Nežodinis bendravimas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Neverbalinis (nežodinis) bendravimas

Nežodinis bendravimas yra bendravimo veiksmas, siunčiant ir gaunant nežodines (daugiausia vaizdines) užuominas tarp žmonių. Tai kartais klaidingai vadinama kūno kalba, bet nežodinis bendravimas apima daug daugiau, tai yra balsas, lietimas, atstumas ir fizinė aplinka. Tai gali būti akių ryšys, žvilgsnis kalbant ir klausant, žvilgsnių dažnis, fiksavimo būdai, mirksnių dažnumas. Ši tema gali būti įvairiai suprasta, susieta su kultūra, jos apibrėžimai yra neriboti.

Net kalboje yra nežodinių elementų, tokių kaip balso kokybė, greitis, tembras, kalbėjimo būdas, taip pat ritmas, intonacija ir kirtis. Be to, rašytiniai tekstai turi nežodinius elementus, tokius kaip rašysenos stilius, žodžių erdvinis ar fizinis puslapio išdėstymas. Tačiau, daugiausia nežodinio bendravimo studijavimas nukreiptas į sąveiką tarp asmenų, kuri gali būti skirstoma į tris pagrindines sritis: aplinkos sąlygos bendraujant, bendraujančių asmenų fizinės charakteristikos, ir tų asmenų elgesys sąveikos metu.

Nežodinis bendravimas apima kodavimo ir dekodavimo procesus. Kodavimas yra skirtas gaminti informaciją, apie veido išraiškas, gestus ir padėtis. Dekodavimas yra informacijos perteikimas iš ankstesnės gautų pojūčius patirties.

Tik nedidelė dalis smegenų apdoroja žodinį bendravimą. Kaip kūdikiams, nežodinis bendravimas yra išmokstamas iš visuomeninio-jausminio bendravimo, todėl veidas, o ne žodžiai yra pagrindinis bendravimo įrankis. Kai vaikai pradeda bendrauti žodžiu, jie sąmoningai atkreipia dėmesį į veido išraiškas, balso tonus ir kitus nežodinio bendravimo elementus.

Kultūra vaidina svarbų vaidmenį neverbaliniame bendravime ir tai yra vienas aspektas, kuris padeda organizuoti mokymosi veiklą. Daugelyje indėnų bendruomenių neverbalinis bendravimas yra ypatingai pabrėžiamas, nes jis yra vertinamas kaip priemonė vaikų mokymesi. Šia prasme mokymasis yra nepriklausomas nuo žodinio bendravimo, nežodinis bendravimas turi didesnę reikšmę ne tik bendraujant, bet ir perteikiant kultūros vertybes, o vaikai išmoksta dalyvauti šioje sistemoje nuo pat mažens.

Svarba

Neverbalinis bendravimas sudaro du trečdalius visos komunikacijos. Neverbalinis bendravimas gali vaizduoti žinutę tiek žodžiu, tiek teisingais kūno signalais. Kūno signalai sudaryti iš fizinių savybių, sąmoningų ir nesąmoningų gestų, asmeninės erdvės bendraujant.  Perteikiama žinutė gali būti suprasta neteisingai, jei kūno kalba nesutampa su žodine informacija. Neverbalinis bendravimas sustiprina pirmąjį įspūdį įprastose situacijose, pavyzdžiui pritraukiant partnerį ar dalyvaujant verslo susitikime: įspūdį apie žmogų vidutiniškai galima sudaryti per pirmąsias keturias kontakto sekundes. Pirmasis susitikimas su žmogumi gali stipriai paveikti suvokimą apie tą asmenį. Pranešimo metu kitas asmuo ar grupė yra orientuoti į visą aplinką aplink juos, o tai reiškia, kad jie naudoja visus penkis pojūčius : 83% regos, 11% klausos, 3% kvapo, 2% lietimo ir 1% skonio pojūčių. 

