Vytautas Didysis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 13: | Eilutė 13: | ||
|sutuoktinė = [[Ona Vytautienė]]<br/>Julijona Alšėniškė |
|sutuoktinė = [[Ona Vytautienė]]<br/>Julijona Alšėniškė |
||
|vaikai = [[Sofija Vytautaitė|Sofija]] |
|vaikai = [[Sofija Vytautaitė|Sofija]] |
||
|titulas0 = [[Vaizdas: |
|titulas0 = [[Vaizdas:Coat of arms of the Seimas of Lithuania.png|35px|left]] [[Sąrašas:Lietuvos vadovai|Lietuvos didysis kunigaikštis]] |
||
|valdė0 = {{pradžia|1401||}} - {{pabaiga|1429|||1401||}} |
|valdė0 = {{pradžia|1401||}} - {{pabaiga|1429|||1401||}} |
||
|pirmtakas0 = [[Jogaila]] |
|pirmtakas0 = [[Jogaila]] |
||
23:06, 5 sausio 2016 versija
| Vytautas Didysis | |
|---|---|
| Lietuvos kunigaikštis, Lietuvos didysis kunigaikštis, Čekijos karalius, Lietuvos karalius | |
.jpg)
| |
 | |
| |
| Gimė | 1350 m. Senieji Trakai |
| Mirė | 1430 m., spalio 27 d. (~ 80 metų) Trakai |
| Tėvas | Kęstutis |
| Motina | Birutė |
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Vytautienė Julijona Alšėniškė |
| Vaikai | Sofija |
 | |
| Valdė | 1401 m. - 1429 m. (~28 metai) |
| Pirmtakas | Jogaila |
| Įpėdinis | Švitrigaila |
 Vikiteka |
Vytautas Didysis |
_and_the_Crown_of_the_Kingdom_of_Poland_(red)_in_1386_-_1434.png)
- Apie vardą žr. Vytautas (vardas).
Vytautas Didysis (g. Senuosiuose Trakuose g. apie 1350 m. – m. 1430 m. spalio 27 d. Trakuose) – Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1401 m., realiai nuo 1392 m.; 1422–1423 m. – kartu ir Čekijos karalius). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.
Pirmoji žmona Ona Vytautienė nuo Eišiškių (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d. Trakuose), Sofijos Vytautaitės, vienturtės Vytauto dukters motina. Antroji žmona Julijona Alšėniškė.
Iškilimas
Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties (1377 m.) valdovu tapo jo sūnus Jogaila, kuris nenorėjo išlaikyti diarchinės valdymo struktūros, kurioje svarbų vaidmenį turėjo Algirdo brolis Trakų kunigaikštis Kęstutis. Dėl to XIV a. devintajame dešimtmetyje tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo vidaus karas. Karo dingstimi tapo Jogailos ir Vokiečių ordino 1381 m. pradėtos derybos. Kęstutis išvijo teisėtą didįjį kunigaikštį iš Vilniaus ir pats pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdymas truko neilgai. 1382 m. Kęstučiui išvykus kariauti su jo valdžios nepripažinusiu Jogailos broliu Kaributu-Dimitru Jogailos šalininkai užėmė Vilnių. Kęstučiui su Vytautu surinkus kariuomenę ir susitikus su Jogailos kariuomene prie Trakų šalys pradėjo derybas, kurių metu Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą.[1] Kęstutis mirė įkalinime, o Vytautui pavyko pabėgti į Prūsiją.[2]
Nors Ordinas ir palaikė Jogailą, kol šis kovojo su Kęstučiu, bei 1382 spalio 31 d. sudarė su juo Ordinui palankią sutartį, tačiau jau kitais metais jų santykiai pašlijo Jogailai nenorint patvirtinti sudarytos sutarties. Tuomet Ordinas ėmė remti pas juos perbėgusį Vytautą.[3] Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje apsikrikštijo kaip Vygandas. [4] Ordino paramą jis užsitikrino 1384 m. Karaliaučiaus sutartimi, kuria taip pat pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją. Tais pačiais metais Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimą su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. Pakartotinai pakrikštytas 1386 m. vasario 15 d. jau kaip Aleksandras. [5]
Persikėlęs į Lenkiją Jogaila pasiliko didžiojo kunigaikščio titulą ir neatsisakė savo teisių į tėvoniją, tačiau faktiškai kovą dėl valdžios Lietuvoje laimėjo ir pagrindine figūra tapo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis elitas.[6] 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jokių vasalinių santykių nebuvo.
