Jonas Glebavičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 6: Eilutė 6:
Dalyvavo ATR-Maskvos (1534—1537) kare. Karo veiksmų pradžioje, siuntė iš Polocko duomenis gautus iš šnipų apie įvykius Rusijos valstybėje. 1535 m. vasarą Jonas Hlebavičius kartu su Jurgiu Radvila ir Jurgiu Olelkaičiu, vadovavo vienai iš trijų LDK armijos grupių. Grupė turėjo netoli Polocko palaikyti pagrindinės armijos veiksmus, bet išvengti Sebežo nuostolių negalėjo. 1536 m. vasarį kartu su Lietuvos lauko etmonu Andriumi Nemirovičiumi Jonas Hlebavičius bandė grąžinti Sebežą, bet nesėkmingai. Sebežo apgultis pasisuko Lietuvos pusei sunkiu pralaimėjimu.
Dalyvavo ATR-Maskvos (1534—1537) kare. Karo veiksmų pradžioje, siuntė iš Polocko duomenis gautus iš šnipų apie įvykius Rusijos valstybėje. 1535 m. vasarą Jonas Hlebavičius kartu su Jurgiu Radvila ir Jurgiu Olelkaičiu, vadovavo vienai iš trijų LDK armijos grupių. Grupė turėjo netoli Polocko palaikyti pagrindinės armijos veiksmus, bet išvengti Sebežo nuostolių negalėjo. 1536 m. vasarį kartu su Lietuvos lauko etmonu Andriumi Nemirovičiumi Jonas Hlebavičius bandė grąžinti Sebežą, bet nesėkmingai. Sebežo apgultis pasisuko Lietuvos pusei sunkiu pralaimėjimu.


1536 m. gruodį vadovaudamas pasiuntinybei važiavo į Maskvą, kur atvyko 1537 m. sausio 11 d. Pasiuntinybei nepavyko sudaryti taikos su grąžinimo 1514 m. prarasto Smolensko. Buvo sudarytos paliaubos 5 metams, kur LDK liko Gomelis, o Maskvos valstybei — Sebežas ir Severščina. 1542 m. vėl buvo su pasiuntinybe Maskvoje, paliaubos pratęstos 7 metams. Grįžęs iš Maskvos, gavo Bobruisko ir Borisovo seniūnijas. Tais pačiais 1542 m., po Alberto Goštauto mirties, paskirtas Vilniaus vaivada. Nuo 1546 m.. — Lietuvos didysis kanclers.великий канцлер литовский.
1536 m. gruodį vadovaudamas pasiuntinybei važiavo į Maskvą, kur atvyko 1537 m. sausio 11 d. Pasiuntinybei nepavyko sudaryti taikos su grąžinimo 1514 m. prarasto Smolensko. Buvo sudarytos paliaubos 5 metams, kur LDK liko Gomelis, o Maskvos valstybei — Sebežas ir Severščina. 1542 m. vėl buvo su pasiuntinybe Maskvoje, paliaubos pratęstos 7 metams. Grįžęs iš Maskvos, gavo Bobruisko ir Borisovo seniūnijas. Tais pačiais 1542 m., po Alberto Goštauto mirties, paskirtas Vilniaus vaivada. Nuo 1546 m.. — Lietuvos didysis kanclers.


Palaikė karalienę Boną jos konflikte su Lietuvos magnatais Bresto seime (1544), šita jo pozicija sukėlė pasipiktinimą. 1540-tais iškilo klausimas dėl LDK ir Lenkijos apjungimo ir aplink jį prasidėjo grupuočių kova, Jonas Hlebavičius pozicija keitėsi, iš pradžių jis pasisakė už glaudesnius ryšius LDK su Karūna, vėliau jo požiūris pasikeitė.
Palaikė karalienę Boną jos konflikte su Lietuvos magnatais Bresto seime (1544), šita jo pozicija sukėlė pasipiktinimą. 1540-tais iškilo klausimas dėl LDK ir Lenkijos apjungimo ir aplink jį prasidėjo grupuočių kova, Jonas Hlebavičius pozicija keitėsi, iš pradžių jis pasisakė už glaudesnius ryšius LDK su Karūna, vėliau jo požiūris pasikeitė.
Eilutė 29: Eilutė 29:
[[Kategorija:Lietuvos didieji raštininkai]]
[[Kategorija:Lietuvos didieji raštininkai]]
[[Kategorija:Babruisko seniūnai]]
[[Kategorija:Babruisko seniūnai]]
[[Kategorija:Rodūnės seniūnai]]
[[ru:Глебович, Ян Юрьевич]]
[[ru:Глебович, Ян Юрьевич]]

