Atlantinė silkė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

VizualusVikitekstas

Inline

17:28, 14 balandžio 2015 versija

Clupea harengus

Atlantinė silkė (Clupea harengus)

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Potipis:	Stuburiniai ( Vertebrata)
Antklasis:	Žuvys ( Pisces)
Klasė:	Kaulinės žuvys ( Osteichthyes)
Poklasis:	Stipinpelekės žuvys ( Actinopterygii)
Būrys:	Silkiažuvės ( Clupeiformes)
Šeima:	Silkinės ( Clupeidae)
Gentis:	Paprastosios silkės ( Clupea)
Rūšis:	Atlantinė silkė ( Clupea harengus)

Binomas

Clupea harengus
Linnaeus, 1758

FishBase

Atlantinė silkė (lot. Clupea harengus, angl. Atlantic herring, vok. Atlantischer Hering) – silkiažuvių būrio žuvis. Tai viena iš gausiausių žuvų rūšių pasaulyje. Paplitusios abiejose Atlanto pusėse, telkiasi į didelius būrius. Išauga iki 45 cm ilgio ir sveria daugiau nei pusę kilogramo. Minta irklakojais bei aukštesniaisiais vėžiagyviais, nedidelėmis žuvimis. Silkėmis minta ruoniai, banginiai, menkės ir kitos didesnės žuvys.

Atlantinių silkių žvejyba ilgą laiką buvo svarbi Naujosios Anglijos ir Kanados Atlanto vandenyno pakrantės provincijų ekonomikos dalis. Čia silkės buriasi santykinai netoli kranto į milžiniškus būrius, ypač pusiau uždarose Meino ir Šventojo Lauryno įlankose. Šiaurės Atlanto silkės būriai siekia iki 4 kubinių kilometrų ir telkia iki 4 milijonų žuvų.

Ekologinė reikšmė

Silkės suvartoja didžiulius zooplanktono kiekius, taip panaudodamos vėžiagyvių biomasę pelaginėje zonoje. Savo ruožtu silkės yra pagrindinis grobis aukštesniame trofiniame lygmenyje esančioms rūšims.

Geografinis paplitimas

Atlantinė silkė paplitusi abiejose Atlanto pusėse, nuo Meino įlankos, Šventojo Lauryno įlankos, Fandžio įlankos, Labradoro jūros, Deiviso sąsiaurio, Boforto jūros iki Danijos sąsiaurių, Norvegijos jūros, Šiaurės jūros, Baltijos jūros (atskiras porūšis), Lamanšo sąsiaurio, Keltų jūros ir Biskajos įlankos.

Istorija

Lietuvoje maistui silkės gabentos iš Vakarų Europos jau nuo XIII a. pab.–XIV a. pr. Jas iki XVI a. pr. dažniausiai veždavo Hanzos pirkliai (per Gdanską, Rygą, Karaliaučių). Vėliau buvo nuolat vežamos iš Europos šalių. Nuo XVIII a. iki 1811 m. Vilniuje silkėmis prekiavo druskininkų cechas. Tarpukario Lietuvoje silkės per Klaipėdą į Lietuvą vežtos iš Jungtinės Karalystės. 1929–1938 m. atlantinė silkė sudarė 97,9 % visos į Lietuvą įvežtos žuvies. Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai teko 4,8 kg silkės. 1950–1969 m. lietuvių žvejai silkes žvejojo Atlanto vandenyne (vėliau dėl menkstančių išteklių žvejyba apribota).

Lietuvoje silkė tradiciškai būdavo pasninko maistas; sūdyta arba kepta valgyta su virtomis bulvėmis, duona, jos sūrime buvo mirkomos daržovės. Žemaičiai silkių dėdavo į pusryčių košę, o miltuose pavoliotų ir ant žarijų pakepintų įtrindavo į rūgusį pieną. Nuo XX a. vid. paplito vadinama silkė „pataluose“: marinuota silkė su virtų daržovių (morkų, burokėlių), svogūnų, grybų garnyru.^[1]

Vikiteka: Atlantinė silkė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

↑ Atlantinė silkė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 665–666

[1] Atlantinė silkė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 665–666

[1]

