Vietininkas: Skirtumas tarp puslapio versijų
pašalinu |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 3: | Eilutė 3: | ||
Vietininko linksnis buvo [[indoeuropiečių prokalbė]]je, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų ([[baltų-slavų kalbos|baltų-slavų]], [[sanskritas|sanskrite]], lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų ([[senovės graikų kalba|senovės graikų]], senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais. |
Vietininko linksnis buvo [[indoeuropiečių prokalbė]]je, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų ([[baltų-slavų kalbos|baltų-slavų]], [[sanskritas|sanskrite]], lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų ([[senovės graikų kalba|senovės graikų]], senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais. |
||
Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip [[archaizmas|archaizmai]] kartais vartojami) kiti |
Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip [[archaizmas|archaizmai]] kartais vartojami) kiti vietą reiškiantys linksniai – [[iliatyvas]], [[aliatyvas]] ir [[adesyvas]]. |
||
Iš ne indoeuropiečių kalbų, vietininkas naudojamas [[tiurkų kalbos|tiurkų]], [[finougrų kalbos|finougrų]], įvairiose [[indėnų kalbos]]e. [[turkų kalba|Turkų kalboje]] vietininko priesaga yra '''-da''', tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (''oda – oda'''da''''', ''ev – ev'''de''''', ''kitap – kitap'''ta'''''). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai ( |
Iš ne indoeuropiečių kalbų, vietininkas naudojamas [[tiurkų kalbos|tiurkų]], [[finougrų kalbos|finougrų]], įvairiose [[indėnų kalbos]]e. [[turkų kalba|Turkų kalboje]] vietininko priesaga yra '''-da''', tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (''oda – oda'''da''''', ''ev – ev'''de''''', ''kitap – kitap'''ta'''''). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai (iliatyvas, inesyvas, eliatyvas, aliatyvas, adesyvas, abliatyvas, superesyvas ir kt.). |
||
Pvz., [[estų kalba|estų kalboje]]: |
Pvz., [[estų kalba|estų kalboje]]: |
||
* [[iliatyvas]] – ''maja'''sse''''' arba ''majja'' 'naman' |
* [[iliatyvas]] – ''maja'''sse''''' arba ''majja'' 'naman' |
||
* [[inesyvas]] – ''maja'''s''''' 'name, namo viduje' |
* [[inesyvas]] – ''maja'''s''''' 'name, namo viduje' |
||
* [[elatyvas]] – ''maja'''st''''' 'iš namo vidaus' |
* [[elatyvas|eliatyvas]] – ''maja'''st''''' 'iš namo vidaus' |
||
* [[aliatyvas]] – ''maja'''le''''' 'namop' |
* [[aliatyvas]] – ''maja'''le''''' 'namop' |
||
* [[adesyvas]] – ''maja'''l''''' 'ant namo, name, namip' |
* [[adesyvas]] – ''maja'''l''''' 'ant namo, name, namip' |
23:21, 22 liepos 2015 versija
Vietininkas (lot. Locativus) – linksnis, nurodantis vietą (locus). Atsako į klausimus „kur?“, „kame?“.
Vietininko linksnis buvo indoeuropiečių prokalbėje, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų (baltų-slavų, sanskrite, lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų (senovės graikų, senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais.
Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip archaizmai kartais vartojami) kiti vietą reiškiantys linksniai – iliatyvas, aliatyvas ir adesyvas.
Iš ne indoeuropiečių kalbų, vietininkas naudojamas tiurkų, finougrų, įvairiose indėnų kalbose. Turkų kalboje vietininko priesaga yra -da, tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (oda – odada, ev – evde, kitap – kitapta). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai (iliatyvas, inesyvas, eliatyvas, aliatyvas, adesyvas, abliatyvas, superesyvas ir kt.).
Pvz., estų kalboje: