Biaroza: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 52°33′0″ š. pl. 24°58′0″ r. ilg. / 52.55000°š. pl. 24.96667°r. ilg. / 52.55000; 24.96667 (Biaroza)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Legobot (aptarimas | indėlis)
S Bot: Migrating 15 interwiki links, now provided by Wikidata on d:q879406 (translate me)
Liutaurasu (aptarimas | indėlis)
Eilutė 24: Eilutė 24:


== Istorija ==
== Istorija ==
Biarozos kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo [[1477]] m. Nuo [[XVI a.]] pabaigoje priklausė [[Sapiegos|Sapiegoms]]. Nuo [[1629]] m. minimas Biarozos miestelis.
Biarozos kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo [[1477]] m. Nuo [[XVI a.]] pabaigoje priklausė [[Sapiegos|Sapiegoms]]. Nuo [[1629]] m. minimas Biarozos miestelis. [[1648]]–[[1689]] m. pastatyta bažnyčia ir [[kartūzai|kartūzų]] vienuolynas – iš čia ir senasis Kartuz-Biarozos pavadinimas. [[1706]] m. Biarozoje susitiko Rusijos caras [[Petras I]] ir [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] valdovas [[Augustas II]]. Per [[Šiaurės karas|Šiaurės karą]] miestą sugriovė [[Švedijos kariuomenė]]. Iki [[1795]] m. Kartuz-Biaroza priklausė [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei]], [[1795]] m. ją okupavo [[Rusijos imperija]]. [[XIX a.]] pirmoje pusėje Biarozoje vyko 8 metiniai turgūs, veikė odininkų ir audėjų manufaktūros, 36 krautuvės. [[1833]] m. Biarozoje buvo 200 medinių namų. [[XIX a.]] pastatyta cerkvė. [[1871]] m. per Kartuz-Biarozą nutiestas geležinkelis [[Maskva]] – [[Brestas]]. [[1921]]–[[1939]] m. priklausė [[Lenkija]]i. [[1934]]–[[1939]] m. buvusiose [[Rusijos imperijos kariuomenė]]s Biarozos kareivinėse veikė [[koncentracijos stovykla]] Lenkijos politiniams kaliniams, joje [[1939]] m. kalėjo apie 10 000 žmonių, tarp jų buvo ir [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašto]] lietuvių. [[1939]] m. Biaroza atiteko [[Baltarusijos TSR]]. [[1940]] m. gavo miesto teises, tapo rajono centru. Per [[Antrasis pasaulinis karas|Antrąjį pasaulinį karą]] Biarozoje nacių įkurtoje koncentracijos stovykloje nužudyta apie 7000 žmonių.<ref>{{VLE|III|143||Biaroza}}</ref>

[[Vaizdas:Byaroza Monastery XVIII.jpg|thumb|left|Vienuolynas ir bažnyčia [[XVIII a.]]]]
[[1648]]–[[1689]] m. pastatyta bažnyčia ir [[kartūzai|kartūzų]] vienuolynas – iš čia ir senasis Kartuz-Biarozos pavadinimas.

[[1706]] m. Biarozoje susitiko Rusijos caras [[Petras I]] ir [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] valdovas [[Augustas II]]. Per [[Šiaurės karas|Šiaurės karą]] miestą sugriovė [[Švedijos kariuomenė]].

Iki [[1795]] m. Kartuz-Biaroza priklausė [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei]], [[1795]] m. ją okupavo [[Rusijos imperija]].

[[XIX a.]] pirmoje pusėje Biarozoje vyko 8 metiniai turgūs, veikė odininkų ir audėjų manufaktūros, 36 krautuvės. [[1833]] m. Biarozoje buvo 200 medinių namų. [[XIX a.]] pastatyta cerkvė. [[1871]] m. per Kartuz-Biarozą nutiestas geležinkelis [[Maskva]] – [[Brestas]].

