Deguonis: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Šalinamas Link FA šablonas. |
|||
Eilutė 45: | Eilutė 45: | ||
=== Fotosintezė ir kvėpavimas === |
=== Fotosintezė ir kvėpavimas === |
||
[[Vaizdas:Simple photosynthesis overview.svg|thumb|left|Fotosintezė suskaido vandenį kad būtų atpalaiduotas {{chem|O|2}} ir fiksuoja {{chem|CO|2}} į cukrų per reakcijas, kurios vadinamos [[Kalvino ciklas|Kalvino ciklu]]]] |
[[Vaizdas:Simple photosynthesis overview.svg|thumb|left|Fotosintezė suskaido vandenį kad būtų atpalaiduotas {{chem|O|2}} ir fiksuoja {{chem|CO|2}} į cukrų per reakcijas, kurios vadinamos [[Kalvino ciklas|Kalvino ciklu]]]] |
||
Gamtoje laisvasis deguonis susidaro [[fotolizė]]s reakcijos metu dėl fotosinztezės. |
|||
=== Kiekis kūne === |
=== Kiekis kūne === |
||
Laisvojo deguonies dalinis slėgis stuburinių organizmų kūnuose yra |
Laisvojo deguonies dalinis slėgis stuburinių organizmų kūnuose yra niekas , periferinius audinius ir venines sistemas. Dalinis slėgis yra toks slėgis, kurį deguonis galėtų turėti jeigu užimtų tūrį. |
||
== Vardo kilmė == |
== Vardo kilmė == |
15:14, 2 gegužės 2015 versija
Deguonis (O) | |
---|---|
Periodinė grupė |
nemetalas |
Atomo numeris | 8 |
Išvaizda | |
Atomo savybės | |
Atominė masė (Molinė masė) |
15,9994 а.m.v. (g/mol) |
Atomo spindulys |
60 pm |
Jonizacijos energija (pirmas elektronas) |
1313,95() kJ/mol (eV) |
Elektronų konfigūracija |
[He]2s²2p4 |
Cheminės savybės | |
Kovalentinis spindulys |
73 pm |
Jono spindulys |
N/A pm |
Elektroneigiamumas |
3,44 (pagal Polingą) |
Elektrodo potencialas |
0 |
Oksidacijos laipsniai |
−2,−1 (neutral) |
Termodinaminės savybės | |
Tankis |
0,001429 g/cm³ |
Šiluminė talpa |
920 J/(K·mol) |
Šiluminis laidumas |
0,02674 W/(m·K) |
Lydymosi temperatūra |
50,35 K |
Lydymosi šiluma |
0,22259 kJ/mol |
Virimo temperatūra |
90,18 K |
Garavimo šiluma |
3,4099 kJ/mol |
Molinis tūris |
17,36 cm³/mol |
Kristalinė gardelė | |
Kristalinė gardelė |
kubinė |
Gardelės periodas |
N/A Å |
Deguonis – cheminis elementas, dažnas ne tik Žemėje, bet visoje Visatoje. Skystas ir kietas deguonis (O2) yra šviesiai žydros spalvos, skystas ar kietas ozonas (O3) yra sodresnės mėlynos spalvos. Ozonas vyrauja viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ir saugo žemę nuo pernelyg didelės radiacijos. Ozonas susidaro iš deguonies (O2), veikiamas saulės spindulių ar elektros iškrovos. Jis oksiduoja beveik visus metalus ir daugumą kitų elementų.
Retos deguonies formos O4,O8 yra sodriai raudonos spalvos. O8 gaunama kambario temperatūroje presuojant paprastą deguonį (O2) su G10 jėgos presu.
Gamtoje yra randami trys deguonies izotopai: 16O (99,759 %), 17O (0,037 %) ir 18O (0,204 %).[1]
Istorija
Deguonį 1769 m. išskyrė ir aprašė švedų mokslininkas K. Šelė ir nepriklausomai nuo jo 1774 m. anglų mokslininkas Dž. Pristlis. Prancūzų mokslininkas A. Lavuazjė nustatė, kad degimas – tai medžiagų jungimosi su deguonimi reakcija. Buvo manoma, kad deguonis yra būtina visų rūgščių sudedamoji dalis, todėl šis elementas buvo pavadintas oxygenium (lot.) – „sudarančiu rūgštį“.
Panaudojimas
- Medicinoje
- Sprogstamųjų medžiagų gamyboje
- Metalų suvirinime ir pjaustyme
- Metalurgijoje
- Aviacijoje
- Medžiagų deginimui
Biologinė reikšmė
O2 – vienas iš augalų atliekamos fotosintezės produktų, kuris yra būtinas aerobinių organizmų gyvybinei veiklai. Iš O2 susidaro gyvybę nuo kenksmingų saulės UV spindulių saugantis O3 sluoksnis.
Fotosintezė ir kvėpavimas
Kiekis kūne
Laisvojo deguonies dalinis slėgis stuburinių organizmų kūnuose yra niekas , periferinius audinius ir venines sistemas. Dalinis slėgis yra toks slėgis, kurį deguonis galėtų turėti jeigu užimtų tūrį.
Vardo kilmė
Lietuvišką atitikmenį terminui oxygenium sugalvojo Jonas Jablonskis, motyvuodamas tuo, kad esminė šio elemento savybė yra dalyvavimas degimo reakcijoje. Kiti tuo metu siūlyti terminai akcentavo tai, kad deguonis įeina į rūgščių sudėtį, todėl buvo siūlomi variantai rūgštygamis, rūgštadaris (su rūgštimi siejamas pavadinimas daugelyje Europos kalbų: vok. Sauerstoff <- sauer; gr. oxygeno <- oxys; rus. kislorod <- kislyj ir kt.).
Šaltiniai
- ↑ Zita Dzedulionienė. Chemija: vadovėlis VIII–X klasei: suaugusiųjų ir savarankiškam mokymuisi. Kaunas: Šviesa, 2009, 98 p. ISBN 978-5-430-05433-5.