Vietininkas

Vietininkas (lot. locativus) – linksnis, nurodantis vietą (locus). Atsako į klausimus „kur?“, „kame?“.

Vietininko linksnis buvo indoeuropiečių prokalbėje, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų (baltų-slavų, sanskrite, lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų (senovės graikų, senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais. Dabartinis lietuvių bendrinės kalbos vietininkas yra inesyvas. Senasis, iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtas voietininkas vienaskaitoje buvo sudaromas prie kamiengalio jungiant galūnę *-i (*šakā- + *-i > *šakāi 'šakoje'; *lauke- + *-i > *laukei 'lauke'), daugiskaitoje − prie kamiengalio pridedant galūnę *-su (*šakā- + *-su > *šakāsu 'šakose'). Senųjų pirminių vietininkų darybą žr. straipsnyje Baltų prokalbė.

Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip archaizmai kartais vartojami) ir kitų vietą reiškiančių linksnių – tai iliatyvas, aliatyvas ir adesyvas. Šios vietininko atmainos yra archaizmai tik dabartinės kalbos atžvilgiu, nes iš visų lietuvių kalbos linksnių jie yra naujausi, buvo sudaryti vėliau už visus kitus linksnius ir gyvavo trumpiausiai.

Iš neindoeuropiečių kalbų, vietininkas vartojamastiurkų, finougrų, įvairiose indėnų kalbose. Turkų kalboje vietininko priesaga yra -da, tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (oda – odada, ev – evde, kitap – kitapta). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai (iliatyvas, inesyvas, eliatyvas, aliatyvas, adesyvas, abliatyvas, superesyvas ir kt.).

Pvz., estų kalboje:

• iliatyvas – majasse arba majja 'naman'
• inesyvas – majas 'name, namo viduje'
• eliatyvas – majast 'iš namo vidaus'
• aliatyvas – majale 'namop'
• adesyvas – majal 'ant namo, name, namip'
• abliatyvas – majalt 'iš namo'