Nacionalinė dailės mokykla: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Stanislovas01 (aptarimas | indėlis)
2 402 keitimai
Stanislovas01 (aptarimas | indėlis)
2 402 keitimai
Eilutė 64: Eilutė 64:
== Ryšiai su Lietuva ==
== Ryšiai su Lietuva ==


Nacionalinėje dailės mokyklą lankė, Lietuvoje kūrį laiką gyvenę, žydų tapytojai Chaimas Sutinas, Pinču Kremegne ([[1890]] - [[1981]]), Michailu Kikoinu ([[1892]] - [[1968]]), kurie [[1910]] - [[1913]] m. studijavo Vilniaus piešimo mokykloje, vadovaujamoje akademiko Ivano Trutnevo. [[1913]] m. jie išvyko tęsti studijų į Paryžių.
Nacionalinėje dailės mokyklą lankė, Lietuvoje kūrį laiką gyvenę, žydų tapytojai Chaimas Sutinas, Pinčas Kremegne ([[1890]] - [[1981]]), Michailas Kikoinas ([[1892]] - [[1968]]), kurie [[1910]] - [[1913]] m. studijavo Vilniaus piešimo mokykloje, vadovaujamoje akademiko Ivano Trutnevo. [[1913]] m. jie išvyko tęsti studijų į Paryžių.


Be to [[1935]] - [[1938]] m. šioje įstaigoje mokėsi lietuvių grafikai [[Paulius Augius]] ir [[Viktoras Petravičius]]. O [[1936]]–[[1937]] m. skulptorius [[Bernardas Bučas]].
Be to [[1935]] - [[1938]] m. šioje įstaigoje mokėsi lietuvių grafikai [[Paulius Augius]] ir [[Viktoras Petravičius]]. O [[1936]]–[[1937]] m. skulptorius [[Bernardas Bučas]].

02:14, 21 gegužės 2015 versija

Įėjimas į mokyklą su Pierre Puget ir Nokola Puseno biustais iš Bonaparto gatvės.
Mokyklos fasadas iš Malakė krantinės

Nacionalinė dailės mokykla (pranc. École des Beaux-Arts) ENSBA – Aukštoji nacionalinė dailės mokykla (École nationale supérieure des Beaux-Arts) arba Paryžiaus aukštoji valstybinė meno bei dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykla.

Tai pastatų kompleksas esantis Bonaparto gatvės 14 nr., tarp Malake krantinės ir Bonaparto gatvių; St. Žermeno des-Prés kvartalo širdyje, ant Senos kranto priešais Luvrą. Ji įsteigta 1648 m. Šarlio le Brun'o, kaip Dailės ir Skulptūros Akademija (garsioji Prancūzų Akademija). 1793 m. institucija buvo suvaržyta, tačiau 1816 m. pavadinimas pasikeitė, kai šioji susijungė su Architektūros Akamdeija. Mokykla globota karaliaus Niki 1863 m.; Imperatoriškasis 1863 m. Lapkričio 13 d. dekretas įvardino mokyklos direktorių, kuris turėjo eiti paskirtas pareigas penkerius metus. Ilgai prižiūrėta Švietimo ministerijos, Nacionalinė dailės mokykla dabar yra viešoji įstaiga.

Istorija

Nuo savo įkūrimo 1648 m., Karališkoji dailės ir skulptūros Akademija (Académie Royale de Peinture et de Sculpture) turėjo mokyklą skirtą prancūzų elitui, besidominčiam menais. Jos programa sukosi aplink seriją anoniminių varžybų, nukreiptų į Karališkosios Akademijos Didįjį Prizą (Grand Prix de l'Académie Royale), labiau žinomą, kaip Didysis Romos prizas (Grand Prix de Rome), kurio laimėtojas gaudavo stipendiją ir studijų vietą Prancūzijos Akademijoje Romoje. Studijų metais Romoje ,,stipendininkas" turėdavo reguliariai siųsti į Paryžių savo meninio tobulėjimo įrodymus t.y. paveikslus, skulptūras, graviūras ir kt. Grand Prix de Rome varžybų nariai turėdavo sukurti kūrinį Klasikinės/Antikinės literatūros tema; Konkurso dalyvių asmenybės laikytos paslaptyje, kad išvengti favoritizmo skandalo.

Įstiklintas studijų kiemas Nacionalinėje dailės mokykloje.

Su finaliniu priėmimu į Romos Akademiją, naujieji nariai turėdavo pristatyti savo kolegoms ''morceau de réception'', paveikslą ar skulptūrą, demonstruojančius autoriaus išmintį, akademines žinias ir meistriškumą mene. Jacques-Louis David pristatė 1783 m. komisijai paveikslą ,,Andromachė aprauda Hektorą", kuris šiandien eksponuojamas Louvre. 1793 m. Prancūzijos revoliucijos metu, Karališkoji Akademija ir Karališkosios Akademijos prizas buvo uždrausti, tačiau po kelių metų, 1797 m. Romos prizas atkurtas vėl. Kiekvienais metais, per visą XIX a., Romos prizo laimėtojai gaudavo progą penkerius metus studijuoti Villa Medici, po kurių tapytojas ar skulptorius galėdavo tikėtis pradėti sėkmingą oficialią menininko karjerą.

Mokyklos klasė, 1921 m.

Programos baigtis - didžiulės Akademijoje sukauptos kolekcijos; viena iš geriausių prancūzų piešinių kolekcijų, kurių didžioji dalis atsiųsta "atstovų" iš Romos, be to, konkursų laimėtojų arba Meno Salonuose eksponuotos skulptūros ir paveikslai. Mažesnės kolekcijos, žinomos, kaip petits concours, apima istorinės kompozicijos temas (daugybė eskizų iliustruoja Antikinio meno pamokas, emocijų išraiškas ir pusiau-figūrinius paveikslus).

Savo, kaip mokymo institucijos, veikloje, Nacionalinės dailės mokykla surinko didžiausią Italijos ir Prancūzijos graviūrų ir estampų kolekciją, datuojamą nuo XVI a. iki XVIII a.. Šie spaudiniai atskleidė paveikslų kompozicijas plačiajai visuomenei. Spaudinių kolekcija pirmą kartą pademonstruota studentams už Akademijos sienų tik 1864 m.

1807 m. įstaiga pavadinta Imperatoriškąja specialiąja dailes mokykla (Ecole Impériale et Spéciale des Beaux-Arts). [1] XIX a. ji buvo viena įtakingiausių Europos dailės ir architektūros mokyklų, pasižymėjo akademistinėmis tradicijomis ir konservatyvumu. Mokslas iš pradžių vyko bendrajame skyriuje, po to - atskirose studijose, kurioms vadovavo profesoriai. Buvo 4 tapybos, 4 skulptūros, 7 architektūros dirbtuvės, 13 laisvų architektūros dirbtuvių už mokyklos ribų. 1819 m. ir 1863 m. mokykla reorganizuota. 1968 m. pertvarkyta: atsisakyta architektūros, paliktos tik dailės specialybės, pakeista programa ir struktūra. Liko 5 skyriai, daug laiko skirta savarankiškoms studijoms ir specializacijai.

Paul Delaroche freska mokyklos amfiteatre.

Mokykla iš pradžių įsikūrė Luvre, 1807 m. perkelta į Keturių tautų kolegijos (Collège des Quatres Nations) pastatą. 1820–1832 m. architektas F. Debret perstatė ir mokyklai pritaikė seną augustiniečių vienuolyną. 1884 m. mokyklai atiduoti ir greta esantys barokiniai Chimay rūmai (1640 m. architektas F. Mansartas), kuriuos dekoravo Žanas Ogiustas Dominikas Ingras ir Polis Delarošas.

Mokyklos absolventai tampa ENSBA asociacijos nariais ir nenutraukia ryšių su mokykla visą gyvenimą.

Kolekcija

Mokyklos koplyčios fasadas iškilęs iš Château d'Anet.

Mokykla saugo 450 tūkstančių daiktų, skirstomų į meno kūrinius ir istorines knygas; ji turi vieną didžiausių viešai prieinama kolekcijų Prancūzijoje. Šis rinkinys apima platų meno veiklos spektrą, t.y. nuo paveikslų ir skulptūrų iki graviūrų, baldų ar iliustruotų knygų - visa tai sudaro įvairūs meno istorijos laikmečiai. Daugelis kolekcijos daiktų yra meno kūriniai, sukurti mokyklos studentų per įstaigos gyvavimo istoriją, tačiau ir buvę studentai, šiais laikais, neapsieina be dovanų institucijai. Kolekciją sudaro, apytiksliai, 2000 paveikslų (įskaitant, Nikola Pusenas, Anthony van Dyck, Hyacinthe Rigaud, Jean-Honoré Fragonard, Hubert Robert ir Jean Auguste Dominique Ingres), 600 dekoratyvaus meno kūriniai, 600 architektūriniai elementai, arti 15 tūkstančių medalių, 3700 skulptūrų, 20 tūkstančių piešinių, įskaitant, Veronezė, Francesco Primaticcio, Jacques Bellange, Mikelandželas, Charles Le Brun, Nikola Pusenas, Jean Auguste Dominique Ingres, Rembrantas, Albrecht Dürer, Claude Lorrain, François Boucher ar Pierre Alechinsky, 45 tūkstančiai architektūrinių piešinių, 100 tūkstančių graviūrų, 70 tūkstančių fotografijų (daugiausiai iš 1850 - 1914 m. periodo), 65 tūkstančiai knygų, datuojamų nuo XV a. iki XX a. (3500 iš XV a. ir XVI a.) ir 1000 piešinių archyvą (laiškai, sąrašai, užrašai...) be to 390 svarbių fragmentų arba visiškai iliustruotų manuskriptų.

Direktoriai

Mokyklos archyvas

Žymiausi mokiniai

Ryšiai su Lietuva

Nacionalinėje dailės mokyklą lankė, Lietuvoje kūrį laiką gyvenę, žydų tapytojai Chaimas Sutinas, Pinčas Kremegne (1890 - 1981), Michailas Kikoinas (1892 - 1968), kurie 1910 - 1913 m. studijavo Vilniaus piešimo mokykloje, vadovaujamoje akademiko Ivano Trutnevo. 1913 m. jie išvyko tęsti studijų į Paryžių.

Be to 1935 - 1938 m. šioje įstaigoje mokėsi lietuvių grafikai Paulius Augius ir Viktoras Petravičius. O 1936–1937 m. skulptorius Bernardas Bučas.

Šaltiniai

  1. ↑ Lijana Šatavičiūtė Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV t.

Bibliografija

  • Frédéric Chappey, Les Professeurs de l'École des Beaux-Arts, dans Romantisme, 1996.
  • Annie Jacques & Emmanuel Schwartz, Les Beaux-arts, de l'Académie aux Quat'z'arts, coll. Beaux arts Histoire, Ensba, 2001 ISBN 978-2840560968

Internetiniai puslapiai

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Nacionalinė_dailės_mokykla&oldid=4772611"