ref> Jo semiotika <ref>He spelt it „semiotic“ and „semeiotic“. See under "Semeiotic [etc.] in the ''Commens Dictionary of Peirce’s Terms''.</ref> apima ne tiktai dirbtiniai, kalbiniai, ir simboliniai ženklai, bet taip pat ir panašumai tokie kaip giminingos žymios kokybės, ir indeksai tokie kaip reakcijos. Jis atvyko c. 1903 <ref>Peirce, ''Collected Papers'' v. 2, paragraphs 243–263, written c. 1903.</ref>, kad klasifikuotų bet kokį ženklą prie trijų tarpusavyje susijusių trigonometrijos, susikirsdamas, kad suformuotų dešimt (o ne 27) ženklo klasių. <ref>He worked on but did not perfect a finer-grained system of ten trichotomies, to be combined into 66 (''T<sub>n</sub>''<sub>+1</sub>) classes of sign. That raised for Peirce 59,049 classificatory questions (59,049 = 3<sup>10</sup>, or 3 to the 10th power). See p. 482 in „Excerpts from Letters to Lady Welby“, ''Essential Peirce'' v. 2.</ref> Ženklai taip pat įsitraukia į įvairias reikšmingų kombinacijų rūšis; Peirce apėmė ir semantikos, ir sintaksines svarstomas problemas savo spekuliatyvioje gramatikoje. Jis įvertino oficialią semiotiką kaip logiką ar filosofijos dalį; taip pat apima argumentų studijavimą (hipotetinis, dedukcinis, ir induktyvus) ir apklausos metodai, apimdama pragmatizmą; ir kaip jungtas į, bet skirtingas nuo logikos grynos matematikos. Be to, į pragmatizmą, Peirce aprūpino apibrėžimą trukmės „ženklas“ kaip: "ženklas, ar representamen, yra kažkas, kas stovi prie kažko kažkam tam tikroje pagarboje ar gebėjime. Tai atkreipia dėmesį į kažką, kuris yra, kuria to asmens prote ekvivalentišką ženklą. Tas ženklas, kurį tai kuria aš kviečiu pirmo ženklo interpretant. Ženklas reiškia kažką, jo objektas ne visais atžvilgiais, bet užuominoje apie tokią mintį. " Peirce pavadino ženklą representamen, kad išleistų faktą, kad ženklas yra kažkas, kas „atstovauja“ kažkam kita, kad siūlytų tai (kuris yra, „atstovauti“ tam), kai kuriuo atžvilgiu.<ref>Ryan, Michael (2011). > ''The Encyclopedia of Literary and Cultural Theory''. Hoboken, NJ, USA: Wiley-Blackwell. ISBN 978-1-4051-8312-3.</ref> Reziumė Peirce įnašas į semiotiką, žr. Liszka (1996) ar Atkin (2006). |
* '''[[Charles Sanders Peirce|Čarlzas Pirsas]]''' (Charles Sanders/Santiago Peirce, 1839 m. rugsėjo 10 d. – 1914 m. balandžio 19 d.) – amerikiečių logikas, filosofas, mokslininkas ir matematikas. Žinomas logikas, kuris buvo filosofinio pragmatizmo pradininkas, apibrėžė sematiką kaip nesenkantį trilypį procesą kur kažkas – ojekto pavidalu, logiškai nulemia arba daro įtaką ženklams, kad nulemtų ir darytų įtaką kažką kaip interpretaciją arba interpretuoja ženklą sau, to pasekoje lydint kitoms interpretacijoms. <ref>For Peirce’s definitions of signs and semiosis, see under „Sign“ and „Semiosis, semeiosy“ in the ''Commens Dictionary of Peirce’s Terms''; and „76 definitions of sign by C. S. Peirce“ collected by Robert Marty. Peirce’s „What Is a Sign“ (MS 404 of 1894,''Essential Peirce'' v. 2, pp. 4–10) provides intuitive help.</ref>Objektas gali būti kokybė, faktas, taisyklė, ar net pramanytas (Hamletas), taip pat gali būti (1) neatidėliotinas į ženklą, objektas atstovaujantis ženkle, ar (2) dinamiškas, objektas, , kuriame neatidėliotinas objektas yra įsteigtas. Interpretacija gali būti (1) neatidėliotina į ženklą, viskas ką ženklas tiesiogiai reiškia, tokia kaip žodžio paprasta reikšmė; ar (2) dinamiškas, tokie kaip agitacijos valstybė; ar (3) galutinis ar normalus, galutinis išsišakojimas ženklo apie objektą, į kurį apklausa, paimta gana toli, būtų numatyta ir su kuriuo bet koks interpretacija, daugiausia, gali sutapti.<ref>See Peirce, excerpt from a letter to William James, March 14, 1909, ''Collected Papers'' v. 8, paragraph 314. Also see under relevant entries in the ''Commens Dictionary of Peirce’s Terms''. On coincidence of actual opinion with final opinion, see MS 218, transcriptionat ''Arisbe'', and appearing in ''Writings of Charles S. Peirce'' v. 3, p. 79.</ref> Jo semiotika <ref>He spelt it „semiotic“ and „semeiotic“. See under "Semeiotic [etc.] in the ''Commens Dictionary of Peirce’s Terms''.</ref> apima ne tiktai dirbtiniai, kalbiniai, ir simboliniai ženklai, bet taip pat ir panašumai tokie kaip giminingos žymios kokybės, ir indeksai tokie kaip reakcijos. Jis atvyko c. 1903 <ref>Peirce, ''Collected Papers'' v. 2, paragraphs 243–263, written c. 1903.</ref>, kad klasifikuotų bet kokį ženklą prie trijų tarpusavyje susijusių trigonometrijos, susikirsdamas, kad suformuotų dešimt (o ne 27) ženklo klasių. <ref>He worked on but did not perfect a finer-grained system of ten trichotomies, to be combined into 66 (''T<sub>n</sub>''<sub>+1</sub>) classes of sign. That raised for Peirce 59,049 classificatory questions (59,049 = 3<sup>10</sup>, or 3 to the 10th power). See p. 482 in „Excerpts from Letters to Lady Welby“, ''Essential Peirce'' v. 2.</ref> Ženklai taip pat įsitraukia į įvairias reikšmingų kombinacijų rūšis; Peirce apėmė ir semantikos, ir sintaksines svarstomas problemas savo spekuliatyvioje gramatikoje. Jis įvertino oficialią semiotiką kaip logiką ar filosofijos dalį; taip pat apima argumentų studijavimą (hipotetinis, dedukcinis, ir induktyvus) ir apklausos metodai, apimdama pragmatizmą; ir kaip jungtas į, bet skirtingas nuo logikos grynos matematikos. Be to, į pragmatizmą, Peirce aprūpino apibrėžimą trukmės „ženklas“ kaip: "ženklas, ar representamen, yra kažkas, kas stovi prie kažko kažkam tam tikroje pagarboje ar gebėjime. Tai atkreipia dėmesį į kažką, kuris yra, kuria to asmens prote ekvivalentišką ženklą. Tas ženklas, kurį tai kuria aš kviečiu pirmo ženklo interpretant. Ženklas reiškia kažką, jo objektas ne visais atžvilgiais, bet užuominoje apie tokią mintį. " Peirce pavadino ženklą representamen, kad išleistų faktą, kad ženklas yra kažkas, kas „atstovauja“ kažkam kita, kad siūlytų tai (kuris yra, „atstovauti“ tam), kai kuriuo atžvilgiu.<ref>Ryan, Michael (2011). > ''The Encyclopedia of Literary and Cultural Theory''. Hoboken, NJ, USA: Wiley-Blackwell. ISBN 978-1-4051-8312-3.</ref> Reziumė Peirce įnašas į semiotiką, žr. Liszka (1996) ar Atkin (2006). |
||
* ''' |
* '''[[Ferdinand de Saussure]]''' (1857–1913), šiuolaikinės kalbotyros „tėvas“, kuris pasiūlė dualistinį ženklų supratimą, siedamas ženklus kaip žodžio formą ar ištartos frazės, tai reiškią svarbią sąvoka. Svarbu žinoti, kad, pagal Saussuresa, ženklas yra visiškai sutartinis – t. y., nėra jokio būtino ryšio tarp ženklo ir jo reikšmės. Tai nustatė jis, išskyrus ankstesnius filosofus, tokius kaip Platosa ar Scholasta, kurie manė, kad turi būti kažkoks ryšys tarp ženklų ir objekto, kurie tai ir reiškia. Jo dėstamame kurse bendroje kalbotyroje, Saussuresas pasitiki Amerikos kalbininku Williamu Dwightu Whitney (1827–1894) su sutartinias ženklo gamtos reikalavimais. Saussureso primygtinumas dėl ženklo taip pat darė įtaką vėlesniems filosofams ir teoretikams tokiems kaip Jacquesas Derridas, Rolandas Barthesas, ir Jeanas Baudrillardas. Ferdinandas de Saussuresas sudarė samantikos trukmę, mokydamas jos orientyrą „Kursas apie Bendrą Kalbotyrą“ Ženevos universitete nuo 1906 iki 1911 m. Saussuresas nenustatė jokio žodžio, nes tai yra iš prigimties reikšminga. Greičiau žodis yra tiktai „ženklas“, t. y., pavaizdavimas kažko, ir tai turi būti užfiksuota galvoje kaip „ženklu“, kad daiktas savarankiškas ir suformuotų reikšmės pripildytą „ženklą“. Saussuresas tikėjo, kad atskiri ženklai buvo tikras mokslas, todėl mes galime prieiti prie empirinio supratimo to, kad žmonės sintetina fizinius stimulus į žodžius ir kitas abstrakčias sąvokas. |
||
* ''' |
* '''Jakob von Uexküll''' (1864–1944) studijavo gyvūnų ženklo procesus. Jis panaudojo vokiečių žodį „aplinka“. Aplinka, apibūdiną asmens subjektyvų pasaulį, jis išrado sąvoką funkcinio rato (Funktionskreis) kaip bendro ženklo procesų modelį. Pagal jo Reikšmės Teoriją (Bedeutungslehre, 1940), jis apibūdino semiotikos biologijos metodą, tokiu būdu nustatydamas lauką, kurį dabar pavadino biosemiotikai. |
||
* ''' |
* '''Valentin Voloshinov''' (1895–1936) buvo Rusų sovietų kalbininkas, kurio darbas buvo įtakingas literatūrinės ir Marksistinės ideologijos teorijose. Parašytas 1920-ųjų pabaigoje SSRS, Voloshinovas Marksizme ir Kalbos Filosofijoje (tr.: Marksizm aš Filosofiya Yazyka), kovojo su Saussureano kalbotyrą, kuri išdėstė kalbos naudojimą socialiniame procese, o ne visišką Saussureano kalbos iškraipymą. |
||
* '''Louisas Hjelmslevas''' (1899–1965) išvystė Saussureso struktūralistinį formalisto teorinį metodą. Jo žinomiausias darbas yra Prolegomenas į Teorijos kalbą, kuris buvo išplėstas Résumé Teorijos kalboje. Oficialaus išsivystymo |
