Nacionalinė dailės mokykla

Įėjimas į mokyklą su Pierre Puget ir Nokola Puseno biustais iš Bonaparto gatvės.

Mokyklos fasadas iš Malakė krantinės

Nacionalinė dailės mokykla (pranc. École des Beaux-Arts) ENSBA – Aukštoji nacionalinė dailės mokykla (École nationale supérieure des Beaux-Arts) arba Paryžiaus aukštoji valstybinė meno bei dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykla.

Tai pastatų kompleksas, esantis Bonaparto gatvės 14 nr., tarp Malake krantinės ir Bonaparto gatvių; St. Žermeno des-Prés kvartalo širdyje, ant Senos kranto priešais Luvrą. Ji įsteigta 1648 m. Šarlio le Brun’o, kaip Dailės ir skulptūros akademija (garsioji Prancūzų akademija). 1793 m. institucija buvo suvaržyta, tačiau 1816 m. pavadinimas pasikeitė, kai šioji susijungė su Architektūros akademija. Mokykla globota karaliaus Niki 1863 m.; Imperatoriškasis 1863 m. lapkričio 13 d. dekretas įvardino mokyklos direktorių, kuris turėjo eiti paskirtas pareigas penkerius metus. Ilgai prižiūrėta Švietimo ministerijos, Nacionalinė dailės mokykla dabar yra viešoji įstaiga.

Istorija

Nuo savo įkūrimo 1648 m. Karališkoji dailės ir skulptūros akademija (Académie Royale de Peinture et de Sculpture) turėjo mokyklą, skirtą prancūzų elitui, besidominčiam menais. Jos programa sukosi aplink seriją anoniminių varžybų, nukreiptų į Karališkosios akademijos didįjį prizą (Grand Prix de l’Académie Royale), labiau žinomą, kaip Didysis Romos prizas (Grand Prix de Rome), kurio laimėtojas gaudavo stipendiją ir studijų vietą Prancūzijos akademijoje Romoje. Mokslas iš pradžių vyko bendrajame skyriuje, po to – atskirose studijose, kurioms vadovavo profesoriai. Buvo 4 tapybos, 4 skulptūros, 7 architektūros dirbtuvės, 13 laisvų architektūros dirbtuvių už mokyklos ribų. Studijų metais Romoje „stipendininkas“ turėdavo reguliariai siųsti į Paryžių savo meninio tobulėjimo įrodymus, t.y. paveikslus, skulptūras, graviūras ir kt. Grand Prix de Rome varžybų nariai turėdavo sukurti kūrinį klasikinės/antikinės literatūros tema; konkurso dalyvių asmenybės laikytos paslaptyje, kad išvengti favoritizmo skandalo.

Įstiklintas studijų kiemas Nacionalinėje dailės mokykloje.

Su finaliniu priėmimu į Romos akademiją, naujieji nariai turėdavo pristatyti savo kolegoms morceau de réception, paveikslą ar skulptūrą, demonstruojančius autoriaus išmintį, akademines žinias ir meistriškumą mene. Jacques-Louis David pristatė 1783 m. komisijai paveikslą „Andromachė aprauda Hektorą“, kuris šiandien eksponuojamas Louvre. 1793 m. Prancūzijos revoliucijos metu, Karališkoji akademija ir Karališkosios akademijos prizas buvo uždrausti, tačiau po kelių metų, 1797 m. Romos prizas buvo vėl atkurtas. Kiekvienais metais, per visą XIX a., Romos prizo laimėtojai gaudavo progą penkerius metus studijuoti Villa Medici, po kurių tapytojas ar skulptorius galėdavo tikėtis pradėti sėkmingą oficialią menininko karjerą.

1807 m. įstaiga pavadinta Imperatoriškąja specialiąja dailes mokykla (Ecole Impériale et Spéciale des Beaux-Arts). XIX a. ji buvo viena įtakingiausių Europos dailės ir architektūros mokyklų, pasižymėjo akademistinėmis tradicijomis ir konservatyvumu. 1819 m. ir 1863 m. mokykla reorganizuota. 1968 m. pertvarkyta: atsisakyta architektūros, paliktos tik dailės specialybės, pakeista programa ir struktūra. Liko 5 skyriai, daug laiko skirta savarankiškoms studijoms ir specializacijai.

Mokyklos klasė, 1921 m.

Programos baigtis – didžiulės akademijoje sukauptos kolekcijos; viena iš geriausių prancūzų piešinių kolekcijų, kurių didžioji dalis atsiųsta „atstovų“ iš Romos, be to, konkursų laimėtojų arba meno salonuose eksponuotos skulptūros ir paveikslai. Mažesnės kolekcijos, žinomos, kaip petits concours, apima istorinės kompozicijos temas (daugybė eskizų iliustruoja antikinio meno pamokas, emocijų išraiškas ir pusiau figūrinius paveikslus).

