Ankstyvosios krikščionybės menas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

21:51, 28 spalio 2016 versija

Ankstyvosios krikščionybės menas − krikščioniškasis menas, sukurtas II a. pb−VI a. pr. Romos imperijos vakarinėje dalyje ir Italijoje. Tuo metu krikščioniškoji dailė ir architektūra menkai skyrėsi rytinėse ir vakarinėse Romos imperijos dalyse, tačiau rytinių dalių menas paprastai priskiriamas Bizantijos menui.

Apžvalga

Krikščionybė pradėjo plisti Romos imperijoje I amžiuje. Pagrindinės krikščionių bendruomenės tuo metu buvo Šiaurės Afrikos miestuose ir Artimuosiuose Rytuose − Aleksandrijoje ir Antiochijoje. Tačiau iš ankstyvųjų amžių neišliko nei tapybos, nei skulptūros kūrinių. Ankstyviausi krikščioniškojo meno pavyzdžiai išliko Romos katakombose ir datuojami anksčiausiai sukurtais šiek tiek iki 200 metų.

Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, tikintieji persekiojami. Jie slaptai rinkdavosi požeminiuose kapinynuose − katakombose. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose iškaltose ir sutvirtintose nišose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Piemuo tarp avių, ant pečių nešantis ėriuką, simbolizavo Jėsų Kristų. Bendrai, ankstyvieji krikščionys stengėsi tikėjimo mintis perteikti vaizdine simbolika, o ne konkrečiu turiniu. Iki krikščionybės patvirtinimo valstybine Romos religija buvo vengiama vaizduoti tiesiogiai Kristaus kančios ir nukryžiavimo scenas. Vienas būdingiausių katakombų dekoravimo pavyzdžių išliko Santi Marcellino e Pietro katakombose Romoje. Šie kūriniai nepasižymi atlikimo kruopštumu ir tikriausia būdavo kuriami kurios nors šventės, susirinkimų proga. Tapyba katakombose gyvavo iki IV a. Ankstyvuosiuose krikščionių sienų piešiniuose stebimas antikinių klasikinių tapybos formų perėmimas, o simbolikoje − krikščionybės ryšių su judaizmu nagrinėjimo atspindys.

Skulptūra ankstyvojoje krikščionybėje buvo antraeilės svarbos menas. Krikščionys neperėmė laisvai stovinčios, natūralaus žmogaus dydžio antikinės skulptūros tradicijos, nes krikščioniškoje tradicijoje laikytasi iš judėjų perimto įstatymo niekaip nemėginti atvaizduoti Dievo. Krikščioniškosios skulptūros pavyzdžiai pasirodė nuo III a. vidurio ant reikšmingesnių bendruomenės narių sarkofagų. Jų reljefai atkartojo katakombų tapybos temas ir sekė iš romėnų reljefinės skulptūros. Vienas iš šio meno pavyzdžių yra sarkofagas iš Romos Santa Maria Antiqua bažnyčios. Ankstyvieji krikščionys neturėjo savų maldų namų ir tikriausiai daugiausiai rinkdavosi privačiuose namuose, kurių maldos patalpos buvo dekoruotos krikščioniškomis temomis kaip Dura-Europose Sirijoje atrastoje buveinėje.

Konstantino I (valdė 324–337 m.) valdymo metu krikščionybė buvo pripažinta valstybine religija. Per trumpą laiką buvo pastatyta daug krikščionių bažnyčių Romoje bei Konstantinopolyje ir kituose svarbiuose imperijos miestuose. Bažnyčios modeliu tapo bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikščionybės bazilikos − tai pailgi pastatai, visada besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis − navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje − langai. Ši viršutinė, saupės apšviečiama dalis - svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir šoninių navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava, statmena kitoms − transeptas. Jos išorinėje pusėje buvo išsikišusi pusapvalė niša altoriui − apsidė. Lubos plokščios arba jų visai nebuvo. Reikšmingiausiu krikščionių statiniu buvo senoji Šv. Petro bazilika (pastatyta 319−329 m., perstatyta XVI−XVII a.) Vatikano kalvoje Romoje, kuri žinoma iš piešinių. Ji buvo pastatyta virš Šv. Petro kapo, jos apsidė, neįprastai, buvo vakarų pusėje.

