Portugalijos kolonijinė imperija

Kolonijinė imperija: Portugalijos kolonijinė imperija
Vėliava
Metropolija	Portugalija
Svarbiausi regionai	Pietų Amerika, Afrika, Pietų Azija, Pietryčių Azija
Laikotarpis	1415–1999 m.
Likusios kolonijos	nėra

Portugalijos kolonijinė imperija – kolonijų ir priklausomų valdų visame pasaulyje, valdomų iš Portugalijos visuma. Ši imperija egzistavo XV–XX a., bet didžiausias jo suklestėjimas buvo XVI a.

XV–XVI a. Portugalija buvo viena galingiausių valstybių Europoje, o jos ekonominė, politinė ir kultūrinė įtaka prilygo Anglijai, Prancūzijai ir Ispanijai. Nors nedominavo Europos reikaluose, Portugalija turėjo didelę kolonijinę prekybos imperiją visame pasaulyje, kurią rėmė galinga talasokratija.

Du milijonai portugalų valdė milžinišką daugybės milijonų žmonių imperiją Afrikoje, Amerikoje ir Azijoje.

Pirmieji atradimai

1415 m. liepos 25 d. žymi Portugalijos imperijos pradžią, kai portugalų armada išvyko į turtingą musulmonų prekybos centrą Seutą Šiaurės Afrikoje su karaliumi Jonu I ir jo sūnumis Duarte, Pedro, Henriku Jūreiviu ir Alfonsu bei legendiniu portugalų herojumi Nuno Álvares Pereira. Rugpjūčio 21 d. miestas buvo užimtas ir atsirado ilgai gyvavusi Portugalijos imperija.

Ekspansija XV–XVI a.

Atlanto vandenynas

Brazilijos žemėlapis, sukurtas portugalų tyrinėtojų 1519 m.

1418 m. du Henriko Jūreivio kapitonai João Gonçalves Zarco ir Tristão Vaz Teixeira audros buvo nunešti prie salos, kurią jie pavadino Porto Santo („Šventasis uostas“) iš dėkingumo, kad išvengė laivo sudužimo. 1419 m. João Gonçalves Zarco išlipo Madeiros saloje. 1427–1431 m. atrasta dauguma Azorų salų.

1434 m. Gil Eanes išvyko į pietus nuo Bojadoro rago pietų Maroke. Ši kelionė žymi portugalų ekspansijos Afrikoje pradžią. Prieš tai beveik niekas Europoje nežinojo kas yra į pietus nuo rago. XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje į tą sritį keliavę tyrinėtojai dingo, o tai buvo dingstis atsirasti kalboms apie jūrų pabaisas. Ekspansija patyrė kliūčių: 1436 m. Kanarų salos popiežiaus buvo pripažintos Kastilijai, nors anksčiau jas pripažino Portugalijai. Be to 1438 m. portugalų karinė ekspedicija į Tanžerą buvo nugalėta.

Tačiau portugalai nenuleido rankų. 1448 m. mažoje saloje Arguime šalia Mauritanijos krantų buvo pastatyta svarbi pilis, kuri tarnavo kaip feitoria (prekybos postas) prekybai su žemynine Afrika. Keletą metų prieš tai į Portugaliją buvo atgabentas pirmasis Afrikos auksas, aplenkęs arabų karavanus, kurie keliauja per Sacharą. Vėliau karavelės ištyrinėjo Gvinėjos įlanką ir atrado keletą negyvenamų salų: Žaliasis Kyšulys, Bioko, San Tomė, Prinsipė, Anobonas. Galiausiai po daugybės mėginimų 1471 m. portugalai užėmė Tanžerą. Po 11 metų įlankoje pastatyta São Jorge da Mina tvirtovė. 1483 m. Diogo Cão pasiekė Kongo upę.

