Augustinas Voldemaras: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 41: Eilutė 41:


=== Rusijoje ===
=== Rusijoje ===
[[1900]] m. išvyko pas [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]] gyvenantį brolį. Kalbantį lietuviškai Augustiną teisingai rašyti gimtąją kalba išmokė [[Kazimieras Būga]], o egzaminams į gimnaziją rengti [[1901]] m. pasamdytas būsimasis Lietuvos prezidentas [[Antanas Smetona]], su kuriuo vėliau susidraugavo, o dar vėliau tapo jo priešininku.
[[1900]] m. išvyko pas [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]] gyvenantį brolį. Kalbantį lietuviškai Augustiną teisingai rašyti gimtąja kalba išmokė [[Kazimieras Būga]], o egzaminams į gimnaziją rengti [[1901]] m. buvo pasamdytas būsimasis Lietuvos prezidentas [[Antanas Smetona]], su kuriuo vėliau susidraugavo, o dar vėliau tapo ir jo politiniu priešininku.


[[1904]] m. aukso medaliu baigė Peterburgo gimnaziją. [[1909]] m. baigė [[Peterburgo universitetas|Peterburgo universiteto]] Istorijos ir filologijos fakultetą. [[1910]] m. už magistro darbą apie Romos imperatoriaus [[Adrianas|Adriano]] agrarinius įstatymus pelnė aukso medalį. [[1911]] m. Peterburgo universitetas jam suteikė docento laipsnį. [[1914]]–[[1915]] m. stažavo [[Italija|Italijoje]] ir [[Švedija|Švedijoje]]. [[1916]]–[[1917]] m. [[Permė]]s universiteto ekstraordinarinis profesorius.
[[1904]] m. aukso medaliu baigė Peterburgo gimnaziją. [[1909]] m. baigė [[Peterburgo universitetas|Peterburgo universiteto]] Istorijos ir filologijos fakultetą. [[1910]] m. už magistro darbą apie [[Senovės Roma|Romos]] imperatoriaus [[Adrianas|Adriano]] agrarinius įstatymus pelnė aukso medalį. [[1911]] m. Peterburgo universitetas jam suteikė docento laipsnį. [[1914]]–[[1915]] m. stažavo [[Italija|Italijoje]] ir [[Švedija|Švedijoje]]. [[1916]]–[[1917]] m. [[Permė]]s universiteto ekstraordinarinis profesorius.


1916 m. įstojo į [[Tautos pažangos partija|Tautos pažangos partiją]] ir kaip jos delegacijos vadovas dalyvavo 1917 m. birželio mėn. vykusiame Rusijos lietuvių seime. 1917 m. rugsėjo mėn. dalyvavo Rusijos tautų kongrese [[Kijevas|Kijeve]]. Buvo vienas pagrindinių visiško atsiskyrimo nuo [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] propaguotojų. [[1918]] m. atstovavo [[Ukraina|Ukrainos]] delegacijai [[Brest-Litovsko taika|Brest-Litovsko taikos]] derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos.
1916 m. įstojo į [[Tautos pažangos partija|Tautos pažangos partiją]] ir kaip jos delegacijos vadovas dalyvavo 1917 m. birželio mėn. vykusiame [[Rusijos lietuvių seimas Petrograde|Rusijos lietuvių seime]]. 1917 m. rugsėjo mėn. dalyvavo Rusijos tautų kongrese [[Kijevas|Kijeve]]. Buvo vienas pagrindinių visiško atsiskyrimo nuo [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] propaguotojų. [[1918]] m. atstovavo [[Ukraina|Ukrainos]] delegacijai [[Brest-Litovsko taika|Brest-Litovsko taikos]] derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos.