* '''Louisas Hjelmslevas''' (1899–1965) išvystė Saussureso struktūralistinį formalisto teorinį metodą. Jo žinomiausias darbas yra Prolegomenas į Teorijos kalbą, kuris buvo išplėstas Résumé Teorijos kalboje. Oficialaus išsivystymo glosemantika yra jo mokslinės kalbos skaičiavimas. |
||
* '''Charlesas W. Morrisas''' (1901–1979). 1938 jo Teorijos ženklų fonduose, apibrėžė semiotiką kaip grupuotę triados sintaksės, semantikos, ir pragmatikos. Sintaksė studijuoja tarpusavio ryšį ženklų, be didelio dėmesio į reikšmę. Semantika studijuoja ryšį tarp ženklų ir objektų, kuriuose jie prisitaiko. Pragmatika studijuoja ryšį tarp ženklo sistemos ir jos žmogaus (ar gyvūnas) vartojimo. Skirtingai nuo jo mentoriaus Georgeso Herberto Meadaso, Morrisas buvo bihevioristikas ir simpatetikas Vienos Rato pozityvizmą jo kolegos, Rudolfo Carnapo. Morrisas buvo apkaltintas Johno Deweyso dėl Peirceso minčių nukopijavimo. <ref>Dewey, John, (1946, February 14), “Peirce’s Theory of Linguistic Signs, Thought, and Meaning”. ''The Journal of Philosophy'', v. 43, n. 4, pp. 85–95.</ref> |
* '''Charlesas W. Morrisas''' (1901–1979). 1938 jo Teorijos ženklų fonduose, apibrėžė semiotiką kaip grupuotę triados sintaksės, semantikos, ir pragmatikos. Sintaksė studijuoja tarpusavio ryšį ženklų, be didelio dėmesio į reikšmę. Semantika studijuoja ryšį tarp ženklų ir objektų, kuriuose jie prisitaiko. Pragmatika studijuoja ryšį tarp ženklo sistemos ir jos žmogaus (ar gyvūnas) vartojimo. Skirtingai nuo jo mentoriaus Georgeso Herberto Meadaso, Morrisas buvo bihevioristikas ir simpatetikas Vienos Rato pozityvizmą jo kolegos, Rudolfo Carnapo. Morrisas buvo apkaltintas Johno Deweyso dėl Peirceso minčių nukopijavimo. <ref>Dewey, John, (1946, February 14), “Peirce’s Theory of Linguistic Signs, Thought, and Meaning”. ''The Journal of Philosophy'', v. 43, n. 4, pp. 85–95.</ref> |
||
| Eilutė 85: | Eilutė 67: | ||
* '''Thuresas von Uexküllas''' (1908–2004), šiuolaikinės psichosomatinės medicinos „tėvas“, išvystė diagnostinį metodą, pagrįstą semiotikos ir biosemiotikos analizės. |
* '''Thuresas von Uexküllas''' (1908–2004), šiuolaikinės psichosomatinės medicinos „tėvas“, išvystė diagnostinį metodą, pagrįstą semiotikos ir biosemiotikos analizės. |
||
* ''' |
* '''[[Roland Gérard Barthes|Roland Gerard Barthes]]''' (1915–1980) buvo Prancūzijos literatūros teoretikas ir semiotikas. Jis dažnai recenzijavo kultūrinės medžiagos dalis, kaip buržuazinė visuomenė panaudojo juos, kad paskirtų jos vertę kitiems., Pavyzdžiui, vyno atvaizdavimas, geriančio Prancūzijos visuomenėje, kaip tvirtas ir sveikas įprotis, būtų buržuazinis idealus suvokimas, kuriam prieštarauja tam tikra realybė (t. y. tas vynas gali būti nesveikas ir nuo jo galima apsvaigti). Jis surado semiotiką, naudingą šitų recenzijų praleidime. Barthesas paaiškino, kad šitie buržuaziniai – kultūriniai mitai buvo antro užsakymo ženklai, ar numatomos reikšmės. Pilno, tamsaus butelio paveikslas yra ženklas, siejantis reikšmę: fermentuotas, alkoholinis gėriamasis vynas. Tačiau, buržua, turėjo reikšmės ir taikyti jų savą pabrėžimą tam darant „vyną“ naujas ženklas, šį kartą siejantis naują reikšmę: mintis apie sveiką, tvirtą, atpalaiduojantį vyną. Motyvacija tokiam manipuliavimui keičiasi nuo noro parduoti produktus, kad palaikytu status kvo. Šitas įžvalgumas Barthesui labai panašus į Marksistinę teoriją. |
||
* '''Algirdas |
* '''[[Algirdas Julius Greimas]]''' (1917–1992) lietuvių kilmės prancūzų semiotikas, kalbininkas, mitologas, eseistas. Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, išvystė taip vadinamos struktūrinės semiotikos versiją - „sukelianti semiotika“ - bandydamas pakeisti disciplinos centrą nuo ženklų į reikšmės sistemas. Jo teorijos vysto mintis apie Saussureso, Hjelmslevo, Claudeso Lévi-Strausso ir Mauricej Merleau-Pontyjo darbus. |
||
* '''Thomas A. Sebeokas''' (1920–2001), Charles W. Morriso studentas, buvo plačių pažiūrų masto amerikiečių semiotikas. Nors jis primygtinai reikalavo, kad gyvūnai nėra gebantys kalbos, jis išplėtė semiotikos sritį, kad apimtų nežmogaus signalizavimo ir komunikacijos sistemas, tokiu būdu pakėlimas kai kurių iš svarstomų problemų, į kurias atkreipia dėmesį filosofija proto ir kalimo trukmės zoosemiotics. Sebeok primygtinai reikalavo, kad visą komunikaciją padarė galimą santykis tarp organizmo ir aplinkos, kurioje tai gyvena. Jis taip pat iškėlė išlyginimą tarp semiosis (veikla interpretuoti ženklus) ir gyvenimo-a vaizdas, kad Kopenhaga-Tartu biosemiotic mokykla toliau vystėsi. |
* '''Thomas A. Sebeokas''' (1920–2001), Charles W. Morriso studentas, buvo plačių pažiūrų masto amerikiečių semiotikas. Nors jis primygtinai reikalavo, kad gyvūnai nėra gebantys kalbos, jis išplėtė semiotikos sritį, kad apimtų nežmogaus signalizavimo ir komunikacijos sistemas, tokiu būdu pakėlimas kai kurių iš svarstomų problemų, į kurias atkreipia dėmesį filosofija proto ir kalimo trukmės zoosemiotics. Sebeok primygtinai reikalavo, kad visą komunikaciją padarė galimą santykis tarp organizmo ir aplinkos, kurioje tai gyvena. Jis taip pat iškėlė išlyginimą tarp semiosis (veikla interpretuoti ženklus) ir gyvenimo-a vaizdas, kad Kopenhaga-Tartu biosemiotic mokykla toliau vystėsi. |
||
| Eilutė 93: | Eilutė 75: | ||
* '''Jurijus Lotmano''' (1922–1993) buvo iš įkūrėjų Tartu (arba Tartu-Maskva) semiotinės mokyklos. Jis sukūrė semiotinis požiūris į kultūros-semiotikos studijų kultūros ir nustatė bendravimo modelį teksto semiotikos studijų. Jis taip pat pristatė semiosphere koncepciją. Tarp jo Maskvos kolegoms buvo Vladimiras Toporovas, Viačeslavas Ivanovas Vsevolodovičiaus ir Borisas Uspensky. |
* '''Jurijus Lotmano''' (1922–1993) buvo iš įkūrėjų Tartu (arba Tartu-Maskva) semiotinės mokyklos. Jis sukūrė semiotinis požiūris į kultūros-semiotikos studijų kultūros ir nustatė bendravimo modelį teksto semiotikos studijų. Jis taip pat pristatė semiosphere koncepciją. Tarp jo Maskvos kolegoms buvo Vladimiras Toporovas, Viačeslavas Ivanovas Vsevolodovičiaus ir Borisas Uspensky. |
||
* '''Umberto Eco''' (1932-dabar) padarė platesnė auditorija žino semiotikos įvairių leidinių, ypač A semiotikos teorija ir savo romaną, iš Rose, kuris apima taikomųjų semiotinius operacijas vardą. Jo svarbiausi įmokos į lauko lokys dėl išaiškinimo, enciklopedijos ir modelio Reader. Jis taip pat kritikavo keletą darbų (semiotikos teorijos La struttura assente Le Zodiako La gamyba de Signes) „iconism“ arba „Portretų ženklai“ (paimta iš PEIRCE garsiausių triadiniu atžvilgiu, remiantis rodikliais, piktogramos, ir simbolių), į kurią jis tikslais keturių režimų gestų gamybos Pripažinimas, ostension, reprodukciją ir išradimą. |
* '''[[Umberto Eco]]''' (1932-dabar) padarė platesnė auditorija žino semiotikos įvairių leidinių, ypač A semiotikos teorija ir savo romaną, iš Rose, kuris apima taikomųjų semiotinius operacijas vardą. Jo svarbiausi įmokos į lauko lokys dėl išaiškinimo, enciklopedijos ir modelio Reader. Jis taip pat kritikavo keletą darbų (semiotikos teorijos La struttura assente Le Zodiako La gamyba de Signes) „iconism“ arba „Portretų ženklai“ (paimta iš PEIRCE garsiausių triadiniu atžvilgiu, remiantis rodikliais, piktogramos, ir simbolių), į kurią jis tikslais keturių režimų gestų gamybos Pripažinimas, ostension, reprodukciją ir išradimą. |
||
* '''Eliseo Verón''' (1935–2014) sukūrė savo „socialinio diskurso teorija“ įkvėpė į Peircian samprata „semiosis“. |
* '''Eliseo Verón''' (1935–2014) sukūrė savo „socialinio diskurso teorija“ įkvėpė į Peircian samprata „semiosis“. |
||
02:07, 26 vasario 2017 versija
|
Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. |
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus. Jei galite, sutvarkykite. |
Semiotika (taip pat pavadinta semiotikos studijavimu; kad nebūtų painiojama su Saussureanso tradicija, pavadinta semiologija), yra studijuojama filosofinė ženklų ir simbolių teorija.[1] Apima ženklų studijavimą ir ženkle vykstančius procesus (semiose), jų požymį, pažymėjimą, panašumą, analogiją, metaforą, simbolizmą, reikšmę, ir komunikaciją. Semiotika yra artimai susieta su lauku kalbotyros, kuri, jos daliai, studijuoja kalbos struktūrą ir reikšmę specialiau. Semiotikos Tradicija tiria studijavimą ženklų ir simbolių kaip reikšmingą komunikacijos dalį. Kitaip nei kalbotyra, semiotika taip pat studijuoja nekalbines ženklo sistemas. Semiotika dažnai yra daloma į tris šakas:
- Semantika: ryšys tarp ženklų ir daiktų, į kuriuos jie siejasi; jų reikštas denotata;
- Sintaktika: ryšiai tarp ženklų oficialioje struktūroje;
- Pragmatika: ryšys tarp ženklų ir ženklą naudojančių atstovų ar vertėjų.
