Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
Nėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
{{Infolentelė vyriausybės agentūra |
|||
{{LtInstitucija|Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania.jpg|Užsienio reikalų ministerija||1990|Linas Antanas Linkevičius|J.Tumo-Vaižganto g. 2, Vilnius}} |
|||
| Logotipas = URM.svg |
|||
| Logotipo dydis = 230px |
|||
| Vėliava = |
|||
| Vėliavos dydis = |
|||
| Įkurta = [[1918]] m. [[lapkričio 4]] d. (pirmoji}<br />[[1990]] m. [[birželio 17]] d. (dabartinė) |
|||
| Anksčiau = |
|||
| Trumpinys = URM |
|||
| Tipas = Lietuvos Respublikos ministerija |
|||
| Būstinė = <small>J.Tumo-Vaižganto g. 2 30</small><br /> |
|||
[[Vilnius]], [[Lietuva]] |
|||
| Vadovas = [[Linas Antanas Linkevičius]] |
|||
| Jurisdikcija = [[Lietuvos Respublikos Vyriausybė]] |
|||
| Darbuotojai = |
|||
| Tinklapis = [http://www.tm.lt/ www.tm.lt] |
|||
}} |
|||
'''Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija''' – [[Lietuvos Vyriausybė]]s pagrindinė institucija, atliekanti [[Lietuva|Lietuvos Respublikos]] užsienio reikalų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendinanti valstybės politiką šiose srityse. |
'''Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija''' – [[Lietuvos Vyriausybė]]s pagrindinė institucija, atliekanti [[Lietuva|Lietuvos Respublikos]] užsienio reikalų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendinanti valstybės politiką šiose srityse. |
||
| Eilutė 12: | Eilutė 27: | ||
1940 m. [[gegužės 31]] d., pritarus tuometiniam LR prezidentui [[Antanas Smetona|A. Smetonai]], užsienio reikalų ministras [[J. Urbšys]] telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje [[Stasys Lozoraitis vyresnysis|S. Lozoraitis]], jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje [[P. Klimas]], antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje [[J. Šaulys]]. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš valstybės aneksiją. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos [[aukso atsargos|aukso atsargas]] ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus. 1940 m. liepos 23 d. [[JAV valstybės sekretorius]] [[Sumner Welles]], remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad [[JAV]] nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki [[1990]] m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po St. Lozoraičio mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone [[Stasys Antanas Bačkis]]. Nuo [[1987]] m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone [[Stasys Lozoraitis (1924)|St. Lozoraičiui]]-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Nuo [[1990]] m. užsienio valstybėse likusi Lietuvos diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais, o dalis užsienyje dirbusių diplomatų sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą. |
1940 m. [[gegužės 31]] d., pritarus tuometiniam LR prezidentui [[Antanas Smetona|A. Smetonai]], užsienio reikalų ministras [[J. Urbšys]] telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje [[Stasys Lozoraitis vyresnysis|S. Lozoraitis]], jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje [[P. Klimas]], antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje [[J. Šaulys]]. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš valstybės aneksiją. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos [[aukso atsargos|aukso atsargas]] ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus. 1940 m. liepos 23 d. [[JAV valstybės sekretorius]] [[Sumner Welles]], remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad [[JAV]] nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki [[1990]] m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po St. Lozoraičio mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone [[Stasys Antanas Bačkis]]. Nuo [[1987]] m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone [[Stasys Lozoraitis (1924)|St. Lozoraičiui]]-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Nuo [[1990]] m. užsienio valstybėse likusi Lietuvos diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais, o dalis užsienyje dirbusių diplomatų sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą. |
