Elžbieta Sofija Hohencolern: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 37: | Eilutė 37: | ||
[[Kategorija:Hohencolernai]] |
[[Kategorija:Hohencolernai]] |
||
[[Kategorija:Radvilos]] |
[[Kategorija:Radvilos]] |
||
[[ru:Елизавета София Бранденбургская (1589—1629)]] |
|||
[[ru:Category:Elisabeth Sophie of Brandenburg (1589-1629)]] |
21:29, 2 gruodžio 2014 versija
Elžbieta Sofija Hohencolern | |
---|---|
Hohencolernai | |
Hohencolernų herbas | |
Gimė | 1589 m. birželio 4 d. Berlynas |
Mirė | 1629 m. gruodžio 24 d. (40 metų) Frankfurtas |
Tėvas | Joganas Georgas |
Motina | Elžbieta Angaltskaitė |
Sutuoktinis (-ė) | Jonušas Radvila |
Vaikai | Boguslavas Radvila, Francas Erdmanas Saksen-Lauenburgas |
Vikiteka | Elžbieta Sofija Hohencolern |
Elžbieta Sofija Hohencolern (vok. Elisabeth Sophie von Brandenburg; 1589 m. birželio 4 d., Berlynas – 1629 m. gruodžio 24 d., Frankfurtas) – Brandehburgo princesė, ištekėjus – kunigaikštienė Radvilienė ir Saksen-Lauenburgo hercogienė.
Biografija
Elžbieta Sofija – Branderburgo kurfiursto Jogano Georgo ir jo trečios žmonos Elžbietos Angaltskaitės duktė, kunigaikščio Joachimo Ernesto Angaltskio anūkė.
Pirmą kartą Elžbieta Sofija ištekėjo 1613 m. kovo 27 d. už Jonušo Radvilos Berlyne. 1628 metais Elžbieta Sofija pardavė skirtas jai valdas – miestą ir Lichtenbergo pilį Baireito kunigaikštystėje savo broliui markgrafui Kristianui Hohencolernui. Kunigaikštis Jonušas 1617 metais įgijo valdas savo žmonai našlystės atvejui už 100 tūkstančių guldenų iš Valdenfelcų.
Antruoju Elžbietos Sofijos vyru 1628 m. vasario 27 d. tapo Julius Henrikas Saksen-Lauenburgas. Elžbieta Sofija palaidota Šv. Marijos bažnyčioje, Frankfurte.
Vaikai
Nuo pirmos santuokos Elžbieta Sofija pagimdė sūnų Boguslavas Radvila (1620–1669), kuris vedė princesę Aną Mariją Radvilaitę (1640–1667). Antroje santuokoje taip pat gimė sūnus Francas Erdmanas Saksen-Lauenburgas, vedęs princesę Sibilę Hedvygą Saksen-Lauenburgę (1625–1703).
Literatūra
- F. A. W. Dünnemann: Stammbuch der brandenburgisch-preussischen Regenten, Nauck, 1831, S. 105
- Christian von Stramberg, Anton Joseph Weidenbach: Denkwürdiger und Nützlicher rheinischer Antiquarius, Band 1, Teil 3, R. F. Hergt, 1853, S. 338