Vietininkas: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

23:21, 22 liepos 2015 versija

Vietininkas (lot. Locativus) – linksnis, nurodantis vietą (locus). Atsako į klausimus „kur?“, „kame?“.

Vietininko linksnis buvo indoeuropiečių prokalbėje, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų (baltų-slavų, sanskrite, lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų (senovės graikų, senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais.

Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip archaizmai kartais vartojami) kiti vietą reiškiantys linksniai – iliatyvas, aliatyvas ir adesyvas.

Iš ne indoeuropiečių kalbų, vietininkas naudojamas tiurkų, finougrų, įvairiose indėnų kalbose. Turkų kalboje vietininko priesaga yra -da, tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (oda – odada, ev – evde, kitap – kitapta). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai (iliatyvas, inesyvas, eliatyvas, aliatyvas, adesyvas, abliatyvas, superesyvas ir kt.).

Pvz., estų kalboje:

iliatyvas – majasse arba majja 'naman'
inesyvas – majas 'name, namo viduje'
eliatyvas – majast 'iš namo vidaus'
aliatyvas – majale 'namop'
adesyvas – majal 'ant namo, name, namip'
abliatyvas – majalt 'iš namo'

@@ Eilutė 3: / Eilutė 3: @@
 Vietininko linksnis buvo [[indoeuropiečių prokalbė]]je, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų ([[baltų-slavų kalbos|baltų-slavų]], [[sanskritas|sanskrite]], lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų ([[senovės graikų kalba|senovės graikų]], senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais.
-Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip [[archaizmas|archaizmai]] kartais vartojami) kiti su vietininku persipinantys linksniai – [[iliatyvas]], [[aliatyvas]] ir [[adesyvas]].
+Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip [[archaizmas|archaizmai]] kartais vartojami) kiti vietą reiškiantys linksniai – [[iliatyvas]], [[aliatyvas]] ir [[adesyvas]].
-Iš ne indoeuropiečių kalbų, vietininkas naudojamas [[tiurkų kalbos|tiurkų]], [[finougrų kalbos|finougrų]], įvairiose [[indėnų kalbos]]e. [[turkų kalba|Turkų kalboje]] vietininko priesaga yra '''-da''', tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (''oda – oda'''da''''', ''ev – ev'''de''''', ''kitap – kitap'''ta'''''). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai (ilatyvas, inesyvas, elatyvas, alatyvas, adesyvas, abliatyvas, supresyvas ir kt.).
+Iš ne indoeuropiečių kalbų, vietininkas naudojamas [[tiurkų kalbos|tiurkų]], [[finougrų kalbos|finougrų]], įvairiose [[indėnų kalbos]]e. [[turkų kalba|Turkų kalboje]] vietininko priesaga yra '''-da''', tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (''oda – oda'''da''''', ''ev – ev'''de''''', ''kitap – kitap'''ta'''''). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai (iliatyvas, inesyvas, eliatyvas, aliatyvas, adesyvas, abliatyvas, superesyvas ir kt.).
 Pvz., [[estų kalba|estų kalboje]]:
 * [[iliatyvas]] – ''maja'''sse''''' arba ''majja'' 'naman'
 * [[inesyvas]] – ''maja'''s''''' 'name, namo viduje'
-* [[elatyvas]] – ''maja'''st''''' 'iš namo vidaus'
+* [[elatyvas|eliatyvas]] – ''maja'''st''''' 'iš namo vidaus'
 * [[aliatyvas]] – ''maja'''le''''' 'namop'
 * [[adesyvas]] – ''maja'''l''''' 'ant namo, name, namip'