Nežodinis bendravimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 325: Eilutė 325:
=== Pakeitimas ===
=== Pakeitimas ===
Nežodinis elgesys, yra kartais naudojamas kaip vienintelis kanalas žinutės komunikacijai. Žmonės išmoksta identifikuoti veido išraiškas, kūno judėjimus, ir kūną, dedantį kaip atitinkamas su specifiniais jausmais ir ketinimais. Nežodiniai signalai gali būti panaudoti be žodinės komunikacijos, kad perduotų žinutes; kai nežodinis elgesys efektyviai nepraneša žinutės, žodiniai metodai yra panaudoti, kad padidintų supratimą.<ref>Knapp & Hall, 2007, p.16</ref>
Nežodinis elgesys, yra kartais naudojamas kaip vienintelis kanalas žinutės komunikacijai. Žmonės išmoksta identifikuoti veido išraiškas, kūno judėjimus, ir kūną, dedantį kaip atitinkamas su specifiniais jausmais ir ketinimais. Nežodiniai signalai gali būti panaudoti be žodinės komunikacijos, kad perduotų žinutes; kai nežodinis elgesys efektyviai nepraneša žinutės, žodiniai metodai yra panaudoti, kad padidintų supratimą.<ref>Knapp & Hall, 2007, p.16</ref>

=== Struktūra prieš ne struktūrą ===
Žodinė komunikacija, yra suformuota forma komunikacijos su gramatikos komplekto taisyklėmis. Žodinės komunikacijos taisyklės padeda suprasti ir suprasti tai, ką kiti žmonės sako. Pavyzdžiui, užsieniečiams, studijuojantiems naują kalbą, gali būti nelengva, priversdami save savarankiškai suprasti. Antra, nežodinė komunikacija neturi jokios oficialios struktūros kai prieita prie pranešimo. Nežodinė komunikacija įvyksta, net negalvodama apie tai. Tas pats elgesys gali reikšti skirtingus daiktus, tokius kaip rėkimas, liūdesys ar džiaugsmas. Todėl šitie ženklai turi būti interpretuoti rūpestingai, kad gautų teisingą jų reikšmę. <ref>Malandro, Loretta (1989). ''nonverbal communication''. New York: Newbery Award Records. pp. 7–8. ISBN 0-394-36526-7.</ref>

=== Kalbinis prieš nekalbinį ===
Yra tiktai keli paskirti simboliai nežodinės komunikacijos sistemoje. Linksėjimas galva yra vienas simbolis, kuris rodo sutartį kai kuriose kultūrose, bet kitose, tai reiškia nesutarimą. Antra, žodinė komunikacija turi sistemą simbolių, kurie turi specifines reikšmes jiems.<ref name=":15">Malandro, Loretta (1989). ''nonverbal communication''. New York: Newbery Award Records. p. 8. ISBN 0-394-36526-7.</ref>

=== Nuolatinis ir nutrūkstantis ===
Žodinė komunikacija, yra pagrįsta nutrūkstančiais vienetais, tuo tarpu nežodinė komunikacija yra nuolatinė. Pranešimas nežodžiu negali būti sustabdytas, jei kiekvienas nepaliktų kambario, bet net tada intraasmeniniai procesai vis dar vyksta (asmenys, susisiekantys su savimi savarankiškai). Be dar ko nors buvimo kūnas vis dar sugeba patirti nežodinę komunikaciją. Pavyzdžiui, po karštų debatų ten nėra jokie kiti žodžiai, pasakyti, bet yra vis dar piktų veidų, ir šaltis spokso, būdamas paskirstytas. Tai yra pavyzdys to, kaip nežodinė komunikacija yra nuolatinė.<ref name=":15" />

=== Studijuotas prieš įgimtą ===
Studijuotus nežodinius ženklus, reikalingos bendruomenės ar kultūros sustiprinimui. Pavyzdžiui, stalo etiketas nėra įgimtas gebėjimas nuo gimimo. Aprangos kodas yra nežodinis ženklas, kuris turi būti nustatytas visuomenės. Rankų simboliai, kurių interpretacija gali keistis nuo kultūros į kultūrą, nėra įgimti nežodiniai ženklai. Studijuoti ženklai turi būti palaipsniui sustiprinti pastabos ar teigiamo grįžtamojo ryšio. Įgimti nežodiniai ženklai yra "pastatyti -" žmogaus elgesio ypatybėse. Apskritai, šitie įgimti ženklai yra visuotinai paplitę ir nepriklausomai nuo kultūros. Pavyzdžiui, šypsojimasis, verkdamas, ir juokas nereikalingas mokymo. Panašiai, kai kurios kūno padėtys, tokios kaip embrioninė padėtis, yra visuotinai jungtos su silpnybe. Dėl jų universalumo, gebėjimas suvokti šituos ženklus nėra apribotas iki atskirų kultūrų. <ref name=":16">Malandro, Loretta (1989). ''nonverbal communication''. New York: Newbery Award Records. p. 9. ISBN 0-394-36526-7.</ref>

=== Paliktas prieš teisingą pusrutulio apdirbimą ===
 Šį apdirbimo tipą, apima nežodinės komunikacijos neurofiziologinį metodą. Tai aiškina, kad teisingas pusrutulis apdirba nežodinius stimulus tokius kaip apimantys erdvines, iliustruotas, ir gestines užduotis tuo metu, kai kairys pusrutulis apima žodinius stimulus, apimančius analitines ir samprotaujančias užduotis. Svarbu žinoti reikšmę skirtumų tarp žodinių ir nežodinių komunikacijos žinučių apdirbime. Galima, kad asmenys galbūt nepanaudoja teisingo pusrutulio tinkamus laikus kai prieita prie interpretavimo žinutės ar reikšmės. <ref name=":16" />

== Klinikinis studijavimas ==
Nuo 1977 iki 2004, įtaka ligos ir vaistų ant nežodinės komunikacijos imlumo buvo studijuota komandų trijose atskirose medicinos mokyklose, naudodama panašią paradigmą.<ref>RE Miller, AJ Giannini, JM Levine. Nonverbal communication in men with a cooperative conditioning task. Journal of Social Psychology. 103:101-108, 1977</ref> Tyrėjai universitete Pitsburgo, Yale universitete ir Ohajo valstybės universitete turėjo temas, stebi lošėjų lošimo automate, laukiančiame išmokų. Šios išmokos kiekis buvo perskaitytas nežodinio perdavimo anksčiau sustiprinimo. Ši technika buvo išvystyta  ir studijavimas, kurį nukreipia psichologas, daktaras Robert E. Miller ir psichiatras, daktaras A. James Giannini. Šitos grupės pranešė mažintą imlų gebėjimą narkomanų <ref>AJ Giannini, BT Jones. Decreased reception of nonverbal cues in heroin addicts. Journal of Psychology. 119(5):455-459, 1985.</ref>, ir phencyclidine abusers <ref>AJ Giannini. RK Bowman, JD Giannini. Perception of nonverbal facial cues in chronic phencyclidine abusers. Perceptual and Motor Skills. 89:72-76, 1999</ref> buvo priešpriešintas su padidintu kokaino narkomanų imlumu. Vyrų su pagrindine depresija <ref>AJ Giannini, DJ Folts, SM Melemis RH Loiselle. Depressed men's lowered ability to interpret nonverbal cues. Perceptual and Motor Skills. 81:555-559, 1995.</ref>paskelbtas žymiai sumažintas gebėjimas perskaityti nežodinius ženklus, palyginant su euthymic vyrais.

Kai kuriose temose, išbandytose gebėjimui perskaityti nežodinius ženklus, intuityvios paradigmos buvo matyt naudotos tuo metu, kai kitų priežasties ir padarinio metodas buvo panaudotas. <ref>AJ Giannini, J Daood, MC Giannini, R Boniface, PG Rhodes. Intellect vs Intuition--A dichotomy in the reception of nonverbal communication. Journal of General Psychology. 99:19-24,1977</ref>Temos ankstesnėje grupėje atsakė skubiai ir anksčiau, negu sustiprinimas įvyko. Jie negalėjo duoti logiško išaiškinimo savo tam tikriems atsakymams. Temos paskutinėje kategorijoje užlaikė savo atsakymą ir galėjo pasiūlyti jų pasirinkimo priežastis. Lygmuo tikslumo tarp dviejų grupių nekeitė, nei padarė paduotumą.<ref>AJ Giannini, ME Barringer,MC Giannini,RH Loiselle. Lack of relationship between handedness and intuitive and intellectual(ratioalistic) modes of information processing. Journal of General Psychology. 111:31-37, 1984</ref>

Freitas-Magalhaes studijavo padarinį šypsenos gydyme depresijos ir nusprendė, kad liūdnumas valstybių mažėja, kai jūs šypsotės dažniau.<ref>Freitas-Magalhães, A., & Castro, E. (2009). Facial Expression: The Effect of the Smile in the Treatment of Depression. Empirical Study with Portuguese Subjects. In A. Freitas-Magalhães (Ed.), Emotional Expression: The Brain and The Face (127-140). Porto: University Fernando Pessoa Press. ISBN 978-989-643-034-4.</ref>

 Buvo manyta, kad nutukusios moterys <ref>AJ Giannini, L DiRusso, DJ Folts, G Cerimele. Nonverbal communication in moderately obese females. A pilot study. Annals of Clinical Psychiatry. 2:111-1115, 1990.</ref>ir moterys su priešmenstruaciniu sindromu <ref>AJ Giannini, LM Sorger, DM Martin, L Bates. Journal of Psychology. 122:591-594, 1988.</ref> taip pat turėjo mažintus gebėjimus perskaityti šituos ženklus. Priešybėje, vyrai su bipolar sutrikimu turėjo padidintus gebėjimus. <ref>AJ Giannini, DJ Folts, L Fiedler. Enhanced encoding of nonverbal cues in male bipolars. Journal of Psychology. 124:557-561, 1990.</ref> Moteris su visu veido išraiškos nervų paralyžiumi negalėjo perduoti ar gauti bet kokių nežodinių veido mimikos ženklų.<ref>AJ Giannini,D Tamulonis,MC Giannini, RH Loiselle, G Spirtos,. Defective response to social cues in Mobius syndrome. Journal of Nervous and Mental Disorders. 172174-175, 1984.</ref>dėl pakeitimų lygmenų tikslumo nežodinio imlumo lygmenyse, tyrinėtojų grupės nariai iškėlė hipotezę biocheminė svetainė smegenyse, kurios buvo operatorius nežodinių ženklų priėmimui. Kadangi tam tikri vaistai padidino gebėjimą tuo metu, kai kiti mažino jį, buvo manyta, kad neurotransmitters dopamine ir endorphin buvo tikėtinas etiological kandidatas. Pagrįstas pasiekiamais duomenimis, tačiau, pirminė priežastis ir pirminis padarinys negalėjo būti surūšiuoti pagrindu naudotos paradigmos. <ref>AJ Giannini. Suggestions for future studies of nonverbal facial cues. Perceptual and Motor Skills. 81:555-558,1995</ref>

=== Vaiko suvokimas ===
Padidintas gestų pabrėžimas, egzistuoja, kai intonacijos ar veido išraiška yra panaudota. "Kalbėtojai dažnai laukia, kaip gavėjai interpretuos savo tarseną. Jei jie nori kažko kito, mažiau akivaizdžios interpretacijos, jie gali "pažymėti" savo tarseną (pavyzdžiui su ypatingomis intonacijomis ar veido išraiškomis)." <ref>Carpenter, Malinda; Kristin Liebal and Micheal Tomasello (September 2011). "Young children's understanding of markedness in non-verbal communication". ''Journal of Child Language'' '''38''' (04): 888–903. doi:10.1017/S0305000910000383.</ref> Šis specifinis pabrėžimas, žinomas kaip 'žymėjimas', gali būti pastebėtas kaip studijuota nežodinės pradedančių vaikščioti kūdikių komunikacijos forma.