Santi Marcellino e Pietro katakombos sienų tapybos fragmentas, vaizduojantis pranašo Jonos išmetimą į jūrą
Priscilos katakombos sienų tapybos fragmentas, vaizduojantis piemenį su avinėliu ant pečių
Santa Costanza bažnyčia, IV a.
Junijaus Baso sarkofagas, IV a.

Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose - kolonomis apsuptas kiemas, navų − dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statytos varpinės. Krikščionys taip pat perėmė ir romėnų centrinio plano, apvalių ar daugiakampio sienų pastatų statybų tradiciją (pvz., Santa Costanza bažnyčia). Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos − iš daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos − Biblijos.

Šaltiniai

@@ Eilutė 2: / Eilutė 2: @@
 == Apžvalga ==
-[[Krikščionybė]] pradėjo plisti Romos imperijoje I amžiuje. Pagrindinės krikščionių bendruomenės tuo metu buvo Šiaurės Afrikos miestuose ir Artimuosiuose Rytuose − [[Aleksandrija|Aleksasndrijoje]] ir [[Antiochija|Antiochijoje]]. Tačiau iš ankstyvųjų amžių neišliko nei tapybos, nei skulptūros kūrinių. Ankstyviausi krikščioniškojo meno pavyzdžiai išliko [[Roma|Romos]] [[katakombos|katakombose]] ir datuojami anksčiausiai sukurtais šiek tiek iki 200 metų.
+[[Krikščionybė]] pradėjo plisti Romos imperijoje I amžiuje. Pagrindinės krikščionių bendruomenės tuo metu buvo Šiaurės Afrikos miestuose ir Artimuosiuose Rytuose − [[Aleksandrija|Aleksandrijoje]] ir [[Antiochija|Antiochijoje]]. Tačiau iš ankstyvųjų amžių neišliko nei tapybos, nei skulptūros kūrinių. Ankstyviausi krikščioniškojo meno pavyzdžiai išliko [[Roma|Romos]] [[katakombos|katakombose]] ir datuojami anksčiausiai sukurtais šiek tiek iki 200 metų.
 [[Vaizdas:Wilpert 060.jpg|thumb|right|220px| ''Santi Marcellino e Pietro'' katakombos sienų piešiniai]]
-Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, tikintieji persekiojami. Jie slaptai rinkdavosi požeminiuose kapinynuose − katakombose. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose iškaltose ir sutvirtintose nišose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Piemuo tarp avių, ant pečių nešantis ėriuką, simbolizavo [[Jėzus Kristus|Jėsų Kristų]]. Bendrai, ankstyvieji krikščionys stengėsi tikėjimo mintis peteikti vaizdine simbolika, o ne konkrečiu turiniu. Iki krikščionybės patvirtinimo valstybine Romos [[religija]] buvo vengiama vaizduoti tiesiogiai Kristaus kančios ir nukryžiavimo scenas. Vienas būdingiausių katakombų dekoravimo pavyzdžių išliko ''Santi Marcellino e Pietro'' katakombose Romoje. Šie kūriniai nepasižymi atlikimo kruopštumu ir tikriausia būdavo kuriami kurios nors šventės, susirinkimų proga. Tapyba katakombuose gyvavo iki IV a. Anstyvuosiusoe krikščionių sienų piešiniuose stebimas antikinių klasikinių tapybos formų perėmimas, o simbolikoje − krikščionybės ryšių su [[judaizmas|judaizmu]] nagrinėjimo atspindis.
+Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, tikintieji persekiojami. Jie slaptai rinkdavosi požeminiuose kapinynuose − katakombose. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose iškaltose ir sutvirtintose nišose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Piemuo tarp avių, ant pečių nešantis ėriuką, simbolizavo [[Jėzus Kristus|Jėsų Kristų]]. Bendrai, ankstyvieji krikščionys stengėsi tikėjimo mintis perteikti vaizdine simbolika, o ne konkrečiu turiniu. Iki krikščionybės patvirtinimo valstybine Romos [[religija]] buvo vengiama vaizduoti tiesiogiai Kristaus kančios ir nukryžiavimo scenas. Vienas būdingiausių katakombų dekoravimo pavyzdžių išliko ''Santi Marcellino e Pietro'' katakombose Romoje. Šie kūriniai nepasižymi atlikimo kruopštumu ir tikriausia būdavo kuriami kurios nors šventės, susirinkimų proga. Tapyba katakombose gyvavo iki IV a. Ankstyvuosiuose krikščionių sienų piešiniuose stebimas antikinių klasikinių tapybos formų perėmimas, o simbolikoje − krikščionybės ryšių su [[judaizmas|judaizmu]] nagrinėjimo atspindys.
