Stasys Krasauskas

Stasys Krasauskas (1929 m. birželio 1 d. Kaune – 1977 m. lapkričio 10 d. Maskvoje) - Lietuvos dailininkas, grafikas.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Į mūsų gyvenimą Stasys Krasauskas įėjo ir kaip talentingas savito braižo dailininkas, ir kaip įdomi ir turtinga asmenybė. Suprantama, abi šios pusės – asmeninė patirtis ir kūryba – tarpusavyje glaudžiai siejasi. Ypač reikšminga dailininko kūrybai jo socialinė visuomeninė pozicija. S. Krasauskas nebuvo asketas, mylėjo gyvenimą ir buvo giliai visuomeniškas žmogus.

Kelias į dailę

S. Krasausko kelias į dailę nebuvo trumpas. Tiesa, gabumų dailei užuomazgos pasireiškė dar S.Krasausko vaikystėje. Reikėjo nemaža laiko, kol miglota svajonė virto sąmoningu troškimu. Palaipsniui bręsdama pasąmonėje, ji ne kartą užleisdavo vietą kitiems troškimams, ir S. Krasausko kelias į dailę vingiavo įvairiomis veiklos sritimis, kuriose turtinga jo prigimtis kiekvieną kartą atsiskleisdavo naujai ir įdomiai.

Tai buvo atletiško sudėjimo, tvirto charakterio, aiškių įsitikinimų žmogus, įdomus pašnekovas, mėgstantis bendrauti, turintis blaivią nuomonę jį dominančiais klausimais ir mokantis ją argumentuotai ginti. Tiek asmeninėje, tiek kūrybinėje S. Krasausko biografijoje galima užčiuopti tvirtą liniją, suteikiančią griežtą ir logišką nuoseklumą net ir labiausiai netikėtiems gyvenimo vingiams. Antai opera, kurioje debiutavo Krasauskas, buvo statoma jam tik ką baigus Dailės institutą, o filmas “Žingsniai naktį” pasirodė beveik kartu su jo iliustruotu E. Mieželaičio “Žmogumi” – tuo metu, kada vyko intensyvus dailininko brendimas, kada visos mintys ir siekimai buvo nukreipti į vieną tikslą. Vargu ar tokiu momentu dailininkas būtų skyręs laiką atsitiktinei, su jo profesija nieko bendra neturinčiai veiklai. Matyt, gyvenimo bei kūrybos patirtis, kurių jis galėjo pasisemti šiose srityse, buvo svarbi ir reikšminga jam grafikui.

Dailininko vaikystėje svarbų vaidmenį suvaidino jo senelis Leonas Krasauskas. Apsišvietęs, turtingos biografijos ir stiprios prigimties žmogus, matęs ir šilta ir šalta, jis turėjo ką papasakoti savo vaikaičiui.

L. Krasauskas buvo spartietiško auklėjimo šalininkas, daug dėmesio skyręs fiziniam vaiko parengimui. Jis anksti išmokė vaikaitį plaukti, taikydamas gana savotišką metodą: pririšęs jį virve mesdavo į Nemuno sūkurius, leisdamas savarankiškai kapanotis. Iš šalies žiūrint toks metodas galėjo pasirodyti nehumaniškas, tačiau akylas stebėtojas tikriausiai būtų pastebėjęs, kad mokinys yra labiau patenkintas negu mokytojas. Pats išėjęs nelengvą gyvenimo mokyklą L. Krasauskas ir vaikaitį norėjo išauklėti dvasiškai užgrūdintą, sugebantį pasitikėti savo jėgomis. Ir iš tikrųjų senelio mokykla S. Krasauskui pravertė…

L. Krasauskas gerai pažinojo gamtą, tai buvo žmogus, kuriam bendravimas su gamta – esminis gyvenimo poreikis. Dažnai kartu su vaikaičiu jis leisdavosi klajoti Kauno apylinkėmis, panemunės miškais. Gimęs ir augęs Kaune, berniukas išmoko skirti įvairiausius augalus, iš balso atpažinti paukščius, žinojo daugybę dalykų, apie kuriuos miesto vaikai dažnai teturi blankų supratimą. Senelis įvedė jį į turtingą gamtos formų įvairovę, išmokė ją matyti ir suprasti. Galbūt noras giliau suvokti tą ar kitą formą ir paskatino vaiką bandyti ją atkurti pieštuku. Šiaip ar taip, piešimas anksti virto mėgstamu S. Krasausko užsiėmimu. Mokykloje jis jau buvo neblogas piešėjas, nors apie dailininko profesiją dar nesvajojo.

