Jozefas Kopecas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Jozefas Kopecas (1762 m. gegužės 15 d., Pinsko pavietas - 1827 m., Lušnevas, Gudija) - Lietuvos didžiosios kunigaikštystės karininkas, 1794 m. sukilimo dalyvis, 1795 m. carinės Rusijos ištremtas į Sibirą, etnografas, Kamčatkos tyrinėtojas, atsiminimų autorius.

Biografija

Gimė 1762 m. gegužės 16 d. smulkių rusėniškos kilmės Pinsko pavieto (A. Bonieckis nurodo ankstesnę J. Kopeco gimimo datą ir vietą - 1759 m., Vilnius) bajorų šeimoje. J. Kopecas buvo vienas iš keturių Pinsko rotmistro Stanislovo Kopeco (herbas Kroje) ir Onos Goslovskaitės sūnų. J. Kopecas atsiminimuose rašo, kad jo tėvas Sanislovas, Abiejų Tautų Respublikos įpėdinystės karo 1733-1735 m. metu rėmęs kandidatą į sostą Stanislovą Leščinskį ir už tai kalintas Gdansko tvirtovėje, mirė sulaukęs 97 metų, kliudytas arklio.

Pradinį išsilavinimą - lenkų, lotynų kalbų ir geometrijos pagrindus, J. Kopecas įgijo tėvų namuose, o 1778 m. būdamas 16 metų pradėjo kariškio karjerą Jurgio Kolontajaus vadovaujamoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antrojoje kavalerijos (petihorų) brigadoje Volynėje. Pradžioje tarnavo eiliniu kareiviu, vėliau paaukštintas iki puskarininkių ir tik po 10 tarnybos kariuomenėje metų įgijo karininko laipsnį. 1791-1792 m. buvo leitenantas ir eksadrono vadas.

Šaltiniai

Jofefo Kopeco Sibiro tremties memuarai (lenkų kalba)

Literatūra

• Polski slownik biograficzny, Warszawa, T. 13, 1967, P. 630.

Nuorodos

.