-[[Skulptūra]] ankstyvojoje krikščionybėje buvo antraeilės svarbos menas. Kadangi krikščionys garbino nematerialų dievą, o ne stabus, jie neperėmė laisvai stovinčios, natūralaus žmogaus dydžio antikinės skulptūros tradicijos, nes objekto didumas galėjo kelti asociacijų su pagonių stabais. Krikščioniškosios skulptūros pavyzdžiai pasirodė nuo III a. vidurio ant reikšmingesnių bendruomenės narių [[sarkofagas|sarkofagų]]. Jų reljefai atkartojo katakombų tapybos temas ir sekė iš romėnų reljefinės skulptūros. Vienas iš šio meno pavyzdžių yra [[sarkofagas]] iš Romos ''Santa Maria Antiqua'' bažnyčios. Ankstyvieji krikščionys neturėjo savų maldų namų ir tikriausiai daugiausiai rinkdavosi privačiuose namuose, kurių maldos patalpos buvo dekoruotos krikščioniškomis temomis kaip [[Dura-Europas|Dura-Europose]] Sirijoje atrastoje buveinėje.
+[[Skulptūra]] ankstyvojoje krikščionybėje buvo antraeilės svarbos menas. Krikščionys neperėmė laisvai stovinčios, natūralaus žmogaus dydžio antikinės skulptūros tradicijos, nes krikščioniškoje tradicijoje laikytasi iš judėjų perimto įstatymo niekaip nemėginti atvaizduoti Dievo. Krikščioniškosios skulptūros pavyzdžiai pasirodė nuo III a. vidurio ant reikšmingesnių bendruomenės narių [[sarkofagas|sarkofagų]]. Jų reljefai atkartojo katakombų tapybos temas ir sekė iš romėnų reljefinės skulptūros. Vienas iš šio meno pavyzdžių yra [[sarkofagas]] iš Romos ''Santa Maria Antiqua'' bažnyčios. Ankstyvieji krikščionys neturėjo savų maldų namų ir tikriausiai daugiausiai rinkdavosi privačiuose namuose, kurių maldos patalpos buvo dekoruotos krikščioniškomis temomis kaip [[Dura-Europas|Dura-Europose]] Sirijoje atrastoje buveinėje.
 [[Konstantinas I|Konstantino I]] (valdė 324–337 m.) valdymo metu krikščionybė buvo pripažinta valstybine religija. Per trumpą laiką buvo pastatyta daug krikščionių bažnyčių Romoje bei Konstantinopolyje ir kituose svarbiuose imperijos miestuose. Bažnyčios modeliu tapo bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikščionybės bazilikos − tai pailgi pastatai, visada besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis − navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje − langai. Ši viršutinė, saupės apšviečiama dalis - svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir šoninių navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava, statmena kitoms − [[transeptas]]. Jos išorinėje pusėje buvo išsikišusi pusapvalė niša altoriui − [[apsidė]]. Lubos plokščios arba jų visai nebuvo. Reikšmingiausiu krikščionių statiniu buvo senoji Šv. Petro bazilika (pastatyta 319−329 m., perstatyta XVI−XVII a.) Vatikano kalvoje Romoje, kuri žinoma iš piešinių. Ji buvo pastatyta virš Šv. Petro kapo, jos apsidė, neįprastai, buvo vakarų pusėje.
@@ Eilutė 15: / Eilutė 15: @@
 Tesoro di san pietro, sarcofago di giunio basso.JPG| Junijaus Baso sarkofagas, IV a.
 </gallery>
 Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose - kolonomis apsuptas kiemas, navų − dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statytos varpinės. Krikščionys taip pat perėmė ir romėnų centrinio plano, apvalių ar daugiakampio sienų pastatų statybų tradiciją (pvz., ''Santa Costanza'' bažnyčia). Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos − iš daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos − Biblijos.
 == Šaltiniai ==