Groundbreaking studijavimas, nuo Vaiko Kalbos Žurnalo nusprendė, kad aktas žymėti gestą yra pripažintas trimečių, bet ne prie dvimečių. Studijavime, dvejų ir trejų metų pradedantys vaikščioti kūdikiai buvo išbandyti ant jų pripažinimo gestų viduje. Bandymas buvo vestas kambaryje su egzaminuotoju ir bandomosiomis temomis, kurios pirmam studijavimui buvo trimečiai. Egzaminuotojas sėdėjo per atstumą nuo kiekvieno vaiko individualiai, ir leido jiems žaisti su įvairiais objektais, apimdamas rankinę su kempine tame ir dėže su kempine tame. Po vaikui leidimo žaisti su objektais tris minutes, egzaminuotojas pasakė vaikui, kad atėjo laikas valytis ir mostu parodė, nurodant į objektus. Jie išmatavo atsakymus vaikų prie pirmo rodymo ir gesto nežymėjimo, kad pamatytų vaiko reakciją į prašymą ir jei jie siekė tikslo išvalyti juos. Po vaiko atsakymo stebėjimo, egzaminuotojas tada paklausė ir nurodė vėl, žymėjimas gesto su veido išraiška, kad priverstų vaiką manyti, kad objektai, kaip buvo manyta, buvo išvalyti. Rezultatai parodė, kad trejų metų vaikai sugebėjo pripažinti markedness, atsakydami į gestą ir išvalydami objektus priešingai tam, kai gestas buvo pristatytas be pažymėjimo.

Antrame studijavime, kuriame tas pats bandymas buvo įvykdytas ant dvimečių, rezultatai buvo skirtingi. Daugiausia, vaikai nepripažino skirtumo tarp pažymėto ir nepažymėto gesto, neatsakydami labiau paplitusiai į pažymėtą gestą, skirtingai nuo trimečių rezultatų. Tai rodo, kad ši nežodinės komunikacijos rūšis yra studijuota jauno amžiaus laiku, ir yra geriau pripažinta trejų metų vaikų negu dvejų metų vaikai, darydami ją lengviau mums interpretuoti tai gebėjimas pripažinti, kad markedness yra studijuotas ankstyvose stadijose išsivystymo, kažkur tarp trejų ir ketverių amžiaus metų.

Boone ir Cunningham vedė studijavimą <ref>Boone, R. T., & Cunningham, J. G. (1998). Children's decoding of emotion in expressive body movement: The development of cue attunement. ''Developmental Psychology, 34'', 1007–1016</ref>, kad nustatytų, kurio amžiaus vaikai pradeda pripažinti emocionalią reikšmę (laimė, liūdesys, pyktis ir baimė) išraiškinguose kūno judėjimuose. Studijavimas apėmė 29 suaugusius ir 79 vaikus, padalytus į amžiaus grupes keturi, penkeri ir aštuoneri metai. Vaikams buvo parodytos dvi sąvaržas tuo pačiu laiku ir buvo paprašyti nurodyti į tokį, kuris reiškė tikslo emociją. Studijavimo rezultatai atskleidė kad keturių emocijų, išbandytų, 4 mečiai tiktai sugebėjo teisingai identifikuoti liūdesį pagal normą, kuri buvo geresnė negu galimybė. 5 mečiai pasirodė geriau ir sugebėjo identifikuoti laimę, liūdesį ir baimę geriau negu atsitiktiniai lygmenys. 8 mečiai ir suaugę galėjo teisingai identifikuoti visas keturias emocijas ir buvo labai nedaug skirtumo tarp dviejų grupių daugybės. Tarp 4 ir 8 nežodinių komunikacijos ir iššifravimo įgūdžių amžių gerėja dramatiškai.

=== Nežodinių veido ženklų suvokimas ===
Pittsburgh/Yale/Ohajo valstybės komandos dirbo su šalutiniu produktu, buvo tiriama vaidmens nežodinių veido ženklų heteroseksualiame išžaginime. Vyrai, kurie buvo nuoseklūs suaugusių moterų žagintojai buvo studijuoti nežodiniams imliems gebėjimams. Jų daugybė buvo aukščiausia bet kokios subgrupės. <ref>AJ Giannini,KW Fellows. Enhanced interpretation of nonverbal cues in male rapists.''Archives of Sexual Behavior''. 15:153-158,1986.</ref> Išžaginimo aukos buvo paskui išbandytos. Buvo pranešta, kad moterys, kurios buvo išžagintos bent jau dviem atvejais skirtingų nusikaltėlių turėjo labai reikšmingą pablogėjimą savo gebėjimuose perskaityti šituos ženklus ar vyriškos lyties, ar moteriškų siuntėjų. <ref>AJ Giannini, WA Price, JL Kniepple. Decreased interpretation of nonverbal cues in rape victims. International Journal of Psychiatry in Medicine. 16:389-394,1986.</ref>Šitie rezultatai nerimavo, rodydami grobuonies grobio modelį. Autoriai tikrai pažymėjo, kad bet koks šitų parengiamųjų rezultatų gamtos žagintojo atsakomybė nebuvo jokiame būde ar lygmenyje, mažintame.

Paskutinis tikslas studijavimo šiai grupei buvo Medicinos fakulteto studentai, kuriuos jie mokė. Medicinos fakulteto studentai Ohajo valstybės universitete, Ohajo universitete ir Northest Ohaje Medicinos Kolegija buvo pakviesti tyrimui. Studentai, reiškiantys pirmenybę šeimos praktikos, psichiatrijos, pediatrijos ir akušerijos ginekologijos specialybėms, pasiekė žymiai aukštesnius lygmenis tikslumo negu tie studentai, kurie suplanavo mokytis kaip chirurgai, radiologai, ar patologai. Vidaus medicina ir plastinės chirurgijos kandidatai laimėjo lygmenyse šalia šykštaus. <ref>AJ Giannini,JD Giannini, RK Bowman. Measurement of nonverbal receptive abilities in medical students. Perceptual and Motor Skills. 90:1145-1150, 2000</ref>


== Nuorodos ==
== Nuorodos ==

00:54, 20 gegužės 2015 versija

   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
   Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Nežodinis bendravimas – yra bendravimo veiksmas, siunčiant ir gaunant nežodines (daugiausia vaizdines) užuominas tarp žmonių. Tai kartais klaidingai vadinama kūno kalba, bet nežodinis bendravimas apima daug daugiau, tai yra balsas, lietimas, atstumas ir fizinė aplinka.[1] Tai gali būti akių ryšys, žvilgsnis kalbant ir klausant, žvilgsnių dažnis, fiksavimo būdai, mirksnių dažnumas. Ši tema gali būti įvairiai suprasta, susieta su kultūra, jos apibrėžimai yra neriboti.

Net kalboje yra nežodinių elementų, tokių kaip balso kokybė, greitis, tembras, kalbėjimo būdas, taip pat ritmas, intonacija ir kirtis. Be to, rašytiniai tekstai turi nežodinius elementus, tokius kaip rašysenos stilius, žodžių erdvinis ar fizinis puslapio išdėstymas. Tačiau, daugiausia nežodinio bendravimo studijavimas nukreiptas į sąveiką tarp asmenų[2], kuri gali būti skirstoma į tris pagrindines sritis: aplinkos sąlygos bendraujant, bendraujančių asmenų fizinės charakteristikos, ir tų asmenų elgesys sąveikos metu.

Nežodinis bendravimas apima kodavimo ir dekodavimo procesus. Kodavimas yra skirtas gaminti informaciją, apie veido išraiškas, gestus ir padėtis. Dekodavimas yra informacijos perteikimas iš ankstesnės gautų pojūčius patirties.[2]

Tik nedidelė dalis smegenų apdoroja žodinį bendravimą. Kaip kūdikiams, nežodinis bendravimas yra išmokstamas iš visuomeninio-jausminio bendravimo, todėl veidas, o ne žodžiai yra pagrindinis bendravimo įrankis. Kai vaikai pradeda bendrauti žodžiu, jie sąmoningai atkreipia dėmesį į veido išraiškas, balso tonus ir kitus nežodinio bendravimo elementus.

Kultūra vaidina svarbų vaidmenį neverbaliniame bendravime ir tai yra vienas aspektas, kuris padeda organizuoti mokymosi veiklą. Daugelyje indėnų bendruomenių neverbalinis bendravimas yra ypatingai pabrėžiamas, nes jis yra vertinamas kaip priemonė vaikų mokymesi. Šia prasme mokymasis yra nepriklausomas nuo žodinio bendravimo, nežodinis bendravimas turi didesnę reikšmę ne tik bendraujant, bet ir perteikiant kultūros vertybes, o vaikai išmoksta dalyvauti šioje sistemoje nuo pat mažens.[3]

Svarba

Neverbalinis bendravimas sudaro du trečdalius visos komunikacijos.[4] Neverbalinis bendravimas gali vaizduoti žinutę tiek žodžiu, tiek teisingais kūno signalais. Kūno signalai sudaryti iš fizinių savybių, sąmoningų ir nesąmoningų gestų, asmeninės erdvės bendraujant.[4]  Perteikiama žinutė gali būti suprasta neteisingai, jei kūno kalba nesutampa su žodine informacija. Neverbalinis bendravimas sustiprina pirmąjį įspūdį įprastose situacijose, pavyzdžiui pritraukiant partnerį ar dalyvaujant verslo susitikime: įspūdį apie žmogų vidutiniškai galima sudaryti per pirmąsias keturias kontakto sekundes. [4]Pirmasis susitikimas su žmogumi gali stipriai paveikti suvokimą apie tą asmenį.[5] Pranešimo metu kitas asmuo ar grupė yra orientuoti į visą aplinką aplink juos, o tai reiškia, kad jie naudoja visus penkis pojūčius : 83% regos, 11% klausos, 3% kvapo, 2% lietimo ir 1% skonio pojūčių.[6] 

Istorija

Mokslo tyrimai apie neverbalinį bendravimą ir elgesį buvo pradėti 1872m. kuomet buvo išleista Čarlzo Darvino knyga „Žmogaus ir gyvūnų emocijų išraiška“.[6] Knygoje Darvinas teigė, kad visi žinduoliai, ir žmonės, ir gyvūnai, parodė emocijas per veido išraiškas. Jis iškėlė klausimus, kaip antai: „Kodėl mūsų emocijų veido išraiškos yra būtent tokios kokios jos yra?“ ir „Kodėl mes suraukiame nosis, kai šlykštimės ar rodome dantis, kai esame įsiutę?[7] “ Darvinas priskyrė šias veido išraiškas prie naudingų įpročių, kurie mūsų evoliucijoje atliko reikšmingas funkcijas.[7] Pavyzdžiui, rūšys, kurias puolė įkandimu, išmoko šiepti dantis iki užpuolimo, o nosies suraukimas apsaugodavo nuo nuodingo kvapo įkvėpimo. Taip Darvinas aiškiai atsakė į klausimą, kodėl mūsų veido išraiškos vis dar išliko, nepriklausomai nuo to, kad tai jau neatlieka pirminės funkcijos. Pasak Darvino, žmonės ir toliau naudoja veido išraiškas, nes jos visoje evoliucijos istorijoje įgijo komunikacinę vertę. Kitaip tariant, žmonės naudoja veido išraiškas parodyti kaip jaučiasi viduje.[7] Nors ši Darvino knyga nebuvo pats sėkmingiausias jo leidinys, tačiau jo idėjos padarė didelę įtaką elgesio ir neverbalinio bendravimo tipų bei poveikio tolesniam tyrinėjimui.[8]

Nepaisant neverbalinio bendravimo pradžios 1800 metais, biheviorizmo atradimo svarba 1920 pristabdė tolimesnius neverbalinio bendravimo tyrimus.[8] Biheviorizmas – psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę.[9]

Nors dauguma psichologijos mokslininkų ėmė tyrinėti biheviorizmą, 1955 metais Adamas Kendonas, Albertas Šeflenas ir Rėjus Birdwhistelis pradėjo toliau tyrinėti neverbalinį bendravimą.[8] Jie analizavo filmą naudodami tyrimo metodą pavadinamu konteksto analizė.  Konteksto analizė yra tyrinėjamo elgesio perrašymas ant kodavimo lapo. Šis metodas vėliau buvo naudojamas tiriant žmogaus sveikinimus, socialinį elgesį vakarėliuose ir laikyseną bendraujant su kitu asmeniu.  Birdwhistelis toliau tęsė neverbalinio bendravimo tyrimą, kurį jis pavadino kinezika. Jis apskaičiavo, kad žmonės gali atpažinti apie 250 000 veido išraiškų.

