Pranciškus Būčys: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
|||
| Eilutė 58: | Eilutė 58: | ||
* [[Jėzus Kristus]], pasaulio Išgelbėtojas, 1930 m. |
* [[Jėzus Kristus]], pasaulio Išgelbėtojas, 1930 m. |
||
* Katalikų tikyba, 3 t. 1921-[[1932]] m. |
* Katalikų tikyba, 3 t. 1921-[[1932]] m. |
||
* Kunigai [[Justinas Staugaitis|Gintauto]] ir [[Vincas Mykolaitis-Putinas|Putino]] romanuose, 1936 m. |
|||
* Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje, 1936 m. |
* Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje, 1936 m. |
||
18:11, 20 kovo 2016 versija
| Pranciškus Petras Būčys | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1872 m. rugpjūčio 20 d. Šilgaliai, Šakių apskr. |
| Mirė | 1951 m. spalio 25 d. (79 metai) Roma |
| Veikla | Lietuvos Rytų apeigų vyskupas, teologas, marijonas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, teologijos daktaras. |
Pranciškus Petras Būčys (1872 m. rugpjūčio 20 d. Šilgaliai, Šakių apskr. – 1951 m. spalio 25 d. Roma) – Lietuvos Rytų apeigų vyskupas, teologas, marijonas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, teologijos daktaras.
Biografija
1895 m. baigė Seinų kunigų seminariją, 1899 m. – Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, įšventintas kunigu. 1899–1901 m. studijavo Fribūro universitete, teologijos daktaras.
1902–1916 m. su pertraukomis dėstė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje; 1912–1915 m. ėjo rektoriaus pareigas, kaip ne lenkas rektoriumi nepaskirtas. 1905 m. su kitais parengė Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos programos projektą; vienas Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininkų. Nuo 1909 m. marijonas. 1915–1916 m. kunigavo lietuvių karo pabėgėlių kolonijoje prie Maskvos. 1916–1921 m. gyveno JAV, lietuviškų parapijų klebonas, nuo 1918 m. kazimieriečių vienuolyno Čikagoje kapelionas, 1918–1921 m. laikraščio „Draugas“ redaktorius.
1921 m. grįžo į Lietuvą. 1922–1927 m. dėstė Lietuvos universitete, 1924–1925 m. Lietuvos universiteto rektorius. 1927–1933 m. ir nuo 1939 m. marijonų kongregacijos gen. vyresnysis. 1930 m. Rytų apeigų vyskupas. Įkūrė marijonų namų Lietuvoje ir užsienyje, parašė instrukcijas vienuolijos nariams, statutus, pasauliečių apaštalavimo taisykles, vienuoliją suskirstė į provincijas. 1928–1935 m. ir nuo 1939 m. gyveno Romoje. Nuo 1929 m. popiežiaus komisijos Rusijai patarėjas; organizavo katalikų misijas tarp rusų. 1934 m. Harbine leido laikraštį „Katoličeskij vestnik“. 1935–1936 m. Telšių kunigų seminarijos dvasios vadas. 1936 m. išrinktas Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademiku.
Bendradarbiavo leidiniuose „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Kosmos“ ir kt.), parašė atsiminimų.[1]
Bibliografija
- Apie Dievo buvimą, 1908 m.
- Tikėjimo dalykai, 1913 m.
- Trumpa apologetika, 1922 m., 1926 m.
- Fundamentali teologija, 1923 m., 1926 m.
- Teologijos enciklopedijos kursas, 1925 m.
- Jėzus Kristus, pasaulio Išgelbėtojas, 1930 m.
- Katalikų tikyba, 3 t. 1921-1932 m.
- Kunigai Gintauto ir Putino romanuose, 1936 m.
- Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje, 1936 m.
Įvertinimas
- Gedimino 2 laipsnio ordinas (1928 m.)
Šaltiniai
- ↑ Arūnas Streikus. Pranciškus Būčys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 551 psl.