Istorija

Mokslo tyrimai apie neverbalinį bendravimą ir elgesį buvo pradėti 1872m. kuomet buvo išleista Čarlzo Darvino knyga „Žmogaus ir gyvūnų emocijų išraiška“. Knygoje Darvinas teigė, kad visi žinduoliai, ir žmonės, ir gyvūnai, parodė emocijas per veido išraiškas. Jis iškėlė klausimus, kaip antai: „Kodėl mūsų emocijų veido išraiškos yra būtent tokios kokios jos yra?“ ir „Kodėl mes suraukiame nosis, kai šlykštimės ar rodome dantis, kai esame įsiutę? “ Darvinas priskyrė šias veido išraiškas prie naudingų įpročių, kurie mūsų evoliucijoje atliko reikšmingas funkcijas. Pavyzdžiui, rūšys, kurias puolė įkandimu, išmoko šiepti dantis iki užpuolimo, o nosies suraukimas apsaugodavo nuo nuodingo kvapo įkvėpimo. Taip Darvinas aiškiai atsakė į klausimą, kodėl mūsų veido išraiškos vis dar išliko, nepriklausomai nuo to, kad tai jau neatlieka pirminės funkcijos. Pasak Darvino, žmonės ir toliau naudoja veido išraiškas, nes jos visoje evoliucijos istorijoje įgijo komunikacinę vertę. Kitaip tariant, žmonės naudoja veido išraiškas parodyti kaip jaučiasi viduje. Nors ši Darvino knyga nebuvo pats sėkmingiausias jo leidinys, tačiau jo idėjos padarė didelę įtaką elgesio ir neverbalinio bendravimo tipų bei poveikio tolesniam tyrinėjimui.

Nepaisant neverbalinio bendravimo pradžios 1800 metais, biheviorizmo atradimo svarba 1920 pristabdė tolimesnius neverbalinio bendravimo tyrimus. Biheviorizmas – psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę.

Nors dauguma psichologijos mokslininkų ėmė tyrinėti biheviorizmą, 1955 metais Adamas Kendonas, Albertas Šeflenas ir Rėjus Birdwhistelis pradėjo toliau tyrinėti neverbalinį bendravimą. Jie analizavo filmą naudodami tyrimo metodą pavadinamu konteksto analizė.  Konteksto analizė yra tyrinėjamo elgesio perrašymas ant kodavimo lapo. Šis metodas vėliau buvo naudojamas tiriant žmogaus sveikinimus, socialinį elgesį vakarėliuose ir laikyseną bendraujant su kitu asmeniu.  Birdwhistelis toliau tęsė neverbalinio bendravimo tyrimą, kurį jis pavadino kinezika. Jis apskaičiavo, kad žmonės gali atpažinti apie 250 000 veido išraiškų.

Neverbalinio bendravimo tyrimai šoktelėjo į viršų  1960-ųjų viduryje, kuomet atsirado daugybė psichologų ir mokslo tyrinėtojų. Argyle ir Dean studijavo santykį tarp akių kontakto ir bendravimo atstumo. Ralph V. Exline nagrinėjo elgesio kai šnekama ir elgesio kai klausoma būdus. Robertas Sommer studijavo santykį tarp asmeninės erdvės ir aplinkos. Robertas Rosenthal atrado, kad mokytojų ir mokslininkų išsikelti lūkesčiai gali padaryti įtaką jų rezultatams ir kad subtilios, nežodinės užuominos gali vaidinti svarbų vaidmenį šiame procese. Albertas Mehrabian studijavo neverbalinius signalus apie pomėgius ir neatidėliojimą. Apie 1970 metus psichologijos mokslų apimtis tik didėjo, pavyzdžiui Shirley Weitz „Neverbalinis bendravimas“ ir Marianne LaFrance ir Clara Mayo „Judantys kūnai“. Populiarios knygos, pavyzdžiui „Kūno kalba“ (Fast, 1970), kuri orientuota į kaip naudojantis nežodiniu bendravimu pritraukti kitus žmones, ir „Kaip perskaityti žmogų kaip knygą“ (Nierenberg & Calero 1971), kuris nagrinėjo nežodinį elgesį derybų metu. „Aplinkos psichologijos ir neverbalinio elgesio žurnalas“ buvo įkurtas 1978 metais.