Neverbalinio bendravimo tyrimai šoktelėjo į viršų  1960-ųjų viduryje, kuomet atsirado daugybė psichologų ir mokslo tyrinėtojų. Argyle ir Dean studijavo santykį tarp akių kontakto ir bendravimo atstumo. Ralph V. Exline nagrinėjo elgesio kai šnekama ir elgesio kai klausoma būdus.[8] Robertas Sommer studijavo santykį tarp asmeninės erdvės ir aplinkos.[8] Robertas Rosenthal atrado, kad mokytojų ir mokslininkų išsikelti lūkesčiai gali padaryti įtaką jų rezultatams ir kad subtilios, nežodinės užuominos gali vaidinti svarbų vaidmenį šiame procese.[8] Albertas Mehrabian studijavo neverbalinius signalus apie pomėgius ir neatidėliojimą. Apie 1970 metus psichologijos mokslų apimtis tik didėjo, pavyzdžiui Shirley Weitz „Neverbalinis bendravimas“ ir Marianne LaFrance ir Clara Mayo „Judantys kūnai“. [8]Populiarios knygos, pavyzdžiui „Kūno kalba“ (Fast, 1970), kuri orientuota į kaip naudojantis nežodiniu bendravimu pritraukti kitus žmones, ir „Kaip perskaityti žmogų kaip knygą“ (Nierenberg & Calero 1971), kuris nagrinėjo nežodinį elgesį derybų metu.[8] „Aplinkos psichologijos ir neverbalinio elgesio žurnalas“ buvo įkurtas 1978 metais.[6]

Pirmas įspūdis

Reikia tik vieno dešimtadalio sekundės, kad būtų galima teisti ir palikti pirmą įspūdį.[10] Pirmas įspūdis yra ilgalaikis nežodinis komunikatorius. Būdas, kuriuo asmuo vaizduoja save pirmuoju susidūrimu, yra nežodinis bei  užtvirtinimas stebėtojo. “Pirmi įspūdžiai- ilgalaikiai įspūdžiai.” Gali būti teigiamų ir neigiamų įspūdžių.[11] Teigiamas įspūdis gali būti paliktas tuo metu, kuriuo jūs pristatote save. Pristatymas gali apimti išvaizdą (apsirengimą) ir kitus matomus požymius. Neigiami įspūdžiai gali taip pat būti pagrįsti pristatymu ir taip pat asmeniniu išankstiniu nusistatymu. Pirmi įspūdžiai, nors kartais klaidindami, gali daugelyje situacijų būti tiksliu kitų vaizdavimu.[10]

Laikysena

Yra daug skirtingų kūno pozicijų tipų, kad pavaizduotų tam tikrą laikyseną, apimant susikūprinimą, laikyseną, žandikaulio sudūrimą, pečių „atkišimą“ pirmyn, ir rankų susikirtimą. Laikysena ar kūno pozicija, parodyta asmenų, praneša įvairovę žinučių, kurios yra geros arba blogos. Laikysena gali būti panaudota, kad nustatytų dalyvio dėmesio ar dalyvavimo laipsnį, padėties skirtumą tarp komunikuojančių, ir lygmens švelnumo, kurį asmuo perteikia komunikuojančiajam, priklausomai nuo kūno "atvirumo".[12] Studijavimas, tiriantis tarpasmeninių santykių laikysenos poveikį, mano, kad veidrodinis atspindys, tai tinkanti laikysena, kur vieno asmens kairioji pusė yra lygiagreti kito asmens teisingai pusei, priveda prie palankaus komunikatorių ir teigiamos kalbos suvokimo; asmuo, kuris yra palinkęs į priekį ar atsitraukimą bendraujant taip pat reiškia teigiamą jausmą per komunikaciją.[13] Laikysena gali būti reliatyvi situacija, kai žmonės pakeis savo laikyseną priklausomai nuo situacijos, kurioje jie yra.[14] 

Apranga

Apsirengimas yra viena iš labiausiai nežodinės komunikacijos standartinių formų. Apsirengimo studijavimas tai nežodinės komunikacijos priemonė dar yra žinoma kaip artifactics [15] ar objectics.[16] Apsirengimo tipai, kuriuos žmonės dėvi perduoda nežodinius ženklus apie juos ar jų asmenybę, foninę ir finansinę padėtį, ir kaip kiti reaguos į juos.[6] Asmens apsirengimo stilius gali parodyti jų kultūrą, nuotaiką, tikėjimo, amžiaus, valdžios, ir verčių/tikėjimų lygmenį.[17] Pavyzdžiui, žydų vyrai gali dėvėti yamakas, kad iš išorės praneštų jų religingą tikėjimą. Panašiai, apsirengimas gali pranešti, kokios tautybės asmuo ar grupė yra, pavyzdžiui, tradicinėse iškilmėse, Škotijos vyrai dažnai dėvi kiltus, kad apibrėžtų jų kultūrą. Apart bendravimo, asmens tikėjimo ir tautybės, apsirengimas gali būti panaudotas kaip nežodinis ženklas, kad pritrauktų kitus. Vyrai ir moterys gali apsirengti daug papuošalų ir labai madingai, kad pritrauktų partnerius, kuriais jie domisi. Šiuo atveju, apsirengimas yra panaudotas kaip forma saviposakio, kuriame žmonės gali puikuotis savo valdžia, turtu, seksualine prievarta, ar kūrybiškumu.[17] Moterų apsirengimo studijavimas, atliktas Vienoje, Austrijoje, parodė, kad tam tikrose moterų grupėse (ypač moterys, kurios buvo be jų partnerių), motyvacija seksui ir seksualinių hormonų lygmenims buvo sieta tarpusavyje su jų apsirengimo aspektais, ypač kiekis rodytos odos ir plono apsirengimo buvimas.[18] Būdas, kuriuo kiekvienas nusprendžia apsirengti sako daug apie asmenybę. Iš tikrųjų, buvo studijavimas, padarytas universitete Šiaurės Karolinos, kuris palygino būdą, kuriuo paskutinio kurso studento moterys nusprendė apsirengti ir jų asmenybės tipai. Analizė parodė, kad moterys, kurios apsirengė “pirmiausiai patogumui ir praktiškumui buvo daugiau savikontroliuotos, patikimos, ir socialiai gerai prisitaikė” (“Sarasotos Žurnalas” 38). Moterys, kurios nemėgo išsiskirti minioje turėjo tipiškai konservatyvesnius ir tradicinius vaizdus ir tikėjimus. Apsirengimas, nors nežodinis, sako žmonėms, į ką jūsų asmenybė panašėja. Būdas, kuriuo asmuo apsirengia, yra tipiškai diegiamas nuo gilesnės vidaus motyvacijos tokios kaip emocijos, patirtis ir kultūra (Forbes). Ekspreso apsirengimas, kuo jūs esate, ar net, kuo jūs norite būti tą dieną. Tai rodo žmonėms, su kuo tu asocijuojiesi, ir kokioje kompanijoje pritapsite. Apsirengimas gali padėti pradėti santykius, todėl, kad jūs esate cluing kiti žmonės ant to, į ką jūs panėšėjate (“Sarasotos Žurnalas” 38).[19] [20]

Gestai

Gestai gali būti daromi rankomis, rankomis ar kūnu, ir taip pat apimti galvos judėjimus, veido ir akių, tokių kaip akių mirksėjimas, linksėjimas, ar supimas. Nors gestų studijavimas dar nelabai išsivystęs, kai kurios plačios gestų kategorijos buvo identifikuotos tyrėjų. Labiausiai pažįstami yra vadinamosios emblemos ar cituotini gestai. Jie yra tradiciniai, kultūrai specifiniai gestai, kurie gali būti panaudoti kaip pakaitalas žodžiams, tokiems kaip rankų banga, panaudota vakarų kultūrose "sveikas" ir "viso labo". Vienas emblemos gestas gali turėti labai skirtingą reikšmę skirtinguose kultūriniuose kontekstuose, nuo giriamojo iki labai įžeidžiamo.[21] Yra kai kurie visuotiniai gestai kaip gūžtelėjimas pečiais.[6]

Gestai gali taip pat būti skirstomi kategorijomis ar kaip nepriklausoma kalba, ar kaip susieta kalba. Nepriklausomi nuo kalbos gestai priklauso nuo kultūriškai priimtos interpretacijos ir turi tiesioginį žodinį vertimą.[12] Banga ar taikos ženklas yra nepriklausomų nuo kalbos gestų pavyzdžiai. Susiję su kalba gestai yra panaudoti lygiagrečiai su žodine kalba; ši nežodinės komunikacijos forma yra naudojama, kad pabrėžtų žinutę, kuri yra pranešama. Susiję su kalba gestai yra numatyti, kad aprūpintų papildomą informaciją žodinei žinutei tokiai kaip rodymas į diskusijos objektą.

Veido išraiškos, daugiau, negu kažkas, tarnauja kaip praktinė komunikacijos priemonė. Su visais įvairiais raumenimis, kurie tiksliai kontroliuoja burną, lūpas, akis, nosį, kaktą, ir žandikaulį, įvertinama, kad žmogaus veidas yra gebantys daugiau kaip dešimt tūkstančių skirtingų posakių. Šis įvairiapusiškumas daro veido nežodinę kalbą nepaprastai efektyvią ir dorą, jei veidas yra sąmoningai ne valdomas. Be to, daugelis šitų emocijų, apimdamos laimę, liūdesį, pyktį, baimę, nuostabą, pasibjaurėjimą, gėdą ir kančią yra visuotinai pripažintos.[22]

Emocijų parodymai gali apskritai būti skirstomi kategorijomis į dvi grupes: neigiamas ir teigiamas. Neigiamos emocijos paprastai skelbia, kad padidintas įtempimas įvairiose raumens grupėse: susiverždamas žandikaulio raumenų, žvairų akių, ar lūpos užtvaros (kai lūpos tariamai dingsta). Priešingai, teigiamos susilpnėjimo emocijos yra atskleidžiamos iš susiraukšlėjusių linijų ant kaktos, atsipalaidavimo raumenų aplink burną, ir akių rajono praplatinimo. Kai asmenys bus iš tikrųjų atsipalaidavę, galva taip pat pakryps pusei, atstatydama mūsų pažeidžiamiausią vietą - kaklą. Tai yra aukšto komforto parodymas, dažnai matomas per meilikavimąsi, ir yra beveik neįmanoma rodyti mimikas, jei esi įsitempęs ar nepatogiai jautiesi. [23]

Gestai gali būti padalyti į tris grupes:

Adapteriai

Nėra galvojama, kad kai kurie rankų judesiai yra gestai. Jie susideda iš manipuliacijų ar iš asmens ar iš kažkokių objektų (pavyzdžiui apsirengimo, akinių) – šios rūšies veiksmus tokius kaip: įsibrėžimo, nerimo, trynimo, susikibimo, ir lietimo, žmonės dažnai daro rankomis. Toks elgesys vadina adaptuotu. Jie negali būti suprasti kaip reikšmingai susieti su kalba kurią lydi judesiai, bet gali būti kaip pagrindas kalbėtojo emocijoms išreikšti ( pvz. susijaudinimą, nepatogumą ir t.t).[7]

Simbolika

Manoma, kad kiti rankų judesiai yra gestai. Jie yra judėjimai su specifiniu, sutartinės reikšmės, pavadintos simboliniais gestais. Pažįstami simboliniai gestai apima “pakeltą kumštį,” “viso viso” ir “nykščiai viršuje.” Skirtingai nuo adapterių, simboliniai gestai yra panaudoti tyčia ir aptarnauja aiškią mėgstančią bendrauti funkciją. Kiekviena kultūra turi savą gestų komplektą, iš kurių kai kurie yra unikalūs tiktai specifinei kultūrai. Labai panašūs gestai gali turėti labai skirtingas reikšmes per kultūras. Simboliniai gestai yra paprastai naudojami nekalbant, taip pat gali palydėti kalbą.[7]

Paprastas

Vidurį tarp adapterių ir simbolinių gestų užimtas pokalbio gestai. Šie gestai nesiejami su veiksmais ar žodžiais, bet tikrai lydi kalbą. Pokalbio gestai yra rankų judesiai, kurie lydi kalbą, ir yra susieti su kalba, kurią jie lydi. Nors jie tikrai lydi kalbą, pokalbio gestai nerodomi ir nematomi nesant pokalbiui ir yra daromi tik asmens, kuris kalba.[7]

Atstumas

Pasak Edvardo T.Hall, kokį atstumą mes išlaikome tarp savęs ir su kuriais mes bendraujame parodo apie asmens mokslo svarbą. Šiame procese, pamatoma, kaip mes reaguojame į kitus tam tikru momentu. Amerikos kultūros Salė apibrėžia keturias pirmines atstumo zonas:

  1. artimas, intymus atstumas (nesiliečiama per 18 colių),
  2. Asmeninis atstumas (nesiliečiame nuo 18 colių iki 4 pėdų),
  3. Socialinis atstumas (nuo 4 iki 12 pėdų),
  4. Visuomenės, viešas atstumas (daugiau kaip 12 pėdų).

Artimas atstumas laikomas tinkamu gerai pažįstamiems santykiams ir rodo artimumą ir pasitikėjimą. Asmeninis atstumas yra kaip ir artimas, bet laikomasi „ištiestos rankos“ atstumo, patogiausias atstumas didžiajai daliai mūsų tarpasmeninio bendravimo, tai socialinis atstumas, naudojamas daugelyje komunikacijų, kuri vyksta verslo santykiuose, kartais klasėje. Visuomenės, viešas atstumas įvyksta situacijose, kur dvipusė komunikacija nėra pageidaujama ar galima.[24]

Akių kontaktas

Akių kontaktas yra pavyzdys, kai du žmonės pažiūri į vienas kito akis tuo pačiu metu; tai yra pirminis nežodinis būdas parodyti įsipareigojimą, susidomėjimą, dėmesį ir dalyvavimą. Mokslas ištyrė, kad žmonės naudoja savo akis, kad parodytų susidomėjimą. Tai apima dažnai pripažintus mirksėjimo ir antakių judesių veiksmus. Nesuinteresuotumas yra labai pastebimas, kai beveik joks akių kontaktas nėra užmegztas socialiniame nustatyme. Kai asmuo domėsis tačiau, mokiniai išplės.

Pagal Eckman, "Akių kontaktas (taip pat pavadintas abipusiu įdėmiu žvilgsniu) yra kitas pagrindinis nežodinės komunikacijos kanalas. Akių kontakto trukmė yra reikšmingiausias aspektas." [25] Apskritai kalbant, kuo ilgiau yra nustatytas akių kontaktas tarp dviejų žmonių, tuo didesnis intymumo lygmuo.[4] Įdėmus žvilgsnis apima žvilgsnio veiksmus, kalbant ir klausant . Įdėmaus žvilgsnio trukmė, dažnis žvilgtelėjimų, fiksacijos ir mirksėjimo normos struktūra yra visi svarbūs ženklai nežodinėje komunikacijoje. [26] "Simpatija apskritai didėja kaip abipusis įdėmus kontaktas didėja"[4]

Greta nesuinteresuotumo, apgavystė gali taip pat būti asmens laikysena. Hogan išdėsto, "kada kažkas yra apgaulingas, jų akys yra linkusios mirksėti daug daugiau. Akys veikia kaip pagrindinis tiesos ar apgavystės indikatorius," [4] Ir nežodiniai, ir žodiniai ženklai yra naudingi, aptinkant i apgavystę. Tai tipiška žmonėms, kurie aptinka melus, kad pasitikėtų nuolatos žodiniais ženklais, bet tai gali trukdyti. Tie, kas meluoja ir tie, kas sako tiesą turi skirtingas nežodinių ir žodinių ženklų formas, ir tai svarbu turėti galvoje. Be to, svarbu pažymėti, kad kultūrinio asmens fono supratimas darys įtaką, apgavystės susekimui ir nežodiniai ženklai gali skirtis priklausomai nuo kultūros. Be to, į akių kontaktą šitie nežodiniai ženklai gali susidėti iš fiziologinių aspektų, apimdami pulso normą taip pat kaip prakaitavimo lygmenį. [9] Be to, kontakto nesilaikymas gali būti pranašaujantis apgavystę. Kontakto nemėgimas yra akių kontakto vengimas. Akių kontaktas ir veido išraiškos aprūpina svarbią socialinę ir emocionalią informaciją. Iš viso, kadangi Peasas išdėsto, "Svarbu palaikyti akių kontaktą, kuris priverčia kiekvieną jaustis patogiai. Jei žiūrėjimas į kitus nėra kultūrinis ne - ne, kontaktuojantys įgyja daugiau pranašumo negu nekontaktuojantys". [6]

Apgavystės slėpime, nežodinėje komunikacijoje yra lengviau meluoti be atskleidimo. Tai yra studijavimo išvada, kur žmonės stebėjo viršuje padarytą interviu asmenų, apkaltintų pavogę piniginę. Interviu davėjai melavo apytiksliai 50 % atvejų. Žmonės turėjo prieigą ar prie raštiškos iššifruotos stenogramos interviu, ar prie garsajuostės įrašų, ar video įrašų. Kuo daugiau sprendimo raktų, kurie buvo pasiekiami stebintiems, tuo didesnis buvo tendencija, kad interviu davėjai, kurie iš tikrųjų melavo, kaip buvo įvertinta, buvo teisingi. Tai yra, žmonės, kurie yra protingi pozicijoje gali panaudoti balso toną ir susidurti su posakiu, kad sudarytų įspūdį, kad jie yra teisingi. [27] Prieš populiarų tikėjimą, melagis ne visada vengia akių kontakto. Stengdamiesi būti labiau įtikinantys, melagiai sąmoningai užmezgė daugiau akių kontakto su imančiu interviu negu tie, kurie sakė tiesą. [28] [29] Tačiau, yra daug pacituotų pavyzdinių ženklų į apgavystę, pateiktą per nežodinį (Paragrafas, žodinis ir regimasis) komunikacijos kanalą, per kuriuos apgavikai galbūt nesąmoningai aprūpina sprendimo raktus į savo paslėptas žinias ar tikras nuomones. [30] Dauguma studijavusių, nagrinėjančių nežodinius ženklus į apgavystę, pasitiki žmogaus filmuotos medžiagos kodavimu (c.f. Vrij, 2008 [31]), nors neseniai studijavimas taip pat parodė kūno judėjimo skirtumus tarp tiesos sakytojų ir melagių, naudojančių automatizuotą kūno judėjimo sistemą. [32]

Įvairios kultūros

Nors tradiciškai suvokiama, kaip „kalbėti“, neverbaline komunikacija buvo nustatyta, kad egzistuoja tikslios ir simbolinės reikšmės, panašios į žodinę kalbą. Tačiau, neverbaliniame bendravime, kad perduoti reikšmes naudojami gestai, laikysenos pokyčiai, bei taupomas laikas.[33] Įvairių ir skirtingų neverbalinės komunikacijos niuansų galime atrasti visose kultūrose , kurios egzistuoja pasaulyje. Šie skirtumai dažnai gali sukelti nesusipratimų tarp skirtingų kultūrų žmonių, kurie paprastai nenori įžeisti. Skirtumai gali būti pagrįsti lengvatų būdu, pavyzdžiui, kinai, nori tylos per verbalinę komunikaciją.[34] Skirtumai gali atsirasti netgi remiantis tuo, kaip skirtingos kultūros supranta laiko praleidimą, praėjimą. Chriemija, tai kaip žmonės skirto laiką, gali būti dvejopa: polichroninė, kai žmonės vienu metu daro daug dalykų ir tai yra paplitę Italijoje bei Ispanijoje, ir monochroninė, kai vienu metu daromas tik vienas dalykas, ir tai yra paplitę Amerikoje.[35] Kadangi neverbalinė komunikacija gali skirtis daugelyje krypčių  - gestai,žvilgsnis, drabužiai, laikysena ar net aplinkos užuominos, kaip apšvietimas – susikuria daug tarpkultūrinių skirtumų. [36]

Gestai

Gestai įvairiose kultūrose labai skiriasi, tiek savo naudojimu, tiek reikšme. Bendras pavyzdys: Jungtinėse Amerikos Valstijose, ranka ar pirštu rodyti „Ateik čia prašom“ suprantamas kaip šuns kvietimas. Rodyti vienu pirštu taip pat laikoma nemandagumu įvairiose kultūrose. Tarkim azijiečiai, kad kažką parodytų, naudoja visą ranką, delną.[37] Kitas pavyzdys: rodyti savo liežuvį: Vakarų šalyse, tai gali būti vertinama kaip pasityčiojimas, tačiau Polinezijoje tai traktuojama kaip pasisveikinimo ir pagarbos ženklas.[38] Delnų paplojimai Šiaurės Amerikoje naudojami, kad ploti, bet Ispanijoje tai yra naudojama, kad išsikviesti padavėją restorane. Skirtumai tarp linksėjimo ar galvos purtymo, nurodant pritarimą ar nepritarimą, taip pat egzistuoja. Šiaurės Europiečiai kraipydami galvas aukštyn ir žemyn, sako „taip“, o kraipant savo galvą į šonus pasakoma “ne“. Tačiau graikai jau daugiau kaip  tris tūkstančius metų turi nusistovėjusią tvarką, kad linksėti į viršų reiškia nepritarimą, i žemyn pritarimą.[38] Taip pat yra daug būdų, kaip mojuoti atsisveikinant: amerikiečiai iškelia delną į išorę. Be to, svarbu pabrėžti, kad gestai naudojami daugiau neoficialioje kalboje ir dažniausiai su vaikais. [38]

Emocijų rodymas

"Daugelyje kultūrų, pavyzdžiui, arabų ir Irano, žmonės reiškia sielvartą atvirai. Jie gedi garsiai, o Azijos kultūroje bendrame tikėjime, yra nepriimtina rodyti emocijas atvirai."[39] Žmonėms iš Vakarų šalių , juokas yra malonumas ženklas, bet Afrikoje tai yra stebuklas ar varžymosi ženklas. [38] Emocinė išraiška priklauso nuo kultūros. [40]Indėnai linkę būti santūresni ir mažiau išraiškingi su emocijomis. [41] Dažni prisilietimai yra priimtini Kinijos žmonėms; Tačiau tokie veiksmai kaip lietimas, glostymas, apkabinimas arba bučiavimas Amerikoje yra retesni ir viešai nerodomi. [42]

Neverbaliniai veiksmai

Pagal Matsumoto ir Juang, skirtingų žmonių nežodiniai pasiūlymai, nurodo svarbius bendravimo kanalus. Neverbaliniai veiksmai turi sutapti ir derėti su žinutė kuri bus vaizduojama, kitaip painiavos įvyks. [8] Pavyzdžiui, asmuo paprastai negali plačiai šypsotis ir rodyti gestų, kai praneša liūdną žinią. Autorius teigia, kad neverbalinį bendravimą labai svarbu žinoti, ypač jei lygini gestus, žvilgsnį, ir balso toną tarp skirtingų kultūrų. Lotynų Amerikos kultūros perima plačius kalbos gestus, tačiau Artimųjų Rytų kultūros, yra gana kuklesnės visuomenei ir nėra išraiškingos. tarp kultūrų, skirtingos taisyklės susistato dėl spoksojimo ar žvilgsnio. Moterys gali ypač vengti akių kontakto su vyrais, nes jis gali būti suprastas, kaip lytinio potraukio ženklas. [37] Kai kuriose kultūrose, žvilgsnis gali būti vertinamas kaip pagarbos ženklas. Vakarų kultūroje, akių kontaktas yra interpretuojamas kaip pastabumas ir sąžiningumas. Bet Ispanų, Aziejiečių, Artimųjų Rytų, ir Amerikos indėnų kultūros, akių kontaktą vertina kaip nepagarbą ar grubumą, ir akių kontakto nebuvimas nereiškia, kad asmuo yra nesutelkias dėmesio. Balsas tai kategorija, kuri keičiasi tarp kultūrų. Priklausomai nuo to, ar kultūra yra išraiškinga ar ne išraiškinga, balso tembras turi daug variantų, kuris sukelia skirtingas reakcijas. [43]

Priimtinas fizinis atstumas yra dar vienas svarbus skirtumas Neverbaliniame bendravime tarp kultūrų. Lotynų Amerikoje ir Artimuosiuose Rytuose priimtinas atstumas yra daug mažesnis nei kitų, ir dauguma europiečių ir amerikiečių jaustųsi nepatogiai.  štai kodėl Amerikoje ar Europoje gali būti įdomu, kodėl kitas asmuo įlenda į  asmeninę erdvę stovėdamas taip arti, o kitam asmeniui, gali kilti klausimas, kodėl Amerikoje / Europoje, stovi taip toli nuo jo ar jos.[44] Be to, Lotynų Amerikoje, Prancūzijoje, italijoje ir tarp arabų, tarp žmonių atstumas yra daug mažesnis nei tarp amerikiečių atstumas; apskritai yra  atstumų grupės; 1 pėda atstumas yra mėgėjams, 1,5-4 metrų atstumas yra šeimai ir draugams, o 4-12 pėdų yra svetimiems.[45] Ir atvirkščiai, dauguma Indėnų vertiną atstumą kaip apsisaugojimą.[46]

Vaikų mokymasis vietinių amerikiečių bendruomenėse

Neverbalinis bendravimas yra dažniausiai naudojamas siekiant palengvinti mokymąsi vietinių amerikiečių bendruomenėse. Neverbalinis bendravimas yra gyvybiškai svarbus bendradarbiavime, dalyvaujant bendroje veikloje, kaip vaikai iš vietinių amerikiečių bendruomenių išmoks bendrauti naudodami nežodinį bendravimą iki įdėmiai stebint suaugusiuosius.[33] Neverbalinis bendravimas leidžia nuolat stebėti ir įvairius signalus besimokančiajam, kai dalyvavimas yra būtinas. Vaikams nuo tiek JAV Meksikos (su preziumuojamu vietinių fonu) ir Europos Amerikos paveldui, kurie žiūrėjo video, kaip vaikai drauge leidžia laiką neprasitarę nė žodžio nustatė, kad Meksikos paveldo vaikai buvo labiau įmanoma, aprašyti vaikų veiksmus bendraujant, nes vaikai savo veiksmus filmuke išreiškė "kalbėdami su savo rankomis ir savo akimis." [47]

Pagrindinė šio nežodinio studijavimo tipo savybė yra, kad vaikai turi galimybę laikytis ir bendrauti su visomis veiklos dalimis. [48] Daug Vietinių Amerikos vaikų yra artimame kontakte su suaugusiais ir kitais vaikais, kurie įvykdo veiksmą, kurį jie galų gale įsisavins. Objektai ir medžiagos tampa pažįstami vaikui, kadangi veiksmas yra normali kasdienio gyvenimo dalis. Studijavimas yra padarytas nepaprastai nagrinėtoje kontekste aplinkoje, o ne vienas specialiai pagal užsakymą būti mokomas.[48] Pavyzdžiui, tiesioginis dalyvavimas, kurį Mazahua vaikai ima rinkoje yra panaudotas kaip tipas interactional organizacijos tam, kad pasimokytų be aiškios žodinės instrukcijos. Vaikai sužino, kaip valdyti rinkos kioską, dalyvauti caregiving, ir taip pat studijuoti kitas pagrindines pareigas per nesuformuotą veiksmą, bendradarbiaudami savanoriškai motyvacinio konteksto viduje. Ne aiškus instruktavimas ar vadovavimas vaikams moko juos, kaip susijungti į mažas koordinuotas grupes, kad išspręstų problemą per sutarimą ir esamoje erdvėje.[48] Šitos Mazahua praktikos, "atskiros, bet kartu", parodė, kad dalyvavimas kasdienėje sąveikoje ir vėlesnis studijavimo veiksmas nustato enculturation, kuris yra įdiegtas nežodinėje socialinėje patirtyje.[48] Kadangi vaikai dalyvauja kasdienėse sąveikose, jie tuo pačiu laiku studijuoja kultūrines reikšmes už šitų sąveikų. Vaikų patirtis su nežodžiu organizuota socialine sąveika padeda sudaryti enculturation procesą.[48]

Vienas aspektas nežodinės komunikacijos, kuris padeda šitų tikslių ir simbolinių reikšmių perdavime yra "kontekstas embeddedness." Mintis, kad daug vaikų Vietinėse Amerikos bendruomenėse yra artimai sujungti bendruomenės pastangomis, ir erdviškai ir santykiniai, padeda skatinti nežodinę komunikaciją, teigiama, kad žodžiai yra ne visada būtini. Kai vaikai yra artimai susieti su kontekstu kaip aktyvūs dalyviai, koordinacija yra pagrįsta dalinantis užuominomis, kurios padeda leisti, palaikyti, ir skatinti nežodinę komunikaciją.[49] Mintis apie "kontekstą embeddedness" leidžia nežodinei komunikacijai būti priemone studijavimo viduje, indėnų Aliaskiečio Athabaskans ir čerokių bendruomenėse. Stebėdamas įvairios šeimos ir bendruomenės socialines sąveikas, socialiniam įsipareigojimui daro įtaką taip pat nežodinė komunikacija. Pavyzdžiui, kai vaikai sukelia mintis ar žodžius žodžiu jų vyresniesiems, laukiama, kad jie suformuos savo kalbą rūpestingai. Tai rodo kultūrinį nuolankumą ir pagarbą kaip besaikiai kalbos aktai, ir pokalbio žanro poslinkiai atskleidžia silpnybę ir nepagarbą. Ši atsargi savicenzūra iliustruoja tradicines socialines Athapaskin sąveikas, ir čerokių Amerikos senbuviai daugiausia priklauso nuo nežodinės komunikacijos.[50]

Nežodiniai ženklai yra naudojami daugumos vaikų Šiltoje Springso Indėnų rezervato bendruomenėje, jų akademinių studijavimo aplinkų parametrų viduje. Tai apima nurodančią indėnų religiją per stilizuotus rankų gestu,s šnekamosios kalbos komunikacijoje, žodiniame ir nežodiniame emocionaliame savisulaikyme, ir nežymaus veido judėjimo, kad suformuotų dėmesį akims, per akis į akį įsipareigojimą. Todėl, vaikų metodas socialinių situacijų rezervavimo klasės viduje, pavyzdžiui, gali veikti kaip barjeras į daugiausia žodinę studijavimo aplinką. Šilčiausi Springso vaikai turi naudos iš studijavimo modelio, kuris tinka nežodinei mėgstančiai bendrauti bendradarbiavimo, tradicinio gesto, stebimojo studijavimo ir pasidalintų užuominų struktūrai. [51]

Svarbu pažymėti, kad tuo metu, kai nežodinė komunikacija yra labiau paplitusi Vietinėse Amerikos Bendruomenėse, žodinė komunikacija yra taip pat panaudota. Verčiau, žodinė komunikacija nepakeičia dalyvavimo veikloje, bet vietoj to veikia kaip papildomas vadovavimas ar palaikymas į veiklos baigimą. [33]

Genetika

"Atsižvelgiant į nežodinę komunikaciją, limbinės smegenys formuojasi tada, kai veiksmas yra ... nes tai yra smegenų dalis, kuri reaguoja į pasaulį aplink mus refleksiškai ir akimirksniu, realiu laiku, ir be minties." [52] Yra įrodymų, kad nežodinės užuominos, skleidžiamos iš žmogaus-asmens, nevisiškai turi kažką daryti su aplinka. [6]

Išskyrus gestus, fenotipo savybės taip pat gali perteikti tam tikrus pranešimus neverbaliniame bendravime, pavyzdžiui, akių spalva, plaukų spalva ir ūgis. Moksliniai ūgio tyrimai  nustatė, kad aukštesni žmonės suvokiami,  kaip labiau įspūdingesni. Melamed ir Bozionelos (1992) studijavo vadovų mėginius Jungtinėje Karalystėje ir nustatė, kad ūgis buvo pagrindinis veiksnys, kuris buvo skatinamas. Ūgis gali turėti naudos tiek trūkumų daugiau. "Nors aukšti žmonės dažnai sulaukia daugiau pagarbos nei žemi, bet ūgis taip pat gali būti žalingas, kai kuriais  bendravimo aspektais, pavyzdžiui, kai jums reikia" kalbėti tame pačiame lygyje " akis į akį"diskusijoje su kitu asmeniu ir nenori būti suprastas kaip per didelis savo batams." [6]

Judesiai ir kūno padėtis

Kinetika

Terminas "kinesics", buvo iš pradžių panaudotas (1952) Ray Birdwhistell, antropologo, kuris norėjo mokytis, kaip žmonės susisieka per laikyseną, gestą, poziciją, ir judėjimą. Dalis Birdwhistell darbo, apėmė darydamas filmų apie žmones socialinėse situacijose ir analizuodamas juos, kad parodytų skirtingus lygmenis komunikacijos, ne aiškiai matomos. Keli kiti antropologai, kaip Margaret Mead ir Gregory Bateson, taip pat studijavo kinetiką.

Kinetinės žinutės yra labiau subtilios negu gestai. [53] Kinetinės žinutės apima laikyseną, įdėmų žvilgsnį, ir veido judėjimus. [54] Amerikiečių žvilgsniai yra gana trumpi tik tam , kad pamatytų, ar yra kito asmens pripažinimas, arabai žiūri į vienas kito akis, o daug Afrikiečių nukreipia akis, tai lyg pagarbos ženklas vyresniesiems. [55]Svarbi taip pat laikysena, ypač žmonėms Konge; jie ištempia savo rankas ir sudeda jas kito asmens link. [56]

Tai yra kūno judėjimų studijavimas. Kinetikos aspektai yra veidas, akių kontaktas, gestas, laikysena, kūno judėjimai. 1. Veidas :-veidas ir akys yra išraiškingiausia kūno komunikacijos priemonė. Tai gali palengvinti ar trukdyti grįžtamajam ryšiui. 2. Akių kontaktas :-tai yra galingiausios nežodinės komunikacijos forma. Tai stato emocionalų santykį tarp klausytojo ir kalbėtojo. 3. Gestai :-tai yra kūno judėjimas išreikšti kalbą. 4. Laikysena :-asmens kūno padėtis perduoda žinučių įvairovę. 5. Kūno judesiai :-tai panaudojama, kad suprastų tai, ką žmonės praneša jų gestais ir laikysena.[57]

Haptics: prisilietimai bendravime

Haptics yra prisilietimų studijavimas, kaip nežodinė komunikacija, ir „haptic“ komunikacija siejasi į tai, kaip žmonės ir kiti gyvūnai susisieka per lietimą.

Prisilietimai tarp žmonių, kurie gali būti apibrėžti kaip komunikacija, apima rankos paspaudimus, rankų laikymą, bučiavimą (žandas, lūpos, ranka), atgal pliaukštelėjimas, aukštai „fives“, tinkamas ant peties rankos padėjimas, ir rankos valymas. Savęs savarankiškai lietimas gali apimti laižymą, parinkimą, holdingą, ir įsibrėžimą.[12] Šitas elgesys vadina "siejikliais", ar "sako" ir gali nusiųsti žinutes, kurios atskleidžia ketinimus ar komunikatoriaus ir klausytojo jausmus. Reikšmė, perduota nuo prisilietimą, labai priklauso nuo kultūros, konteksto, situacijos, santykio tarp komunikatorių, ir prisilietimo būdo. [58]

Prisilietimas turi didelę reikšmę žmonėms; taip pat kaip aprūpinant informaciją apie paviršius ir struktūrą, tai yra komponentas, nežodinės komunikacijos tarpasmeniniuose santykiuose, ir gyvybinis fizinio intymumo perdavime. Tai gali būti abu:  seksualinis (tokie kaip bučiavimasis) ir platoniškas (toks kaip apkabinimas ar kutenimas).

Prisilietimas yra ankstyviausia suvokimas, kai vystosi vaisius. Buvo stebėta, kad žmogaus kūdikiai turėjo didžiulį sunkumą, išgyvendami, jei jie neturi prisilietimo prasmės, net jei jie turi regėjimą ir klausą. Kūdikiams, kurie gali suprasti per prisilietimą, net be regėjimo ir klausymosi, yra linkę būti sėkmingesni.

Šimpanzėmsprisilietimo prasmė yra labai išvystyta. Kaip naujagimiai jie mato ir girdi prastai, bet kabinasi smarkiai prie jų motinų. Harry Harlow vedė prieštaringą studijavimą, apimantį rhesus beždžiones, ir pastebėjo, kad beždžionės išaugusios su "terry audeklo motina," laido maitinimo aparatu, suvynioti minkštame „terry“ audekle, kuris aprūpino lytėjimo stimuliavimo ir patogumo lygmenį, beždžionė, kuri turėjo tikrą tėvą buvo žymiai emocionaliai stabilesnė suaugus, negu tos, kurios auginamos tik su laidine motina. (Harlow, 1958)

Kiekvienoje šalyje prisilietimai vertinami skirtingai, ir socialiai priimtini prisilietimo lygmenys keičiasi tarp skirtingų kultūrų (Remland, 2009). Tailandiečių kultūroje, pavyzdžiui, prilietimas kažkieno galvos, gali būti supratas kaip šiurkštus elgesys. Remland ir Jones (1995) studijuotos grupės žmonių, išsiaiškino, kad prilietimas buvo retas tarp anglų (8 %), prancūzai (5 %) ir olandai (4 %) palyginti su italais (14 %) ir graikais (12.5 %).[59] Smogimas, stūmimas, traukimas, sužnybimas, spyrimas, dusinimas ir nuo rankos prie rankos kova, yra formos prisilietimo, fizinio piktnaudžiavimo kontekste.

Proxemics

Proxemics yra studijavimas kultūrinių, elgesio, ir sociologinių aspektų erdvinių atstumų tarp asmenų. [60] Kiekvienas asmuo turi tam tikrą erdvę, kad jie laikosi savęs, susisiekdami, kaip asmeninis burbulas. Kai naudojamas,  kaip tipas nežodinio signalo komunikacijoje, proxemics padeda nustatyti erdvę tarp asmenų tuo metu, kai jie kartu veikia. Yra keturi tipai proxemics su skirtingais atstumais priklausomai nuo situacijos. [61] Artimas atstumas yra panaudotas artimiems susidūrimams kaip glėbys, lietimas, ar šnabždėjimas. Asmeninis atstumas yra sąveikoms su artimais draugais ir šeimos nariais. Socialinis atstumas yra sąveikoms tarp pažįstamo. Tai daugiausia panaudojama darbovietėje ar mokykliniuose nustatymuose, kur nėra jokio fizinio sąlyčio. Viešas atstumas yra nepažįstamiesiems ar viešam kalbėjimui.

Funkcijos

Argyle (1970) [62], iškelia hipotezę, kad, tuo tarpu šnekamoji kalba yra normaliai naudojama tam, kad praneštų informaciją apie įvykius, išorinius kalbėtojus, nežodiniai kodai yra panaudoti, kad nustatytų ir palaikytų tarpasmeninius santykius. Tai laikoma mandagesniu ar gražesniu pranešimo požiūriu į kitus, ne žodžiu, o ne žodžiu, pavyzdžiui, kad išvengti nepatogių situacijų.[63]

Argyle (1988) nusprendė, kad yra penkios pirminės funkcijos nežodinio kūno elgesio žmogaus komunikacijoje: [64]

  • Skubios emocijos
  • Išreikškite tarpasmeninius požiūrius
  • Palydėti kalbą vadovavime ženklų sąveikos tarp kalbėtojų ir klausytojų savipristatymas
  • Asmenybės
  • Ritualai (sveikinimai)

Dėmesyje į tarpasmeninių požiūrių išreiškimą, žmonės praneša tarpasmeninį artumą per seriją nežodinių veiksmų, žinomų kaip betarpiškumo elgesys. Betarpiškumo elgesio pavyzdžiai: šypsojimasis, lietimas, atidarytos kūno padėtys, ir akių kontaktas. Kultūras, kurios rodo šitą betarpiškumo elgesį laiko aukšto kontakto kultūromis.

Prieš žodinę komunikaciją

Įdomus klausimas: Kai du žmonės susisiekia akis į akį, kiek iš reikšmių yra pranešta žodžiu, ir kiek yra pranešta ne žodžiu? Tai buvo ištirta Albert Mehrabian ir atsiskaitė dviejuose popieriuose. [65] [66] Paskutinis lapas baigėsi taip: "manoma, kad jungtinis vienalaikės žodinės, balso, ir veido požiūrio komunikacijos padarinys būtų pasunkintas suma jų nepriklausomų padarinių – su koeficientais.07.38, ir.55, atitinkamai."

Nuo tada, kitas studijavimas analizavo reliatyvų įnašą žodinių ir nežodinių signalų po labiau natūralistinėmis situacijomis. Argyle,[62] naudojimo vaizdajuostės, parodytos temoms, analizavo komunikaciją nuolankaus/dominuojančio požiūrio ir surado, kad nežodiniai ženklai turėjo 4.3 karto žodinių ženklų padarinį. Svarbiausias padarinys buvo toks, kad kūno laikysena pranešė geresnę padėtį labai efektyviame būde. Antra, studijavimas prie Hsee ir al. [67] turėjo temas, teisia asmenį ant laimingo/liūdno matmens ir surado, kad žodžiai, apie kuriuos kalbama su minimaliu intonacijos pakitimu, turėjo poveikį, apytiksliai 4 kartais didesnį negu veido posakiai, pamatyti filme be garso. Tokiu būdu, reliatyvus sakytinių žodžių ir veido išraiškų svarbumas gali būti labai skirtingas studijavime, naudodamas skirtingas sąrankas.

Sąveika

Susisiekdamos, nežodinės žinutės gali bendrauti su žodinėmis žinutėmis šešiuose būduose: kartojimas, konfliktavimas, papildymas, pakeitimas, reguliuodamas ir akcentavimas/sumažinimas.

Konfliktavimas

Prieštaringas žodines ir nežodines žinutes tos pačios sąveikos viduje, gali kartais siųsti esančias prieš ar prieštaringas žinutes. Asmuo, žodžiu reiškiantis tiesos tvirtinimą, tuo pačiu laiku nerimaudamas ar vengdamas akių kontakto, gali perduoti sumaišytą žinutę telefono rageliui sąveikoje. Prieštaringos žinutės gali įvykti įvairovei priežasčių, dažnai kylančių iš abejonės, dvilypumo, ar nusivylimo jausmų. [23], Kai sumaišytos žinutės įvyksta, nežodinė komunikacija tampa pirminiu įrankio žmonių naudojimu, kad gautų papildomą informaciją, kad paaiškintų situaciją; didelis dėmesys yra padėtas kūno judėjimuose ir padėjime, kai žmonės supranta sumaišytas žinutes per sąveikas. Nežodinės komunikacijos apibrėžimai kuria apribotą paveikslą mūsų protuose, bet yra būdų sukurti aiškesnį. Yra skirtingų žodinės ir nežodinės komunikacijos matmenų, kurie buvo atrasti. Jie yra: (1) struktūra prieš ne struktūrą, (2) kalbiniai prieš nekalbinį, (3) nuolatinis prieš nutrūkstantį, (4) studijuotas prieš įgimtą, ir (5) paliktas prieš teisingą pusrutulio apdirbimą. [68]

Papildymas

Tikslus žinučių interpretavimas, yra padarytas lengvesnis kai nežodinis ir žodinis komunikacijos papildo viena kitą. Nežodiniai ženklai gali būti panaudoti, kad detaliau išdėstytų ant žodinių žinučių, kad sustiprintų informaciją, nusiųstą, bandydami pasiekti mėgstančius bendrauti tikslus; buvo parodyta, kad žinutės buvo atsimintos geriau, kai nežodiniai signalai tvirtina žodinį keitimą. [69]

Pakeitimas

Nežodinis elgesys, yra kartais naudojamas kaip vienintelis kanalas žinutės komunikacijai. Žmonės išmoksta identifikuoti veido išraiškas, kūno judėjimus, ir kūną, dedantį kaip atitinkamas su specifiniais jausmais ir ketinimais. Nežodiniai signalai gali būti panaudoti be žodinės komunikacijos, kad perduotų žinutes; kai nežodinis elgesys efektyviai nepraneša žinutės, žodiniai metodai yra panaudoti, kad padidintų supratimą.[70]

Struktūra prieš ne struktūrą

Žodinė komunikacija, yra suformuota forma komunikacijos su gramatikos komplekto taisyklėmis. Žodinės komunikacijos taisyklės padeda suprasti ir suprasti tai, ką kiti žmonės sako. Pavyzdžiui, užsieniečiams, studijuojantiems naują kalbą, gali būti nelengva, priversdami save savarankiškai suprasti. Antra, nežodinė komunikacija neturi jokios oficialios struktūros kai prieita prie pranešimo. Nežodinė komunikacija įvyksta, net negalvodama apie tai. Tas pats elgesys gali reikšti skirtingus daiktus, tokius kaip rėkimas, liūdesys ar džiaugsmas. Todėl šitie ženklai turi būti interpretuoti rūpestingai, kad gautų teisingą jų reikšmę. [71]

Kalbinis prieš nekalbinį

Yra tiktai keli paskirti simboliai nežodinės komunikacijos sistemoje. Linksėjimas galva yra vienas simbolis, kuris rodo sutartį kai kuriose kultūrose, bet kitose, tai reiškia nesutarimą. Antra, žodinė komunikacija turi sistemą simbolių, kurie turi specifines reikšmes jiems.[72]

Nuolatinis ir nutrūkstantis

Žodinė komunikacija, yra pagrįsta nutrūkstančiais vienetais, tuo tarpu nežodinė komunikacija yra nuolatinė. Pranešimas nežodžiu negali būti sustabdytas, jei kiekvienas nepaliktų kambario, bet net tada intraasmeniniai procesai vis dar vyksta (asmenys, susisiekantys su savimi savarankiškai). Be dar ko nors buvimo kūnas vis dar sugeba patirti nežodinę komunikaciją. Pavyzdžiui, po karštų debatų ten nėra jokie kiti žodžiai, pasakyti, bet yra vis dar piktų veidų, ir šaltis spokso, būdamas paskirstytas. Tai yra pavyzdys to, kaip nežodinė komunikacija yra nuolatinė.[72]

Studijuotas prieš įgimtą

Studijuotus nežodinius ženklus, reikalingos bendruomenės ar kultūros sustiprinimui. Pavyzdžiui, stalo etiketas nėra įgimtas gebėjimas nuo gimimo. Aprangos kodas yra nežodinis ženklas, kuris turi būti nustatytas visuomenės. Rankų simboliai, kurių interpretacija gali keistis nuo kultūros į kultūrą, nėra įgimti nežodiniai ženklai. Studijuoti ženklai turi būti palaipsniui sustiprinti pastabos ar teigiamo grįžtamojo ryšio. Įgimti nežodiniai ženklai yra "pastatyti -" žmogaus elgesio ypatybėse. Apskritai, šitie įgimti ženklai yra visuotinai paplitę ir nepriklausomai nuo kultūros. Pavyzdžiui, šypsojimasis, verkdamas, ir juokas nereikalingas mokymo. Panašiai, kai kurios kūno padėtys, tokios kaip embrioninė padėtis, yra visuotinai jungtos su silpnybe. Dėl jų universalumo, gebėjimas suvokti šituos ženklus nėra apribotas iki atskirų kultūrų. [73]

Paliktas prieš teisingą pusrutulio apdirbimą

 Šį apdirbimo tipą, apima nežodinės komunikacijos neurofiziologinį metodą. Tai aiškina, kad teisingas pusrutulis apdirba nežodinius stimulus tokius kaip apimantys erdvines, iliustruotas, ir gestines užduotis tuo metu, kai kairys pusrutulis apima žodinius stimulus, apimančius analitines ir samprotaujančias užduotis. Svarbu žinoti reikšmę skirtumų tarp žodinių ir nežodinių komunikacijos žinučių apdirbime. Galima, kad asmenys galbūt nepanaudoja teisingo pusrutulio tinkamus laikus kai prieita prie interpretavimo žinutės ar reikšmės. [73]

Klinikinis studijavimas

Nuo 1977 iki 2004, įtaka ligos ir vaistų ant nežodinės komunikacijos imlumo buvo studijuota komandų trijose atskirose medicinos mokyklose, naudodama panašią paradigmą.[74] Tyrėjai universitete Pitsburgo, Yale universitete ir Ohajo valstybės universitete turėjo temas, stebi lošėjų lošimo automate, laukiančiame išmokų. Šios išmokos kiekis buvo perskaitytas nežodinio perdavimo anksčiau sustiprinimo. Ši technika buvo išvystyta  ir studijavimas, kurį nukreipia psichologas, daktaras Robert E. Miller ir psichiatras, daktaras A. James Giannini. Šitos grupės pranešė mažintą imlų gebėjimą narkomanų [75], ir phencyclidine abusers [76] buvo priešpriešintas su padidintu kokaino narkomanų imlumu. Vyrų su pagrindine depresija [77]paskelbtas žymiai sumažintas gebėjimas perskaityti nežodinius ženklus, palyginant su euthymic vyrais.