=== Lietuvoje ===
=== Lietuvoje ===
Eilutė 54: Eilutė 54:
II [[Mykolas Sleževičius|Mykolo Sleževičiaus]] (1918 m. gruodžio 26 d. – [[1919]] m. [[kovo 12]] d.), III [[Pranas Dovydaitis|Prano Dovydaičio]] (1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. [[balandžio 12]] d.), IV Mykolo Sleževičiaus (1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. [[spalio 7]] d.), V [[Ernestas Galvanauskas|Ernesto Galvanausko]] (1919 m. spalio 7 d. – [[1920]] m. [[birželio 19]] d.) Ministrų kabinetuose buvo Užsienio reikalų ministras. 1919–1920 m. [[Paryžiaus taikos konferencija|Paryžiaus taikos konferencijoje]] buvo Lietuvos delegacijos vadovas.
II [[Mykolas Sleževičius|Mykolo Sleževičiaus]] (1918 m. gruodžio 26 d. – [[1919]] m. [[kovo 12]] d.), III [[Pranas Dovydaitis|Prano Dovydaičio]] (1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. [[balandžio 12]] d.), IV Mykolo Sleževičiaus (1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. [[spalio 7]] d.), V [[Ernestas Galvanauskas|Ernesto Galvanausko]] (1919 m. spalio 7 d. – [[1920]] m. [[birželio 19]] d.) Ministrų kabinetuose buvo Užsienio reikalų ministras. 1919–1920 m. [[Paryžiaus taikos konferencija|Paryžiaus taikos konferencijoje]] buvo Lietuvos delegacijos vadovas.


1920–[[1922]] m. dėstė [[Aukštieji kursai|Aukštuosiuose kursuose]]. 1922–[[1926]] m. [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universiteto]] profesorius. [[1923]] m. už politinį straipsnį mėnesį kalėjo [[Varniai|Varnių]] darbo stovykloje.
1920–[[1922]] m. dėstė [[Aukštieji kursai|Aukštuosiuose kursuose]]. 1922–[[1926]] m. [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universiteto]] profesorius. [[1923]] m. už politinį straipsnį mėnesį kalėjo [[Varniai|Varnių]] [[Varnių koncentracijos stovykla|darbo stovykloje]].


[[1924]] m. įkūrė [[LTS|Lietuvių tautininkų sąjungą]]. 1926 m. išrinktas [[Trečiasis Seimas|III Seimo]] atstovu nuo Lietuvių tautininkų sąjungos (kartu su [[Antanas Smetona|Antanu Smetona]] ir [[Vladas Mironas|Vladu Mironu]]). 1926 m. vienas [[1926 m. gruodžio 17 d. perversmas|valstybinio perversmo]] organizatorių.
[[1924]] m. įkūrė [[LTS|Lietuvių tautininkų sąjungą]]. 1926 m. išrinktas [[Trečiasis Seimas|III Seimo]] atstovu nuo Lietuvių tautininkų sąjungos (kartu su [[Antanas Smetona|Antanu Smetona]] ir [[Vladas Mironas|Vladu Mironu]]). 1926 m. vienas [[1926 m. gruodžio 17 d. perversmas|valstybinio perversmo]] organizatorių.


1926 m. [[gruodžio 17]] d. – [[1929]] m. [[rugsėjo 23]] d. vadovavo XIV Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras, nuo [[1928]] m. [[lapkričio 22]] d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. Jo veikla šiuo laikotarpiu vertinama prieštaringai. 1929 m. [[gegužės 6]] d. į A. Voldemarą, tuometinį premjerą, buvo pasikėsinta, nušautas jį pridengęs adjutantas Pranas Gudynas (1900–1929). <ref>[http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=66106 Lietuvos aidas, 1929-05-07, Nr. 102 (586)]</ref>
1926 m. [[gruodžio 17]] d. – [[1929]] m. [[rugsėjo 23]] d. vadovavo XIV Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras, nuo [[1928]] m. [[lapkričio 22]] d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. Jo veikla šiuo laikotarpiu vertinama prieštaringai. 1929 m. [[gegužės 6]] d. į A. Voldemarą, tuometinį premjerą, buvo pasikėsinta, nušautas jį pridengęs adjutantas [[Pranas Gudynas (1900)|Pranas Gudynas]].<ref>[http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=66106 Lietuvos aidas, 1929-05-07, Nr. 102 (586)]</ref>