Semiotika dažnai yra naudojama kaip svarbių antropologinių matmenų turėjimas; pavyzdžiui, Umberto Eco spėja, kad kiekvienas kultūrinis reiškinys galėtų būti studijuojamas kaip komunikacija.[2] Kai kurie semiotikai susitelkia ties logiškais mokslo matmenimis; jie nagrinėja skirtingus biomedicinos mokslų regionus – tokius kaip organizmų vystymasis ir prisitaikymas prie jų semiotikos nišos pasaulyje (žr. semiosis). Apskritai, semiotikos teorija apima ženklus ar ženklų sistemas kaip studijuojamą objektą: informacijos komunikacija gyvuose organizmuose yra vadinama biosemiotika (kuri apima ir zoo-semiotiką).
Sintaktika yra semiotikos šaka, kuri siejasi su oficialiomis ženklų ir simbolių ypatybėmis.[3] Tiksliau, sintaksė turi bendro su „taisyklėmis, kurios vadovauja, kad žodžiai yra sukombinuoti frazėmis ir sakiniais“.[4]
Charles Morris prideda, kad semantikos sąsaja su ženklais į jų designata ir objektus, taip pat pragmatika, susieta su biotikos aspektais semiotikoje, kurioje vyksta visi psichologiniai, biologiniai, ir sociologiniai reiškiniai, dalyvaujantys ženklų funkcionavime.
Terminai
Pradmenys kilo iš graikų?ημειωτικός sēmeiōtikos, „pastabūs ženklai“, [5] (nuo?ημεῖον sēmeion, „ženklas, žymė“, [6]) ir pirmiausiai tai panaudojo Henry Stubbes[7] anglų k. (ištarė semeiotics paraidžiui). Labai tikslią prasmę tai gali turėti medicinos mokslų sferoje, siejančioje ženklų interpretaciją. [8] [9] John Locke panaudojo trukmę sem(e)iotike 4 Knygoje, 21 Skyriuje Esės Dėl Žmogaus, Suprantančio (1690). [10] [11] Čia jis aiškina, kaip mokslas gali būti padalytas į tris dalis:
Viskas, kas gali nukristi už žmogaus supratimo ribų, būdamas taip pat, pirma, daiktų gamtos, kadangi jie yra savyje savarankiškai, jų ryšiuose, ir jų operacijos būde: ar, antra, tai, ką vyras savarankiškai turi padaryti, kaip racionalus ir savanoriškas atstovas, pasiekimui bet kokio galo, ypač laimė: ar, trečia, keliai ir priemonė, kokiu būdu žinios ir tokio, ir kitų jų yra gautos ir praneštos; aš manau, kad mokslas gali būti padalytas tinkamai į šitas tris rūšis.
–Locke, 1823/1963, p. 174
Locke tada detaliau išdėsto iš šios trečios kategorijos esmės, vadindamas tai ?ημειωτική (Semeiotike) ir aiškindamas tai kaip „doktrina ženklų“ kituose terminuose:
Nei yra bet koks daiktas, kuriuo pasitikės Physick, [12], bet tikslios vaistinės fiziologijos žinios (įsteigtas stebėjime, ne principuose), semiotika, metodas gydymo, ir pabandė (neaepsvarstė, [13] nekomanduojantis), vaistai.
–Locke, 1823/1963, 4.21.4, p. 175
Devynioliktą amžių, Charles Sanders Peirce apibrėžė tai, ką jis pavadino „semiotikos“ (kurį jis kartais ištardavo paraidžiui kaip „semeiotic“) kaip „kvazibūtina, ar oficiali ženklų doktrina“, kuris reziumė, „kas turi būti charakteriais visų ženklų, panaudotų… intelekto, gebančio studijavimą prie patirties“, [14] ir kuris yra filosofinė logika, persekiota išreiškiant ženklais ir ženklo procesais. [15] [16] Peirce mokslo žmogus ir redaktorius Max H. Fisch [17] reikalautas 1978 [18], kad „semeiotic“ buvo Peirce savas privilegijuotas Locke ?ημιωτική perteikimas. Charles Morris sekė Peirce naudojime trukmės „semiotikos“ ir praplėtime disciplinos už žmogaus komunikacijos į gyvūno studijavimą ir signalų naudojimą. Ferdinand de Saussure, tačiau, įsteigė savo semiotiką, kurią jis kvietė semiologija, socialiniuose moksluose:
Tai … galima pastoti mokslo, kuris studijuoja vaidmenį ženklų kaip socialinio gyvenimo dalis. Tai sudarytų dalies socialinės psichologijos, ir vadinasi bendros psichologijos. Mes pavadinsime tai semiologija (nuo graikų semeîon, 'ženklo'). Tai ištirtų gamtą ženklų ir įstatymų, valdančių juos. Kadangi tai dar neegzistuoja, kiekvienas negali pasakyti tikrai, kad tai egzistuos. Bet tai turi teisę egzistuoti, vieta, paruošta tam iš anksto. Kalbotyra yra tiktai viena šio bendro mokslo šaka. Įstatymai, kuriuos semiologija atras bus įstatymai, taikomi kalbotyroje, ir kalbotyra bus tokiu būdu paskirta aiškiai apibrėžtai vietai žmogaus žinių lauke.
–Pacituotas Žvakių pardavėjo „Semiotikoje Naujokams“, Įžanga.
Tuo metu, kai Saussurean semiotikos yra dyadic (ženklas/sintaksė, signalas/semantika), Peircean semiotikos yra triadic (ženklas, objektas, interpretant), būdamas sugalvotas kaip filosofinė logika, studijuota išreiškiant ženklais, kurie yra ne visada kalbiniai ar dirbtiniai. Peircean semiotikos adresai ne tiktai išorinis komunikacijos mechanizmas, pagal Saussure, bet vidaus pavaizdavimo mašina, tirdami ne tik pasirašo procesus, ar būdus išvados, bet visą apklausos procesą apskritai. Peircean semiotika toliau padalija kiekvieną iš trijų triadic elementų į tris subtipus. Pavyzdžiui, ženklai gali būti piktogramomis, indeksais ir simboliais.
Yuri Lotman introduced Eastern Europe to semiotics and adopted Locke’s coinage as the name to subtitle (Σημειωτική) his founding at the University of Tartu in Estonia in 1964 of the first semiotics journal, Sign Systems Studies.
Thomas Sebeok asimiliavo „semiologiją“ į „semiotiką“ kaip dalis į viską,[19] ir buvo apimtas pasirinkimo vardo Semiotica pirmam tarptautiniam žurnalui, skirtam ženklų studijavimui.
Istorija
Ženklų reikšmės svarbumas buvo pripažintas didžiojoje dalyje istorijos ir filosofijos bei psichologijos. Platonas ir Aristotlis ištyrė santykį tarp ženklų ir pasaulio,[citavimas būtinas] ir Augustinas, svarstė gamtos ženklus tradicinės sistemos viduje. Šitos teorijos turėjo ilgalaikį padarinį Vakarų filosofijoje, ypač per mokymo filosofiją. (Vėliau, Umberto Eco, jis Semiotikos ir Kalbos Filosofijoje, teigė, kad semiotikos teorijos yra numanomos beveik visuose pagrindinių mąstytojų darbuose.)
Bendrasis ženklų studijavimas, prasidėjo lotynų kalba nuo Augustino laikų, kai pasiekė kulminacinį tašką lotynų kalba su 1632 Tractatus de Signis John Poinsot, paskui prasidėjo vėl iš naujo velyvame moderniajame amžiuje su pastangomis 1867 Charlis Sandersas Peircas sudarė “naują kategorijų sąrašą”. Peircas siekė įkurti savo naują sąrašą tiesiogine savo patirtimi tiksliaisudarant ženklų veiksmus, skirtingai nuo Aristotelio sąrašo kategorijos, kuri siekė aiškiai tarti ženklus, kurie yra nepriklausomi nuo patirties buvimo ir suvokiami žmogaus supratimu. Įvertinus gyvūnų galią reaguoti į aplinką, buvo suformuotas“reikšmingo pasaulio” objektas, bet numanomo pasaulio objektų (ar „Umwelt“, Jakob von Uexküll laikotarpyje, [20]) kuris susideda išimtinai iš objektų, susietų su gyvūnų pojūčiais, pageidaujamas žymimas (+), nepageidaujamas (-), arba “ignoruoja, nes saugus” (0). Skirtingai nuo to, žmogaus supratimas prideda prie gyvūno Umwelt ryšio savitapatumo objektų, kuris paverčia objektus, patirtus į daiktus raguoti taip pat kaip +, – 0 pojūčio principu. [21]
Tokiu būdu bendrai gyvūno pasaulio suvokimas kaip Umwelt, tampa specialios žmonių rūšies pasauliniu pojūčiu arba kitaip Lebenswelt, kame kalbinė komunikacija, įdiegta biologiškai neterminuotai Innenwelt žmogaus ir gyvūnų, daro galimas tolimesnes kultūrinės organizacijos struktūras kitaip tariant paprasčiausiai socialinės gyvūnų organizacijos formavimasis vyksta viduje, kurios stebėjimo sugebėjimai gali turėti įtakos tiktai su tiesiogiai žymiais objektyvumo pavyzdžiais. Šis tolimesnis punktas, ta žmogaus kultūra priklauso nuo kalbos, suprastos visų pirma nedėl to, kad komunikacija, kaip biologiškai neterminuotas aspektas ar žmogaus gyvūno Innenwelt ypatybė, kuri buvo aiškiai identifikuota Thomas A. Sebeok. [22] Sebeok taip pat vaidino pagrindinį vaidmenį pateiktame Peirco darbe apie semiotikos stadijas dvidešimtame amžiuje, [23] iš pradžių su jo plėtimu žmogaus naudojimo ženklų („anthroposemiosis“), kad apimtų taip pat bendrai gyvūno ženklo vartojimas („zoösemiosis“), [24] tada su jo tolimesniu semiosis plėtimu (įkurtas pradžioje darbu Martin Krampen, [25], bet naudos gavimas iš Peirce punkto, kad poveikis, kaip trečias dalykas vyksta ženklo ryšio viduje, jis “neturi būti protinis” [26]), kad apimtų augalinį pasaulį („phytosemiosis“).
Peirco išskirtinumas interpretant nuo vertėjo, su tolimesne kvalifikacija, kurio ankstesnėje teorijoje neturi būti “protinio būdo buvimo” – ne jo demonstracija, kurie pasirašo ryšius yra esant reikalui nesenkantį trilypumą, kaip yra paprastai priimamas jo po to, kiek šalininkai tęsia, šiuolaikinė tradicija ignoruoti lotynų filosofijos Amžių yra istorija jo labiausiai revoliucinis judėjimas ir dauguma originalaus įnašo į ženklų doktriną. Peirce „interpretant“ supratimas atidarė kelią į supratimą veiksmo ženklų už gyvūno gyvenimo karalystės (studijavimas „phytosemiosis“ + „zoösemiosis“ + „anthroposemiosis“ = biosemiotics), kuris buvo jo pirma pažanga už lotynų Amžiaus semiotikos.
