Imuninė sistema

Šį straipsnį yra pasiūlyta išskirti į du ar daugiau straipsnių! Neakivaizdžias priežastis, dėl kurių palikta ši žymė, galite sužinoti ir aptarti aptarime (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

'Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Straipsniai Limfinė sistema, Imunitetas, Imuninė sistema kartoja tą pačią informaciją. Kryžminės nuorodos nevienareikšmės, netvarkingos. Straipsniai apie blužnį, tarpuplaučio liauką, kaulų čiulpus, kitus juose minimus imuninės - limfinės sistemos organus irgi atkartoja informaciją ir yra nepilni. Šiuos visus straipsnius reikia apjungti ir sudėlioti informaciją kur priklauso, sutvarkyti vidines nuorodas, suvienodinti terminologiją' Jei galite, sutvarkykite.

Skenuojančio elektroninio mikroskopo nuotrauka. Matomas neutrofilas (geltonas), praryjantis juodligės bakteriją (oranžinė).

Imuninė sistema – žmogaus ir kitų gyvūnų organų ir audinių sistema, apsauganti organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų ir kitokių svetimkūnių. Imuninės sistemos ląstelės taip pat padeda atsikratyti užkrėstų, senų ar sergančių organizmo ląstelių, įskaitant vėžines ląsteles. Kartais apsaugos mechanizmas sugenda ir imunitetas puola savo organizmo ląsteles. Šis atvejis vadinamas autoimunine liga. Jos pavyzdžiai yra šie: išsėtinė sklerozė, sisteminė raudonoji vilkligė ir kai kurios diabeto formos. Alergija tai yra kitas atvejis, kai imunitetas reaguoja į nereikšmingas ir paprastas medžiagas, vadinamas alergenais.

Pagrindinės imuninės sistemos dalys:

• Apsauginiai (mechaniniai) barjerai
• Kraujas
• Limfa
• Limfiniai audiniai
• Kaulų čiulpai
• Užkrūčio liauka (čiobrialiaukė)
• Blužnis
• Tonzilės

Imunologijos istorija

Imunologija – mokslas, tiriantis imuninės sistemos sandarą bei funkcijas. Imunitetas pirmą kartą paminėtas 430m. pr. Kr., maro Atėnuose metu. Tukididas iš Atėnų pastebėjo, jog žmonės, kurie pasveiko nuo praeito ligos protrūkio, galėjo slaugyti sergančiuosius, patys antra kartą nebesusirgdami. XVIIIa. Pjeras Luisas Mopertis atliko eksperimentus su skorpijono nuodais ir pastebėjo, kad kai kurie šunys ir pelės buvo jiems atsparūs. Šiuos bei kitus įgyto imuniteto pastebėjimus vėliau panaudojo Luji Pasteras, kurdamas skiepų technologiją bei mikrobinę ligų teoriją. L. Pastero teorija paneigė kitas tuometines ligų teorijas, pavyzdžiui, “miazmos” (žalingų garų arba blogo oro) teoriją. Tačiau 1891m. Robertas Kochas įrodė, kad infekcines ligas sukelia mikroorganizmai, ir už tai 1905m. buvo apdovanotas Nobelio premija. 1901m., kuomet Volteris Rydas atrado geltonosios karštinės virusą, buvo patvirtinta, jog virusai yra žmogaus patogenai. Iki XIXa. pab. imunologija padarė didžiulę pažangą sparčiai vystantis humoralinio ir ląstelinio imuniteto mokslams. Ypatingai svarbus buvo Polo Erlicho darbas, kuriame pateikta antigenų ir antikunų reakcijos specifiškumą paaiškinanti teorija. Šis indėlis, prisidedantis prie humoralinio imuniteto aiškinimo, buvo pastebėtas ir 1908m. apdovanotas Nobelio premija, kartu apdovanojant ir ląstelinio imuniteto atradėją I.Mečnikovą.

Baltosios kraujo ląstelės

Vienos svarbiausių imuninės sistemos veikloje yra baltosios kraujo ląstelės (leukocitai):

• Neutrofilai
• Bazofilai
• Eozinofilai
• Monocitai ir Makrofagai
• Dendritinės ląstelės

ir

• Limfocitai, dar skirstomi į:
  • B ląsteles
  • T ląsteles
  • Natūralios žudikės

Be baltujų kraujo ląstelių, trombocitai taip pat labai svarbus imuninei organizmo apsaugai užtikrinti. Kartu su fibroblastais trombocitai padeda užtraukti žaizdas ir užkirsti kelią į organizmą plūstantiems patogenams.