16:05, 16 birželio 2016 versija

Jonas Hlebavičius (apie 14801549 m. balandžio 23 d.), LDK valstybinis veikėjas. Žiežmarių, Mstislavlio, Bobruisko, Borisovo, Radaškonių seniūnas; Vitebsko vaivada (nuo 1528), Lietuvos didysis raštininkas (nuo 1530), Polocko vaivada (nuo 1532), Vilniaus vaivada (nuo 1542), Lietuvos didysis kancleris (nuo 1546).

Biografija

Kilo iš magnatų Hlebavičių giminės. Smolensko vaivados Jurgio Hlebavičiaus, motina nežinoma sūnus. Nuo 1516 m. — Karaliaus maršalka. Buvo rūmų šalininkas, karalienės Bonos Sforsos patikėtiniu. 1527 metais minimas kaip Mstislavlio ir Radaškonių seniūnas. 1529 metais Jonas Hlebavičius komisarų dėl sienų patikslinimo tarp LDK ir Lenkijos sudėtyje. Nuo 1529 m. — Vitebsko vaivada. Kaip didysis raštininkas minimas nuo 1530 m. Nuo 1532 m. — Polocko vaivada.

Dalyvavo ATR-Maskvos (1534—1537) kare. Karo veiksmų pradžioje, siuntė iš Polocko duomenis gautus iš šnipų apie įvykius Rusijos valstybėje. 1535 m. vasarą Jonas Hlebavičius kartu su Jurgiu Radvila ir Jurgiu Olelkaičiu, vadovavo vienai iš trijų LDK armijos grupių. Grupė turėjo netoli Polocko palaikyti pagrindinės armijos veiksmus, bet išvengti Sebežo nuostolių negalėjo. 1536 m. vasarį kartu su Lietuvos lauko etmonu Andriumi Nemirovičiumi Jonas Hlebavičius bandė grąžinti Sebežą, bet nesėkmingai. Sebežo apgultis pasisuko Lietuvos pusei sunkiu pralaimėjimu.

1536 m. gruodį vadovaudamas pasiuntinybei važiavo į Maskvą, kur atvyko 1537 m. sausio 11 d. Pasiuntinybei nepavyko sudaryti taikos su grąžinimo 1514 m. prarasto Smolensko. Buvo sudarytos paliaubos 5 metams, kur LDK liko Gomelis, o Maskvos valstybei — Sebežas ir Severščina. 1542 m. vėl buvo su pasiuntinybe Maskvoje, paliaubos pratęstos 7 metams. Grįžęs iš Maskvos, gavo Bobruisko ir Borisovo seniūnijas. Tais pačiais 1542 m., po Alberto Goštauto mirties, paskirtas Vilniaus vaivada. Nuo 1546 m.. — Lietuvos didysis kanclers.

Palaikė karalienę Boną jos konflikte su Lietuvos magnatais Bresto seime (1544), šita jo pozicija sukėlė pasipiktinimą. 1540-tais iškilo klausimas dėl LDK ir Lenkijos apjungimo ir aplink jį prasidėjo grupuočių kova, Jonas Hlebavičius pozicija keitėsi, iš pradžių jis pasisakė už glaudesnius ryšius LDK su Karūna, vėliau jo požiūris pasikeitė.

Gyvento nesantaikoje su Radvilomis.

Šeima

Buvo trijose santuokose, pirma su Ana Bartačevičiūte, antra Sofija Petkevičiūte, trečia su Ana Fiodorovna Zaslavska (nuo 1537 m., pagal kitus duomenis nuo 1540 m. vidurio). Už Ana Zaslavska kaip kraitį gavo dalį Zaslavlio ir Iziaslavlio kunigaikštystę. Turėjo 10 vaikų — (1) Jadvygą, (2) Stanislovą, Kristiną, Sofiją, Aną, Elžbietą, (3) Janą, Elžbietą, Barborą ir Dorotą.

Literatūra

  • Заяц Ю. А. Заславль X—XVIII веков (историко-археологический очерк). — Мн.: Наука и техника, 1987;
  • Спиридонов М. Ф. Заславль в XVI в. — Мн., 1998.