[[1921]]–[[1939]] m. priklausė [[Lenkija]]i. [[1934]]–[[1939]] m. buvusiose [[Rusijos imperijos kariuomenė]]s Biarozos kareivinėse veikė [[koncentracijos stovykla]] Lenkijos politiniams kaliniams, joje [[1939]] m. kalėjo apie 10 000 žmonių, tarp jų buvo ir [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašto]] lietuvių.

[[1939]] m. Biaroza atiteko [[Baltarusijos TSR]]. [[1940]] m. gavo miesto teises, tapo rajono centru. Per [[Antrasis pasaulinis karas|Antrąjį pasaulinį karą]] Biarozoje nacių įkurtoje koncentracijos stovykloje nužudyta apie 7000 žmonių.<ref>{{VLE|III|143||Biaroza}}</ref>


Miesto įžymybė – [[1648]] m. Sapiegų įkurto vienuolyno griuvėsiai.
Miesto įžymybė – [[1648]] m. Sapiegų įkurto vienuolyno griuvėsiai.

10:44, 9 rugpjūčio 2015 versija

Biaroza
blrs. Бяроза, rus. Берёза
            
Miesto rotušė
Biaroza
Biaroza
52°33′0″ š. pl. 24°58′0″ r. ilg. / 52.55000°š. pl. 24.96667°r. ilg. / 52.55000; 24.96667 (Biaroza)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Bresto sritis Bresto sritis
Rajonas Biarozos rajonas
Gyventojų (2004) 29 700
Vikiteka Biaroza
Kirčiavimas Biarozà
Apie Lenkijos kaimą žr. Bereza (Liublino vaivadija).

Biaroza (iki 1940 m. Biaroza-Kartuzskaja, Kartuz-Biaroza, blrs. Бяроза, rus. Берёза, lenk. Bereza) – miestas Jaseldos upės dešiniajame krante, 100 km į šiaurės rytus nuo Bresto, Bresto sritis, Baltarusija, Biarozos rajono centras. Per miestą eina Minsko-Bresto kelias ir geležinkelis.

Istorija

Biarozos kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1477 m. Nuo XVI a. pabaigoje priklausė Sapiegoms. Nuo 1629 m. minimas Biarozos miestelis.

Vaizdas:Byaroza Monastery XVIII.jpg
Vienuolynas ir bažnyčia XVIII a.

16481689 m. pastatyta bažnyčia ir kartūzų vienuolynas – iš čia ir senasis Kartuz-Biarozos pavadinimas.

1706 m. Biarozoje susitiko Rusijos caras Petras I ir Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II. Per Šiaurės karą miestą sugriovė Švedijos kariuomenė.

Iki 1795 m. Kartuz-Biaroza priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, 1795 m. ją okupavo Rusijos imperija.

XIX a. pirmoje pusėje Biarozoje vyko 8 metiniai turgūs, veikė odininkų ir audėjų manufaktūros, 36 krautuvės. 1833 m. Biarozoje buvo 200 medinių namų. XIX a. pastatyta cerkvė. 1871 m. per Kartuz-Biarozą nutiestas geležinkelis Maskva – Brestas.

19211939 m. priklausė Lenkijai. 19341939 m. buvusiose Rusijos imperijos kariuomenės Biarozos kareivinėse veikė koncentracijos stovykla Lenkijos politiniams kaliniams, joje 1939 m. kalėjo apie 10 000 žmonių, tarp jų buvo ir Vilniaus krašto lietuvių.

1939 m. Biaroza atiteko Baltarusijos TSR. 1940 m. gavo miesto teises, tapo rajono centru. Per Antrąjį pasaulinį karą Biarozoje nacių įkurtoje koncentracijos stovykloje nužudyta apie 7000 žmonių.[1]

Miesto įžymybė – 1648 m. Sapiegų įkurto vienuolyno griuvėsiai.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2007 m.
1833 m. 1897 m.sur. 1939 m.sur. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m. 2007 m.
1 200 6 226 5 000 5 600 7 500 26 000 31 100 29 400


Ekonomika

Išplėtota maisto, statybinių medžiagų, keramikos, metalo apdirbimo pramonė. Yra šiluminė elektrinė.

Šaltiniai

  1. Biaroza. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 143 psl.