@@ Eilutė 16: / Eilutė 16: @@
 {{Taxobox_FB | fbsid=24}}
 {{Taxobox_pabaiga}}
-'''Atlantinė silkė''' ({{la|Clupea harengus}}, {{en|Atlantic herring}}, {{de|Atlantischer Hering}}) – [[silkiažuvės|silkiažuvių]] būrio žuvis. Tai viena iš gausiausių žuvų rūšių pasaulyje. Paplitusios abiejose Atlanto pusėse, telkiasi į didelius būrius. Išauga iki 45 cm ilgio ir sveria daugiau nei pusę kilogramo. Minta [[Irklakojai vėžiagyviai|irklakojais]] bei [[Aukštesnieji vėžiagyviai|aukštesniaisiais vėžiagyviais]], nedidelėmis žuvimis. Silkėmis minta [[ruoniniai|ruoniai]], [[banginiai]], [[menkiažuvės|menkės]] ir kitos didesnės žuvys.
+'''Atlantinė silkė''' ({{la|Clupea harengus}}, {{en|Atlantic herring}}, {{de|Atlantischer Hering}}) – [[silkiažuvės|silkiažuvių]] būrio žuvis. Tai viena iš gausiausių žuvų rūšių pasaulyje. Paplitusios abiejose Atlanto pusėse, telkiasi į didelius būrius. Išauga iki 45 cm ilgio ir sveria daugiau nei pusę kilogramo. Minta [[Irklakojai vėžiagyviai|irklakojais]] bei [[Aukštesnieji vėžiagyviai|aukštesniaisiais vėžiagyviais]], nedidelėmis žuvimis. Silkėmis minta [[ruoniniai|ruoniai]], [[banginiai]], [[menkiažuvės|menkės]] ir kitos didesnės žuvys.
 Atlantinių silkių žvejyba ilgą laiką buvo svarbi [[Naujoji Anglija|Naujosios Anglijos]] ir [[Kanada|Kanados]] Atlanto vandenyno pakrantės provincijų ekonomikos dalis. Čia silkės buriasi santykinai netoli kranto į milžiniškus būrius, ypač pusiau uždarose [[Meino įlanka|Meino]] ir [[Šventojo Lauryno įlanka|Šventojo Lauryno įlankose]]. Šiaurės Atlanto silkės būriai siekia iki 4 kubinių kilometrų ir telkia iki 4 milijonų žuvų.
@@ Eilutė 22: / Eilutė 22: @@
 == Ekologinė reikšmė ==
 Silkės suvartoja didžiulius [[Zooplanktonas|zooplanktono]] kiekius, taip panaudodamos [[vėžiagyviai|vėžiagyvių]] biomasę [[Pelaginė zona|pelaginėje zonoje]]. Savo ruožtu silkės yra pagrindinis grobis aukštesniame trofiniame lygmenyje esančioms rūšims.
 == Geografinis paplitimas ==
-Atlantinė silkė paplitusi abiejose Atlanto pusėse, nuo Meino įlankos, Šventojo Lauryno įlankos, Fandi įlankos, [[Labradoro jūra|Labradoro jūros]], [[Deiviso sąsiauris|Deiviso sąsiaurio]], [[boforto jūra|Boforto jūros]] iki [[danijos sąsiauriai|Danijos sąsiaurių]], [[Norvegijos jūra|Norvegijos jūros]], [[šiaurės jūra|Šiaurės jūros]], [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] (atskiras porūšis), [[Lamanšo sąsiauris|Lamanšo sąsiaurio]], [[keltų jūra|Keltų jūros]] ir [[Biskajos įlanka|Biskajos įlankos]].
+Atlantinė silkė paplitusi abiejose Atlanto pusėse, nuo [[Meino įlanka|Meino įlankos]], [[Šventojo Lauryno įlanka|Šventojo Lauryno įlankos]], [[Fandžio įlanka|Fandžio įlankos]], [[Labradoro jūra|Labradoro jūros]], [[Deiviso sąsiauris|Deiviso sąsiaurio]], [[boforto jūra|Boforto jūros]] iki [[Danijos sąsiauriai|Danijos sąsiaurių]], [[Norvegijos jūra|Norvegijos jūros]], [[Šiaurės jūra|Šiaurės jūros]], [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] (atskiras porūšis), [[Lamanšo sąsiauris|Lamanšo sąsiaurio]], [[keltų jūra|Keltų jūros]] ir [[Biskajos įlanka|Biskajos įlankos]].
-{{Commons|Clupea harengus|no=T}}
+== Istorija ==
-[[File:Heringsfass.JPG|thumb|240px|left|Clupea harengus]]
+Lietuvoje maistui silkės gabentos iš Vakarų Europos jau nuo [[XIII a.]] pab.–[[XIV a.]] pr. Jas iki XVI a. pr. dažniausiai veždavo [[Hanzos sąjunga|Hanzos pirkliai]] (per [[Gdanskas|Gdanską]], [[Ryga|Rygą]], [[Karaliaučius|Karaliaučių]]). Vėliau buvo nuolat vežamos iš Europos šalių. Nuo [[XVIII a.]] iki [[1811]] m. Vilniuje silkėmis prekiavo druskininkų cechas. Tarpukario Lietuvoje silkės per Klaipėdą į Lietuvą vežtos iš [[JK|Jungtinės Karalystės]]. 1929–1938 m. atlantinė silkė sudarė 97,9 % visos į Lietuvą įvežtos žuvies. Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai teko 4,8 kg silkės. 1950–1969 m. lietuvių žvejai silkes žvejojo Atlanto vandenyne (vėliau dėl menkstančių išteklių žvejyba apribota).
+Lietuvoje silkė tradiciškai būdavo pasninko maistas; sūdyta arba kepta valgyta su virtomis [[bulvė]]mis, [[duona]], jos sūrime buvo mirkomos daržovės. [[Žemaičiai]] silkių dėdavo į pusryčių košę, o miltuose pavoliotų ir ant žarijų pakepintų įtrindavo į rūgusį pieną. Nuo XX a. vid. paplito vadinama silkė „pataluose“: marinuota silkė su virtų daržovių ([[valgomoji morka|morkų]], [[burokėliai|burokėlių]]), [[svogūnas|svogūnų]], [[grybai|grybų]] garnyru.<ref>{{TLE|3|665–666}}</ref>
+{{Commons|Clupea harengus}}
+[[Vaizdas:Heringsfass.JPG|thumb|240px|left|Clupea harengus]]
 [[Kategorija:Silkiažuvės]]