Kiti teoretikai, kurie tyrinėjo ankstyvąją semiotika: Charlis W. Morrisas. [27]Max Black teigė, kad Bertrand Russell darbas buvo originalus toje sferoje. [28]
Formavimas
Semiotikai klasifikuoja ženklus ar ženklo sistemas dėl būdo, kuriuo jie yra perduoti (žr. modalumą). Šis procesas nešti reikšmę priklauso nuo naudojimo kodų, kurie gali būti atskirais garsais ar laiškais, kad žmonių naudojimas, kad suformuotų žodžius, kūno judėjimai, kuriuos jie daro, kad parodytų požiūrį ar emociją, ar net kažką taip bendro kaip drabužiai, kuriuos jie dėvi. Kad kaldintų žodį, kad sietųsi su daiktu (žr. leksinius žodžius), bendruomenė turi sutarti dėl paprastos reikšmės (denotative reikšmė) jų kalbos viduje, bet tas žodis gali perduoti tą reikšmę tiktai viduje kalbos gramatinės struktūros ir kodų (žr. sintaksę ir semantiką). Kodai taip pat atstovauja vertėms kultūros, ir sugeba pridėti naujus atspalvius numatomos reikšmės į kiekvieną gyvenimo aspektą.
Kad paaiškintų santykį tarp semiotikos ir komunikacijos studijavimo, komunikacija yra apibrėžta kaip procesas perleisti duomenis ir – ar reikšti iš šaltinio telefono rageliui. Vadinasi, komunikacijos teoretikai konstruoja modelius, pagrįstus kodais, žiniasklaida, ir kontekstais, kad paaiškintų biologiją, psichologiją, ir apimtą mechaniką. Abi disciplina taip pat pripažįsta, kad techninis procesas negali būti atskirtas nuo fakto, kad telefono ragelis turi iššifruoti duomenis, t. y., sugebėti atskirti duomenis kaip smaigalį, ir padaryti reikšmę iš jo. Tai duoda suprasti, kad yra būtinas persiklojimas tarp semiotikos ir komunikacijos. Iš tikrųjų, daugelis sąvokų yra pasidalintos, nors kiekviename lauke pabrėžimas yra skirtingas. Žinutėse ir Reikšmėse: Įžanga į Semiotiką, Marcel Danesi (1994) manė, kad semiotician prioritetai studijavo reikšmę iš pradžių, ir komunikacijos sekundė. Ekstremalesnis vaizdas yra pasiūlytas Jean-Jacques Nattiez (1987; trans. 1990: 16), kas, kaip muzikologas, laikė teorišką komunikacijos studijavimą nereikšmingu jo semiotikos paraiškai.
Semiotika skiriasi nuo kalbotyros, kurioje ji apibendrina ženklo apibrėžimą apimti ženklus bet kokiame vidutiniame ar sensoriniame modalume. Tokiu būdu tai platina diapazoną ženklo sistemų ir ženklo ryšių, ir plečia apibrėžimą kalbos kuris kiekiai į jo plačiausią analogišką ar metaforinę prasmę.
Peirce apibrėžimas trukmės „semiotikos“ kaip būtinų ženklų ypatybių studijavimas taip pat turi padarinį skirti discipliną nuo kalbotyros kaip studijavimas atsitiktinių ypatybių, kurias vyksta, pasaulinės kalbos įsigijo jų vystymosi metu.
Iš subjektyvaus požiūrio, galbūt sudėtingesnio, yra skirtingumas tarp semiotikos ir kalbos filosofijos. Tam tikra prasme, skirtumas guli tarp atskirų tradicijų, o ne temų. Skirtingi autoriai pavadino save „filosofu kalbos“ ar „semiotician“. Šis skirtumas neatitinka atskyrimo tarp analitinės ir žemyninės filosofijos.
Ant artimesnio žvilgsnio, ten gali būti surastas tam tikrais skirtumais dėl temų. Kalbos filosofija skiria daugiau dėmesio gimtosioms kalboms ar kalboms apskritai, tuo metu, kai semiotika yra giliai sudominta nekalbine reikšme. Kalbos filosofija taip pat turi ryšius su kalbotyra, tuo metu, kai semiotika galėtų atrodyti artimesnė kai kuriems iš humanitarinių mokslų (apimdama literatūrinę teoriją) ir į kultūrinę antropologiją.
Semiosis ar semeiosis yra procesas, kuris formuoja reikšmę iš bet kokio organizmo nuogąstavimo pasaulio per ženklus. Mokslo žmonės, kurie kalbėjo apie semiosis pagal jų semiotikos subteorijas apima C. S. Peirce, John Deely, ir Umberto Eco. Pažintinė semiotika kombinuoja metodus ir teorijas, išvystytas disciplinoje pažintinių metodų ir teorijų, išvystytų semiotikoje ir humanitariniuose moksluose, su aprūpinimu naujos informacijos į žmogaus reikšmę ir jos manifestaciją kultūrinėse praktikose. Pažintinės semiotikos tyrinėjimas suburia semiotiką nuo kalbotyros, pažintinio mokslo, ir susietos disciplinos ant bendros teoriškos Meta sąvokų, metodų, ir pasidalintų duomenų platformos.
Pažintinė semiotika gali taip pat būti pamatyta kaip reikšmės sukūrimo studijavimas, naudodama ir jungdama metodus ir teorijas, išvystytas pažintiniuose moksluose. Tai apima konceptualią ir tekstinę analizę taip pat kaip bandomuosius tyrimus. Pažintinė semiotika pradžioje buvo išvystyta Centre Semiotikos Archaus universitete (Danija), su svarbiu ryšiu su Centru Funkciškai Integruoto Neuroscience (CFIN) Archaus Ligoninėje. Tarp žinomo pažintinio semioticians yra Per Aage Brandt, Svend Østergaard, Perą Bundgård, Frederik Stjernfelt, Mikkel Wallentin, Kristian Tylén, Riccardo Fusaroli, ir Jordaniją Zlatev. Zlatev vėliau bendradarbiavime su Göran Sonesson nustatė CCS (Pažintinės Semiotikos Centras) Lundo universitete, Švedija.
Įžymus semiotikai
- Čarlzas Pirsas (Charles Sanders/Santiago Peirce, 1839 m. rugsėjo 10 d. – 1914 m. balandžio 19 d.) – amerikiečių logikas, filosofas, mokslininkas ir matematikas. Žinomas logikas, kuris buvo filosofinio pragmatizmo pradininkas, apibrėžė sematiką kaip nesenkantį trilypį procesą kur kažkas – ojekto pavidalu, logiškai nulemia arba daro įtaką ženklams, kad nulemtų ir darytų įtaką kažką kaip interpretaciją arba interpretuoja ženklą sau, to pasekoje lydint kitoms interpretacijoms. [29]Objektas gali būti kokybė, faktas, taisyklė, ar net pramanytas (Hamletas), taip pat gali būti (1) neatidėliotinas į ženklą, objektas atstovaujantis ženkle, ar (2) dinamiškas, objektas, , kuriame neatidėliotinas objektas yra įsteigtas. Interpretacija gali būti (1) neatidėliotina į ženklą, viskas ką ženklas tiesiogiai reiškia, tokia kaip žodžio paprasta reikšmė; ar (2) dinamiškas, tokie kaip agitacijos valstybė; ar (3) galutinis ar normalus, galutinis išsišakojimas ženklo apie objektą, į kurį apklausa, paimta gana toli, būtų numatyta ir su kuriuo bet koks interpretacija, daugiausia, gali sutapti.[30] Jo semiotika [31] apima ne tiktai dirbtiniai, kalbiniai, ir simboliniai ženklai, bet taip pat ir panašumai tokie kaip giminingos žymios kokybės, ir indeksai tokie kaip reakcijos. Jis atvyko c. 1903 [32], kad klasifikuotų bet kokį ženklą prie trijų tarpusavyje susijusių trigonometrijos, susikirsdamas, kad suformuotų dešimt (o ne 27) ženklo klasių. [33] Ženklai taip pat įsitraukia į įvairias reikšmingų kombinacijų rūšis; Peirce apėmė ir semantikos, ir sintaksines svarstomas problemas savo spekuliatyvioje gramatikoje. Jis įvertino oficialią semiotiką kaip logiką ar filosofijos dalį; taip pat apima argumentų studijavimą (hipotetinis, dedukcinis, ir induktyvus) ir apklausos metodai, apimdama pragmatizmą; ir kaip jungtas į, bet skirtingas nuo logikos grynos matematikos. Be to, į pragmatizmą, Peirce aprūpino apibrėžimą trukmės „ženklas“ kaip: "ženklas, ar representamen, yra kažkas, kas stovi prie kažko kažkam tam tikroje pagarboje ar gebėjime. Tai atkreipia dėmesį į kažką, kuris yra, kuria to asmens prote ekvivalentišką ženklą. Tas ženklas, kurį tai kuria aš kviečiu pirmo ženklo interpretant. Ženklas reiškia kažką, jo objektas ne visais atžvilgiais, bet užuominoje apie tokią mintį. " Peirce pavadino ženklą representamen, kad išleistų faktą, kad ženklas yra kažkas, kas „atstovauja“ kažkam kita, kad siūlytų tai (kuris yra, „atstovauti“ tam), kai kuriuo atžvilgiu.[34] Reziumė Peirce įnašas į semiotiką, žr. Liszka (1996) ar Atkin (2006).
- Ferdinand de Saussure (1857–1913), šiuolaikinės kalbotyros „tėvas“, kuris pasiūlė dualistinį ženklų supratimą, siedamas ženklus kaip žodžio formą ar ištartos frazės, tai reiškią svarbią sąvoka. Svarbu žinoti, kad, pagal Saussuresa, ženklas yra visiškai sutartinis – t. y., nėra jokio būtino ryšio tarp ženklo ir jo reikšmės. Tai nustatė jis, išskyrus ankstesnius filosofus, tokius kaip Platosa ar Scholasta, kurie manė, kad turi būti kažkoks ryšys tarp ženklų ir objekto, kurie tai ir reiškia. Jo dėstamame kurse bendroje kalbotyroje, Saussuresas pasitiki Amerikos kalbininku Williamu Dwightu Whitney (1827–1894) su sutartinias ženklo gamtos reikalavimais. Saussureso primygtinumas dėl ženklo taip pat darė įtaką vėlesniems filosofams ir teoretikams tokiems kaip Jacquesas Derridas, Rolandas Barthesas, ir Jeanas Baudrillardas. Ferdinandas de Saussuresas sudarė samantikos trukmę, mokydamas jos orientyrą „Kursas apie Bendrą Kalbotyrą“ Ženevos universitete nuo 1906 iki 1911 m. Saussuresas nenustatė jokio žodžio, nes tai yra iš prigimties reikšminga. Greičiau žodis yra tiktai „ženklas“, t. y., pavaizdavimas kažko, ir tai turi būti užfiksuota galvoje kaip „ženklu“, kad daiktas savarankiškas ir suformuotų reikšmės pripildytą „ženklą“. Saussuresas tikėjo, kad atskiri ženklai buvo tikras mokslas, todėl mes galime prieiti prie empirinio supratimo to, kad žmonės sintetina fizinius stimulus į žodžius ir kitas abstrakčias sąvokas.