||
[[Vaizdas:URM.svg|thumb|right|180px]] |
|||
== Struktūra == |
== Struktūra == |
||
Ministerija suskirstyta į 19 departamentų<ref>[http://www.urm.lt/index.php?1939061382 Užsienio reikalų ministerijos schematinė struktūra. Patvirtinta užsienio reikalų ministro [[2013]] m. [[balandžio 11]] d. įsakymu Nr. V–82.</ref>: |
Ministerija suskirstyta į 19 departamentų<ref>[http://www.urm.lt/index.php?1939061382 Užsienio reikalų ministerijos schematinė struktūra. Patvirtinta užsienio reikalų ministro [[2013]] m. [[balandžio 11]] d. įsakymu Nr. V–82.</ref>: |
||
| Eilutė 35: | Eilutė 49: | ||
* [[Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos rytų kaimynystės politikos departamentas|Rytų kaimynystės politikos departamentas]] |
* [[Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos rytų kaimynystės politikos departamentas|Rytų kaimynystės politikos departamentas]] |
||
* [[Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamentas|Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamentas]] |
* [[Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamentas|Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamentas]] |
||
[[Vaizdas:Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania.jpg|230px|right|thumb|Užsienio reikalų ministerijos būstinė]] |
|||
== Vadovybė == |
== Vadovybė == |
||
| Eilutė 41: | Eilutė 56: | ||
=== Ministrai === |
=== Ministrai === |
||
<!-- pareigos eiti pradedamos nuo priesaikos davimo dienos, reikia patikslinti kai kurių ministrų datas--> |
<!-- pareigos eiti pradedamos nuo priesaikos davimo dienos, reikia patikslinti kai kurių ministrų datas--> |
||
{| class="wikitable" |
|||
{|{{graži lentelė}} |
|||
| |
| |
||
| '''Pavardė''' |
| '''Pavardė''' |
||
20:40, 18 vasario 2016 versija
| Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija | |
|---|---|
| |
| Įkurta | 1918 m. lapkričio 4 d. (pirmoji} 1990 m. birželio 17 d. (dabartinė) |
| Trumpinys | URM |
| Tipas | Lietuvos Respublikos ministerija |
| Jurisdikcija | Lietuvos Respublikos Vyriausybė |
| Buveinė | J.Tumo-Vaižganto g. 2 30 |
| Vadovas | Linas Antanas Linkevičius |
| Svetainė | www.tm.lt |
|
| |
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija – Lietuvos Vyriausybės pagrindinė institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendinanti valstybės politiką šiose srityse.
Istorija
Tarpukaris
1918 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Valstybės Tarybos XI-oje sesijoje buvo priimtas nutarimas dėl 9 ministerijų, tarp jų ir užsienio reikalų ministerijos, įsteigimo. Tų pačių metų lapkričio 4 d. prof. Augustinui Voldemarui buvo pavesta sudaryti pirmąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Prof. A. Voldemaras išreiškė norą užimti ne tik Ministro pirmininko, bet ir užsienio reikalų ministro postą ir tapo pirmuoju užsienio reikalų ministru. Tuo metu svarbiausiu Užsienio reikalų ministerijos tikslu buvo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas ir siekis pasikeisti Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis su užsienio valstybėmis. Pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos pasiuntiniu užsienio valstybėje, Vokietijoje, priimtu su visomis diplomatinėmis privilegijomis, 1918 m. lapkričio 20 d. tapo Jurgis Šaulys. Jis taip pat buvo įgaliotas įkurti Lietuvos atstovybę Šveicarijoje, o vėliau ir su Vokietija kariaujančiose JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija atsisakė nuo bet kurių teisių į Lietuvą. Ministerijoje buvo įvesti diplomatinėje praktikoje įprasti diplomatiniai laipsniai, rangai. Kadangi pagal tuometę diplomatinę praktiką ambasadorių titulais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai, aukščiausias diplomatinis rangas Lietuvoje iki pat okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. 