Pelesa: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
41 pridėtas baitas ,  prieš 4 metus
S
|gyventojumetai = |gyventoju =
|plotas =
|altitudė = 146,8
|pastokodas =
|tinklalapis =
}}
 
'''Pelesa'''  – [[lietuviai|lietuvių]] (daugiausia lietuvių baltarusių [[Dvikalbystė|dvikalbių]]) gyvenamas kaimas vakarų [[Baltarusija|Baltarusijoje]], apie 25  km į šiaurės vakarus nuo [[Lyda|Lydos]], 10  km į pietus nuo [[Rodūnia|Rodūnios]], 13  km į pietryčius nuo [[Lietuva|Lietuvos]] ir Baltarusijos [[valstybės siena|valstybės sienos]] ties [[Dubičiai]]s. Svarbiausias Lydos krašto lietuvių kultūros ir švietimo centras, didžiausia lietuvių [[gyvenvietė]] Baltarusijoje.
 
== Bendrosios žinios ==
Lietuvių etninio arealo ir kartu [[Dzūkija|Dzūkijos etnokultūrinio regiono]] pietiniame pakraštyje esantis Pelesos kaimas įsikūręs truputį atokiau nuo Pelesos (Pravažos) upelio (tiksliau, „Pelesos“ vardu vadinamo [[Ūla|Ūlos aukštupio]]) dešiniojo kranto. Kaimas gatvinio tipo, nutįsęs iš vakarų į rytus; turi per 200 gyventojų, besiverčiančių daugiausia žemės ūkiu (dauguma pelesiškių dirba Balciškių žemės ūkio kooperatyve).
 
Kaime veikia Lietuvos Respublikos išlaikoma Pelesos nevalstybinė lietuvių vidurinė mokykla su bendrabučiu (mokosi ~80 mokinių; dauguma jų atvyksta iš įv. kitų Lydos krašto vietų), Pelesos lietuvių etnografinis ansamblis; nuo 1996  m. Pelesos lietuvių mokykloje veikia etnografijos muziejus.
 
== Istorija ==
[[Vokiečių ordinas|Kryžiuočiams]] nuslopinus [[Didysis prūsų sukilimas|Didįjį prūsų sukilimą]], dab. Pelesos kaime ir jo apylinkėse [[Traidenis|Traidenio]] leidimu apsigyveno kažkiek į [[LDK]] teritoriją pasitraukusių to sukilimo dalyvių su šeimomis (karo pabėgėlių [[prūsai|prūsų]] bei LDK kariuomenės XIII–XIV a. į Lietuvą parsivestų karo belaisvių [[skalviai|skalvių]] lingvistinis substratas lėmė savitos [[lietuvių kalba|lietuvių k.]] Pelesos šnektos susiformavimą; plg., su Pelesos [[parapija]] besiribojančių baltarusiakalbių parapijų gyventojai pelesiškius iki šiol pravardžiuoja ''barciakais'' ({{be|барцякі}}), t. y. „bartais“).
 
Pelesa (ar ''Sena Pelesa'') rašytiniuose šaltiniuose minima nuo [[1553]]  m.; dab. Pelesos kaimas, kurio pradžia siekia bent jau XIII a. II pusę, vietos gyventojų iki pat XX a. vadintas „Barčėkų“ (t. y. 'Bartų') Pelesa“, − taip jį atskiriant nuo artimoje kaimynystėje, Pelesos pakrantėje nežinia kuriais laikais įsikūrusio ''Senos Pelesos'' kaimo. Nuo [[1637]]  m. šaltiniuose minima ir Pelesos [[vaitas|vaitystė]] (Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemių valda), kuri iki XVIII a. pab. (?) kartu su gretima Skalvių ir dar 2 vaitystėmis sudarė vad. Bartų seniūniją.
 
[[1890]]  m. [[lietuviai]] sudarė 82 % Pelesos ir jos artimiausių apylinkių gyventojų (1421 iš 1723).
 
[[1918]]–[[1919]]  m. kone visi karinei tarnybai tinkami Pelesos vyrai išėjo su ginklu rankoje ginti atsikuriančios Lietuvos valstybės<ref>Zinkevičius Z., Rytų Lietuva praeityje ir dabar, V., 1993, p. 261.</ref>; po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] pasaulinio karo apie Pelesą kurį laiką veikė [[Lietuvos partizanai|Lietuvos partizanų]] Kazimieraičio rinktinė (jai priklausė ir kai kurie pelesiškiai).
 
