Elektromagnetinė indukcija

Elektromagnetinė indukcija – reiškinys, kai elektros srovė ima tekėti laidininku, esančiu kintamajame magnetiniame lauke arba judančiu pastoviame magnetiniame lauke. Šis reiškinys yra generatorių, transformatorių, indukcijos variklių, elektros variklių, sinchroninių variklių ir soleinoidų pagrindas. Elektromagnetinės indukcijos atradimas paprastai priskiriamas Maiklui Faradėjui.

Viena iš Maksvelo lygčių yra užrašoma kaip

$\nabla \times \mathbf {E} =-{\frac {\partial \mathbf {B} }{\partial t}}$

kur E yra elektrinio lauko stipris, B yra magnetinė indukcija. Integriniu pavidalu, jei turime paviršių S, kurį riboja kontūras C, tai ši lygtis įgauna tokį pavidalą:

$\oint _{C}\mathbf {E} \cdot d\mathbf {l} =-\ {d \over dt}\int _{S}\mathbf {B} \cdot d\mathbf {S}$

čia dl yra nykstamai mažas kontūro C elementas, dS yra nykstamai mažas paviršiaus S elementas. Nagrinėjant atvejį, kai kintamame magnetiniame lauke patalpinama ritė, sudaryta iš N vijų, iš paskutinės lygties gaunama, kad

${\mathcal {E}}=-N{{d\Phi } \over dt}$

kur

$\Phi =\int _{S}\mathbf {B} \cdot d\mathbf {S}$ yra magnetinio lauko srautas,

${\mathcal {E}}=\oint _{C}\mathbf {E} \cdot d\mathbf {l}$ yra indukuotoji elektrovaros jėga.

Paskutinioji lygtis ir yra matematinė Faradėjaus dėsnio išraiška. Tai yra, magnetinio lauko srauto, kertančio kontūrą, kitimas laike sukelia kontūre elektrovaros jėgą ir kontūru ima tekėti elektros srovė.

Vikižodynas