Analai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Kad nekiltų redagavimo karų ar kitokių konfliktų, uždedu šią žymę iki tol, kol tarp naudotojų bus išspręsta problema, ar kelti šį straipsnį į balsavimus, dar pasitarsiu su administratoriais bei aktyviais dalyviais. |
Atšauktas naudotojo Derbetasas (Aptarimas) darytas keitimas 5039862 |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
{{Kiti|Analai (Tacitas)|}} |
{{Kiti|Analai (Tacitas)|}} |
||
[[Vaizdas:Tacitus, Annals, Florence, Plut. 68,2.jpg|miniatiūra|200px|right|Iš Tacito „Analų“]] |
[[Vaizdas:Tacitus, Annals, Florence, Plut. 68,2.jpg|miniatiūra|200px|right|Iš Tacito „Analų“]] |
||
[[Vaizdas:Lietuvos vardas. The first name of Lithuania in writing 1009.jpg|miniatiūra|200px|right|[[Kvedlinburgo analai|Kvedlinburgo analų]] fragmentas su Lietuvos vardo paminėjimu]] |
|||
'''Analai''' ({{la|annalea}} nuo ''annus'', 'metai') – metiniai miesto, regiono ar šalies svarbių įvykių aprašymai, išdėstyti [[chronologija|chronologine]] tvarka. Taip gali būti pavadinami ir bet kurie kiti istoriniai įrašai.<ref>[https://archive.org/stream/ANewEnglishDictionaryOnHistoricalPrinciples.10VolumesWithSupplement/01.NEDHP.AB.Oxford.Murray.1888.#page/n361/mode/2up "annals, n.", Oxford English Dictionary, Vol. I, Oxford: Oxford University Press, 1888 [First added 1884], p. 338]</ref> Vienas žinomiausių kūrinių tokiu pavadinimu priklauso senovės romėnų istorikui [[Tacitas|Tacitui]] (žr. Tacito „[[Analai (Tacitas)|Analus]]“). [[Lietuva|Lietuvos]] istorijai reikšmingi [[Kvedlinburgo analai]], nes juose buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. |
'''Analai''' ({{la|annalea}} nuo ''annus'', 'metai') – metiniai miesto, regiono ar šalies svarbių įvykių aprašymai, išdėstyti [[chronologija|chronologine]] tvarka. Taip gali būti pavadinami ir bet kurie kiti istoriniai įrašai.<ref>[https://archive.org/stream/ANewEnglishDictionaryOnHistoricalPrinciples.10VolumesWithSupplement/01.NEDHP.AB.Oxford.Murray.1888.#page/n361/mode/2up "annals, n.", Oxford English Dictionary, Vol. I, Oxford: Oxford University Press, 1888 [First added 1884], p. 338]</ref> Vienas žinomiausių kūrinių tokiu pavadinimu priklauso senovės romėnų istorikui [[Tacitas|Tacitui]] (žr. Tacito „[[Analai (Tacitas)|Analus]]“). [[Lietuva|Lietuvos]] istorijai reikšmingi [[Kvedlinburgo analai]], nes juose buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. |
||
11:04, 31 gegužės 2016 versija
Kitos reikšmės – Analai (Tacitas).
Analai (lot. annalea nuo annus, 'metai') – metiniai miesto, regiono ar šalies svarbių įvykių aprašymai, išdėstyti chronologine tvarka. Taip gali būti pavadinami ir bet kurie kiti istoriniai įrašai.[1] Vienas žinomiausių kūrinių tokiu pavadinimu priklauso senovės romėnų istorikui Tacitui (žr. Tacito „Analus“). Lietuvos istorijai reikšmingi Kvedlinburgo analai, nes juose buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Šiuolaikiniame gyvenime žodis „analai“ apibūdinamas kronikos, metraščio, svarbių įvykių aprašymo reikšme.[2] Todėl posakis „įtrauktas į analus“ suprantamas kaip „įėjęs į istoriją“.
Istorija
Analus kūrė senovės egiptiečiai, šumerai, persai, kinai, graikai. Senovės Graikijoje analų forma buvo paplitusi iki Herodoto. Dabartinį pavadinimą analams suteikė romėnai. Seniausiems romėnų analams šaltiniu pasitarnavo žynių kasmetiniai įrašai ant medinių lentelių, padengtų gipsu, su konsulų paminėjimu. Šios lentelės buvo pristatomos visuomenei, ant jų būdavo surašomi svarbiausieji įvykiai: aukščiausių valdininkų vardai, saulės ir mėnulio užtemimai, žinios apie kainų kilimą, karus ir kt.
Manoma, kad seniausi raštai pražuvo Romos gaisre 387 m. pr. m. e. per galų antpuolius, tačiau vėliu buvo atstatyti iš prisiminimų ir pratęsti. Apie 130 m. pr. m. e. konsulas Publius Mucius Scaevola analus sudėjo į 80 knygų rinkinį, pavadintą „Annales maximi“ (liet. Didieji analai). Oficialių analų rašymas Romos respublikoje nutrūko tarp 123 ir 114 m. pr. m. e.
Nors senovės Romos analų iki šių dienų neišliko, tačiau jais kaip šaltiniais naudojosi daugelis romėnų istorikų (pvz. Titas Livijus), kurie, kaip Tacitas, taip pat kartais savo raštams suteikdavo analų pavadinimą ir formą.
Analai plačiai paplito viduramžiais, kada beveik kiekvienas didelis vienuolynas rašė savo metinius raštus.