Čerkesija

Šiaurės Kaukazo regionas Cirkasija (Адыгэ Хэку)
Vėliava
Šalis	Rusija (Krasnodaro kraštas, Adygėja, Karačiajų Čerkesija, Kabarda-Balkarija)
Tautos	zygai > cirkasai > rusai
Miestai	Sočis, Anapa, Maikopas, Nalčikas, Čerkeskas
Vikiteka	VikitekaVikiteka
Šiaurės Kaukazo regionai Cirkasija, Osetija, Ičkerija, Dagestanas

Cirkasija, arba Čerkesija – istorinis Šiaurės Kaukazo regionas, esantis dabartinės Rusijos teritorijoje. Apima pietinę dalį dabartinio Krasnodaro krašto, Adygėją, Karačiajų Čerkesiją, Kabardą-Balkariją, o taip pat dalį Šiaurės Osetijos.

Iki XIX a. vyraujanti regiono etninė grupė buvo cirkasai, kurių palikuonys yra dabartiniai adygai, čerkesai ir kabardinai. Visi jie kalba Šiaurės vakarų Kaukazo kalbomis. Šiuo metu vyraujanti regiono tauta yra rusai.

Pavadinimai

Vietos gyventojai regioną vadina terminu Adyge Heku (Адыгэ Хэку). Viduramžiais vakarų tautose jis buvo vadinamas Zychu (Ζυγ), o pietiniai kaimynai jį vadino Kašagu (arm. Գաշք, Gašk, gruz. Kašag, oset. Кæсæг, gr. Kasachia), iš kurio kilo ir rusų vartotas kasogai (rus. Касоги). Osmanų imperijoje regionas tapo žinomas kaip Čerkesija (turk. Çerkesya), taip jis dabar vadinamas ir rusiškai (rus. Черкесия). XV a. su kraštu prekiavę genujiečiai jį lotynizavo kaip Cirkasiją (it. Circassia).

Geografija

Cirkasijos subregionai

Cirkasija užima dideles teritorijas Juodosios jūros šiaurės rytinėje pakrantėje. Pajūryje ji driekiasi nuo Tamanės pusiasalio šiaurėje iki Kaukazo kalnagūbrio pietuose. Kubanės upė tarnauja kaip šiaurinė regiono riba ir skiria Cirkasiją nuo Kubanės krašto. Kaukazo kalnagūbris pietuose skiria Cirkasiją nuo Abchazijos ir istorinės Gruzijos (ribojasi su jos regionais Svanetija ir Rača). Į rytus nuo Cirkasijos yra Osetija.

Regiono centrinėje dalyje yra Elbruso kalnas, kuris dalija Cirkasiją į rytinę ir vakarinę. Vakarinė Cirkasija sutampa su Kubanės baseinu. Čia teka upės Belaja, Laba, Mažasis Zelenčiukas, Didysis Zelenčiukas. Rytinėje Cirkasijoje prasideda Terekas.

Tradiciškai visoje Cirkasijoje buvo išskiriami 12 regionų, atstovaujamų atskirų genčių. Tai yra Žanė, Natuchajus, Šapsugas, Bžedugas, Abadzechas, Ubykija, Beslenėjus, Temirgojus, Jegeruchas, Hatuchas, Memhegas ir Kabarda. Pastarasis yra didžiausias ir užima visą Rytinę Cirkasiją.

Istorija

Senovės Cirkasija

Senosios Cirkasijos gentys

Cirkasijoje bronzos amžiuje suklestėjo Maikopo kultūra (IV–III tūkst. pr. m. e.), kurią vėliau pakeitė Vakarų Kaukazo dolmenų kultūra (III–II tūkst. pr. m. e.).

I tūkst. pr. m. e. senovės graikų požiūriu, Cirkasija priklausė didesniam Skitijos regionui ir buvo į šiaurę nuo Kolchidės. Čia minimos daug vietinių autochtoninių genčių. Pakrantėje minimi sindai, achėjai, heniochai, o krašto gilumoje gyveno kerketai, imaduchai ir zygai. Pastarųjų gyvenamas regionas Zychas dažniausiai lokalizuojamas rytinėje Cirkasijoje, į rytus nuo Elbruso.

Senovės graikai tyrinėjo šį regioną ir įkūrė keletą kolonijų. Tarp jų svarbiausios buvo Fanagorija, Hermonasa, Gorgipija, Bata ir kitos, visos įsikūrę sindų žemėse. Dėl to sindai buvo labiausiai helenizuota iš Cirkasijos genčių. Jie apie V a. pr. m. e. sukūrė savo valstybę su sostine Gorgipijoje. Vėliau juos valdė Bosporo karalystė.

Vietinei kultūrai maišantis su graikų įtakomis, formavosi senovės cirkasų religinė-etinė sistema, vadinamoji Habza (Хабзэ). Jos centre yra tikėjimas į vienatinį Dievą Tha (Тхьэ), pasaulio kūrėją ir kosminės tvarkos palaikytoją. Dievas buvo garbinamas ritualais, vadinamais thaleu šventose vietose. Už ritualus buvo atsakingi žyniai, vadinami thamada (Тхьэматэ). Jie prižiūrėjo ir etinį kodeksą, dalinai išlikusį iki mūsų dienų.

Krikščioniškasis laikotarpis

Viduramžiais lotyniškuose šaltiniuose terminas Zychas imtas taikyti visai Cirkasijai apibūdinti. Paradoksaliai, kai kurie autoriai naudojo Zycho terminą tik Cirkasijos pakrantei, o giliau krašte buvusiems kalnuotiems regionams naudoti terminai Papagija (papagai), Kasachija (kašagai, kasogai) ir kt.

IV a. cirkasus pasiekė krikščionybė, kurią atnešė Bizantijos imperija. Iki VI a. krikščionybė paplito visame krašte, tačiau kartu gavo daug vietinių bruožų, nulemtų senosios religijos. Vėliau cirkasų krikščionybę skleidė ir rėmė gretima Gruzijos karalystė. Dėl tos priežasties iš visų Šiaurės Kaukazo regionų Cirkasija ilgiausiai išlaikė šį tikėjimą.

Nuo IV a. Cirkasiją kontroliavo stepių tautos iš šiaurės. Vieni pirmųjų buvo tiurkai bolgarai (onogurai), kurie įsitvirtino senosios Sindikos žemėse ir savo sostnine padarė Panagoriją. Iš čia jie išplėtė savo žemes, sukurdami Didžiąją Bulgariją. Kita tauta buvo indoeuropiečiai alanai, galiausiai įsitvirtinę į rytus nuo Cirkasijos. Nuo VII a. Cirkasiją kontroliavo Chazarų kaganatas.

Nuo VIII a. krikščionišką Cirkasiją iš pietų ne kartą siaubė musulmonai, kurie į regioną žiūrėjo pirmiausia kaip į vergų šaltinį. Cirkasės moterys garsėjo kaip gražuolės, todėl buvo grobiamos į haremus. Vyrai, pasižymėję jėga, buvo pirmiausia naudojami armijoje kaip mameliukai arba verčiami eunuchais ir tarnaudavo haremuose. Abasidų laikotarpiu iš krikščionių kilę mameliukai neretai paimdavo valdžią ir įkurdavo savo dinastijas. Viena iš garsiausių cirkasų kilmės dinastijų buvo Burdžių dinastija (XIV–XV a.) Egipte.

Nuo XI a. regioną iš pietų siaubė tiurkų kilmės gentys, kurios apsigyveno vietinių cirkasų tarpe. Iš jų susiformavo dabartinės balkarų ir karačiajų etninės grupės.

Islamiškasis laikotarpis

Šiaurės Kaukaze islamas pradėjo plisti XI a., tačiau Cirkasijoje jis įsitvirtino tik XV a. Suspausta tarp dviejų musulmoniškų imperijų, Osmanų pietuose ir Krymo chanato šiaurėje, Cirkasija perėmė naują religiją, kuri susimaišė su vietos papročiais. Musulmonų pasaulyje cirkasai ir toliau išlaikė populiarumą, kas nulėmė dideles jų diasporas Osmanų ir Sefevidų imperijų teritorijose. Čia jie sudarė elitinius karių būrius (vadinamuosius ghulamus), garsėjo kaip amatininkai, žemdirbiai.

Nepaisant nuolatinės grėsmės iš abiejų pusių, kalnuota Cirkasija išsaugojo nepriklausomybę kaip gentinė konfederacija, nors kai kuriuos pajūrio miestus kontroliavo osmanai. Cirkasiją sudarė 12 genčių. XVIII a. pradžioje Cirkasijos valstybė kontroliavo ne tik Cirkasijos regioną, bet jos teritorijos driekėsi ir iki Kaspijos jūros rytuose. Ji valdė Osetijos, Ičkerijos žemes, dalį Dagestano.

Rusijoje

Cirkasų tremtis

XIX a. pradžioje Cirkasijos šiaurine kaimyne tapo Rusijos imperija, kuri palaipsniui nukariavo Šiaurės Kaukazą. Cirkasija į imperiją buvo galutinai įjungta 1864 m., po nuožmaus Rusijos-Cirkasijos karo.

Iš karto po karo Rusija siekė išvalyti kraštą nuo musulmonų, todėl cirkasai buvo masiškai žudomi, tremiami į stepes arba priverčiami emigruoti į Osmanų imperiją. Tai vadinama cirkasų etniniu valymu. Uostuose laukdavo paruošti laivai, kurie juos gabendavo į Turkiją. Ten cirkasai muhadžirai formavo vietinę diasporą, tačiau neretai prarasdavo savo kultūrą, kalbą ir tapatybę. Kai kurie cirkasų subetnosai, pvz. ubychai, žanėjai, natuchai, hatuchai, galutinai išnyko.

Kadaise tankiai gyvenamas regionas (XIX a. pradžioje jame priskaičiuota 4-5 mln. cirkasų) per keletą metų praktiškai ištuštėjo. Į cirkasų vietą kėlėsi etniniai rusai, o cirkasai liko gyventi tik mažiau paliestose etninėse „salose“. Didžiuma Cirkasijos buvo administruojama kaip Kubanės sritis, tik pajūrio ruožas – kaip Juodosios jūros gubernija.

TSRS sudėtyje siekiant dar labiau susilpninti tapatybę, cirkasai buvo suskaidyti į tris oficialiai pripažintas tautas: adygus (dauguma genčių), kabardinus (iš Kabardos regiono) ir čerkesus (iš Baslanėjaus regiono). 1924 m. šios trys tautos atskirai gavo autonomiją. Tiesa, čerkesai ją gavo kartu su tiurkiškai kalbančiais karačiajais, o kabardinai – kartu su balkarais.