S. Krasauskas buvo gyvo būdo, mėgstantis kompaniją ir nepiktus pokštus jaunuolis, kuris sugebėdavo užsidegti viena aistra, gyventi viena idėja. Jaunuolis labiau už viską mylėjo plaukimą. Apie jį sukosi visos jo mintys, ir tai neabejotinai turėjo įtakos jo ateities planams, kurie 1948 m. atvedė jį į Kauno kūno kultūros institutą. Čia bene išsyk išryškėjo antroji jo aistra – piešimas.

Daug valandų S.Krasauskas praleidžia su bloknotu ir pieštuku rankoje. Tačiau Krasauską žavėję Nemuno motyvai jo piešiniuose nefigūravo – kūrybos objektu iš karto tapo žmogus. Gerai valdydamas pieštuką ir turėdamas sveiką humoro jausmą, S. Krasauskas piešdavo draugų portretus, taiklius ir nuotaikingus šaržus.

Stodamas į Dailės institutą S. Krasauskas svajojo apie dailininko profesiją ir būtinybė pasirinkti specialybę jį užklupo gan netikėtai, tačiau vaikystės prisiminimai padarė savo ir jis pasirinko grafiką.

Institute S. Krasauskas vėliausiai iš visų jo kurso studentų pradėjo eksperimentuoti su įvairia technika, tačiau jis greičiau ir giliau už daugelį kitų suvokė grafikos ryšius su kitomis meno šakomis, kas įtakojo jo pasirinkimą tapti knygų iliustratoriumi.

Dailininkas ne tik buvo gerai apsiskaitęs,- jis mylėjo literatūrą, ypač poeziją, kurioje ir pats bandė jėgas. Meilė literatūrai buvo pagrindinis veiksnys, suartinęs S. Krasauską su literatų gyvenimu. Jos dėka daugiau ar mažiau atsitiktinėmis aplinkybėmis užsimezgę kontaktai su rašytojais tapo svarbiais dailininko biografijos faktais, tolydžio stiprėjo, ir ilgainiui literatūros sferose S. Krasauskas pasidarė ne mažiau reikalinga figūra negu dailės gyvenime.

Į Dailės institutą S.Krasauskas atėjo visų pirma kaip gabus piešėjas. Nuo 1952 m. jo piešiniai pradėjo rodytis periodikos leidiniuose. Jie atkreipė profesionalų bei meninį publikos dėmesį, ir jų autorių imta vertinti kaip “šviežiai piešiantį”. Matyt, tai ir paskatino rašytoją Mykolą Sluckį pasiūlyti vos baigusiam antrą kursą grafikui iliustruoti “Gerus namus”.

Drauge su M. Sluckiu jie ne kartą lankėsi vaikų namuose, norėdami pajusti jiems būdingą atmosferą. Dailininko archyve saugomas didžiulis pluoštas etiudų, eskizų bei jų pagrindu sukurtų portretų, scenų. Nors tarp jų nemaža vykusių, įdomių darbų, didžiosios dalies dailininkas atsisakė, vadovaudamasis griežta atranka, kuri ir toliau liko esminiu jo kūrybinio darbo bruožu.

Nuopelnai

Į lietuvių dailės istoriją S. Krasauskas įėjo kaip talentingas dailininkas novatorius. Ne vienas jo kūrinys tapo dideliu kūrybiniu atradimu visos Lietuvos dailės mastu. Toks yra estampų ciklas “Amžinai gyvi”, kuriuo dailininkas tarė svarų žodį reikšmingame kartų dialoge.

Ne mažiau vertinga yra grafikos poemos idėja. S. Krasauskas pirmasis lietuvių dailėje konkrečiai išvystė tokio ciklo kompoziciją ir ją meniškai įteisino kaip turinčią žanro savitumą. Tai patvirtina faktai: S. Krasauskas kūrė iliustracijas R. Roždestvenskio poemai “Rekviem”, o poetas savo ruožtu, įkvėptas “Amžinai gyvų”, sumanė sukurti šiai giesmei poetinį tekstą.

