Nortumbrija: Skirtumas tarp puslapio versijų

	Norþhymbra rīce ; Nortumbrijos karalystė
	buvusi karalystė
	Vėliava
	Location of Nortumbrija
Sostinė	Bamburgas
Valdymo forma	monarchija
	karalius
654–670	Osvis
mirė 954	Erikas Haraldsonas
Era	ankstyvieji viduramžiai
- Bernicijos ir Deiros sujungimas	653 m., 653
- Užėmė Veseksas	954 m.

Naršyti istoriją interaktyviai

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

VizualusVikitekstas

Inline

19:01, 9 gruodžio 2016 versija

Nortumbrija buvo viduramžių anglų karalystė Šiaurės Anglijoje ir Pietryčių Škotijoje, suvienijus Anglijos karalystę tapusi grafyste. Pavadinimas kilęs nuo piečiausios karalystės ribos – Hamberio estuarijos.

Nortumbriją įkūrė Etelfritas VII a. suvienijęs Berniciją ir Deirą.

Istorija

Bernicijos karalius Etelfritas užkariavo Deirą 604 m. Jį nugalėjo ir užmušė Rytų Anglijos karalius Redvaldas prie Idlo upės 616 m., vėliau į Nortumbrijos sostą pasodinęs Edviną, Dewiros karaliaus Elos sūnų. Edvinas, priėmęs krikštą 627 m., greitai tapo vienu galingiausių Anglijos karaliumi. Jis buvo vadinamas Bretvalda, užkariavo Meno salą ir Gvinedo karalystę Velse. 633 m. jį nugalėjo Hatfyld Čeiso mūšyje ištremtas Gvinedo karalius Kadvaloną (Cadwallon ap Cadfan) ir Mersijos karalius Penda.

Po Edvino mirties Berniciją valdė Etelfrito sūnus Eanfritas, o Deirą Edvino pusbrolis Osrikas. Kitais metais juos nužudė Kadvalonas, kuris tęsė invaziją į Nortumbriją. Eanfrito brolis Osvaldas, padedamas Dal Riatos karaliaus Domnal Breko, nužudė Kadvaloną Hevenfyldo mūšyje 634 m. Po to Osvaldas išplėtė savo karalystę į šiaurę ir vakarus, kur buvo kambriškai kalbančios Regedo ir Stratklaido karalystės. Jis sugrąžino krikščionybę į Nortumbriją, kai paskyrė airių vienuolį Šv. Aidaną iš Jonos salos krikštyti gyventojus. Karalystėje paplito keltiška krikščionybė, Lindisfarne buvo įkurtas vienuolynas.

642 m. Mersijos karalius Penda nugalėjo ir užmušė Osvaldą Maserfyldo mūšyje 655 m. jis pradėjo masišką Nortumbrijos invaziją, padedamas Deiros vicekaraliaus Etelvaldo, bet Pendą sutriuškino mažesnės Osvaldo įpėdinio Osvio pajėgos Vinvaedo mūšyje. Penda mūšyje žuvo, o Osvis užvaldė Nortumbriją ir Mersiją.

664 m. įvyko Vitbio susirinkimas dėl Vėlykų šventimo laiko. Nesutarimas iškilo tarp keltiškos bažnyčios, įtakingos Nortumbrijoje, ir Romos katalikų, kuriems priklausė Pietų Anglija ir Vakarų Europa. Nortumbrija perėjo į Romos katalikų pusę ir vyskupas Kolmanas išvyko į Joną. Vyskupystės centras buvo perkeltas iš Lindisfarnės į Jorką. Tai rodė didėjančią santykių su Pietų Anglija svarbą.

Nortumbrija prarado Mersiją apie 650 m. po sėkmingo Pendos sūnaus Vulfherės sukilimo, bet išliko stipria karalyste iki pralaimėjimo piktams Dun Nechtaino mūšyje 685 m. Osvio sūnus Ekgfritas, Nortumbrijos karalius, žuvo, karalystės galia šiaurėje smuko. Aldfrito, netikro Ekgfrito brolio, taikus valdymas sumažino žalą ir nuolatinis nestabilumas vyravo Nortumbrijoje po Aldfrito mirties 704 m.

867 m. danai broliai Halfdanas Ragnarsonas ir Ivaras Bekaulis užėmė Nortumbriją ir į sostą pasodino savo marionetę Ekgberhtą. Nepaisant krašto nuniokojimo, danų valdžioje klestėjo prekyba, ypač Jorke. Nortumbriją valdė įvairūs anglų ir vikingų karaliai, kol po Eriko Haraldsono mirties ją prijungė Anglijos karalius Edredas