- Jakob von Uexküll (1864–1944) studijavo gyvūnų ženklo procesus. Jis panaudojo vokiečių žodį „aplinka“. Aplinka, apibūdiną asmens subjektyvų pasaulį, jis išrado sąvoką funkcinio rato (Funktionskreis) kaip bendro ženklo procesų modelį. Pagal jo Reikšmės Teoriją (Bedeutungslehre, 1940), jis apibūdino semiotikos biologijos metodą, tokiu būdu nustatydamas lauką, kurį dabar pavadino biosemiotikai.
- Valentin Voloshinov (1895–1936) buvo Rusų sovietų kalbininkas, kurio darbas buvo įtakingas literatūrinės ir Marksistinės ideologijos teorijose. Parašytas 1920-ųjų pabaigoje SSRS, Voloshinovas Marksizme ir Kalbos Filosofijoje (tr.: Marksizm aš Filosofiya Yazyka), kovojo su Saussureano kalbotyrą, kuri išdėstė kalbos naudojimą socialiniame procese, o ne visišką Saussureano kalbos iškraipymą.
- Louisas Hjelmslevas (1899–1965) išvystė Saussureso struktūralistinį formalisto teorinį metodą. Jo žinomiausias darbas yra Prolegomenas į Teorijos kalbą, kuris buvo išplėstas Résumé Teorijos kalboje. Oficialaus išsivystymo glosemantika yra jo mokslinės kalbos skaičiavimas.
- Charlesas W. Morrisas (1901–1979). 1938 jo Teorijos ženklų fonduose, apibrėžė semiotiką kaip grupuotę triados sintaksės, semantikos, ir pragmatikos. Sintaksė studijuoja tarpusavio ryšį ženklų, be didelio dėmesio į reikšmę. Semantika studijuoja ryšį tarp ženklų ir objektų, kuriuose jie prisitaiko. Pragmatika studijuoja ryšį tarp ženklo sistemos ir jos žmogaus (ar gyvūnas) vartojimo. Skirtingai nuo jo mentoriaus Georgeso Herberto Meadaso, Morrisas buvo bihevioristikas ir simpatetikas Vienos Rato pozityvizmą jo kolegos, Rudolfo Carnapo. Morrisas buvo apkaltintas Johno Deweyso dėl Peirceso minčių nukopijavimo. [35]
- Thuresas von Uexküllas (1908–2004), šiuolaikinės psichosomatinės medicinos „tėvas“, išvystė diagnostinį metodą, pagrįstą semiotikos ir biosemiotikos analizės.
- Roland Gerard Barthes (1915–1980) buvo Prancūzijos literatūros teoretikas ir semiotikas. Jis dažnai recenzijavo kultūrinės medžiagos dalis, kaip buržuazinė visuomenė panaudojo juos, kad paskirtų jos vertę kitiems., Pavyzdžiui, vyno atvaizdavimas, geriančio Prancūzijos visuomenėje, kaip tvirtas ir sveikas įprotis, būtų buržuazinis idealus suvokimas, kuriam prieštarauja tam tikra realybė (t. y. tas vynas gali būti nesveikas ir nuo jo galima apsvaigti). Jis surado semiotiką, naudingą šitų recenzijų praleidime. Barthesas paaiškino, kad šitie buržuaziniai – kultūriniai mitai buvo antro užsakymo ženklai, ar numatomos reikšmės. Pilno, tamsaus butelio paveikslas yra ženklas, siejantis reikšmę: fermentuotas, alkoholinis gėriamasis vynas. Tačiau, buržua, turėjo reikšmės ir taikyti jų savą pabrėžimą tam darant „vyną“ naujas ženklas, šį kartą siejantis naują reikšmę: mintis apie sveiką, tvirtą, atpalaiduojantį vyną. Motyvacija tokiam manipuliavimui keičiasi nuo noro parduoti produktus, kad palaikytu status kvo. Šitas įžvalgumas Barthesui labai panašus į Marksistinę teoriją.
- Algirdas Julius Greimas (1917–1992) lietuvių kilmės prancūzų semiotikas, kalbininkas, mitologas, eseistas. Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, išvystė taip vadinamos struktūrinės semiotikos versiją - „sukelianti semiotika“ - bandydamas pakeisti disciplinos centrą nuo ženklų į reikšmės sistemas. Jo teorijos vysto mintis apie Saussureso, Hjelmslevo, Claudeso Lévi-Strausso ir Mauricej Merleau-Pontyjo darbus.
- Thomas A. Sebeokas (1920–2001), Charles W. Morriso studentas, buvo plačių pažiūrų masto amerikiečių semiotikas. Nors jis primygtinai reikalavo, kad gyvūnai nėra gebantys kalbos, jis išplėtė semiotikos sritį, kad apimtų nežmogaus signalizavimo ir komunikacijos sistemas, tokiu būdu pakėlimas kai kurių iš svarstomų problemų, į kurias atkreipia dėmesį filosofija proto ir kalimo trukmės zoosemiotics. Sebeok primygtinai reikalavo, kad visą komunikaciją padarė galimą santykis tarp organizmo ir aplinkos, kurioje tai gyvena. Jis taip pat iškėlė išlyginimą tarp semiosis (veikla interpretuoti ženklus) ir gyvenimo-a vaizdas, kad Kopenhaga-Tartu biosemiotic mokykla toliau vystėsi.
- Jurijus Lotmano (1922–1993) buvo iš įkūrėjų Tartu (arba Tartu-Maskva) semiotinės mokyklos. Jis sukūrė semiotinis požiūris į kultūros-semiotikos studijų kultūros ir nustatė bendravimo modelį teksto semiotikos studijų. Jis taip pat pristatė semiosphere koncepciją. Tarp jo Maskvos kolegoms buvo Vladimiras Toporovas, Viačeslavas Ivanovas Vsevolodovičiaus ir Borisas Uspensky.
- Umberto Eco (1932-dabar) padarė platesnė auditorija žino semiotikos įvairių leidinių, ypač A semiotikos teorija ir savo romaną, iš Rose, kuris apima taikomųjų semiotinius operacijas vardą. Jo svarbiausi įmokos į lauko lokys dėl išaiškinimo, enciklopedijos ir modelio Reader. Jis taip pat kritikavo keletą darbų (semiotikos teorijos La struttura assente Le Zodiako La gamyba de Signes) „iconism“ arba „Portretų ženklai“ (paimta iš PEIRCE garsiausių triadiniu atžvilgiu, remiantis rodikliais, piktogramos, ir simbolių), į kurią jis tikslais keturių režimų gestų gamybos Pripažinimas, ostension, reprodukciją ir išradimą.
- Eliseo Verón (1935–2014) sukūrė savo „socialinio diskurso teorija“ įkvėpė į Peircian samprata „semiosis“.
- MU grupė (Groupe μ) (įkurta 1967) sukūrė struktūrinę versiją retorikos ir vaizdas semiotiką.
Dabartinis pritaikymas
Semiotikos paraiškos apima:
- Tai atstovauja metodologijai analizei „tekstų“ nepriklausomai nuo vidurkio, kuriame tai pristatoma. Šitais tikslais, „tekstas“ yra bet kokia žinutė, išsaugota formoje, kurios egzistavimas yra nepriklausomas ir nuo siuntėjo ir nuo telefono ragelio;
- Tai gali pagerinti ergonomikos projektą situacijose, kur svarbu garantuoti, kad žmonės sugeba kartu veikti efektyviau su jų aplinkomis, ar tai būti dideliu mastu, kaip architektūroje, ar mažu mastu, tokiu kaip konfigūracija instrumentuotės žmogaus naudojimui.
Kai kuriose šalyse, jo vaidmuo yra apribotas iki literatūrinės kritikos ir girdimosios ir regimosios žiniasklaidos įvertinimo, bet šis siauras centras gali uždrausti bendresnį socialinių ir politinių jėgų formavimo studijavimą, kaip skirtinga žiniasklaida yra panaudota ir jų dinamiška padėtis šiuolaikinės kultūros viduje. Svarstomos problemos technologinio determinizmo pasirinkime žiniasklaidos ir komunikacijos strategijų projekte priima naują svarbumą šiame žiniasklaidos amžiuje.
Tyrinėjimo publikacija yra ir specialiuose žurnaluose tokiuose kaip Ženklo Sistemų Studijavimas, nustatytas Yuri Lotman ir publikuota Tartu universiteto Paspaudimas; Semiotica, įsteigtas Thomas A. Sebeok ir publikuotas Mouton de Gruyter; Zeitschrift für Semiotik; Europos Semiotikos Žurnalas; Prieš (įsteigtas ir nukreiptas Umberto Eco), ir al.; amerikiečių Semiotikos Žurnalas; ir kaip straipsniai, priimti periodiniuose leidiniuose kitos disciplinos, ypač žurnaluose, orientuotuose kryptimi filosofijos ir kultūrinės kritikos.
Pagrindinė semiotikos knygos serijos „Semiotika, Komunikacija, Pažinimas“, publikuotas De Gruyter Mouton (serijos redaktoriai Paul Cobley ir Kalevi Kull) keičia ankstesnius „Semiotikos Metodus“ (daugiau kaip 120 apimčių) ir „Prisiartina į Taikomąją Semiotiką“ (serijos redaktorius Thomas A. Sebeok). Nuo 1980 Semiotikos Amerikos Visuomenė pagamino metinę konferencijos seriją: Semiotika: Semiotikos Amerikos Visuomenės Byla.
Šakos
Semiotika daigino daug sublaukų, apimdama, bet neapribojo iki, sekantis:
- Biosemiotika – studijavimas semiotikos procesų visuose lygmenyse biologijos, ar semiotikos gyvenančių sistemų studijavimas (pavyzdžiui, Kopenhagos-Tartu Mokykla).
- Semiotikos antropologija;
- Pažintinė semiotika – reikšmės sukūrimo studijavimas, naudodamas ir jungdamas metodus ir teorijas vystėsi pažintiniuose moksluose. Tai apima konceptualią ir tekstinę analizę taip pat kaip bandomuosius tyrimus. Pažintinė semiotika pradžioje buvo išvystyta Centre Semiotikos Archaus universitete (Danija), su svarbiu ryšiu su Centru Funkciškai Integruoto Neuroscience (CFIN) Archaus Ligoninėje. Tarp žinomo pažintinio semioticians yra Per Aage Brandt, Svend Østergaard, Perą Bundgård, Frederik Stjernfelt, Mikkel Wallentin, Kristian Tylén, Riccardo Fusaroli, ir Jordaniją Zlatev. Zlatev vėliau bendradarbiavime su Göran Sonesson įkūrė Centrą Pažintinės Semiotikos (CCS) Lundo universitete, Švedija.
- Skaičiavimo semiotika – bando suprojektuoti semiosis procesą, pasakyti studijavime ir projekte Žmogaus kompiuterių Sąveikai ar pamėgdžioti aspektus žmogaus pažinimo per dirbtinį intelektą ir žinių pavaizdavimą. Žr. taip pat Kiberpažinimą.