Dailininkui grafika buvo visų pirma mąstymas linija. “Mene turi būti išmintis, protas, - sakė jis. - Ir grafika turi būti mąsli”. Tai nėra prieštaravimas: S. Krasausko kūrybai būdinga abiejų šių pusių vienybė. Jis – ir grafikas poetas, ir ryškus filosofinės mąstysenos dailininkas. Prie didžiausių jo sukurtų meninių vertybių priklauso ir didinga, kupina pilietinio patoso poema “Amžinai gyvi”, ir nedidelė lyriška “Giesmių giesmė”.

S. Krasausko kūriniai ne kartą reprezentavo Lietuvos meno laimėjimus užsienio šalyse. Jo personalinės parodos su dideliu pasisekimu apkeliavo daugybę buvusios Tarybų Sąjungos bei užsienio miestų. Daugelis jo darbų buvo įvertinti medaliais bei diplomais tarptautinėse parodose. 1967 m. jis tapo LTSR valstybinės premijos, o 1976 m. – TSRS valstybinės premijos laureatu.

Talentingas dailininkas, viena ryškiausių lietuvių grafikos kūrėjų, buvo taip pat subtilus pedagogas, suvaidinęs neeilinį vaidmenį buvusios LTSR valstybinio dailės instituto (dabar- Vilniaus Dailės Akademija) gyvenime. Daugelis kino mėgėjų prisimena jo sukurtą jūreivio Sašos paveikslą R. Vabalo filme “Žingsniai į naktį” (1962 m.). 1961 m. pastatytoje “Gražinoje” pagrindinę, Liutauro, partiją dainavo taip pat S. Krasauskas. Žinomas S. Krasauskas ir kaip gabus sportininkas, kuriam priklauso 36 Lietuvos plaukimo rekordai, buvo ilgametis respublikos vandensvydžio rinktinės narys.

Gyvenimo datos

• Stasys Krasauskas gimė 1929 m. birželio 1 d. Kaune, mirė 1977 m. vasario 10 d. Maskvoje, palaidotas Vilniuje;
• 1948 m. baigė vidurinę mokyklą Kaune;
• 1952 m. įstojo ir 1958 baigė Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą, Grafikos fakultetą;
• 1961 m. pradėjo dėstyti Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute;
• 1962 m. personalinė paroda Vilniuje;
• 1964 m. personalinės parodos Kijeve, Lvove, Černovicuose, Taline, Tartu;
• 1965 m. paskirta Lietuvos TSR respublikinė premija už Justino Marcinkevičiaus ir Eduardo Mieželaičio poezijos knygų iliustracijas;
• 1967 m. personalinė paroda Vroclave, Lenkija;
• 1968 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas;
• 1970 m. personalinė paroda Vilniuje;
• 1970 m. dalyvavo Krokuvos bienalėje ir surengė ten personalinę parodą;
• 1970 m. personalinė paroda Sofijoje, Plovdive, Bulgarija;
• 1971 m. personalinė paroda Leningrade;
• 1971 m. personalinė paroda Belgrade, Novy Sad, Jugoslavija;
• 1971 - 1972 m. personalinė paroda Magdeburge, Vokietija;
• 1972 - 1973 m. personalinės parodos Rygoje, Liepojoje, Venspilyje, Kandavoje;
• 1973 m. personalinė paroda Maskvoje;
• 1974 m. personalinė paroda Vakarų Berlyne;
• 1975 m. personalinė paroda Volgograde;
• 1975 m. “Moters gimimas” eksponuotas Greice, Vokietija;
• 1976 m. suteikta TSRS valstybinė premija už graviūrų ciklą “Amžinai gyvi”;
• 1976 m. personalinė paroda Bombėjuje, Kalkutoje, Indija;
• 1977 m. suteiktas Lietuvos TSR liaudies dailininko vardas;
• 1978 m. pomirtinė paroda Kaune;
• 1978 m. pomirtinė paroda Čikagoje (JAV, Ilinojaus valstija);
• 1979 m. pomirtinė paroda dailininko 50-ties metų sukakties proga Vilniuje.

Stasio Krasausko parodos po 1979 1989 – Vilniuje 1999 – Vilniuje 1999 – Kaune 2001 – Taline 2001 – Budapešte 2001 – Vilniuje 2003 – Maskvoje 2003 – St. Peterburge 2004 – Varšuvoje 2004 – Seinuose 2004 – Punske 2005 – Vilniuje 2005 – Karaliaučiuje/Kaliningrade 2006 – Paryžiuje 2006 – Paryžiuje 2006 – Šiauliuose 2006 – Kelmėje 2006 – Pakruojyje 2007 – Alytuje