Astravas (Gardinas): Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 2: | Eilutė 2: | ||
|pavadinimas = Astravas |
|pavadinimas = Astravas |
||
|origpavadin = {{be|Астравец}}, {{ru|Oстрoвец}} |
|origpavadin = {{be|Астравец}}, {{ru|Oстрoвец}} |
||
|paveikslėlis = |
|paveikslėlis =Астравец. Касцёл Св. Касмы і Даміяна (02).jpg |
||
|paveikslėlio tekstas = Bažnyčia |
|paveikslėlio tekstas = Bažnyčia |
||
|herbas = BIA Ostrowiec COA.jpg |
|herbas = BIA Ostrowiec COA.jpg |
13:17, 12 rugpjūčio 2016 versija
Astravas blrs. Астравец, rus. Oстрoвец | |
---|---|
Bažnyčia | |
Laiko juosta: (UTC+3) | |
Valstybė | Baltarusija |
Sritis | Gardino sritis |
Rajonas | Astravo rajonas |
Gyventojų | 8 600 |
Vikiteka | Astravas |
Kirčiavimas | Ãstravas |
Astravas (blrs. Астравец, rus. Oстрoвец) – miestas šiaurės vakarų Baltarusijoje prie Lošos upės, apie 20 km į šiaurę nuo Ašmenos, 55 km į rytus nuo Vilniaus, Astravo rajonas, Gardino sritis, Baltarusija; Astravo rajono centras. 8600 gyventojų. (2000 m.).
Ekonomika
Išvystyta medienos, maisto pramonė. Miestelio apylinkėse iki 2018 m. iškils pirmoji šalyje branduolinė jėgainė. [1]
Istorija
Astravo gyvenvietė ir dvaras vardą gavo nuo salos (rus. ostrov), kurią juosė 3 sutekantys upeliai. 1468 m. Jurgis Goštautas Astravo dvare pastatydino pirmąją katalikų bažnyčią. 1474 m. Kijevo vaivada Martynas Goštautas čia įsteigė dominikonų vienuolyną. 1537 m. Astravas atiteko Naugarduko vietininkui Stanislovui Goštautui, apie 200 metų priklausė Korsakams.
Valdant Rusijos imperijai ir Lenkijai miestelis priklausė Vilniaus apskrities Varnionių valsčiui. 1939 m. užimtas sovietų, priskirtas Baltarusijos SSR. 1942–1944 m. per nacių okupaciją priskirtas Lietuvos generalinei srities Svierių apskričiai. Po Antrojo pasaulinio karo tapo rajono centru, gavo miesto tipo gyvenvietės teises.
Lietuviai
Astravo apylinkės nuo seno buvo gyvenamos lietuvių. Jos įėjo į ištisinį lietuvių kalbos arealą, gyvenviečių pavadinimai lietuviški. XIX a. viduryje Astravas atsidūrė lietuvių ir baltarusių (gudų) kalbų paribyje: Astravo parapijos pietinė dalis jau buvo gerokai subaltarusėjusi, o šiaurinė dalis tebebuvo lietuviška. Tada lietuviškai kalbėjo apie 60% parapijos žmonių. XIX a. antroje pusėje pradėjo baltarusėti ir parapijos šiaurinė dalis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviškai kalbėjo parapijos šiaurės rytuose (Gervėčių pusėje). Po Antrojo pasaulinio karo ir čia lietuviškai mokėjo tik vyresnioji karta. [2]
Šaltiniai
- ↑ Delfi. Baltarusijos atominė elektrinė bus statoma 55 km nuo Vilniaus
- ↑ Petras Gaučas. Astravas (Baltarusija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 100 psl.
|