@@ Eilutė 55: / Eilutė 55: @@
 == Istorija ==
-Bernicijos karalius Etelfritas užkariavo Deirą [[604]] m. Jį nugalėjo ir užmušė Rytų Anglijos karalius [[Redvaldas]] prie Idlo upės [[616]] m., vėliau į Nortumbrijos sostą pasodinęs Edviną, Dewiros karaliaus Elos sūnų. Edvinas, priėmęs krikštą [[627]] m., greitai tapo vienu galingiausių Anglijos karaliumi. Jis buvo vadinamas Bretvalda, užkariavo [[Meno Sala|Meno salą]] ir [[Gvinedo karalystė|Gvinedo karalystę]] Velse. [[633]] m. jį nugalėjo Hatfyld Čeiso mūšyje ištremtas Gvinedo karalius Kadvaloną (''Cadwallon ap Cadfan'') ir Merkijos karalius [[Penda]].
+Bernicijos karalius Etelfritas užkariavo Deirą [[604]] m. Jį nugalėjo ir užmušė Rytų Anglijos karalius [[Redvaldas]] prie Idlo upės [[616]] m., vėliau į Nortumbrijos sostą pasodinęs Edviną, Dewiros karaliaus Elos sūnų. Edvinas, priėmęs krikštą [[627]] m., greitai tapo vienu galingiausių Anglijos karaliumi. Jis buvo vadinamas Bretvalda, užkariavo [[Meno Sala|Meno salą]] ir [[Gvinedo karalystė|Gvinedo karalystę]] Velse. [[633]] m. jį nugalėjo Hatfyld Čeiso mūšyje ištremtas Gvinedo karalius Kadvaloną (''Cadwallon ap Cadfan'') ir Mersijos karalius [[Penda]].
 Po Edvino mirties Berniciją valdė Etelfrito sūnus [[Eanfritas]], o Deirą Edvino pusbrolis [[Osrikas]]. Kitais metais juos nužudė Kadvalonas, kuris tęsė invaziją į Nortumbriją. Eanfrito brolis Osvaldas, padedamas Dal Riatos karaliaus Domnal Breko, nužudė Kadvaloną Hevenfyldo mūšyje [[634]] m. Po to Osvaldas išplėtė savo karalystę į šiaurę ir vakarus, kur buvo [[Kambrų kalba|kambriškai]] kalbančios [[Regedas|Regedo]] ir [[Stratklaidas|Stratklaido]] karalystės. Jis sugrąžino krikščionybę į Nortumbriją, kai paskyrė airių vienuolį Šv. Aidaną iš Jonos salos krikštyti gyventojus. Karalystėje paplito keltiška krikščionybė, Lindisfarne buvo įkurtas vienuolynas.
-[[642]] m. Merkijos karalius Penda nugalėjo ir užmušė Osvaldą Maserfyldo mūšyje [[655]] m. jis pradėjo masišką Nortumbrijos invaziją, padedamas Deiros vicekaraliaus Etelvaldo, bet Pendą sutriuškino mažesnės Osvaldo įpėdinio Osvio pajėgos Vinvaedo mūšyje. Penda mūšyje žuvo, o Osvis užvaldė Nortumbriją ir Merkiją.
+[[642]] m. Mersijos karalius Penda nugalėjo ir užmušė Osvaldą Maserfyldo mūšyje [[655]] m. jis pradėjo masišką Nortumbrijos invaziją, padedamas Deiros vicekaraliaus Etelvaldo, bet Pendą sutriuškino mažesnės Osvaldo įpėdinio Osvio pajėgos Vinvaedo mūšyje. Penda mūšyje žuvo, o Osvis užvaldė Nortumbriją ir [[Mersija|Mersiją]].
 [[664]] m. įvyko Vitbio susirinkimas dėl Vėlykų šventimo laiko. Nesutarimas iškilo tarp keltiškos bažnyčios, įtakingos Nortumbrijoje, ir Romos katalikų, kuriems priklausė Pietų Anglija ir Vakarų Europa. Nortumbrija perėjo į Romos katalikų pusę ir vyskupas Kolmanas išvyko į Joną. Vyskupystės centras buvo perkeltas iš  Lindisfarnės į Jorką. Tai rodė didėjančią santykių su Pietų Anglija svarbą.
-Nortumbrija prarado Merkiją apie 650 m. po sėkmingo Pendos sūnaus Vulfherės sukilimo, bet išliko stipria karalyste iki pralaimėjimo [[Piktai|piktams]] Dun Nechtaino mūšyje [[685]] m. Osvio sūnus [[Ekgfritas]], Nortumbrijos karalius, žuvo, karalystės galia šiaurėje smuko. Aldfrito, netikro Ekgfrito brolio, taikus valdymas sumažino žalą ir nuolatinis nestabilumas vyravo Nortumbrijoje po Aldfrito mirties [[704]] m.
+Nortumbrija prarado Mersiją apie 650 m. po sėkmingo Pendos sūnaus Vulfherės sukilimo, bet išliko stipria karalyste iki pralaimėjimo [[Piktai|piktams]] Dun Nechtaino mūšyje [[685]] m. Osvio sūnus [[Ekgfritas]], Nortumbrijos karalius, žuvo, karalystės galia šiaurėje smuko. Aldfrito, netikro Ekgfrito brolio, taikus valdymas sumažino žalą ir nuolatinis nestabilumas vyravo Nortumbrijoje po Aldfrito mirties [[704]] m.
 [[867]] m. danai broliai Halfdanas Ragnarsonas ir Ivaras Bekaulis užėmė Nortumbriją ir į sostą pasodino savo marionetę Ekgberhtą. Nepaisant krašto nuniokojimo, danų valdžioje klestėjo prekyba, ypač Jorke. Nortumbriją valdė įvairūs anglų ir vikingų karaliai, kol po Eriko Haraldsono mirties ją prijungė Anglijos karalius [[Edredas]]