Kai kuriose temose, išbandytose gebėjimui perskaityti nežodinius ženklus, intuityvios paradigmos buvo matyt naudotos tuo metu, kai kitų priežasties ir padarinio metodas buvo panaudotas. [78]Temos ankstesnėje grupėje atsakė skubiai ir anksčiau, negu sustiprinimas įvyko. Jie negalėjo duoti logiško išaiškinimo savo tam tikriems atsakymams. Temos paskutinėje kategorijoje užlaikė savo atsakymą ir galėjo pasiūlyti jų pasirinkimo priežastis. Lygmuo tikslumo tarp dviejų grupių nekeitė, nei padarė paduotumą.[79]

Freitas-Magalhaes studijavo padarinį šypsenos gydyme depresijos ir nusprendė, kad liūdnumas valstybių mažėja, kai jūs šypsotės dažniau.[80]

 Buvo manyta, kad nutukusios moterys [81]ir moterys su priešmenstruaciniu sindromu [82] taip pat turėjo mažintus gebėjimus perskaityti šituos ženklus. Priešybėje, vyrai su bipolar sutrikimu turėjo padidintus gebėjimus. [83] Moteris su visu veido išraiškos nervų paralyžiumi negalėjo perduoti ar gauti bet kokių nežodinių veido mimikos ženklų.[84]dėl pakeitimų lygmenų tikslumo nežodinio imlumo lygmenyse, tyrinėtojų grupės nariai iškėlė hipotezę biocheminė svetainė smegenyse, kurios buvo operatorius nežodinių ženklų priėmimui. Kadangi tam tikri vaistai padidino gebėjimą tuo metu, kai kiti mažino jį, buvo manyta, kad neurotransmitters dopamine ir endorphin buvo tikėtinas etiological kandidatas. Pagrįstas pasiekiamais duomenimis, tačiau, pirminė priežastis ir pirminis padarinys negalėjo būti surūšiuoti pagrindu naudotos paradigmos. [85]

Vaiko suvokimas

Padidintas gestų pabrėžimas, egzistuoja, kai intonacijos ar veido išraiška yra panaudota. "Kalbėtojai dažnai laukia, kaip gavėjai interpretuos savo tarseną. Jei jie nori kažko kito, mažiau akivaizdžios interpretacijos, jie gali "pažymėti" savo tarseną (pavyzdžiui su ypatingomis intonacijomis ar veido išraiškomis)." [86] Šis specifinis pabrėžimas, žinomas kaip 'žymėjimas', gali būti pastebėtas kaip studijuota nežodinės pradedančių vaikščioti kūdikių komunikacijos forma.

Groundbreaking studijavimas, nuo Vaiko Kalbos Žurnalo nusprendė, kad aktas žymėti gestą yra pripažintas trimečių, bet ne prie dvimečių. Studijavime, dvejų ir trejų metų pradedantys vaikščioti kūdikiai buvo išbandyti ant jų pripažinimo gestų viduje. Bandymas buvo vestas kambaryje su egzaminuotoju ir bandomosiomis temomis, kurios pirmam studijavimui buvo trimečiai. Egzaminuotojas sėdėjo per atstumą nuo kiekvieno vaiko individualiai, ir leido jiems žaisti su įvairiais objektais, apimdamas rankinę su kempine tame ir dėže su kempine tame. Po vaikui leidimo žaisti su objektais tris minutes, egzaminuotojas pasakė vaikui, kad atėjo laikas valytis ir mostu parodė, nurodant į objektus. Jie išmatavo atsakymus vaikų prie pirmo rodymo ir gesto nežymėjimo, kad pamatytų vaiko reakciją į prašymą ir jei jie siekė tikslo išvalyti juos. Po vaiko atsakymo stebėjimo, egzaminuotojas tada paklausė ir nurodė vėl, žymėjimas gesto su veido išraiška, kad priverstų vaiką manyti, kad objektai, kaip buvo manyta, buvo išvalyti. Rezultatai parodė, kad trejų metų vaikai sugebėjo pripažinti markedness, atsakydami į gestą ir išvalydami objektus priešingai tam, kai gestas buvo pristatytas be pažymėjimo.

Antrame studijavime, kuriame tas pats bandymas buvo įvykdytas ant dvimečių, rezultatai buvo skirtingi. Daugiausia, vaikai nepripažino skirtumo tarp pažymėto ir nepažymėto gesto, neatsakydami labiau paplitusiai į pažymėtą gestą, skirtingai nuo trimečių rezultatų. Tai rodo, kad ši nežodinės komunikacijos rūšis yra studijuota jauno amžiaus laiku, ir yra geriau pripažinta trejų metų vaikų negu dvejų metų vaikai, darydami ją lengviau mums interpretuoti tai gebėjimas pripažinti, kad markedness yra studijuotas ankstyvose stadijose išsivystymo, kažkur tarp trejų ir ketverių amžiaus metų.

Boone ir Cunningham vedė studijavimą [87], kad nustatytų, kurio amžiaus vaikai pradeda pripažinti emocionalią reikšmę (laimė, liūdesys, pyktis ir baimė) išraiškinguose kūno judėjimuose. Studijavimas apėmė 29 suaugusius ir 79 vaikus, padalytus į amžiaus grupes keturi, penkeri ir aštuoneri metai. Vaikams buvo parodytos dvi sąvaržas tuo pačiu laiku ir buvo paprašyti nurodyti į tokį, kuris reiškė tikslo emociją. Studijavimo rezultatai atskleidė kad keturių emocijų, išbandytų, 4 mečiai tiktai sugebėjo teisingai identifikuoti liūdesį pagal normą, kuri buvo geresnė negu galimybė. 5 mečiai pasirodė geriau ir sugebėjo identifikuoti laimę, liūdesį ir baimę geriau negu atsitiktiniai lygmenys. 8 mečiai ir suaugę galėjo teisingai identifikuoti visas keturias emocijas ir buvo labai nedaug skirtumo tarp dviejų grupių daugybės. Tarp 4 ir 8 nežodinių komunikacijos ir iššifravimo įgūdžių amžių gerėja dramatiškai.

Nežodinių veido ženklų suvokimas

Pittsburgh/Yale/Ohajo valstybės komandos dirbo su šalutiniu produktu, buvo tiriama vaidmens nežodinių veido ženklų heteroseksualiame išžaginime. Vyrai, kurie buvo nuoseklūs suaugusių moterų žagintojai buvo studijuoti nežodiniams imliems gebėjimams. Jų daugybė buvo aukščiausia bet kokios subgrupės. [88] Išžaginimo aukos buvo paskui išbandytos. Buvo pranešta, kad moterys, kurios buvo išžagintos bent jau dviem atvejais skirtingų nusikaltėlių turėjo labai reikšmingą pablogėjimą savo gebėjimuose perskaityti šituos ženklus ar vyriškos lyties, ar moteriškų siuntėjų. [89]Šitie rezultatai nerimavo, rodydami grobuonies grobio modelį. Autoriai tikrai pažymėjo, kad bet koks šitų parengiamųjų rezultatų gamtos žagintojo atsakomybė nebuvo jokiame būde ar lygmenyje, mažintame.

Paskutinis tikslas studijavimo šiai grupei buvo Medicinos fakulteto studentai, kuriuos jie mokė. Medicinos fakulteto studentai Ohajo valstybės universitete, Ohajo universitete ir Northest Ohaje Medicinos Kolegija buvo pakviesti tyrimui. Studentai, reiškiantys pirmenybę šeimos praktikos, psichiatrijos, pediatrijos ir akušerijos ginekologijos specialybėms, pasiekė žymiai aukštesnius lygmenis tikslumo negu tie studentai, kurie suplanavo mokytis kaip chirurgai, radiologai, ar patologai. Vidaus medicina ir plastinės chirurgijos kandidatai laimėjo lygmenyse šalia šykštaus. [90]

