Antanas Mataušas Vaisa: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 65: | Eilutė 65: | ||
{{ref}} |
{{ref}} |
||
[[Kategorija: |
[[Kategorija:Lietuvos viceministrai]] |
||
[[Kategorija:Lietuvos inžinieriai]] |
|||
09:44, 24 kovo 2015 versija
| Antanas Mataušas Vaisa | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1928 m. lapkričio 15 d. Alytuje |
| Mirė | 1995 m. gruodžio 15 d. Vilniuje |
| Sutuoktinis (-ė) | Eugenija Vaisienė |
| Vaikai | Elena, Gintvilė, Renata |
| Veikla | Lietuvos nusipelnęs ryšininkas. |
| Organizacijos | Centrinis telegrafas, Ryšių ministerija |
| Pareigos | Centrinio telegrafo vadovas, Ministro pavaduotojas (nuo 1965 m. iki 1990 m.), po kelerių metų aktyvaus darbo ir iki darbinės karjeros pabaigos – pirmasis ministro pavaduotojas. |
| Išsilavinimas | Aukštasis |
| Alma mater | Kauno politechnikos institutas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Lietuvos mokslo ir technikos valstybinė premija (1966 m) | |
Antanas Mataušas Vaisa (1928 m. lapkričio 15 d. Alytuje – 1995 m. gruodžio 15 d. Vilniuje, palaidotas Alytaus kapinėse) – nusipelnęs Lietuvos ryšininkas, ilgametis pirmasis ryšių ministro pavaduotojas.
Būdamas priėmimo eksploatuoti Valstybinės komisijos pirmininku,[1] pasirašė istorinį priėmimo eksploatuoti Vilniaus televizijos bokštą aktą.[2]
Biografija
Antanas Vaisa gimė 1928 m. lapkričio 15 d. Alytuje. 1947 m. su pagyrimu (aukso medaliu) pabaigė Alytaus 1-ąją gimnaziją, pasirinko aukštuosius technikos mokslus ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą, kur įgijo ryšininko specialybę. Su pagyrimu 1952 m. pabaigęs institutą po metų (1953 m.) pradėjo dirbti centriniame telegrafe Vilniuje, vėliau – ryšių ministerijoje. Mirė 1995 m. gruodžio 15 d. Vilniuje
Darbinė veikla
Darbinę veiklą pradėjo Centriniame telegrafe nuo inžinieriaus, vyriausiojo inžinieriaus iki Centrinio telegrafo vadovo. Būtent čia A. M. Vaisa sugebėjo techniškai pertvarkyti ryšius iš esmės – įdiegti tiesioginio automatinio sujungimo sistemą, kurios pagrindu paskui vystėsi visos buvusios Sovietų Sąjungos telegrafo ryšiai.
Nuo 1965 m. iki 1990 m. Ryšių ministerijos ministro pavaduotojas, po kelerių metų aktyvaus darbo iki darbinės karjeros pabaigos – pirmasis ministro pavaduotojas. A. M. Vaisos iniciatyva buvo plečiamas radijo bei televizijos stočių tinklas, įsisavinta spalvotos televizijos perdavimo įranga. Iniciavo ir nuo 1974 m. aktyviai dalyvavo statant Vilniaus televizijos bokštą. Būdamas priėmimo eksploatuoti Valstybinės komisijos pirmininku,[1] pasirašė istorinį priėmimo eksploatuoti Vilniaus televizijos bokštą aktą.[2]
Visuomeninė veikla
Vienas iš Lietuvos ryšių istorijos muziejaus Kaune steigėjų.
Lietuvos futbolo federacijos pirmininkas. (1963 m. – 1971 m.)
Apdovanojimai
1966 m. A. M. Vaisai už bendro naudojimo abonentinio telegrafinio ryšių kompleksinį automatizavimą buvo paskirta Lietuvos mokslo ir technikos valstybinė premija.
1996 m. pagerbti A. Vaisos atminimui Kauno technologijos universitete ryšių informatikos fakultete buvo įsteigta vardinė A. M. Vaisos stipendija.[3]
Šeima
Kartu su žmona Eugenija užaugino tris dukteris – Eleną, Gintvilę ir Renatą. Turi keturis vaikaičius.
Literatūra
- A. Basevičius „Jie kūrė Lietuvos ryšius“. Vilnius 2008 m. ISBN 978-9955-815-49-5
- Antanas Mataušas Vaisa: amžininkų prisiminimai" Vilnius: Lietuvos informatikos, ryšių ir elektronikos bendrija, 1998. ISBN: 9986857031
- Lietuvos studentų futbolo raida (1924–2009) / Vytas Jančiauskas, Gediminas Kalinauskas, Rimantas Turskis, Liuda Mikutienė. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010. – 471 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-20-551-7