1921 m. Ministeriją sudarė keturi departamentai: Bendrasis (sudarytas iš konsulinio ir diplomatinių pasų skyriaus, buhalterijos, archyvų bei bendrosios raštinės skyrių – viso 25 darbuotojai); Rytų (7 darbuotojai); Europos Centro (7 darbuotojai) ir Vakarų (6 darbuotojai). 123 Lietuvos diplomatai dirbo užsienyje. Nuo trečio dešimtmečio pabaigos įsitvirtino pastovi URM struktūra, kurią sudarė Ministro kabinetas ir trys departamentai: Politikos; Teisių ir administracijos bei Ekonomikos. 1940 m. pradžioje URM turėjo 218 darbuotojų, iš jų 123 dirbo centre, 95 – pasiuntinybėse ir konsulatuose užsienyje. Tarpukaryje Lietuva turėjo 12 užsienio reikalų ministrų; buvo įkūrusi 15 pasiuntinybių (kai kurie pasiuntiniai atstovavo Lietuvos interesams iškart keliose šalyse). 1940 m. sausio 1 d. Lietuva turėjo 12 karjeros konsulatų.[1]
Veikla okupacijos metu
1940 m. gegužės 31 d., pritarus tuometiniam LR prezidentui A. Smetonai, užsienio reikalų ministras J. Urbšys telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje S. Lozoraitis, jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje P. Klimas, antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje J. Šaulys. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš valstybės aneksiją. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos aukso atsargas ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus. 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretorius Sumner Welles, remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki 1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po St. Lozoraičio mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone Stasys Antanas Bačkis. Nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone St. Lozoraičiui-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Nuo 1990 m. užsienio valstybėse likusi Lietuvos diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais, o dalis užsienyje dirbusių diplomatų sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.
Struktūra
Ministerija suskirstyta į 19 departamentų[2]:
- Išorinių ekonominių santykių departamentas
- Ekonominio saugumo politikos departamentas
- Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai departamentas
- Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamentas
- Jungtinių tautų, tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių departamentas
- Užsienio lietuvių departamentas
- Europos reikalų departamentas
- Pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai departamentas
- Informacijos ir viešųjų ryšių departamentas
- Personalo departamentas
- Administracinis departamentas
- Informacinių technologijų departamentas
- Finansų departamentas
- Valstybinio ir diplomatinio protokolo departamentas
- Politikos planavimo departamentas
- Teisės ir tarptautinių sutarčių departamentas
- Konsulinis departamentas
- Saugos kontrolės departamentas
- Rytų kaimynystės politikos departamentas
- Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamentas
Vadovybė
Ministerijai vadovauja LR užsienio reikalų ministras. Nuo 2012 m. gruodžio mėn. juo yra Linas Linkevičius. Viceministrais dirba Neris Germanas, Rolandas Kriščiūnas, Andrius Krivas bei Mantvydas Bekešius, ministerijos kanclerė - Jūratė Raguckienė.
Ministrai
| Pavardė | Pareigų laikotarpis | |
| 1 | Algirdas Saudargas | 1990.03.17 – 1992.12.02 |
| 2 | Povilas Gylys | 1992.12.02 – 1996.12.04 |
| 3 | Algirdas Saudargas | 1996.12.04 – 2000.10.27 |
| 4 | Antanas Valionis | 2000.10.27 – 2006.07.05 |
| 5 | Petras Vaitiekūnas | 2006.07.06 – 2008.11.28 |
| 6 | Vygaudas Ušackas | 2008.12.09 – 2010.01.26 |
| 7 | Audronius Ažubalis | 2010.02.11 – 2012.12.13 |
| 8 | Linas Antanas Linkevičius | 2012.12.13 – |
Išnašos
- ↑ Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990
- ↑ [http://www.urm.lt/index.php?1939061382 Užsienio reikalų ministerijos schematinė struktūra. Patvirtinta užsienio reikalų ministro 2013 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. V–82.
Taip pat skaitykite
Nuorodos
- Oficialus LR užsienio reikalų ministerijos tinklalapis (lietuvių, anglų k.)
| |||||
|
Šis straipsnis apie organizaciją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |