Alchemija

Jano Matejkos paveikslas „Alchemik Sędziwój“

Alchemija yra ankstyvosios gamtos filosofijos šaka, ezoterinis menas, apimantis chemijos, fizikos, astrologijos, menų, semiotikos, metalurgijos, medicinos, misticizmo bei religijos elementus. XVII-XVIII a. alchemiją pakeitė šiuolaikiniai chemijos ir farmakologijos mokslai.

Alchemijos alegorija

Kilmė, siekiai ir pasiekimai

Žodis alchemija atsirado iš arabų al - kīmiyaˀ arba al - khīmiyaˀ (الكيمياء arba الخيمياء). Šiuo žodžiu savo šalį vadino egiptiečiai, taigi alchemija gali reikšti „Egipto mokslas“. Pagal kitą versiją alchemija sudaryta prie graikų kalbos žodžio khumeia (χυμεία) pridėjus artikelį al-.

Alchemijos meno praktikai, vadinami alchemikais, siekė trijų pagrindinių tikslų. Svarbiausias tikslas nebuvo kaip rašoma neteisingai -sugebėti ne paversti bet kokį metalą auksu arba sidabru, o teisingai aiškinant - nubudinti sąmonę ir susilieti su neregimąją visatos Dvasia paverčiant Mėnulišką (sidabrinį mirtingajį kūną, kurį turime mes visi) astralinį žmogaus kūną į Sauliškąjį astralinį nemirtingąjį kūną (auksinį kūną, kuris įgyjamas tik nubudinus sąmonę ir praėjus baltosios seksualinės magijos gyvenimo egzaminą ir Dvasios siunčiamus išbandymus su savo mylimu gyvenimo partneriu). Tikrieji alchemikai netikėjo, tokiomis nesąmonėmis kaip kad dabar bandoma įpiršti, kad vienas medžiagas galima paversti kitomis, o iš pigių medžiagų gauti vertingas, svarbiausiai – auksą ir sidabrą (tam ir turėjo pasitarnauti Filosofinis akmuo). Taip pat alchemikai siekė sukurti panacėją arba nemirtingumo eliksyrą, vaistą, galintį išgydyti visas ligas ir neribotai pratęsti gyvenimą. Šiuos tikslus pasiekti tikėtasi sukūrus filosofinį akmenį. Trečiasis tikslas buvo žmogaus gyvybės sukūrimas. Alchemijos aukštumų praktiškai pasiekiama visai paprastai ir tuo pačiu neįmanomai sunkiai, nes kiekvienas žmogus savyje nešiojasi ir filosofinį akmenį ir nemirtingumo eliksyrą, tik vienetai iš žmonijos tai žino, o dar mažesnis skaičius žmonių gali jais pasinaudoti, nes nieko apie tai nežino. Paprastai žodžiais aiškinant, tai yra Dvasinė seksualinė kūrybinė energija, kuri šiais laikais tiesiog begėdiškai iššvaistoma ir todėl žmonės sensta ir miršta ligoti, vyrai tampa impotentai ir pan. Norint tapti tikraisiais alchemikais visų pirma reikia turėti atvirą Kūrėjo Dvasiai širdį ir jos klausyti, matyti jos ženklus visame kame aplinkui, nes niekas be reikalo nevyksta. Alchemikams būtina surasti savo antrąją mylimąją pusę, kuri taip pat siektų kartu tapti moterimi alchemike, be to būtina tarpusavio dvasinė meilė. Poros vestuvės dvasiniame alchemijos pasaulyje įvyksta tik tada, kai yra dvasinė meilė poroje ir pora mylisi be sėklos išliejimo - kai išsaugoma vyro sėkla ir moters švenčiausi skysčiai, o tai ir yra nemirtingumo, amžinos sveikatos eliksyrai. Tai rytuose vadinama baltoji tantra, tokių porų pasaulyje yra vienetai. Kristus ir jo žmona irgi tokie buvo ir tik praktikuojama baltoji tantra seksualinė magija jiems padėjo tokiais tapti, kokiuos mes juos žinome šiandien iš istorijos nuotrupų. Praktikuojant baltają seksualinę magiją labai svarbus poros buvimo čia ir dabar