- Kultūrinė ir literatūrinė semiotika – nagrinėja literatūrinį pasaulį, regimąją žiniasklaidą, žiniasklaidą, ir įdedantis skelbimą darbe rašytojų tokią kaip Roland Barthes, Marcel Danesi, ir Yuri Lotman (pavyzdžiui, Tartu-Maskva Semiotikos Mokykla).
- Kibersemiotika – rėmėsi dviem jau sukurtais tarpdrausminiais metodais: kibernetikos ir sistemų teorija, apimdama informacijos teoriją ir mokslą, ir Peircean semiotiką, apimdama fenomenologiją ir pragmatinius kalbotyros aspektus, bando padaryti dvi tarpdrausmines paradigmas – ir eidama už mechanistinių, ir grynų constructivistic minčių – papildymas vieną kitą bendroje struktūroje. Søren Erškėtis. [36]
- Projekto semiotika ar produkto semiotika – studijavimas naudojimo ženklų fizinių produktų projekte; įvestas Martin Krampen, o, ir specialisto orientuotoje Rune Monö versijoje tuo metu, kai mokomasis pramoninis dizainas Institute Projekto, Umeå universitete, Švedija.
- Filmo semiotika – studijavimas įvairių kodų ir ženklų filmo ir kaip jie yra suprasti; žr. krikščionišką Mecą.
- Grigaliaus skandavimo semiologija yra einamasis kelias palaeographical tyrinėjimo Grigaliaus skandavime, kuris peržiūri Solesmes interpretacijos mokyklą.
- Įstatymas ir Semiotika – viena iš labiau patyrusių publikacijų šiame lauke yra Tarptautinis Žurnalas Semiotikai Įstatymo, publikuoto Tarptautinės Asociacijos Įstatymo Semiotikai.
- Muzikos semiologija – "yra stiprių argumentų, kad muzika apgyvena semiological karalystę, kuri, ir ant ontogenetic, ir ant phylogenetic lygmenų, turi vystymosi prioritetą žodinei kalbai. " (Middleton 1990, p. 172), Žr. Nattiez (1976, 1987, 1989), Stefani (1973, 1986), Baroni (1983), ir Semiotica (66: 1–3 (1987)).
- Muzikos video semiotika.
- Organizacinė semiotika – studijavimas semiotikos procesų organizacijose (su stipriais kaklaraiščiais į Skaičiavimo semiotiką ir Žmogaus kompiuterių Sąveiką)
- Socialinė semiotika – plečia interpretable semiotikos peizažą, kad apimtų visus kultūrinius kodus, toks kaip žargone, madoje, ir įdedantis skelbimą (Žr. Roland Barthes, Michael Halliday, Bob Hodge, ir krikščioniškas Mecas),
- Struktūralizmas ir postruktūralizmas darbe Jacques Derrida, Michel Foucault, Louis Hjelmslev, Roman Jakobson, Jacques Lacan, Claude Lévi-Strauss, Roland Barthes, ir taip toliau.
- Teatro semiotika – plečia ar pritaiko semiotiką scenoje; raktas theoricians apima Keir Elamą.
- Miesto semiotika.
- Regimoji semiotika – analizuoja regimuosius ženklus; žinomi šiuolaikiniai įkūrėjai į šią šaką yra Groupe µ ir Göran Sonesson (žr. taip pat regimąją retoriką),
- Semiotika fotografijos [37].
Iliustruota semiotika
Iliustruota semiotika [38] yra artimai prijungta prie menų istorijos ir teorijos. Tai eina už jų abiejų bent jau viename fundamentaliame būde, tačiau. Tuo metu, kai menų istorija apribojo savo regimąją analizę iki mažo skaičiaus paveikslų, kurie ruošiasi kaip „meno kūriniai“, iliustruota semiotika susitelkia ties ypatybėmis paveikslų bendra prasme. Tai taip pat susitelkė, kaip artistiškos atvaizdų konvencijos gali būti interpretuotos per iliustruotus kodus. Iliustruoti kodai yra kelias, kuriame iliustruoto pavaizdavimo žiūrovai atrodo automatically, iššifruoja artistiškas atvaizdų konvencijas, būdamas nesąmoningai pažįstami su jais. [39]
Pagal Göran Sonesson, švedišką semiotician, paveikslai gali būti analizuoti trijų modelių: apysakos modelis, kuris koncentruojasi ties santykiu tarp paveikslų ir laikas chronologiniame būde kaip komiškų piešinių serijoje; retorikos modelis, kuris lygina paveikslus su skirtingais prietaisais kaip metaforoje; ir laokoon (ar laocoon) modelis, kuris svarsto ribas ir iliustruotų posakių apribojimus, lygindamas tekstinius vidurkius, kurie panaudoja laiką su regimaisiais vidurkiais, kurie panaudoja erdvę. [40]
Lūžis nuo tradicinės menų istorijos ir teorijos – taip pat kaip nuo kitų pagrindinių semiotikos analizės lapų srovių atidaro plačią įvairovę galimybių iliustruotai semiotikai. Tam tikros įtakos buvo nupieštos iš fenomenologinės analizės, pažintinės psichologijos, structuralist ir cognitivist kalbotyros, ir regimosios antropologijos ir sociologijos.
Maisto semiotika
Maistas buvo viena tradicinė tema pasirinkimo semiotikos teorijos santykyje todėl, kad tai nepaprastai prieinama ir lengvai relatable į vidutinio asmens gyvenimą. [41]
Pasakoma, kad maistas yra semiotikos todėl, kad jis paverčia reikšmę su ruošimusi. Maistas, kuris yra suvalgytas laukinio gyvūno žaliavos nuo korpuso yra aišku skirtingas reikšmėje, kai palyginti su maistu, kuris yra paruoštas žmonių virtuvėje atstovauti kultūriniam patiekalui. [41]
Gali būti pasakoma, kad maistas taip pat yra simbolinis tam tikrų socialinių kodų atžvilgiu. “Jei su maistu elgsis kaip kodas, žinutės, kurias jis koduoja bus surastos struktūroje socialinių ryšių, išreikštų. Žinutė yra apie skirtingus laipsnius hierarchijos, įtraukimo ir pašalinimo, sienų ir sandorių per sienas”. [42]
Maistas yra semiotikos nepriklausomai nuo to, kaip jis yra paruoštas. Ar maistas yra paruoštas su tikslumu puikiame pietų restorane, parinktame nuo šiukšlių konteinerio, ištraukto, suryto, ar net sunaikintas laukinio gyvūno, reikšdamas visada gali būti ištraukiamas iš būdo, kuriuo tam tikras maistas buvo paruoštas ir kontekstas, kuriame tai aptarnaujama.
Semiotika ir globalizacija
Studijavimas parodė, kad semiotika gali padaryti ar sulaužyti prekės ženklą. Kultūros kodai smarkiai daro įtaką, ar gyventojai mėgsta ar nemėgsta prekės ženklo rinkodaros, ypač tarptautiniu mastu. Jei kompanija nežino kultūros kodų, ji rizikuoja nesėkmės jos rinkodaroje. Globalizacija sukėlė globalinės vartotojo kultūros išsivystymą, kur produktai turi panašias asociacijas, ar teigiamas ar neigiamas, per gausias rinkas. [43]
Neteisingi vertimai gali privesti prie Engrish ar Chinglish pavyzdžių, terminai netyčia humoristiniams skersiniams kultūriniams šūkiams ketino būti suprasti anglų kalba. Tai gali būti sukeliama ženklo, kad, Peirce terminuose, klaidingai indeksai ar vaizduoja simboliais kažką vienoje kultūroje, kad ji nedaro kitame. [44] Kitaip tariant, tai kuria numatomą reikšmę, kuri yra kultūriškai susijusi, ir tai pažeidžia kažkokį kultūros kodą. Teoretikai, kurie studijavo humorą tokį kaip Schopenhauer mano, kad prieštaravimas ar neatitikimas kuria nesąmonę ir todėl, humoras.[45] Kultūros kodo Pažeidimas kuria šią konstrukciją absurdiškumo kultūrai, kuri valdo kodą. Tyčinis humoras taip pat gali nepasisekti skersinis kultūriškai todėl, kad pokštai nėra ant kodo gavimo kultūrai. [46]
Geras pavyzdys žymės įspaudimo pagal kultūrinį kodą yra Disney tarptautinis teminio parko verslas. Pavyzdžiui, Disney tinka gerai su Japonijos kultūriniu kodu todėl, kad japonų vertė „žavumas“, mandagumas, ir dovana, duodanti kaip jų kultūros dalis, koduoja; Tokijas Disneyland parduoda daugumą bet kokio Disney teminio parko suvenyrų. Priešingai, Disneyland, kurį Paryžius nuvylė, kai jis pradėjo kaip Euras Disney todėl, kad kompanija netyrinėjo kodų, sudarančių Europos kultūros pagrindą. Jo pasakų knyga, atpasakojanti Europos liaudies pasakų, buvo paimta kaip žmogus priklausantis elitui ir įžeidžiama, ir griežti pasirodymo standartai, kuriuos tai turėjo tarnautojams buvo diskriminacijos bylų priežastis Prancūzijoje. [47] Disney suvenyrai buvo suprasti kaip pigūs pigūs papuošalai. Parkas buvo finansinė nesėkmė todėl, kad jos kodas pažeidė laukimą Europos kultūros būduose, kurie buvo įžeidžiami. [48]
Antra, kai kurie tyrėjai manė, kad galima sėkmingai perduoti ženklą, suprastą kaip kultūrinė piktograma, tokia kaip Kokakola ar McDonald emblemos, nuo vienos kultūros kitam. Tai gali būti įvykdoma, jei ženklas yra migruotas nuo labiau ekonomiškai išvystyto į mažiau išvystytą kultūrą. [48] tyčinę asociaciją produkto su kita kultūra pavadina Užsienio Vartotojo Kultūra, Dedančia (FCCP). Produktai taip pat gali būti pardavinėti, naudodami globalines tendencijas ar kultūros kodus, pavyzdžiui, taupydami laiką užsiėmusiame pasaulyje; bet net jie gali būti puikiai suderinti specifinėms kultūroms. [43]
Tyrinėjimas taip pat surado, kad, kaip avialinijos pramonė brandings auga ir tampa labiau tarptautiniai, jų emblemos tampa labiau simbolinės ir mažiau iconic. Iconicity ir ženklo simbolizmas priklauso nuo kultūrinės konvencijos ir, yra ant to pagrindo ryšyje su vienu kitu. Jei kultūrinė konvencija turi didesnę įtaką ženklui, ženklai gauna daugiau simbolinės vertės. [49]
Pagrindinės institucijos
Pasaulinė organizacija sematika tai Tarptautinės Asociacijos Semiotikos Studijavimas, kuri išleido žurnalą Semiotica-yra nustatyta 1969 metais. Didesni tyrimo centrai kartu su didele mokomąja programa apima semiotikos skyrius universitete Tartu, Archaus universitete, ir Bolonijos universitete.
