Kanopa (indas)

Pilnas Sen. Egipto kanopų rinkinys, iš kairės saugotojai: Duamatefas (šakalo galva), Hapis (babuino galva), Kebensenufas (vanago galva), Imsetis (žmogaus galva)

Kanopa − Senovės Egipto indas, kuriame saugomi balzamuoti mirusiojo vidaus organai arba taip vadinamas senovės etruskų indas, kuriame laikomi mirusiojo kūno pelenai.

Žodis yra graikiškos kilmės. Jie taip vadino egiptiečių laidojimo indus dėl panašumo į graikų mitologiniam herojui Kanopui atnašaujamas aukas arba, kita versija, pagal Egipto miesto Kanobo (gr. Kanōpos) pavadinimą. Šiame mieste mirusiųjų pasaulio dievas Ozyris buvo garbinamas kanopinio indo pavidale. Šie indai buvo gaminami iš medžio, molio, fajanso, kompozitinės medžiagos kartonažo (lino audinio arba papiruso skiautės, sulipdytos gipso mišiniu) ir akmens. Istorijos eigoje daug kartų keitėsi jų forma. Egipto viduriniosios karalystės (apie 2040−1640 m. pr. m. e.) laikotarpiu tai buvo žemo profilio indai užsandarinti plokščiu antspaudu ar dangteliu. Naujosios karalystės (apie 1550−1070 m. pr. m. e.) laikotarpiu indų dančių figūrėlėmis vaizduoti dievo Horo sūnūs, kaip inde esančių organų saugotojai. Pavyzdžiui, Horo sūnus Imsetis specifiškai buvo kepenų saugotoju, Hapis − plaučių, Duamatefas − skrandžio, Kebensenufas − žarnų. Kanopos buvo nešamos ir naudojamos ritualiniais tikslais mirusiojo laidotuvių metu. Kape jos būdavo suudedamos į atskirą skrynią atskirai nuo palaidotojo mumijos. Kanopinė skrynia dekoruojama įvairių saugojančių dievybių vaizdais. Nuo 21-os Egipto karalių dinastijos (vėliau 1070 m. pr m. e.) mumijos pradėtos laidoti su į kūną grąžintais balzamuotais vidaus organais ir kanopų naudojimas sumažėjo − kapuose rasta netikrų kanopų, be viduas organo. Tikriausiai jų naudojimas vis dar išlaikė ritualinę prasmę.

Etruskų kanopos buvo urbos pavidalo indai su dviem rankenomis ir žmogaus galvos pavidalo dangčiu.

Šaltiniai

• Margaret Bunson. Encyclopedia of Ancient Egypt. Infobase Publishing, 2014, p. 80
• Tarptautinių žodžių žodynas, 1985