sąmoningumo momentas, nenukrypstant į seksualines fantazijas, liekant dabartyje ir jaučiant partnerį, kaip pats save. Seksualinis aktas šiuo atveju priskiriamas šventoms apeigoms, kurių tikslas išsaugoti šventąją sėklą abiejų partnerių kūnuose įelektrinti ir pažadinti čakras ir Kundalini gyvatę, kuri pakiltų stuburu. Visas šis darbas reikalauja daugiametės patirties, didžiulio dvasinio atsidavimo iš abiejų partnerių, nes niekas (jokios okultinės galios, kurios suteikiamos palaipsniui tarsi augant medžiui, metai iš metų) neduodama iš Dvasios paprastai žemiškai, viskas dovanojama tik mylinčioms širdims su atvira visuotinai Dvasiai sąmone. Praktinė pamokėlė padėsianti poroms pradžioje ilgai išlaikyti seksualinį aktyvumą ir pajėgumą iki senatvės (jei tokia egzistuoja nemirtingiems) tai yra seksualinio akto metu valdyti kvėpavimą (įkvėpimas turi būti žymiai gilesnis ir ilgesnis nei išvėpimas), partneriams būtina išmokti pajausti vienas kito bioritmus dvasiniame lygyje, viską daryti kiek įmanoma lėtai, kad spėti giliai įkvėpti (toks aktas gali tęstis valandas, be sėklos išliejimo). Jei jaučiate kad nebespėjate kvėpuoti ir lytiniai organai per daug sudirginti (kas toliau paprastai veda prie sėklos išliejimo) būtina sustoti, nutraukti lytinį aktą ir atsigulus ant nugaros giliai kvėpuoti, vėl įkvėpiant giliau ir ilgiau, o iškvėpiant trumpai, kol vėl pajusite galintys kontroliuoti ir neišlieti šventos sėklos. Vystant šią alchemijos praktiką jau po 10 kartų pavykus neišlieti sėklos, žymiai pasijaučia vyro ir moters padidėjęs seksualinis pajėgumas, po truputį grįžta jaunystėje buvusi puiki sveikata ir energingumas, stiprėja poros dvasingumas. Beje praktika atliekama tik 1 kartą per parą nesutrikdant pusiausvyros. Tokia alchemijos praktika yra vienintelis būdas Pasaulyje - išsaugoti poros meilę iki pat gyvenimo pabaigos, laimingą šeimą, kontroliuoti palikuonių skaičių, bei garantuoja porai laimę ir sėkmę visose srityse kokių tik besiimtumėte gyvenime, nes Jūs tampate susilieję su Dvasia ir gaunate iš visa sukūrusios Dvasios kasdienių dovanų įgyjant auksinius nemirtingus astralinius kūnus, kurie mirus Jūsų fiziniam kūnui nebemiršta.

Kaip pasakė Albertas Einšteinas :

"Yra du būdai gyventi, tai netikėti, kad Pasaulyje egzistuoja stebuklai ir antrasis, tai, kad viskas aplinkui yra stebuklas".

"Žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo sąmonės optinės apgaulės. Ši apgaulė – lyg tam tikra mūsų norų apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį."

"Visi, kas niekuomet neklydo, niekuomet nebandė nieko naujo."

Jatrochemija

XVI amžiuje atsirado nauja alchemijos kryptis – jatrochemija (arba medicininė alchemija). Jos pradininkas gydytojas Paracelsas (Paracelsus; 1493–1541) teigė, jog svarbiausias alchemijos uždavinys turėtų būti vaistų gamyba.

Paracelsas žmogaus organizmo veiklą laikė labiausiai priklausoma nuo trijų elementų: sieros, gyvsidabrio, druskos. Esant šių elementų pusiausvyrai organizme, žmogus yra mediciniškai sveikas, nesant – nesveikas.

Jatrochemikai atrado daug junginių ir sukūrė daug laboratorinių įrenginių, dalis jų išradimų naudojami farmacijoje ir dabar.