Brutalizmas

Vilniaus sporto rūmai

Brutalizmas – architektūros stilius, klestėjęs XX a. 6-ame — 8-ame dešimtmečiuose. Brutalizmo ištakos – XX a. pradžioje pradėjęs formuotis modernizmas. Stiliaus pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos béton brut —'neapdorotas betonas'. Šiais žodžiais Le Corbusier apibūdino pastatų išorinio paviršiaus apdailos technologiją, kurią jis taikė daugumai savo paskutinio laikotarpio statinių. Pagal šį apibūdinimą britų architektūros kritikas R. Banhamas pasiūlė terminą brutalizmas (pradžioje – naujasis brutalizmas), kad įvardytų naująjį architektūros stilių.

Brutalizmas buvo populiarus administraciniuose ir viešosios paskirties pastatuose, ypač daug pavyzdžių turima Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, JAV, Italijoje, Kanadoje, Brazilijoje, Filipinuose, Izraelyje ir Australijoje. Pastatai pasižymi stambiomis formomis, masyvumu (net jei nėra dideli), primena karinius įtvirtinimus, vyrauja atviros betono konstrukcijos, „mūrinio brutalizmo” atveju derinamos nedidelės plytos ir betonas. Viena iš mėgstamų brutalizmo konstrukcijų – apversta ir ant atramų pakelta laiptuota piramidė. Brutalistiniu stiliumi dažnai būdavo statomos švietimo įstaigos (ypač aukštosios mokyklos), administraciniai, aukštuminės architektūros pastatai, prekybos centrai. Vienas ryškesnių brutalizmo pavyzdžių Lietuvoje — Vilniaus sporto rūmai. Brutalizmo pastatų tvirtumas, patogumas ir paprasta priežiūra gali būti vertinami kaip jaunesniosios kartos atsakas į kai kurių XX a. 4-o ir 5-o dešimtmečių architektų lengvabūdišką, optimistišką ir nerūpestingą nuotaiką. Banhamas yra įvertinęs brutalizmą ne tiek kaip stilių, o labiau kaip architektų moralinio rimtumo išraišką. Žodis „brutalizmas” ne visada vartojamas kaip vienareikšmis architektūros terminas, patys architektai dažnai iš viso jo vengia. Visai neseniai kasdienėje kalboje brutalistiniais pradėti vadinti dideli ir nepopuliarūs XX a. pabaigos pastatai – čia brutalistinis pasakoma kaip epitetų atgrasus, grubus, brutalus sinonimas.