Paul Delaroche freska mokyklos amfiteatre.

Savo, kaip mokymo institucijos, veikloje Nacionalinės dailės mokykla surinko didžiausią Italijos ir Prancūzijos graviūrų ir estampų kolekciją, datuojamą nuo XVI a. iki XVIII a.. Šie spaudiniai atskleidė paveikslų kompozicijas plačiajai visuomenei. Spaudinių kolekcija pirmą kartą pademonstruota studentams už akademijos sienų tik 1864 m.

Dabar studijas sudaro: tapyba, instaliacija, grafikos menai, fotografija, skulptūra, skaitmeninės medijos ir video. ENSBA suteikia aukščiausią mokymosi lygį šiuolaikinio meno produkcijoje. Per visą istoriją daugelis pasaulinio garso menininkų studijavo šioje įstaigoje. Sugebėjimai yra sudaryti taip, kad atpažinti tarptautinius menininkus. Teoriniai kursai leidžia įvairiai priartėti prie meno istorijos papildant studijų darbą, kuris palaikomas techninio mokymosi ir priėjimo prie techninių bazių. ENSBA medijų centras suteikia studentams priėjimą prie turtingų meno archyvų ir organizuoja konferencijas, seminarus, debatus per visus metus. Mokyklos pastatai turi architektūrinę svarbą ir saugo prestižines istorines kolekcijas bei didžiulę meno biblioteką. Mokykla publikuoja tuzinus tekstų per metus apie įvairias kolekcijas bei rengia parodas, kurių diapazonas yra itin platus – nuo puikių senųjų meistrų piešinių iš mokyklos kolekcijos iki šiuolaikinio meno pavyzdžių, Malakė krantinėje ir savo koplyčioje ištisus metus. Mokyklos absolventai tampa ENSBA asociacijos nariais ir nenutraukia ryšių su mokykla visą gyvenimą.

Kolekcija

Mokyklos koplyčios fasadas iškilęs iš Château d’Anet.

Jean Auguste Dominique Ingres, „Nuogo žmogaus etiudas“, 1801 m.

Mokykla saugo 450 tūkstančių daiktų, skirstomų į meno kūrinius ir istorines knygas; ji turi vieną didžiausių viešai prieinama kolekcijų Prancūzijoje. Šis rinkinys apima platų meno veiklos spektrą, t.y. nuo paveikslų ir skulptūrų iki graviūrų, baldų ar iliustruotų knygų – visa tai sudaro įvairūs meno istorijos laikmečiai. Daugelis kolekcijos daiktų yra meno kūriniai, sukurti mokyklos studentų per įstaigos gyvavimo istoriją, tačiau ir buvę studentai, šiais laikais, neapsieina be dovanų institucijai. Kolekciją sudaro, apytiksliai, 2000 paveikslų (įskaitant, Nikola Pusenas, Anthony van Dyck, Hyacinthe Rigaud, Jean-Honoré Fragonard, Hubert Robert ir Jean Auguste Dominique Ingres), 600 dekoratyvaus meno kūrinių, 600 architektūrinių elementų, arti 15 tūkstančių medalių, 3700 skulptūrų, 20 tūkstančių piešinių, įskaitant, Veronezė, Francesco Primaticcio, Jacques Bellange, Mikelandželas, Charles Le Brun, Nikola Pusenas, Jean Auguste Dominique Ingres, Rembrantas, Albrecht Dürer, Claude Lorrain, François Boucher ar Pierre Alechinsky, 45 tūkstančiai architektūrinių piešinių, 100 tūkstančių graviūrų, 70 tūkstančių fotografijų (daugiausiai iš 1850–1914 m. periodo), 65 tūkstančiai knygų, datuojamų nuo XV a. iki XX a. (3500 iš XV a. ir XVI a.) ir 1000 piešinių archyvas (laiškai, sąrašai, užrašai…) be to 390 svarbių fragmentų arba visiškai iliustruotų manuskriptų.

ENSBA koplyčios interjero vaizdas.

Nacionalinės meno mokyklos pastatas

Mokyklos pastatai apima dviejų hektarų plotą St. Žermeno des-Prés Paryžiaus kvartale. Paradinis įėjimas iš Bonaparto gatvės 14 numeriu pažymėto namo, kurį žymį vartai su dviem kolosaliais Pierre Paul Puget ir Nicolas Poussin biustais (sukurtais 1838 m. Mišelio Liudviko Viktoro Mercier).