Pasižymėjo arogancija ir valdingumu. Įsitraukė į radikalios sukarintos organizacijos [[Geležinis Vilkas (organizacija)|„Geležinis vilkas“]] organizavimą. 1929 m. rugsėjo 23 d. A. Smetonos nušalintas nuo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų. [[1930]] m. liepos mėn. internuotas [[Plateliai (miestelis)|Plateliuose]]. Vėliau policijos prižiūrimas gyveno [[Zarasai|Zarasuose]]. Pogrindyje rengė valstybinį perversmą.
Pasižymėjo arogancija ir valdingumu. Įsitraukė į radikalios sukarintos organizacijos [[Geležinis Vilkas (organizacija)|„Geležinis vilkas“]] organizavimą. 1929 m. rugsėjo 23 d. A. Smetonos nušalintas nuo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų. [[1930]] m. liepos mėn. internuotas [[Plateliai (miestelis)|Plateliuose]]. Vėliau policijos prižiūrimas gyveno [[Zarasai|Zarasuose]]. Pogrindyje rengė valstybinį perversmą.

07:57, 28 spalio 2015 versija

Augustinas Voldemaras
Gimė 1883 m. balandžio 16 d.
Dysna, Tverečiaus valsčius, Rusija Rusijos imperija
Mirė 1942 m. gruodžio 16 d. (59 metai)
Maskva, TSRS vėliava TSRS
Sutuoktinis (-ė) Matilda Delahay-Voldemarienė
Veikla politinis veikėjas, istorikas
Partija 1916 m. Tautos pažangos partija,
1924 m. Lietuvių tautininkų sąjunga
Alma mater 1909 m. Peterburgo universitetas
Vikiteka Augustinas Voldemaras

Augustinas Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Tverečiaus valsčius1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Rusija) – tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas. Jo šalininkai save vadino voldemarininkais.

Biografija

Gimė neturtingų valstiečių šeimoje. Prosenelis buvo prancūzų kilmės Varšuvos bajoras, per Napoleono žygį likęs Švenčionių apskrityje ir vedęs lietuvaitę.

Baigė Tverečiaus liaudies, 1899 m. Švenčionių miesto triklasę mokyklą. Dirbo Daugėliškio valsčiaus raštinėje.

Rusijoje

1900 m. išvyko pas Sankt Peterburge gyvenantį brolį. Kalbantį lietuviškai Augustiną teisingai rašyti gimtąja kalba išmokė Kazimieras Būga, o egzaminams į gimnaziją rengti 1901 m. buvo pasamdytas būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, su kuriuo vėliau susidraugavo, o dar vėliau tapo ir jo politiniu priešininku.

1904 m. aukso medaliu baigė Peterburgo gimnaziją. 1909 m. baigė Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1910 m. už magistro darbą apie Romos imperatoriaus Adriano agrarinius įstatymus pelnė aukso medalį. 1911 m. Peterburgo universitetas jam suteikė docento laipsnį. 19141915 m. stažavo Italijoje ir Švedijoje. 19161917 m. Permės universiteto ekstraordinarinis profesorius.

1916 m. įstojo į Tautos pažangos partiją ir kaip jos delegacijos vadovas dalyvavo 1917 m. birželio mėn. vykusiame Rusijos lietuvių seime. 1917 m. rugsėjo mėn. dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve. Buvo vienas pagrindinių visiško atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos propaguotojų. 1918 m. atstovavo Ukrainos delegacijai Brest-Litovsko taikos derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos.

Lietuvoje

A. Voldemaras (pirmas iš dešinės) 1918 m.
1928 m. sausio 1 d. vizitas į Vokietiją. A. Voldemaras su žmona Berlyno stotyje

1918 m. kovo mėn. grįžo į Lietuvą, liepos mėn. buvo kooptuotas į Valstybės Tarybą. 1918 m. lapkričio 11 d. – gruodžio 26 d. vadovavo I Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras ir kurį laiką – Krašto apsaugos ministras. 1918 m. lapkričio 23 d. pasirašė pirmąjį įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo.

II Mykolo Sleževičiaus (1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d.), III Prano Dovydaičio (1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d.), IV Mykolo Sleževičiaus (1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 7 d.), V Ernesto Galvanausko (1919 m. spalio 7 d. – 1920 m. birželio 19 d.) Ministrų kabinetuose buvo Užsienio reikalų ministras. 1919–1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje buvo Lietuvos delegacijos vadovas.

1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose. 1922–1926 m. Lietuvos universiteto profesorius. 1923 m. už politinį straipsnį mėnesį kalėjo Varnių darbo stovykloje.