Užsienio politika
Vytauto laikais Lietuvos ekspansija į Rytus pasiekė kulminaciją.[7] 1390 m. jis ištekino dukterį Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I ir vėliau tapo jo sūnaus Vasilijaus II-ojo globėju. 1408 m. jis sudarė papildomus susitarimus su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, kurie užtikrino jo įtaką šiaurės rytų Rusioje. 1392 m. jam pavyko prie Lietuvos prijungti Smolenską, per keletą žygių prieš totorius (1396-1399 m.) jam pavyko savo įtaką išplėsti iki Juodosios jūros. Karo žygiais 1426 m. ir 1427 m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją Pskove ir Naugarde. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais.
Daug kartų Vytautui teko gintis nuo Ordino puolimų (1392-1394 m.). Nors 1399 m. jis pralaimėjo Vorsklos mūšį prieš Aukso Ordos chaną Edigėjų, per chano Tochtamyšo sūnus jis darė įtaką Ordai ir 1418 m. pasiekė taiką su Orda. Tai sustiprino jo autoritetą Ordoje ir 1424 m. Ordoje vėl kilus tarpusavio kovoms dėl sosto paveldėjimo pas Vytautą pabėgo Ulu-Muhamedas.
Tuo pačiu Vytautas jau 1398 m. atmetė Lenkijos didikų pretenzijas į Lietuvą kaip Lenkijos vasalinę valstybę ir lietuvių didikų buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi, tačiau po Vorsklos pralaimėjimo buvo priverstas vėl pripažinti Jogailos viršenybę.
1409 m. Vytaus su Jogaila pradėjo bendrą karą su Ordinu. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei Žalgirio mūšyje (1410 m.). Nors Ordinas šiame mūšyje buvo sutriuškintas jis kurį laiką dar sugebėjo priešintis ir išsiderėjo priimtinas taikos sąlygas 1411 m. sudaryta Torūnės taikos sutartimi. Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.
1413 m. Horodlės sutartimi Vytautui pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas ir pilnas savarankiškumas. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai turėjo būti renkami abiejų unijos narių sutarimu. Šią uniją suskaldyti ypač stengėsi Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Protestuodamas prieš Zigmanto sprendimą Žemaitiją pripažinti Vokiečių Ordinui 1421 m. Vytautas priėmė iš husitų Čekijos karūną. Šios karūnos jis atsisakė tik tuomet, kai Zigmantas 1423 m. atšaukė savo sprendimą.
Vidaus politika
Vidaus politikoje Vytautas taip pat buvo labai aktyvus. Savo valdymo laikotarpiu jis rėmė katalikus, kuriems išleido daug privilegijų. 1415 m. jis bandė suorganizuoti katalikų ir stačiatikių uniją. Vytautas įsteigė ir išplėtė atskirą LDK raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu. Krašte plito rašto kultūra, per katalikų tikėjimą Lietuva atsivėrė Vakarų Europos kultūrai.
1388-1389m. Vytautas išleido keletą privilegijų Bresto, Gardino, Trakų ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenėms. Privilegijomis, kurios didžiąja dalimi orientavosi į Kališo statutą, reguliavo Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio santykius. Tai yra seniausi iki šiol išlikę žydų gyvenimo Lietuvoje šaltiniai.