Prieš 1816 m. meno mokyklos studentai buvo mokomi kitur. Ši teritorija priklausė Mažųjų Augustinų konventui, po to Alexandre Lenoir architektūrinių fragmentų iš visos Prancūzijos kolekcijai, Musée des Monuments Français surinktai čia, kai buvo suniokotos bažnyčios ir aristokratų rūmai Didžiosios Revoliucijos periodu.

1830 m. architektas Félix Duban, buvęs mokyklos studentas ir Grand Prix de Rome laimėtojas, pradėti komplekso pertvarka, griaudamas kai kuriuos esamus pastatus, atstatydamas buvusį vienuolyno simetrinį kiemą ir pastatydamas didžiulius centrinius rūmus Palais des Études. Jis taipogi nesunkiai įkonponavo daugelį A. Lenoir istorinių fragmentų, ypač 1548 m. Château d'Anet portalą, o kieme Château de Gaillon fasadą, kuris 1977 m. buvo iškeltas ir sugrąžintas į senąją vietą.

Mokykla iš pradžių įsikūrė Luvre, 1807 m. perkelta į Keturių tautų kolegijos (Collège des Quatres Nations) pastatą. 1884 m. mokyklai atiduoti ir greta esantys barokiniai Chimay rūmai (1640 m. architektas F. Mansartas), kuriuos dekoravo Žanas Ogiustas Dominikas Ingras ir Polis Delarošas.

Direktoriai

• Charles Blanc – 1848–1851
• Alfred d’Orsay – 1852
• Joseph-Nicolas Robert-Fleury – 1863
• Jean-Baptiste Claude Eugène Guillaume – 1864–1870
• Charles Blanc – 1870–1873
• Eugène Guillaume – 1870–1878
• Paul Dubois – 1878–1887
• Jules-Antoine Castagnary – 1887–1888

Mokyklos archyvas

• Léon Bonnat – 1905–1922
• Albert Besnard – 1922–1932 ar 1934
• Emmanuel Pontremoli – 1932 ar 1934–1938
• Paul Landowski – 1939–1942
• Paul Tournon – 1942–1948
• Nicolas Untersteller – 1948–1967
• Jean-René Bertin – 1969–1978
• Jean Musy – 1978–1982
• François Wehrlin – 1983–1989
• Yves Michaud – 1989–1997
• Alfred Pacquement – 1996–2000
• Henry-Claude Cousseau – 2000–2011
• Nicolas Bourriaud – 2011-

Žymiausi mokiniai

• Antuanas Burdelis – skulptorius
• Shlomo Selinger – skulptorius
• Edgaras Dega – tapytojas
• Anri Matisas – tapytojas
• Klodas Monė – tapytojas
• Chaim Soutine – tapytojas
• Pierre-Auguste Renoir – tapytojas

Ryšiai su Lietuva

Nacionalinėje dailės mokykloje studijavo daugybė artimai su Lietuva susijusių asmenybių. Pavyzdžiui, Šiluvoje gimęs lietuvių tapytojas Juozapas Oleškevičius (1777–1830), kuris Vilniaus universitete studijavo piešimą ir tapyba pas Pranciškų Smuglevičių ir Joną Rustemą, o 1803 m. išvyko į Paryžių pratęsti mokslų Jean Simon Berthelemey ir Jacques-Louis David studijose. Taipogi vilnietis tapytojas ir Vilniaus universiteto profesorius Boleslovas Balzukevičius (1879–1935).

Lietuvoje kurį laiką gyvenę žydų tapytojai: Chaimas Sutinas (1893–1943), Pinčas Kremegne (1890–1981), Michailas Kikoinas (1892–1968), kurie 1910–1913 m. studijavo Vilniaus piešimo mokykloje, vadovaujamoje akademiko Ivano Trutnevo, o 1913 m. išvyko tęsti studijų į Paryžių.

Be to 1935–1938 m. šioje įstaigoje mokėsi lietuvių grafikai Paulius Augius ir Viktoras Petravičius. O 1936–1937 m. skulptorius Bernardas Bučas.

Bibliografija

• Frédéric Chappey, Les Professeurs de l'École des Beaux-Arts, dans Romantisme, 1996.
• Annie Jacques & Emmanuel Schwartz, Les Beaux-arts, de l’Académie aux Quat’z’arts, coll. Beaux arts Histoire, Ensba, 2001 ISBN 978-2840560968

Nuorodos

• Nacionalinė dailės mokyklos tinklalapis (prancūzų k.)
• « Les professeurs de l'École des Beaux-Arts (1794–1873) », liste présentée et commentée par Frédéric Chappey sur le site persee.fr (prancūzų k.)
• Association de la Grande Masse des beaux-arts et son orchestre le Violon d’Ingres (prancūzų k.)