Pirmas įspūdis

Reikia tik vieno dešimtadalio sekundės, kad būtų galima teisti ir palikti pirmą įspūdį. Pirmas įspūdis yra ilgalaikis nežodinis komunikatorius. Būdas, kuriuo asmuo vaizduoja save pirmuoju susidūrimu, yra nežodinis bei  užtvirtinimas stebėtojo. “Pirmi įspūdžiai- ilgalaikiai įspūdžiai.” Gali būti teigiamų ir neigiamų įspūdžių. Teigiamas įspūdis gali būti paliktas tuo metu, kuriuo jūs pristatote save. Pristatymas gali apimti išvaizdą (apsirengimą) ir kitus matomus požymius. Neigiami įspūdžiai gali taip pat būti pagrįsti pristatymu ir taip pat asmeniniu išankstiniu nusistatymu. Pirmi įspūdžiai, nors kartais klaidindami, gali daugelyje situacijų būti tiksliu kitų vaizdavimu.

Laikysena

Yra daug skirtingų kūno pozicijų tipų, kad pavaizduotų tam tikrą laikyseną, apimant susikūprinimą, laikyseną, žandikaulio sudūrimą, pečių „atkišimą“ pirmyn, ir rankų susikirtimą. Laikysena ar kūno pozicija, parodyta asmenų, praneša įvairovę žinučių, kurios yra geros arba blogos. Laikysena gali būti panaudota, kad nustatytų dalyvio dėmesio ar dalyvavimo laipsnį, padėties skirtumą tarp komunikuojančių, ir lygmens švelnumo, kurį asmuo perteikia komunikuojančiajam, priklausomai nuo kūno "atvirumo". Studijavimas, tiriantis tarpasmeninių santykių laikysenos poveikį, mano, kad veidrodinis atspindys, tai tinkanti laikysena, kur vieno asmens kairioji pusė yra lygiagreti kito asmens teisingai pusei, priveda prie palankaus komunikatorių ir teigiamos kalbos suvokimo; asmuo, kuris yra palinkęs į priekį ar atsitraukimą bendraujant taip pat reiškia teigiamą jausmą per komunikaciją. Laikysena gali būti reliatyvi situacija, kai žmonės pakeis savo laikyseną priklausomai nuo situacijos, kurioje jie yra. 

Apranga

Apsirengimas yra viena iš labiausiai nežodinės komunikacijos standartinių formų. Apsirengimo studijavimas tai nežodinės komunikacijos priemonė dar yra žinoma kaip artifactics ar objectics. Apsirengimo tipai, kuriuos žmonės dėvi perduoda nežodinius ženklus apie juos ar jų asmenybę, foninę ir finansinę padėtį, ir kaip kiti reaguos į juos. Asmens apsirengimo stilius gali parodyti jų kultūrą, nuotaiką, tikėjimo, amžiaus, valdžios, ir verčių/tikėjimų lygmenį. Pavyzdžiui, žydų vyrai gali dėvėti yamakas, kad iš išorės praneštų jų religingą tikėjimą. Panašiai, apsirengimas gali pranešti, kokios tautybės asmuo ar grupė yra, pavyzdžiui, tradicinėse iškilmėse, Škotijos vyrai dažnai dėvi kiltus, kad apibrėžtų jų kultūrą. Apart bendravimo, asmens tikėjimo ir tautybės, apsirengimas gali būti panaudotas kaip nežodinis ženklas, kad pritrauktų kitus. Vyrai ir moterys gali apsirengti daug papuošalų ir labai madingai, kad pritrauktų partnerius, kuriais jie domisi. Šiuo atveju, apsirengimas yra panaudotas kaip forma saviposakio, kuriame žmonės gali puikuotis savo valdžia, turtu, seksualine prievarta, ar kūrybiškumu. Moterų apsirengimo studijavimas, atliktas Vienoje, Austrijoje, parodė, kad tam tikrose moterų grupėse (ypač moterys, kurios buvo be jų partnerių), motyvacija seksui ir seksualinių hormonų lygmenims buvo sieta tarpusavyje su jų apsirengimo aspektais, ypač kiekis rodytos odos ir plono apsirengimo buvimas. Būdas, kuriuo kiekvienas nusprendžia apsirengti sako daug apie asmenybę. Iš tikrųjų, buvo studijavimas, padarytas universitete Šiaurės Karolinos, kuris palygino būdą, kuriuo paskutinio kurso studento moterys nusprendė apsirengti ir jų asmenybės tipai. Analizė parodė, kad moterys, kurios apsirengė “pirmiausiai patogumui ir praktiškumui buvo daugiau savikontroliuotos, patikimos, ir socialiai gerai prisitaikė” (“Sarasotos Žurnalas” 38). Moterys, kurios nemėgo išsiskirti minioje turėjo tipiškai konservatyvesnius ir tradicinius vaizdus ir tikėjimus. Apsirengimas, nors nežodinis, sako žmonėms, į ką jūsų asmenybė panašėja. Būdas, kuriuo asmuo apsirengia, yra tipiškai diegiamas nuo gilesnės vidaus motyvacijos tokios kaip emocijos, patirtis ir kultūra (Forbes). Ekspreso apsirengimas, kuo jūs esate, ar net, kuo jūs norite būti tą dieną. Tai rodo žmonėms, su kuo tu asocijuojiesi, ir kokioje kompanijoje pritapsite. Apsirengimas gali padėti pradėti santykius, todėl, kad jūs esate cluing kiti žmonės ant to, į ką jūs panėšėjate (“Sarasotos Žurnalas” 38).