1484 m. Portugalija oficialiai atmetė Kristupo Kolumbo idėją pasiekti Indiją plaukiant į vakarus kaip neracionalią. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad portugalai buvo atlikę gan tikslius pasaulio dydžio matavimus ir žinojo, kad plaukiant į vakarus kelias į Indiją būtų tolimesnis nei plaukiant į rytus. Tačiau tai ginčų tema. Taip prasidėjo ilgai trukę ginčai, kurie baigėsi Tordesilijo sutartimi su Ispanija 1494 m. Sutartis padalino (neištyrinėtą) pasaulį po lygiai Ispanijai ir Portugalijai palei šiaurės – pietų meridianą 1770 km į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio salų. Visos žemės į vakarus priklausė Ispanijai, į rytus – Portugalijai.

1500 m. Pedro Álvares Cabral pamatė Brazilijos krantą, o po 10 metų Afonso de Albuquerque užėmė Goą Indijoje.

Indijos vandenynas

Portugalai atvyksta į Japoniją ir pradeda Nanbaną ("pietų barbarų") laikotarpį, kai vyko aktyvūs komerciniai ir kultūriniai mainai tarp Japonijos ir vakarų.

Buvo žymiai pasistūmėta, kai Bartolomeu Dias apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį 1487 m. Indijos turtai tapo ranka pasiekiami, iš čia ir kyšulio pavadinimas. 1489 m. Bemobio karalius atidavė savo valdas Portugalijai ir tapo krikščionimi. 1491–1494 m. Pêro de Barcelos ir João Fernandes Lavrador tyrinėjo Šiaurės Ameriką. Tuo pat metu Pêro da Covilhã pasiekė Etiopiją.

Vasco da Gama plaukė į Indiją ir pasiekė Kalikutą 1498 m. gegužės 20 d., o kitais metais apsuptas šlovės grįžo į Portugaliją. Jeronimo vienuolynas buvo pastatytas atsidėkojant už kelio į Indiją atradimą.

João da Nova atrado Dangun žengimo salą 1501 m. ir Šv. Elenos Salą 1502 m. Tristão da Cunha pirmasis pamatė archipelagą pavadintą jo vardu 1506 m. Palei Rytų Afrikos krantą buvusios mažos musulmoniškos valstybės (Mozambikas, Kilva, Brava, Mombasa) buvo sunaikintos ir tapo Portugalijos pavaldiniais ar sąjungininkais.

Nuo 1514 m. portugalai pasiekė Kiniją ir Japoniją. Indijos vandenyne ir Arabijos jūroje vienas Kabralo laivų atrado Madagaskarą (1501 m.), kurį iš dalies tyrinėjo Tristão da Cunha (1507 m.) Mauricijus buvo atrastas 1507 m., Sokotra užimta 1506 m. ir tais pačiais metais Lourenço de Almeida aplankė Ceiloną.

Pačiame Azijos žemyne pirmus prekybos postus įkūrė Pedro Álvares Cabral Kochine ir Kalikute 1501 m., bet svarbesnis įvykis buvo tai, kad Afonso de Albuquerque užkariavo Goą (1510 m.) ir Malaką (1511 m.), o Martim Afonso de Sousa gavo Diu (1535 m.). Į rytus nuo Malakos Albuquerque pasiuntė Duarte Fernandes kaip pasiuntinį į Siamą (dabar Tailandas) 1511 m. ir dvi ekspedicijas į Molukų salyną (1512 m., 1514 m.), kurios įkūrė portugalų koloniją Malajų salyne. Fernão Pires de Andrade aplankė Kantoną 1517 m. ir pradėjo prekybą su Kinija, kur portugalams 1557 m. buvo leista užimti Makao. Japonija, kurią atsitiktinai aplankė trys portugalų pirkliai 1542 m., greitai pritraukė daugybę pirklių ir misionierių. 1522 m. vienas laivas iš Fernando Magelano ekspedicijos grįžo į Ispaniją po kelionės aplink pasaulį.

Raudonojoje jūroje Masava buvo šiauriausias portugalų lankomas taškas iki 1541 m., kai Estevão da Gama vadovaujamas laivynas pasiekė Suecą. 1515 m. Afonso de Albuquerque užėmė Ormuzo sąsiaurį Persijos įlankoje ir užmezgė diplomatinius santykius su Persija. 1521 m. Antonio Correia pajėgos užėmė Bahreiną, kurį portugalai valdė 80 metų.