Šv. Brigita Švedė

Heliga Birgitta

Heliga Birgitta (Šventoji Brigita iš Švedijos, g. apie 1303–1373 m. gegužės 23 d.) – Romos katalikų bažnyčios šventoji (šventė: spalio 8 d .), Švedijos ir keleivių globėja.

Bri­gi­ta gi­mė 1303 m. aris­tok­ra­tų šei­mo­je, Šve­di­jos Up­lan­do re­gio­ne, Fins­to­je. Ti­kin­tie­siems ji vi­sų pir­ma ži­no­ma kaip mis­ti­kė ir Šven­čiau­sio­jo Iš­ga­ny­to­jo or­di­no įkū­rė­ja, ku­rio pir­mą­ja vy­res­ni­ą­ja ta­po jos duk­tė Kot­ry­na, vė­liau ir­gi pa­skelb­ta šven­tą­ja.

Da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo Bri­gi­ta nu­gy­ve­no kaip pa­sau­lie­tė mo­te­ris. Bū­da­ma ke­tu­rio­li­kos, ji lai­min­gai iš­te­kė­jo už pa­mal­daus krikš­čio­nio vy­ro Ul­fo, su ku­riuo su­si­lau­kė aš­tuo­nių vai­kų. Drau­ge su vy­ru jie įkū­rė ma­žą li­go­ni­nę, ku­rio­je daž­nai lan­ky­da­vo li­go­nius. Bri­gi­ta bu­vo įpra­tu­si as­me­niš­kai pa­tar­nau­ti varg­šams, be to, ver­tin­ta už pe­da­go­gi­nius su­ge­bė­ji­mus. „Pa­skelb­da­mas ją Eu­ro­pos ben­drag­lo­bė­ja, ti­kiuo­si, kad jos ar­ti­mu­mą jaus ne tik pa­šau­ki­mą pa­švęs­ta­jam gy­ve­ni­mui ga­vę žmo­nės, bet taip pat ir pa­kvies­tie­ji įpras­ti­nei pa­sau­lie­ti­nei veik­lai pa­sau­ly­je, o ypač – kil­niam ir reik­liam krikš­čio­niš­kos šei­mos ug­dy­mui“, – taip po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II ra­šė 1999 m. spa­lio 1 d. pa­skelb­ta­me apašta­liš­ka­ja­me laiš­ke mo­tu pro­prio „Spes aedi­fi­can­di“, ku­riuo šv. Bri­gi­ta Šve­dė, šv. Kot­ry­na Sie­nie­tė ir šv. Kry­žiaus Te­re­sė Be­ne­dik­ta bu­vo pa­skelb­tos Eu­ro­pos ben­drag­lo­bė­jo­mis.

1341 m. su­tuok­ti­nių pi­lig­ri­mys­tė į Sant­ja­go de Kom­pos­te­lą tar­si pa­ren­gė Bri­gi­tą nau­jam gy­ve­ni­mui, ku­rį ji pra­dėjo po ke­le­rių me­tų, kai mi­rus vy­rui iš­gir­do Kris­taus bal­są, pa­ti­kė­ju­sį jai nau­ją mi­si­ją. Mirus vyrui, su kuriuo turėjo 8 vaikus, įkūrė Švedijoje vienuolyną. 1349 m. Bri­gi­ta iš­vy­ko iš Šve­di­jos ir įsi­kū­rė Ro­moje. Pa­sak po­pie­žiaus, šis per­si­kė­li­mas į Ita­li­ją lem­tin­gai iš­plė­tė Bri­gi­tos sie­lą ir šir­dį ne tik ge­og­ra­fiš­kai bei kul­tū­riš­kai, bet ir dva­siškai. Trokš­da­ma pa­gar­bin­ti šven­tų­jų re­lik­vi­jas, ji lei­do­si į pi­lig­ri­mi­nes ke­lio­nes, rūpinosi Švedijos studentais ir apskritai keleiviais. Ragino popiežių iš Avinjono sugrįžti į Romą, reformuoti kunigų, vienuolių gyvenimą. Parašė švediškai 8 knygas apreiškimų, kurios išverstos į daugelį Europos kalbų.