[[1951]]  m. sukurtas Pelesos [[kolūkis]] buvo vienas lietuviškiausių visoje Baltarusijos TSR; [[1975]]-[[1976]]  m. vietos valdžia, siekdama paspartinti pelesiškių slavėjimą, Pelesos kolūkio žemes išdalino gretimiems baltarusiškiems kolūkiams. Maždaug tuo pat metu vieno iš tų kolūkių administracija Pelesos gyventojams ėmė drausti viešai kalbėti lietuviškai (nepaisantiems šio draudimo buvo skiriamos piniginės baudos)<ref>Zinkevičius Z., minėtas veikalas, p. 262.</ref>.
 
[[1970]]  m. Pelesoje buvo 340 gyventojų (įskaitant 35 nelietuvius), 1986  m.  – 253 gyventojai.
 
[[1979]]  m. lietuvių k. Pelesos šnektą tyrinėjo garsus rusų kalbininkas [[Vladimiras Toporovas|V. Toporovas]].
 
== Pelesos katalikų parapija ==
XVI a. I pusėje Pelesos valstybinio dvaro valdytojų Bartų Pelesoje ar Senoje Pelesoje pastatydinta katalikų [[bažnyčia]], kuri netrukus tapo Pelesos [[parapija|parapijos]] (minima tik 1553  m.) centru, sunyko XVI a. II pusėje (tikėtina, kad XVI a. statyta Pelesos katalikų bažnyčia buvo sunaikinta [[kontrreformacija|kontrreformacijos]] laikotarpiu Lietuvoje vykusių katalikų ir protestantų kovų metu).
 
[[1912]]  m. panaikinus lietuviškas pamaldas [[Rodūnia|Rodūnios]] bažnyčioje, Rodūnios parapijai tada priklausę Pelesos lietuviai [[1917]]  m. Pelesoje pasistatydino nedidelę medinę bažnyčią; [[1926]]  m. specialiu Vilniaus arkivyskupo [[Jurgis Matulaitis|Jurgio Matulaičio]] dekretu įsteigta lietuviška Pelesos katalikų parapija. Pamaldos lietuvių k. medinėje Pelesos bažnyčioje laikytos iki 1932  m.; netekę pamaldų gimtąja kalba, 1935  m. Pelesos ir aplinkinių kaimų lietuviai Pelesoje pasistatė naują akmenų mūro bažnyčią. Pastaroji 1952  m. tarybų valdžios buvo uždaryta, o 1962–1963  m. ir išniekinta (nugriautas bokštas, bažnyčios pastatas paverstas kolūkio trąšų sandėliu).
 
[[1989]]  m. [[rugsėjo 23]] d. lietuviškos Pelesos parapijos Šv. Lino bažnyčią atšventino Vilniaus arkivyskupas [[Julijonas Steponavičius]]; dabar į šią bažnyčią dažnai atvyksta pasimelsti ir gretimų parapijų lietuviai.
 
== Pelesos lietuviška mokykla ==
Pirmoji žinoma lietuviška mokykla Pelesoje pradėjo veikti 1913  m.; [[1920]]  m. Lydos kraštą užėmus želigovskininkų kariuomenei, tos mokyklos vietoje ėmė veikti lenkiška mokykla. 1922–1923  m. ir 1926–1932  m. kaime vėl veikė [[Lietuvių švietimo draugija Rytas|„Ryto“ draugijos]] pastangomis atkurta lietuviška mokykla; 1932  m. balandį lenkų okupacinei valdžiai šią mokyklą uždarius<ref>Martinkėnas V., Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais, V., 1989, p. 102.</ref>, Pelesos lenkiškoje mokykloje paliktos tiktai kelios lietuvių k. valandos.
 
[[1939]]  m. rudenį vietos lietuvių iniciatyva kaime įsteigtos lietuviškos septynmetės mokyklos (150 vaikų) veiklą 1943 ar 1944  m. nutraukė [[Armija krajova|Armijos krajovos]] partizanų antilietuviškos akcijos.
 
[[1945]]  m. Pelesoje vietoje čia nuo 1943 (?) m. veikusios lenkiškos mokyklos atidaryta rusiška mokykla; [[1957]]  m. po didelių pelesiškių pastangų gautas leidimas kelioms lietuvių kalbos pamokoms šioje rusiškoje mokykloje.
 
XX a. 6-7 dešimtmetyje į Maskvą bei Minską buvo nuvežtas ne vienas prašymas su šimtais Pelesos ir aplinkinių kaimų lietuvių parašų dėl Pelesos lietuviškos mokyklos bei uždarytos bažnyčios grąžinimo (taip pat dėl Pelesos priskyrimo [[Lietuvos TSR]]), tačiau lietuviška mokykla Pelesoje buvo atkurta tik 1992  m. rudenį, t. y. jau po [[TSRS]] iširimo.
 
== Išnašos ==

Naršymo meniu