Leukocitai, kaip ir kitos kraujo ląstelės, yra gaminamos raudonuosiuose kaulų čiulpuose iš tų pačių kamieninių ląstelių.

Neutrofilai, makrofagai ir eozinofilai veikia kaip fagocituojančios ląstelės, kurios „praryja“ į organizmą patekusius svetimkūnius, negyvas ar pažeistas ląsteles. Makrofagai ir monocitai iš kaulų čiulpų keliauja tiesiai į viso organizmo audinius, kur jie patys pirmieji susiduria su svetimkūniais (monocitai, reikalui esant diferencijuoja į makrofagus). Makrofagai atpažįsta išskirtinias daleles ant bakterijų ir kitų mikroorganizmų paviršiaus, todėl aptikę svetimkūnį greitai jį fagocituoja ir sunaikina. Taip pat makrofagai siunčia aktyvuojančius signalus T ląstelėms taip „įjugdami“ aktyvų imunitetą. Panašiai veikia ir neutrofilai, tačiau jie cirkuliuoja kraujyje, kol gauna signalus migruoti į infekcijos regionus. Eozinofilai taip pat fagocituoja svetimkūnius, tačiau tik tuos, kurie jaau pažymėti limfocitų išskirtais antikūnais.

Bazofilai atsakingi už normalų kraujo krešėjimą. Jų dėka esant išoriniams kūno pažeidimams greitai užkertamas kelias infekcijoms patekti į organizmą.

Limfocitai – labiausiai specializuotos imuninės sistemos ląstelės. Jų būna trejopų: B, T limfocitai ir taip vadinamos natūralios žudikės (angl. natural killer cells (NK cells)). T ląstelės atpažįsta ir sunaikina svetimus antigenus; B ląstelės gamina antikūnius skirtingiems antigenams; ląstelės žudikės sunaikina svetimas ląsteles suardydamos jų membraną.

Imuninės sistemos organai ir audiniai

Apsauginiai (mechaniniai) barjerai

Apsauginiai (mechaniniai) barjerai - organizmo ląstelės ir audiniai , kurie saugo nuo mikroorganizmų įsiskverbimo į audinius arba trukdo jiems išplisti. Sąlygiškai skiriami išoriniai ir vidiniai barjerai. Išoriniai barjerai: oda, akių, nosies, burnos ertmės, skrandžio ir kitų organų gleivinė, dėl turimos hialurono rūgšties, lizocimo, betalizino ir kt. saugo organizmo audinius nuo mikroorganizmų įsiskverbimo. Vidiniai barjerai: limfa, limfiniai audiniai, limfoidiniai telkiniai, blužnis.

Limfa ir jos audiniai

Limfa surenka audinių skysčio perteklių kartu su jame esančiais svetimkūniais. Tai papildoma apsauga nuo užkrato. Limfagyslėmis skysčiai patenka į limfmazgius, kuriuose gausu limfocitų.

Limfmazgiai – (nodi lymphatici) mazgo pjūvyje gerai matomos tamsesnė žievinė ir šerdinė medžiagos. Šias medžiagas sudaro lifoidinis audinys. Žievinėje medžiagoje yra daug limfocitų. Limfmazgiai veikti kaip limfos filtras. Limfmazgiai yra randami visame organizme. Jie daugiausia sudaryti iš T ląstelių, B ląstelių, dendritinių ląstelių ir makrofagų ir į šiuos mazgus nuteka skysčiai iš beveik viso žmogaus organizmo. Limfmazgiuose antigenai yra filtruojami iš limfos, o jau filtruota limfa grįžta į apytaką. Panašiai kaip blužnyje, makrofagų ir dendritinės ląstelės, surinkusios antigenus, perduoda svetimkūnius T ir B ląstelėms, prasideda imuninis atsakas.

