Danų kalba

Danų kalba dansk
Kalbama	Danijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, Vokietijoje (Šlėzvige-Holšteine)
Kalbančiųjų skaičius	5,5 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	-
Kilmė	Indoeuropiečių  germanų   skandinavų
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Danija  Farerai  Grenlandija  Vokietija mažumos kalba Šlėzvige-Holšteine  Europos Sąjunga
Kalbos kodai
ISO 639-1	da
ISO 639-2	dan
ISO 639-3	dan
SIL	DAN

Danų kalba (dan. dansk sprog) – kalba, priklausanti šiaurės germanų (skandinavų kalbų) grupei ir drauge su švedų kalba sudaranti rytinę tos grupės šaką. Ja kalba apie 6 mln. žmonių daugiausia Danijoje, Vokietijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, Islandijoje, mažumų Argentinoje, JAV ir Kanadoje. Vokietijoje (Šlėzvige-Holšteine) danų yra oficiali mažumų kalba. Danų yra privaloma kalba Danijos karalystės teritorijose Farerų salose (kur danų yra, kartu su farerų kalba, oficiali kalba) ir Grenlandijoje (kur nuo 2009 m. vienintelė oficiali kalba yra grenlandų kalba), bei taip pat Islandijoje.

Istorija

Iš pradžių danai gyveno pietinėje dabartinės Švedijos dalyje, Skonės provincijoje ir gretimose srityse, o Jutlandijos pusiasalis tuo metu buvo gyvenamas kitų germanų genčių, taip pat ir jutų, pagal kuriuos pavadintas ir pats pusiasalis. Ilgainiui danai iš Švedijos persikėlė į tą pusiasalį ir pamažu sudarė danų tautą, kalbėjusia savo sena atsineštine kalba. X a. danų kalba dar mažai kuo tesiskyrė nuo kitų skandinavų tarmių; žymesnis tarminės Danų kalbos skirtumas pasireiškia tik nuo XIII a. pabaigos.

Danų kalbos tarmės.

Pradedant nuo XV a. danų kalbos vartojimo plotas žymiai pasikeitė. 1653 m. sutartimi Skonės ir kitas danų valdytąsias sritis galutinai priskyrus Švedijai, ilgainiui iš tų vietų buvo išstumta danų kalba, kurią pakeitė švedų kalba. Bet iš kitos pusės, iš pradžios asmeninės unijos 1397 m., o vėliau administraciniu keliu Norvegiją prijungus prie Danijos, danų kalba palaipsniui įsigalėjo ne tik to krašto literatūroje, bet ir mokyklose, spaudoje, ir kt. Tokia padėtis tęsėsi iki 1814 m., kai pagal Kylio taiką Norvegija buvo atskirta nuo Danijos.

Tarmės

Danų kalbos tarmių skiriamos dvi žymesnės grupės; rytinė ir vakarinė. Pirmąjai, rytinei grupei priklauso švedų kalbai artima bornholmiečių tarmė ir rytinės jutų tarmės, o antroji, vakarinė, grupė apima vakarinės jutų ir šiaurinės šlezvigiečių tarmes. Anksčiau vartojama danų Skonės tarmė maždaug nuo XVII a. vidurio priskiriama švedų kalbai.

Abėcėlė

Danų kalbos abėcėlėje yra 28 raidės: W mazai naudojama ir priskiriama prie V.

Didžiosios raidės

A

B

C

D

E

F

G

H

I

J

K

L

M

N

O

P

Q

R

S

T

U

V

w

X

Y

Z

Æ

Ø

Å

Mažosios raidės

a

b

c

d

e

f

g

h

i

j

k

l

m

n

o

p

q

r

s

t

u

v

w

x

y

z

æ

ø

å

Gramatika

Danų kalboje skiriami ilgi ir trumpi balsiai. Ilgi balsiai yra kirčiuotame skiemenyje, jeigu jie skiemens gale ar atskirti nuo tolimesnio balsio skiemens ne daugiau kaip vienu priebalsiu. Nekirčiuotame skiemenyje ir prieš du ar daugiau priebalsių balsiai yra trumpi.

Danų kalboje yra išskirtinis fonetinis reiškinys – „stabtelėjimas“, trumpas oro srovės sustabdymas tariant balsį, priebalsį ar dvigarsį. Šis fonetinis „stabtelėjimas“ nekeičia žodžio prasnės, o danai puikiausiai supranta kalbančius ir be daniško fonetinio „stabtelėjimo“.

Nuorodos

• dan Duomenys apie kodu „dan“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com

Vikižodynas