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
- ↑ „The science of communication studied through the interpretation of signs and symbols as they operate in various fields, esp. language“, Oxford English Dictionary (2003)
- ↑ Caesar, Michael (1999). Umberto Eco: Philosophy, Semiotics, and the Work of Fiction. Wiley-Blackwell. p. 55. ISBN 978-0-7456-0850-1.
- ↑ The American Heritage Dictionary of the English Language: Syntactics
- ↑ Wiktionary.org
- ↑ σημειωτικός, Henry George Liddell, Robert Scott, A Greek-English Lexicon, on Perseus
- ↑ σημεῖον, Henry George Liddell, Robert Scott, A Greek-English Lexicon, on Perseus
- ↑ Stubbe, H.,The Plus Ultra reduced to a Non Plus … (London, England, 1670), page 75: „… nor is there any thing to be relied upon in Physick, but an exact knowledge of medicinal phisiology (founded on observation, not principles), semeiotics, method of curing, and tried (not excogitated, not commanding) medicines ….“
- ↑ „The branch of medical science relating to the interpretation of symptoms“, Oxford English Dictionary (1989)
- ↑ For the Greeks, „signs“ occurred in the world of nature, “symbols” in the world of culture. Not until Augustine of Hippo would a thematic proposal for uniting the two under the notion of „sign“ (signum) as transcending the nature-culture divide and identifying symbols as no more than a species (or sub-species) of signum be formally proposed. See the monograph study on this question Le teorie del segno nell’antichità classica by Giovanni Manetti (Milan: Bompiani, 1987); trans. by Christine Richardson as Theories of the Sign in Classical Antiquity (Bloomington, IN: Indiana University Press, 1993). Classic also is the article by Luigi Romeo, “The Derivation of ‘Semiotics’ through the History of the Discipline”, in Semiosis 6, Heft 2 (1977), 37–49. See also Andrew LaVelle’s discussion of Romeo on Peirce-l at [1].
- ↑ Locke used the Greek word σημιωτική [sic] in the 4th ed. of 1700 (p. 437) of his Essay concerning Human Understanding. He notably writes both (a) „σημιωτικὴ“ and (b) „Σημιωτική“—when term (a) is followed by any kind of punctuation mark, it takes the form (b); see Ancient Greek accent. The 1689/1690 first edition of Locke’s Essay concerning Human Understanding, in the concluding “Division of the Sciences” chapter, Locke introduces, in §4, „σημιωτική“ as his proposed name synonymous with “the Doctrine of Signs” for the development of the future study of the ubiquitous role of signs within human awareness. In the 1689–1690 original edition, the “Division of the Sciences” chapter was Chapter XX. In the 4th ed. of 1700, a new Chapter XIX “Of Enthusiasm” is inserted into Book IV, after which the Chapter XX of the 1st ed. becomes Chapter XXI for all subsequent editions. — see in John Deely, Why Semiotics? (Ottawa: Legas, 2004), 71–88, esp. 77–80 for the editions of Locke’s Essay from 1689 through 1716. It is an important fact that Locke’s proposal for the development of semiotics, with three passing exceptions as “asides” in the writings of Berkeley, Leibniz, and Condillac, “is met with a resounding silence that lasts as long as modernity itself. Even Locke’s devoted late modern editor,Alexander Campbell Fraser, dismisses out of hand ‘this crude and superficial scheme of Locke’” (see “Locke’s modest proposal subversive of the way of ideas, its reception, and its bearing on the resolution of an ancient and a modern controversy in logic” in Chap. 14 of Deely’s Four Ages of Understanding, pp. 591–606). In the 1975 Oxford University Press critical edition prepared and introduced by Peter Harold Nidditch, Nidditch tells us, in his “Foreword”, p. vii, that he presents us with “a complete, critically established, and unmodernized text that aims at being historically faithful to Locke’s final intentions”; p. xxv tells us further that “the present text is based on the original fourth edition of the Essay”, and that “readings in the other early authorized editions are adopted, in appropriate form, where necessary, and recorded otherwise in the textual notes”. The term „σημιωτική“ appears in that 1700 4th edition, the last published (but not the last prepared) within Locke’s lifetime, with exactly the spelling and final accent found in the 1689/1690 1st edition. Yet if we turn to the final Chapter XXI of the 1975 Oxford edition, we find on p. 720 not „σημιωτικὴ“ but rather do we find substituted the „σημειωτικὴ“ spelling (and with final accent reversed). (Note that in Modern Greek and in some systems for pronouncing classical
- ↑ Prior to Locke, the notion of „sign“ as transcending the nature/culture divide was introduced by Augustine of Hippo—see John Deely, Augustine & Poinsot: The Protosemiotic Development (Scranton: University of Scranton Press, 2009) for full details of Augustine’s originality on this point—a specialized study was firmly established. Himself a man of medicine, Locke was familiar with this „semeiotics“ as naming a specialized branch within medical science. In his personal library were two editions of Scapula’s 1579 abridgement of Henricus Stephanus’ Thesaurus Graecae Linguae, which listed σημειωτική as the name for “diagnostics”, the branch of medicine concerned with interpreting symptoms of disease (“symptomatology”). Indeed the English physician and scholar Henry Stubbes had transliterated this term of specialized science into English precisely as “semeiotic” in his 1670 work, The Plus Ultra Reduced to a Non Plus (p. 75).
- ↑ A now-obsolete term for the art or profession of curing disease with (herbal) medicines or (chemical) drugs; especially purgatives or cathartics. Also, it specifically refers to the treatment of humans.
- ↑ That is, „thought out“, „contrived“, or „devised“ (Oxford English Dictionary).
- ↑ Peirce, C.S., Collected Papers of Charles Sanders Peirce, vol. 2, paragraph 227.
- ↑ Peirce, C.S. (1902), „Logic, Considered as Semeiotic“, Manuscript L75, transcription atArisbe: The Peirce Gateway, and, in particular, its „On the Definition of Logic“ (Memoir 12), transcription at Arisbe.
- ↑ Peircean semiotic is triadic (sign, object, interpretant), as opposed to the dyadic Saussurian tradition (signifier, signified), and is conceived of as philosophical logic studied in terms of signs that are not always linguistic or artificial, and sign processes, modes of inference, and the inquiry process in general, with emphases not only on symbols but also on signs that are semblances („icons“) and signs that are signs by being factually connected („indices“) to their objects.
- ↑ Max Fisch compiled Peirce-related bibliographical supplements in 1952, 1964, 1966, 1974; was consulting editor on the 1977 microfilm of Peirce’s published works and on theComprehensive Bibliography associated with it; was among the main editors of the first five volumes (published 1981–1993) Writings of Charles S. Peirce; and wrote a number of published articles on Peirce, many collected in 1986 in Peirce, Semeiotic, and Pragmatism, Ketner and Kloesel, eds., Indiana University Press: catalog page, Bloomington, IN, 480 pages. See Charles Sanders Peirce bibliography.
- ↑ Fisch, Max H. (1978), “Peirce’s General Theory of Signs” in Sight, Sound, and Sense, ed. T. A. Sebeok. Bloomington: Indiana University Press, pp. 31–70.
- ↑ The whole anthology, Frontiers in Semiotics, was devoted to the documentation of thispars pro toto move of Sebeok.
- ↑ See “Umwelt”, Semiotica 134–1/4 (2001), 125–135; Special Issue on “Jakob von Uexküll: A paradigm for biology and semiotics” Guest-Edited by Kalevi Kull.
- ↑ Cf. Martin Heidegger (1927), in the 1962 trans. by John Macquarrie & Edward Robinson,Being and Time (New York, NY: Harper & Row), p. 487: “The distinction between the being of existing Dasein and the Being of entities, such as Reality, which do not have the character of Dasein…is nothing with which philosophy may tranquillize itself. It has long been known that ancient ontology works with ‘Thing-concepts’ and that there is a danger of ‘reifying consciousness’. But what does this ‘reifying’ signify? Where does it arise? Why does Being get ‘conceived’ ‘proximally’ in terms of the present-at-hand and not in terms of the ready-to-hand, which indeed lies closer to us? Why does reifying always keep coming back to exercise its dominion?” This is the question that the Umwelt/Lebenswelt distinction as here drawn answers to.
- ↑ Thomas A. Sebeok, “The Evolution of Communication and the Origin of Language”, lecture in the 1984 June 1–3 International Summer Institute for Semiotic and Structural Studies 1984 Colloquium on “Phylogeny and Ontogeny of Communication Systems”, published under the title “Communication, Language, and Speech. Evolutionary Considerations”, in Sebeok’s I Think I Am A Verb. More Contributions to the Doctrine of Signs (New York: Plenum Press, 1986), pp. 10–16. For subsequent context, see the “Afterword” to the volume of Sebeok’s Semiotic Prologues, ed. John Deely and Marcel Danesi (Ottawa, Canada: Legas, 2012), pp. 365–383; version online at [2].
- ↑ Detailed demonstration of Sebeok’s role of the global emergence of semiotics is recorded in at least three recent volumes. (1) Semiotics Seen Synchronically. The View from 2010(Ottawa: Legas, 2010). (2) Semiotics Continues To Astonish. Thomas A. Sebeok and the Doctrine of Signs (Berlin: Mouton De Gruyter, 2011)—a 526-page assemblage of essays, vignettes, letters, pictures attesting to the depth and extent of Sebeok’s promotion of semiotic understanding around the world, including his involvement with Juri Lotman and the Tartu University graduate program in semiotics (currently directed by P. Torop, M. Lotman and K. Kull). (3) Sebeok’s Semiotic Prologues (Ottawa: Legas, 2012)—a volume which gathers together in Part I all the “prologues” (i.e., introductions, prefaces, forewords, etc.) that Sebeok wrote for other peoples’ books, then in Part 2 all the “prologues” that other people wrote for Sebeok.
- ↑ See Thomas A. Sebeok, “Communication in Animals and Men”, review article covering three books: Martin Lindauer, Communication among Social Bees (Harvard Books in Biology, No. 2; Cambridge, MA: Harvard University Press, 1961, pp. ix + 143); Winthrop N. Kellogg, Porpoises and Sonar (Chicago, IL: University of Chicago Press, 1961, pp. xiv + 177); and John C. Lilly, Man and Dolphin (Garden City, New York: Doubleday), inLanguage 39 (1963), 448–466.
- ↑ Martin Krampen, “Phytosemiotics”, Semiotica, 36.3/4 (1981), 187–209.
- ↑ Peirce c. 1907: Excerpt from “Pragmatism (Editor [3])”, published under the title “A Survey of Pragmaticism” in The Collected Papers of Charles Sanders Peirce, Vol. 5, ed. Charles Hartshorne and Paul Weiss (Cambridge, MA: Harvard University Press, 1934), 5.473. See also the part of Peirce’s letter of to Lady Welby dated 23 December 1908, inSemiotic and Significs: The Correspondence between C. S. Peirce and Victoria Lady Welby, ed. Charles S. Hardwick with the assistance of James Cook (Bloomington, IN: Indiana University Press, 1977), pp. 73–86. And “Semiosis: The Subject Matter of Semiotic Inquiry”, Chap. 3 of Basics of Semiotics by John Deely (5th ed.: Tartu, Estonia: Tartu University Press, 2009), 26–50, esp. 31 & 38– 41).