Nuorodos

Apie gestų kalbą

Apie Neverbalinį (nežodinį) bendravimą

Literatūros sąrašas

  1. Nonverbal Communication Theories. (2009). In the Encyclopedia of Communication Theory. doi:10.4135/9781412959384.n262
  2. 2,0 2,1 Nonverbal Communication. Entry in The Concise Corsini Encyclopedia of Psychology and Behavioral Science(2004).
  3. Paradise, Ruth (1994). "Interactional Style and Nonverbal Meaning: Mazahua Children Learning How to Be Separate-But-Together". Anthropology & Education Quarterly 25 (2): 156–172. doi:10.1525/aeq.1994.25.2.05x0907w
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 Hogan, K., Stubbs, R. (2003). Can't get Through 8 Barriers to Communication. Grenta, LA: Pelican Publishing Company.
  5. Demarais,A., White, V. (2004). First Impressions. New York, NY: BanTam Books.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 6,7 Pease B., Pease A. (2004). The Definitive Book of Body Language. New York, NY: Bantam Books.
  7. 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 Krauss, R .M., Chen, Y., and Chawla, P. (2000). Nonverbal behavior and nonverbal communication: What do conversational hand gestures tell us? Advances in Experimental Social Psychology, 1(2), 389-450.
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 8,5 8,6 8,7 8,8 Hecht, M .A. and Ambady, N. (1999). Nonverbal communication and psychology: Past and future. The New Jersey Journal of Communication, 7(2), 1-12.
  9. 9,0 9,1 Sanderson, C .A. (2010). Social Psychology. Wiley. USA.
  10. 10,0 10,1 Willis, J., & Todorov, A. (2006). First impressions: Making up your mind after 100 ms exposure to a face.Psychological Science, 17(1), 592-598.
  11. Smith E .R., (2007). Social Psychology. Psychology Press. USA.. 57,86
  12. 12,0 12,1 12,2 Knapp & Hall, 2007, p. 9
  13. Bull, P.E. (1987). Posture and gesture. Oxford: Pergamon Press. ISBN 0-08-031332-9.
  14. FFast, J. (1970). Body Language- The Essential Secrets of Non-verbal Communication. New York,NY: MJF Book.
  15. Yammiyavar, Pradeep; Clemmensen, Torkil; Kumar, Jyoti (2008). "Influence of Cultural Background on Non-verbal Communication in a Usability Testing Situation".International Journal of Design 2 (2): 31–40.
  16. "Nonverbal Communication: "You'd better smile when you say that, Pilgrim!"". Oklahoma Panhandle University, Communications Department. p. 6. Retrieved1 October 2012.
  17. 17,0 17,1 Learnvest. (2012). What your clothes say about you. Retrieved from www.forbes.com/sites/learnvest/2012/04/03/what-your-clothes-say-about-you/
  18. Grammer, Karl; Renninger, LeeAnn; Fischer, Bettina (February 2004). "Disco Clothing, Female Sexual Motivation, and Relationship Status: Is She Dressed to Impress?". The Journal of Sex Research 41 (1): 66–74.doi:10.1080/00224490409552214. PMID 15216425.
  19. "Researchers say clothing choices reveal personality." Sarasota Journal 12 March 1981, 38. Web. 31 Mar. 2014. <http://news.google.com/newspapers?nid=1798&dat=19810311&id=V-
  20. "What Your Clothes Say About You." Forbes. 04 Mar 2012: n. page. Web. 31 Mar. 2014. <http://www.forbes.com/sites/learnvest/2012/04/03/what-your-clothes-say-about-you/>.
  21. Ottenheimer, 2007, p. 130
  22. Ekman, P. (2003). Emotions revealed: Recognizing faces and feelings to improve communication and emotional life. New York: Times Books.
  23. 23,0 23,1 Navarro, Joe. What Every Body Is Saying. New York: Harper Collins, 2008.
  24. Communication skills ,Dr.Nageshwar Rao,Dr.Rajendra P.Das,Himalaya Publishing House,9789350516669,pg.137
  25. Weiten, W., Dunn, D, & Hammer, E. (2009). Psychology Applied to Modern Life. Belmont, CA: Wadsworth
  26. Argyle, 1988, pp. 153-155
  27. Burgoon, J. K., J. P. Blair & R.E.Strom (2008): Cognitive biases and nonverbal cue availability in detecting deception. Human communication research 34: 572-599.
  28. Mann, Samantha; Aldert Vrij; Sharon Leal; Par Granhag; Lara Warmelink; Dave Forester (5 May 2012). "Windows to the Soul? Delierate Eye Contact as a Cue to Deceit". Journal of Nonverbal Behavior 36 (3). doi:10.1007/s10919-012-0132-y. Retrieved 21 September2013.
  29. Drewnicky, Alex. "Body Language – Common Myths and How to use it Effectively". Retrieved 11 February 2014.
  30. Ekman, P., & Friesen, W.V.: Nonverbal leakage and clues to deception: Psychiatry, vol. 32, pp. 88-106 (1969).
  31. Vrij, A. (2008). Detecting lies and deceit: Pitfalls and opportunities. John Wiley & Sons: Chichester.
  32. Eapen, N.M., Baron, S., Street, C.N.H., & Richardson, D.C. (2010). The bodily movements of liars. In S. Ohlsson & R. Catrambone (Eds.) Proceedings of the 32nd Annual Conference of the Cognitive Science Society, Austin, TX: Cognitive Science Society
  33. 33,0 33,1 33,2 Rogoff, Barbara; Paradise, Ruth; Arauz, Rebeca Mejia; Correa-Chavez, Maricela; Angelillo, Cathy. (2003). "Firsthand Learning Through Intent Participation". Annual Review of Psychology 54 (1): 175–203.
  34. Wang, D., & Li, H. (2007). Nonverbal language in cross-cultural communication. US-China Foreign Language, 5(10), p.69
  35. Kirch, M. S. (1979). Non-Verbal Communication Across Cultures. Modern Language Journal, 63(8), p. 422.
  36. Morain, G. G., & ERIC Clearinghouse on Languages and Linguistics, W. C. (1978). Kinesics and Cross-Cultural Understanding. Language in Education: Theory and Practice, No. 7. p. 8.
  37. 37,0 37,1 Providers Guide to Quality and Culture. (2012). Management Sciences for Health
  38. 38,0 38,1 38,2 38,3 Kirch, M. S. (1979). Non-Verbal Communication Across Cultures. Modern Language Journal, 63(8), p. 417.
  39. Levine and Adelman. (1993). Beyond Language. Prentice Hall.
  40. Wong, S., Bond, M., & Rodriguez Mosquera, P. M. (2008). The Influence of Cultural Value Orientations on Self-Reported Emotional Expression across Cultures. Journal Of Cross-Cultural Psychology, 39(2), p. 226.
  41. Herring, R. D. (1985). A Cross-Cultural Review of Nonverbal Communication with an Emphasis on the Native American.p. 44.
  42. Wang, D., & Li, H. (2007). Nonverbal language in cross-cultural communication. US-China Foreign Language, 5(10), p. 68
  43. Matsumoto, D., & Juang, L. (2008). Culture and psychology. (5th ed., pp. 244-247). Belmont, Ca: Wadsworth.
  44. Stoy, Ada. (2010). Project Communication Tips: Nonverbal Communication in Different Cultures. Link Text
  45. Kirch, M. S. (1979). Non-Verbal Communication Across Cultures. Modern Language Journal, 63(8), p. 421.
  46. Herring, R. D. (1985). A Cross-Cultural Review of Nonverbal Communication with an Emphasis on the Native American.p. 43.
  47. Correa-Chávez, M., & Roberts, A. (2012). A cultural analysis is necessary in understanding intersubjectivity. Culture & Psychology, 18(1), 99-108. doi: 10.1177/1354067X11427471
  48. 48,0 48,1 48,2 48,3 48,4 Paradise, R. (1994), Interactional Style and Nonverbal Meaning: Mazahua Children Learning How to Be Separate-But-Together. Anthropology & Education Quarterly, 25: 156–172. doi: 10.1525/aeq.1994.25.2.05x0907w
  49. de Leon, Lourdes (2000). "The Emergent Participant: Interactive Patterns in the Socialization of Tzotzil (Mayan) Infants". Journal of Linguistic Anthropology 8 (2): 131–161.doi:10.1525/jlin.1998.8.2.131.
  50. http://www.annualreviews.org/doi/pdf/10.1146/annurev.an.15.100186.001115
  51. Philips, Susan. "The Invisible Culture: Communication in Classroom and Community on the Warm Springs Indian Reservation". Waveland Press. 1992. Print
  52. Navarro, J. (2008). What Every Body is Saying. New York, NY: HarperCollins Publishers.
  53. Kirch, humility. The Chinese tend to join their hands over their head and bow, whereas peo M. S. (1979). Non-Verbal Communication Across Cultures. Modern Language Journal, 63(8), p. 419.
  54. Kirch, M. S. (1979). Non-Verbal Communication Across Cultures. Modern Language Journal, 63(8), p. 419.
  55. Kirch, M. S. (1979). Non-Verbal Communication Across Cultures. Modern Language Journal, 63(8), 420.
  56. Morain, G. G., & ERIC Clearinghouse on Languages and Linguistics, W. C. (1978). Kinesics and Cross-Cultural Understanding. Language in Education: Theory and Practice, No. 7. p.9
  57. communication skills,Dr nageshwar rao,Dr.Rajendra p.das,himalya publishing house,9789350516669,pg 141
  58. Knapp & Hall, 2007, p.10
  59. Remland, M.S. & Jones, T.S. (2005). Interpersonal distance, body orientation, and touch: The effect of culture, gender and age. Journal of Social Psychology,135, 281-297
  60. The American Heritage Dictionary of the English Language, Fourth Edition 2000, updated in 2009. Published by Houghton Mifflin Company.
  61. 2007; Personal Space- Proxemics. Corporate Dossier. The Economic Times.
  62. 62,0 62,1 Argyle, Michael, Veronica Salter, Hilary Nicholson, Marylin Williams & Philip Burgess (1970): The communication of inferior and superior attitudes by verbal and non-verbal signals. British journal of social and clinical psychology 9: 222-231.
  63. Rosenthal, Robert & Bella M. DePaulo (1979): Sex differences in accommodation in nonverbal communication. Pp. 68-103 i R. Rosenthal (ed.): Skill in nonverbal communication: Individual differences. Oelgeschlager, Gunn & Hain.
  64. Argyle, 1988, p.5
  65. Mehrabian, Albert & Morton Wiener (1967): Decoding of inconsistent communications.Journal of personality and social psychology 6(1): 109-114.
  66. Mehrabian, Albert & Susan R. Ferris (1967): Inference of attitudes from nonverbal communication in two channels. Journal of consulting psychology 31 (3): 248-252.
  67. Christopher K. Hsee, Elaine Hatfield & Claude Chemtob (1992): Assessments of the emotional states of others: Conscious judgments versus emotional contagion. Journal of social and clinical psychology 14 (2): 119-128.
  68. Malandro, Loretta (1989). nonverbal communication. New York: Newbery Award Records. p. 7. ISBN 0-394-36526-7.
  69. Knapp & Hall, 2007, p.14
  70. Knapp & Hall, 2007, p.16
  71. Malandro, Loretta (1989). nonverbal communication. New York: Newbery Award Records. pp. 7–8. ISBN 0-394-36526-7.
  72. 72,0 72,1 Malandro, Loretta (1989). nonverbal communication. New York: Newbery Award Records. p. 8. ISBN 0-394-36526-7.
  73. 73,0 73,1 Malandro, Loretta (1989). nonverbal communication. New York: Newbery Award Records. p. 9. ISBN 0-394-36526-7.
  74. RE Miller, AJ Giannini, JM Levine. Nonverbal communication in men with a cooperative conditioning task. Journal of Social Psychology. 103:101-108, 1977
  75. AJ Giannini, BT Jones. Decreased reception of nonverbal cues in heroin addicts. Journal of Psychology. 119(5):455-459, 1985.
  76. AJ Giannini. RK Bowman, JD Giannini. Perception of nonverbal facial cues in chronic phencyclidine abusers. Perceptual and Motor Skills. 89:72-76, 1999
  77. AJ Giannini, DJ Folts, SM Melemis RH Loiselle. Depressed men's lowered ability to interpret nonverbal cues. Perceptual and Motor Skills. 81:555-559, 1995.
  78. AJ Giannini, J Daood, MC Giannini, R Boniface, PG Rhodes. Intellect vs Intuition--A dichotomy in the reception of nonverbal communication. Journal of General Psychology. 99:19-24,1977
  79. AJ Giannini, ME Barringer,MC Giannini,RH Loiselle. Lack of relationship between handedness and intuitive and intellectual(ratioalistic) modes of information processing. Journal of General Psychology. 111:31-37, 1984
  80. Freitas-Magalhães, A., & Castro, E. (2009). Facial Expression: The Effect of the Smile in the Treatment of Depression. Empirical Study with Portuguese Subjects. In A. Freitas-Magalhães (Ed.), Emotional Expression: The Brain and The Face (127-140). Porto: University Fernando Pessoa Press. ISBN 978-989-643-034-4.
  81. AJ Giannini, L DiRusso, DJ Folts, G Cerimele. Nonverbal communication in moderately obese females. A pilot study. Annals of Clinical Psychiatry. 2:111-1115, 1990.
  82. AJ Giannini, LM Sorger, DM Martin, L Bates. Journal of Psychology. 122:591-594, 1988.
  83. AJ Giannini, DJ Folts, L Fiedler. Enhanced encoding of nonverbal cues in male bipolars. Journal of Psychology. 124:557-561, 1990.
  84. AJ Giannini,D Tamulonis,MC Giannini, RH Loiselle, G Spirtos,. Defective response to social cues in Mobius syndrome. Journal of Nervous and Mental Disorders. 172174-175, 1984.
  85. AJ Giannini. Suggestions for future studies of nonverbal facial cues. Perceptual and Motor Skills. 81:555-558,1995
  86. Carpenter, Malinda; Kristin Liebal and Micheal Tomasello (September 2011). "Young children's understanding of markedness in non-verbal communication". Journal of Child Language 38 (04): 888–903. doi:10.1017/S0305000910000383.
  87. Boone, R. T., & Cunningham, J. G. (1998). Children's decoding of emotion in expressive body movement: The development of cue attunement. Developmental Psychology, 34, 1007–1016
  88. AJ Giannini,KW Fellows. Enhanced interpretation of nonverbal cues in male rapists.Archives of Sexual Behavior. 15:153-158,1986.
  89. AJ Giannini, WA Price, JL Kniepple. Decreased interpretation of nonverbal cues in rape victims. International Journal of Psychiatry in Medicine. 16:389-394,1986.
  90. AJ Giannini,JD Giannini, RK Bowman. Measurement of nonverbal receptive abilities in medical students. Perceptual and Motor Skills. 90:1145-1150, 2000