Blužnis

Blužnis – maišelis pilvo ertmėje šalia skrandžio. Šis organas – baltujų kraujo kūnelių talpykla; esant infekcijai iš blužnies išleidžiami limfocitai imasi priemonių ją pašalinti. Tai yra imuninės sistemos organas, sudarytas iš T-ląstelių, B-ląstelių, NK ląstelių, makrofagų, dendritinių ląstelių ir raudonųjų kraujo kūnelių. Blužnis veikia kaip kraujo filtras ir sugauna antigenus (pašalines medžiagas) iš kraujo, tekančio pro blužnį. Kai makrofagai ir dendritinės ląstelės per kraują atneša antigenus į blužnį, B ląstelės, esančios blužnyje, aktyvuojasi ir gamina didelius antikūnų kiekius. Blužnis taip pat yra vieta, kurioje sunaikinami seni raudonieji kraujo kūneliai.

Blužnies pašalinimas iš organizmo neturi ypatingų pasekmių, tačiau imuninis atsakas esant užkratui tampa silpnesnis.

Užkrūčio liauka

Užkrūčio liauka arba čiobrialiaukė (angl. thymus gland) randama krūtinės ląstoje netoli širdies. Šis organas – svarbi T limfocitų brandinimo vieta. Nors šios ląstelės, kaip ir kiti baltieji kraujo kūneliai gaminamos raudonuosiuose kaulų čiulpuose, tačiau savo savybes įgija būtent šioje liaukoje. Užkrūčio liauka gamina imuninės sistemos ląsteles arba limfocitus. Ši plokčia, dviskiltė liauka yra viršutiniame krūtinės regione, virš širdies. Ji aktyviausiai gamina limfocitus kol organizmas yra dar vaikas. Čiobrialiaukės pagrindinė funkcija yra gaminti brandžias T-ląsteles. Nesubrendusios ląstelės, pagaminami kaulų čiulpuose, migruoja į užkrūčio liauką, kur vyksta brandinimo procesas. Šis procesas išskiria į kraują tik naudingas T ląsteles, o ląstelės, kurios susijusios su neigiama autoimunine reakcija yra sunaikinamos.

Kaulų čiulpai

Nors kaulų čiulpai nėra organas, tačiau jie yra gyvybiškai svarbūs žmogaus imunitetui. Visos žmogaus imuninės sistemos ląstelės formuojasi kaulų čiulpuose kraujodaros proceso metu. Kaulų čiulpai yra atsakingas už svarbių imuninės sistemos ląstelių, pavyzdžiui, B ląstelių, granulocitų ir NK ląstelių gamybai. Jie taip pat gamina raudonuosius kraujo kūnelius ir trombocitus.

Kraujas

Kraujyje cirkuliuoja įvairios ląstelės, tarp jų T ir B limfocitai, trombocitai, eozonofilai, bazofilai, monocitai, turinčios tam tikrą svarbą imunitetui.

Tonzilės

Tonzilės turi tam tikrų ypatybių, būdingų tiek centriniams, tiek periferiniams limfoidiniams organams. Jos turi imuninę reikšmę burnai, nosiaryklei ir viršutiniams kvėpavimo takams apsaugoti.

Lygmeninė apsauga

Imuninė sistema augančiu specifiškumu apsaugo organizmus nuo infekcijų. Fiziologiniai barjerai apsaugo nuo tokių patogenų, kaip bakterijos ar virusai, patekimo į organizmą. Jei patogenai pralaužia šiuos barjerus, įgimtas imunitetas sukelia skubų, tačiau nespecifinį atsaką. Įgimtas imunitetas pasireiškia visuose augaluose ir gyvūnuose. Jei patogenams pavyksta išvengti įgimtos reakcijos, stuburiniai įgauna antro lygmens apsaugą – įgytą imuniteta, kurį suaktyvina įgimtas atsakas. Imuninė sistema infekcijos metu pritaiko atsaką, kad pagerintų patogenų atpažinimą. Po to, kai patogenas yra pašalinamas, šis pagerintas atsakas išsaugomas imunologinėje atmintyje. Tai leidžia įgytam imunitetui greičiau ir stipriau kovoti su patogenais, kiekvieną kartą jiems patekus į organizmą.

Šaltiniai

• Valerie C. Scanlon, Tina Sanders (2007). Essentials of Anatomy and Physiology (5th ed.). F. A. Davis Company, Philadelphia
• Peter Parham (2009). The immune system (3rd ed.). Garland Science, London