Gestai

Gestai gali būti daromi rankomis, rankomis ar kūnu, ir taip pat apimti galvos judėjimus, veido ir akių, tokių kaip akių mirksėjimas, linksėjimas, ar supimas. Nors gestų studijavimas dar nelabai išsivystęs, kai kurios plačios gestų kategorijos buvo identifikuotos tyrėjų. Labiausiai pažįstami yra vadinamosios emblemos ar cituotini gestai. Jie yra tradiciniai, kultūrai specifiniai gestai, kurie gali būti panaudoti kaip pakaitalas žodžiams, tokiems kaip rankų banga, panaudota vakarų kultūrose "sveikas" ir "viso labo". Vienas emblemos gestas gali turėti labai skirtingą reikšmę skirtinguose kultūriniuose kontekstuose, nuo giriamojo iki labai įžeidžiamo. Yra kai kurie visuotiniai gestai kaip gūžtelėjimas pečiais.

Gestai gali taip pat būti skirstomi kategorijomis ar kaip nepriklausoma kalba, ar kaip susieta kalba. Nepriklausomi nuo kalbos gestai priklauso nuo kultūriškai priimtos interpretacijos ir turi tiesioginį žodinį vertimą. Banga ar taikos ženklas yra nepriklausomų nuo kalbos gestų pavyzdžiai. Susiję su kalba gestai yra panaudoti lygiagrečiai su žodine kalba; ši nežodinės komunikacijos forma yra naudojama, kad pabrėžtų žinutę, kuri yra pranešama. Susiję su kalba gestai yra numatyti, kad aprūpintų papildomą informaciją žodinei žinutei tokiai kaip rodymas į diskusijos objektą.

Veido išraiškos, daugiau, negu kažkas, tarnauja kaip praktinė komunikacijos priemonė. Su visais įvairiais raumenimis, kurie tiksliai kontroliuoja burną, lūpas, akis, nosį, kaktą, ir žandikaulį, įvertinama, kad žmogaus veidas yra gebantys daugiau kaip dešimt tūkstančių skirtingų posakių. Šis įvairiapusiškumas daro veido nežodinę kalbą nepaprastai efektyvią ir dorą, jei veidas yra sąmoningai ne valdomas. Be to, daugelis šitų emocijų, apimdamos laimę, liūdesį, pyktį, baimę, nuostabą, pasibjaurėjimą, gėdą ir kančią yra visuotinai pripažintos.