- ↑ 1971, orig. 1938, Writings on the general theory of signs, Mouton, The Hague, The Netherlands
- ↑ 1944, Black M. The Philosophy of Bertrand Russell, Library of Living Philosophers, vol. 5.
- ↑ For Peirce’s definitions of signs and semiosis, see under „Sign“ and „Semiosis, semeiosy“ in the Commens Dictionary of Peirce’s Terms; and „76 definitions of sign by C. S. Peirce“ collected by Robert Marty. Peirce’s „What Is a Sign“ (MS 404 of 1894,Essential Peirce v. 2, pp. 4–10) provides intuitive help.
- ↑ See Peirce, excerpt from a letter to William James, March 14, 1909, Collected Papers v. 8, paragraph 314. Also see under relevant entries in the Commens Dictionary of Peirce’s Terms. On coincidence of actual opinion with final opinion, see MS 218, transcriptionat Arisbe, and appearing in Writings of Charles S. Peirce v. 3, p. 79.
- ↑ He spelt it „semiotic“ and „semeiotic“. See under "Semeiotic [etc.] in the Commens Dictionary of Peirce’s Terms.
- ↑ Peirce, Collected Papers v. 2, paragraphs 243–263, written c. 1903.
- ↑ He worked on but did not perfect a finer-grained system of ten trichotomies, to be combined into 66 (Tn+1) classes of sign. That raised for Peirce 59,049 classificatory questions (59,049 = 310, or 3 to the 10th power). See p. 482 in „Excerpts from Letters to Lady Welby“, Essential Peirce v. 2.
- ↑ Ryan, Michael (2011). > The Encyclopedia of Literary and Cultural Theory. Hoboken, NJ, USA: Wiley-Blackwell. ISBN 978-1-4051-8312-3.
- ↑ Dewey, John, (1946, February 14), “Peirce’s Theory of Linguistic Signs, Thought, and Meaning”. The Journal of Philosophy, v. 43, n. 4, pp. 85–95.
- ↑ Brier, Søren (2008). Cybersemiotics: Why Information Is Not Enough!. Toronto, Canada: University of Toronto Press. ISBN 978-0-8020-9220-5.
- ↑ Semiotics of Photography
- ↑ „Pictorial Semiotics“. Oxford Index. Oxford University Press, n.d. Web.
- ↑ „Pictorial Codes“. Oxford Index. Oxford University Press, n.d. Web.
- ↑ Sonesson, Göran (1988). „Methods and Models in Pictorial Semiotics“. pp. 2–98.
- ↑ 41,0 41,1 Leeds-Hurwitz, W. (1993). Semiotics and Communication: Signs, Codes, Cultures. Hillsdale, NJ: Lawrence Erlbaum.
- ↑ Douglas, Mary. 1971. „Deciphering a Meal“. In: Clifford Geertz (ed.) Myth, Symbol and Culture. New York: Norton, pp. 61–82.
- ↑ 43,0 43,1 Alden, Dana; Jan-Benedict Steenkamp & Rajeev Batra. (1999). „Brand Positioning Through Advertising in Asia, North America, and Europe: The Role of Global Consumer Culture“, Journal of Marketing 63 (1), 75–87.
- ↑ Chandler, Daniel. (2001/2007). Semiotics: The Basics. London: Routledge
- ↑ Spotts, H. Weinberger M. & Parsons A. (1997). „Assessing the use and impact of humor on advertising effectiveness: A contingency approach“, Journal of Advertising, 26 (3), 17–32
- ↑ Beeman, William. (1981). „Why do they laugh? An interactional approach to humor in traditional Iranian improvisatory theater: Performance and its effects“. Journal of American Folklore, 94 (374), 506–526.
- ↑ Bartlett, Katharine T. (2004). „Only Girls Wear Barrettes: Dress and Appearance Standards, Community Norms, and Workplace Equality“. Michigan Law Review: 2541–2582.
- ↑ Brannen, M. (2004). When Mickey Loses Face: Recontextualization, Semantic Fit, and the Semiotics of Foreignness, Academy of Management Review, 29 (4), 593–616
- ↑ Thurlow, C. & Aiello, G. (2007). „National pride, global capital: a social semiotic analysis of transnational visual branding in the airline industry“, Visual Communication, 6(3), 305–344
Literatūra
- Atkin, Albert. (2006). „Peirce’s Theory of Signs“, Stanford Encyclopedia of Philosophy.
- Barthes, Roland. ([1957] 1987). Mythologies. New York: Hill & Wang.
- Barthes, Roland ([1964] 1967). Elements of Semiology. (Translated by Annette Lavers & Colin Smith). London: Jonathan Cape.
- Chandler, Daniel. (2001/2007). Semiotics: The Basics. London: Routledge.
- Clarke, D. S. (1987). Principles of Semiotic. London: Routledge & Kegan Paul.
- Clarke, D. S. (2003). Sign Levels. Dordrecht: Kluwer.
- Culler, Jonathan (1975). Structuralist Poetics: Structuralism, Linguistics and the Study of Literature. London: Routledge & Kegan Paul.
- Danesi, Marcel & Perron, Paul. (1999). Analyzing Cultures: An Introduction and Handbook. Bloomington: Indiana UP.
- Danesi, Marcel. (1994). Messages and Meanings: An Introduction to Semiotics. Toronto: Canadian Scholars' Press.
- Danesi, Marcel. (2002). Understanding Media Semiotics. London: Arnold; New York: Oxford UP.
- Danesi, Marcel. (2007). The Quest for Meaning: A Guide to Semiotic Theory and Practice. Toronto: University of Toronto Press.
- Deely, John. (2005 [1990]). Basics of Semiotics. 4th ed. Tartu: Tartu University Press.
- Deely, John. (2000), The Red Book: The Beginning of Postmodern Times or: Charles Sanders Peirce and the Recovery of Signum. Eprint PDF (578 KiB).
- Deely, John. (2000), The Green Book: The Impact of Semiotics on Philosophy. Eprint PDF (571 KiB).
- Deely, John. (2001). Four Ages of Understanding. Toronto: University of Toronto Press.
- Deely, John. (2003), „On the Word Semiotics, Formation and Origins“, Semiotica 146.1/4, 1–50.
- Deely, John. (2003). The Impact on Philosophy of Semiotics. South Bend: St. Augustine Press.
- Deely, John. (2004), „'Σημειον' to 'Sign' by Way of 'Signum': On the Interplay of Translation and Interpretation in the Establishment of Semiotics“, Semiotica 148–1/4, 187–227.
- Deely, John. (2006), „On 'Semiotics' as Naming the Doctrine of Signs“, Semiotica 158.1/4 (2006), 1–33.
- Derrida, Jacques (1981). Positions. (Translated by Alan Bass). London: Athlone Press.
- Eagleton, Terry. (1983). Literary Theory: An Introduction. Oxford: Basil Blackwell.
- Eco, Umberto. (1976). A Theory of Semiotics. London: Macmillan.
- Eco, Umberto. (1986) Semiotics and the Philosophy of Language. Bloomington: Indiana University Press.
- Eco, Umberto. (2000) Kant and the Platypus. New York, Harcourt Brace & Company.
- Eco, Umberto. (1976) A Theory of Semiotics. Indiana, Indiana University Press.
- Emmeche, Claus; Kull, Kalevi (eds.) (2011) Towards a Semiotic Biology: Life is the Action of Signs. London: Imperial College Press.
- Foucault, Michel. (1970). The Order of Things: An Archaeology of the Human Sciences. London: Tavistock.
- Greimas, Algirdas. (1987). On Meaning: Selected Writings in Semiotic Theory. (Translated by Paul J Perron & Frank H Collins). London: Frances Pinter.
- Herlihy, David. 1988–present. „2nd year class of semiotics“. CIT.
- Hjelmslev, Louis (1961). Prolegomena to a Theory of Language. (Translated by Francis J. Whitfield). Madison: University of Wisconsin Press.
- Hodge, Robert & Kress, Gunther. (1988). Social Semiotics. Ithaca: Cornell UP.
- Lacan, Jacques. (1977) Écrits: A Selection. (Translated by Alan Sheridan). New York: Norton.
- Lidov, David (1999) Elements of Semiotics. New York: St. Martin’s Press.
- Liszka, J. J. (1996) A General Introduction to the Semeiotic of C.S. Peirce. Indiana University Press.
- Locke, John, The Works of John Locke, A New Edition, Corrected, In Ten Volumes, Vol. III, T. Tegg, (London), 1823. (facsimile reprint by Scientia, (Aalen), 1963.)
- Lotman, Yuri M. (1990). Universe of the Mind: A Semiotic Theory of Culture. (Translated by Ann Shukman). London: I.B. Tauris.
- Morris, Charles W. (1971). Writings on the general theory of signs. The Hague: Mouton.
- Menchik, D., and X. Tian. (2008) "Putting Social Context into Text: The Semiotics of Email Interaction. " The American Journal of Sociology. 114:2 pp. 332–70.
- Peirce, Charles S. (1934). Collected papers: Volume V. Pragmatism and pragmaticism. Cambridge, MA, USA: Harvard University Press.
- Petrilli, S. (2009). Semiotics as semioethics in the era of global communication. Semiotica, 173(1–4), 343–347, 353–354, 359. doi: 10.1515/SEMI.2009.015
- Ponzio, Augusto & S. Petrilli (2007) Semiotics Today. From Global Semiotics to Semioethics, a Dialogic Response. New York, Ottawa, Toronto: Legas. 84 pp. ISBN 978-1-894508-98-8
- Romeo, Luigi (1977), „The Derivation of 'Semiotics' through the History of the Discipline“, Semiosis, v. 6 pp. 37–50.
- Sebeok, T.A. (1976), Contributions to the Doctrine of Signs, Indiana University Press, Bloomington, IN.
- Sebeok, Thomas A. (Editor) (1977). A Perfusion of Signs. Bloomington, IN: Indiana University Press.
- Signs and Meaning: 5 Questions, edited by Peer Bundgaard and Frederik Stjernfelt, 2009 (Automatic Press / VIP). (Includes interviews with 29 leading semioticians of the world.)
- Short, T.L. (2007), Peirce’s Theory of Signs, Cambridge University Press.
- Stubbe, Henry (Henry Stubbes), The Plus Ultra reduced to a Non Plus: Or, A Specimen of some Animadversions upon the Plus Ultra of Mr. Glanvill, wherein sundry Errors of some Virtuosi are discovered, the Credit of the Aristotelians in part Re-advanced; and Enquiries made…., (London), 1670.
- Uexküll, Thure von (1982). Semiotics and medicine. Semiotica 38-3/4:205-215
- Williamson, Judith. (1978). Decoding Advertisements: Ideology and Meaning in Advertising. London: Boyars.
- Zlatev, Jordan. (2009). „The Semiotic Hierarchy: Life, Consciousness, Signs and Language, Cognitive Semiotics“. Sweden: Scania.