Tarp 1392 ir 1396 m. Vytautas pakeitė rusų žemėse valdžiusius Gediminaičius jam palankiais didikais, kurie buvo jau nebe daliniais kunigaikščiais, o vietininkais. 1392 m. tapęs didžiuoju kunigaikščiu jis nutraukė monetų kaldinimą sritinės Rusios kunigaikštystėse ir pradėjo leisti naujo tipo monetas su Vyčiu ir Gedimino stulpais.[8] Vytauto laikais Lietuvoje pradėti lieti pabūklai, varpai.[9]
Didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu.
Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams. Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų.
Spartus Lietuvos vystymasis leido Vytautui 1429 m. Lucke surengti Europos valdovų kongresą. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Šiam pasiūlymui pritarė ir Lenkijos karalius Jogaila. Vokietijos imperatorius, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą ir taip padidinti Vokiečių ordino galimybes reviduoti Melno taikos sąlygas.
Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).
Kadangi Vytautas neturėjo sūnų, po jo mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila (~1370–1452), vėliau remiamas Jogailos didžiuoju kunigaikščiu tapo Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, kuris 1440 m. buvo nužudytas.
Valdymo reikšmė
XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo likusių Vakarų šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą Lenkijai pavaldžia valstybe; negana to, Jogailai 1387 m. pakrikštijus tik Aukštaitiją, šiuo daliniu krikštu net nebuvo pašalinta kryžiuočių pačiai Lietuvos egzistencijai keliama grėsmė.
1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas turėjo rasti būdus išvesti šalį iš atsilikimo, pašalinti ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai „atiduodamas“ ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, savo pusėn palenkė daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, 1409 m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.
Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet ir tapti Livonijos vyskupų globėju. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais visų pirma į LDK interesus.
Vytauto Didžiojo reikšmė vėlesniais laikais
Vytauto kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant.[10] Jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs Enėjas Silvijus Pikolominis, kurio teigimu Vytautas Didžiojo vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tuo tarpu Erazmas Ciolekas popiežiui Aleksandrui VI aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas Didžiuoju[11]. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas XV a. II pusėje rašė:
|
Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“[12]. |
|
Nuo XVI a. pr. bajoriškoje Lietuvos savimonėje Vytautas imtas laikyti Lietuvos interesų gynėju.[13] Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą.
Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Vytautui Didžiąjam buvo statomi paminklai, vienu metu jų buvo daugiau nei 30.[14]
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
- ↑ Z.Ivinskis Lietuvos istorija. Vilnius: 1991, p.274-275.
- ↑ Vytautas the Great. (2012). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.
- ↑ Z.Ivinskis Lietuvos istorija. Vilnius: 1991, p.276-277.
- ↑ Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 79 p.
- ↑ Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 80 p.
- ↑ J.Kiaupienė R.Petrauskas Lietuvos istorija. IV tomas. Vilnius: 2009., p.31-33
- ↑ Z.Ivinskis Lietuvos istorija. Vilnius: 1991, p.149.
- ↑ J.Kiaupienė R.Petrauskas Lietuvos istorija. IV tomas. Vilnius: 2009., p.36
- ↑ Z.Ivinskis Lietuvos istorija. Vilnius: 1991, p.150.
- ↑ A.Nikžentaitis Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse Kaunas: 2002, p.39
- ↑ Mickūnaitė G. Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis, Vilnius, 2008, p. 194, 296.
- ↑ Nuomonės apie Vytautą: nuo XV iki XXI amžiaus, Istorija.net, 2009-07-10.
- ↑ A.Nikžentaitis Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse Kaunas: 2002, p.20
- ↑ Bučas J., Mačikėnienė R. Vytautas Didysis ir mes, Kaunas: 1991, p.18
Vytautas Didysis Gimė: 1350 Mirė: 1430
| ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Skirgaila |
Lietuvos ir Trakų kunigaikštis 1392–1413 |
Po to: - |
| Prieš tai: Jogaila |
 1401–1429 |
Po to: Švitrigaila |
| |||||||||||||