Emocijų parodymai gali apskritai būti skirstomi kategorijomis į dvi grupes: neigiamas ir teigiamas. Neigiamos emocijos paprastai skelbia, kad padidintas įtempimas įvairiose raumens grupėse: susiverždamas žandikaulio raumenų, žvairų akių, ar lūpos užtvaros (kai lūpos tariamai dingsta). Priešingai, teigiamos susilpnėjimo emocijos yra atskleidžiamos iš susiraukšlėjusių linijų ant kaktos, atsipalaidavimo raumenų aplink burną, ir akių rajono praplatinimo. Kai asmenys bus iš tikrųjų atsipalaidavę, galva taip pat pakryps pusei, atstatydama mūsų pažeidžiamiausią vietą - kaklą. Tai yra aukšto komforto parodymas, dažnai matomas per meilikavimąsi, ir yra beveik neįmanoma rodyti mimikas, jei esi įsitempęs ar nepatogiai jautiesi.

Gestai gali būti padalyti į tris grupes:

Adapteriai

Nėra galvojama, kad kai kurie rankų judesiai yra gestai. Jie susideda iš manipuliacijų ar iš asmens ar iš kažkokių objektų (pavyzdžiui apsirengimo, akinių) – šios rūšies veiksmus tokius kaip: įsibrėžimo, nerimo, trynimo, susikibimo, ir lietimo, žmonės dažnai daro rankomis. Toks elgesys vadina adaptuotu. Jie negali būti suprasti kaip reikšmingai susieti su kalba kurią lydi judesiai, bet gali būti kaip pagrindas kalbėtojo emocijoms išreikšti ( pvz. susijaudinimą, nepatogumą ir t.t).

Simbolika

Manoma, kad kiti rankų judesiai yra gestai. Jie yra judėjimai su specifiniu, sutartinės reikšmės, pavadintos simboliniais gestais. Pažįstami simboliniai gestai apima “pakeltą kumštį,” “viso viso” ir “nykščiai viršuje.” Skirtingai nuo adapterių, simboliniai gestai yra panaudoti tyčia ir aptarnauja aiškią mėgstančią bendrauti funkciją. Kiekviena kultūra turi savą gestų komplektą, iš kurių kai kurie yra unikalūs tiktai specifinei kultūrai. Labai panašūs gestai gali turėti labai skirtingas reikšmes per kultūras. Simboliniai gestai yra paprastai naudojami nekalbant, taip pat gali palydėti kalbą.

Paprastas

Vidurį tarp adapterių ir simbolinių gestų užimtas pokalbio gestai. Šie gestai nesiejami su veiksmais ar žodžiais, bet tikrai lydi kalbą. Pokalbio gestai yra rankų judesiai, kurie lydi kalbą, ir yra susieti su kalba, kurią jie lydi. Nors jie tikrai lydi kalbą, pokalbio gestai nerodomi ir nematomi nesant pokalbiui ir yra daromi tik asmens, kuris kalba.

Atstumas

Pasak Edvardo T.Hall, kokį atstumą mes išlaikome tarp savęs ir su kuriais mes bendraujame parodo apie asmens mokslo svarbą. Šiame procese, pamatoma, kaip mes reaguojame į kitus tam tikru momentu. Amerikos kultūros Salė apibrėžia keturias pirmines atstumo zonas:

(1)   artimas, intymus atstumas (nesiliečiama per 18 colių),

(2)   Asmeninis atstumas (nesiliečiame nuo 18 colių iki 4 pėdų),

(3)   Socialinis atstumas (nuo 4 iki 12 pėdų),

(4)   Visuomenės, viešas atstumas (daugiau kaip 12 pėdų).

Artimas atstumas laikomas tinkamu gerai pažįstamiems santykiams ir rodo artimumą ir pasitikėjimą. Asmeninis atstumas yra kaip ir artimas, bet laikomasi „ištiestos rankos“ atstumo, patogiausias atstumas didžiajai daliai mūsų tarpasmeninio bendravimo, tai socialinis atstumas, naudojamas daugelyje komunikacijų, kuri vyksta verslo santykiuose, kartais klasėje. Visuomenės, viešas atstumas įvyksta situacijose, kur dvipusė komunikacija nėra pageidaujama ar galima.