1924 m. įkūrė Lietuvių tautininkų sąjungą. 1926 m. išrinktas III Seimo atstovu nuo Lietuvių tautininkų sąjungos (kartu su Antanu Smetona ir Vladu Mironu). 1926 m. vienas valstybinio perversmo organizatorių.

1926 m. gruodžio 17 d. – 1929 m. rugsėjo 23 d. vadovavo XIV Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras, nuo 1928 m. lapkričio 22 d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. Jo veikla šiuo laikotarpiu vertinama prieštaringai. 1929 m. gegužės 6 d. į A. Voldemarą, tuometinį premjerą, buvo pasikėsinta, nušautas jį pridengęs adjutantas Pranas Gudynas.[1]

Pasižymėjo arogancija ir valdingumu. Įsitraukė į radikalios sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ organizavimą. 1929 m. rugsėjo 23 d. A. Smetonos nušalintas nuo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų. 1930 m. liepos mėn. internuotas Plateliuose. Vėliau policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose. Pogrindyje rengė valstybinį perversmą.

1934 m. birželio 7-8 d. nepavykusio karinio pučo dalyvis, nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. 1938 m. paleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvyks į užsienį. Išvyko į Prancūziją, bet 1939 m. rugpjūčio 27 d. nusprendė grįžti į Lietuvą. Tik kirtęs Lietuvos sieną buvo sulaikytas ir apgyvendintas Zarasų mieste bei prižiūrimas policijos. 1940 m. sausio mėn. vėl ištremtas į užsienį.

Sovietinė okupacija

1940 m. birželio 19 d. naktiniu traukiniu iš Berlyno su žmona grįžo į Lietuvą ir tuoj pat komunistinės valdžios buvo suimtas, birželio 22 d. išsiųstas į Maskvą, kur netrukus išsiųsta ir jo žmona. NKVD kalėjime Maskvoje buvo kalinamas iki liepos 23 d. Tą pačią dieną A. Voldemaras su žmona ištremti į Šiaurės Osetiją, Ordžonikidzės miestą. Čia jam sovietinė valdžia sudarė išimtines sąlygas: miesto centre suteikė trijų kambarių butą, apstatytą naujais baldais, paskirta namų darbininkė, kas mėnesį buvo mokama 2000 rublių.[2]

1941 m., naktį iš birželio 26 į 27 d., Voldemarai buvo suimti, tardomi. A. Voldemaras buvo verčiamas prisipažinti, kad yra Vokietijos žvalgybos agentas. 1941 m. lapkričio mėn. jo tardymas buvo baigtas, byla perduota NKVD Ypatingajam pasitarimui. A. Voldemaras laukė nuosprendžio Ordžonikidzės kalėjime, tačiau frontui artėjant prie Šiaurės Kaukazo, 1942 m. rugpjūčio mėn. jis pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. 1942 m. gruodžio 16 d. A. Voldemaras išsekęs mirė Butyrkų kalėjimo ligoninėje.

Kūryba

Bendradarbiavo spaudoje, parašė mokslo darbų socialinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis temomis, politinių straipsnių, vertė grožinę literatūrą. Kai kurie jo darbai buvo vertinami prieštaringai, netgi uždrausti. Laisvai kalbėjo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, švedų, italų, lenkų kalbomis, be to, mokėjo senąsias lotynų, graikų ir hebrajų kalbas, galėjo skaityti ir kitomis Europos kalbomis.

Atminimo įamžinimas

Šaltiniai

  1. Lietuvos aidas, 1929-05-07, Nr. 102 (586)
  2. Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… - Vilnius: Mintis, 2005. - 30-45 psl. - ISBN 5-417-00887-7
  3. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=VOLDEMARAS%20AUGUSTINAS
  4. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/petrasiunu-kapinese-kaune-atidengtas-kenofatas-valstybes-vadovui-augustinui-voldemarui-56-288518 Petrašiūnų kapinėse Kaune atidengtas kenotafas valstybės vadovui Augustinui Voldemarui (15min.lt)

Nuorodos


Politinis postas
Prieš tai:
Lietuvos ministras pirmininkas
1918 m.
Po to:
Mykolas Sleževičius
Prieš tai:
Mykolas Sleževičius
Lietuvos ministras pirmininkas
19261929 m.
Po to:
Juozas Tūbelis