Lietuvninkai: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

23:13, 22 spalio 2014 versija

Apie Klaipėdos miesto rajoną žr. Lietuvninkai (Klaipėda).

Lietuvininkai – savita etninė grupė, susiformavusi XVI a. ir gyvenusi Rytprūsių provincijos šiaurės rytinėje dalyje – Įsručio, Labguvos, Ragainės, Tilžės, Tepliavos, Klaipėdos apskrityse. Jų gyvenama teritorija buvo vadinama Lietuvos provincija, Lietuva, Prūsų Lietuva, nuo XIX–XX a. sandūros paplito Mažosios Lietuvos pavadinimas. Dar vadinami Prūsų lietuviais, mažlietuviais.

Žodžiai lietuvninkas ir lietuvis ilgą laiką buvo sinonimai. Lietuvninkai (Литовники) minimi jau Pskovo antrojo metraščio 1341 m. įraše (а сам Олгерд подим брата своего Кестоутия и мужь своих Литовников). Pskovo trečiajame metraštyje, ryšium su 1262 m. įvykiais, lietuvninkas (Литовник) minimas vietoj atitinkamoje Pskovo antrojo metraščio vietoje minėto žodžio litvinas (литвин).

Pirmojoje lietuviškoje knygoje (1547 m. Katekizme) Martynas Mažvydas kreipiasi į lietuvninkus ir žemaičius. Čia visur lietuvninkai – tiesiog etnonimo lietuviai variantas. Tačiau, laikui bėgant, Lietuvoje įsigalėjo etnonimas lietuvis, o Prūsų Lietuvoje, ypač nuo XIX a. pab., išpopuliarėjo savivardis lietuvninkas. Ypač šį pavadinimą išpopuliarino Jurgis Zauerveinas eilėraščiu „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris su kompozitoriaus S. Šimkaus 1908 m. parašyta melodija laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu.

Nuo XX a. 8 dešimtmečio terminas lietuvininkai įsigalėjo Lietuvos istoriografijoje kaip specifinės lietuvių etnografinės grupės, kuri skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių tikėjimu, papročiais, dialektu, pavadinimas.

Nuorodos

XX a. pr. lietuvininkai Brockhaus'o enciklopedijoje (rus.)

Kalbėjo visomis Lietuvių kalbos tarmėmis.

@@ Eilutė 1: / Eilutė 1: @@
 :: ''Apie Klaipėdos miesto rajoną žr. [[Lietuvninkai (Klaipėda)]]''.
 [[Vaizdas:Image-Prussia ethnicity.JPG|thumb|250px|Lietuvininkų gyvenamos žemės Rytų Prūsijos žemėlapyje]]
-'''Lietuvininkai''' – lietuvių savivardis, paplitęs vakarinėse lietuvių žemėse, grubiai imant kairiame Nemuno krante. Iki 16 amžiaus lietuvininkai įvairiuose raštuose iškraipytai, kartais be l žodžio pradžioje minimi kaip ''letowini'','' jetwingi, ''getae ir pan. 20a. pirmoje pusėje galbūt dėl vokiečių ir lenkų politinių siekių be jokių rimtų įrodymų lietuvininkus klaidingai kai kada imta laikyti savita [[etninė grupė|etnine grupe]], susiformavusia tik 16a. iš imigrantų iš dešiniojo Nemuno kranto. Jokie vienalaikiai šaltiniai nepateikia net užuominų kad Prūsijos lietuvininkai būtų ne autochtonai. 16a. atsirado ne lietuvininkų etninė grupė o tik raštija, pagaliau teisingai pateikusi savo tautos savivardį. Lietuvininkai nuo seno gyveno [[Rytprūsiai|Rytprūsių]] provincijos šiaurės rytinėje dalyje – [[Černiachovskas|Įsručio]], [[Labguva|Labguvos]], [[Ragainė]]s, [[Tilžė]]s, [[Tepliava|Tepliavos]], [[Klaipėda|Klaipėdos]] apskrityse. Jų gyvenama teritorija buvo vadinama ''Lietuvos provincija'', ''Lietuva'', ''Prūsų Lietuva'', nuo XIX–XX a. sandūros paplito [[Mažoji Lietuva|''Mažosios Lietuvos'']] pavadinimas. Dar vadinami ''Prūsų lietuviais'', ''mažlietuviais''.
+'''Lietuvininkai''' – savita [[etninė grupė]], susiformavusi XVI a. ir gyvenusi [[Rytprūsiai|Rytprūsių]] provincijos šiaurės rytinėje dalyje – [[Černiachovskas|Įsručio]], [[Labguva|Labguvos]], [[Ragainė]]s, [[Tilžė]]s, [[Tepliava|Tepliavos]], [[Klaipėda|Klaipėdos]] apskrityse. Jų gyvenama teritorija buvo vadinama ''Lietuvos provincija'', ''Lietuva'', ''Prūsų Lietuva'', nuo XIX–XX a. sandūros paplito [[Mažoji Lietuva|''Mažosios Lietuvos'']] pavadinimas. Dar vadinami ''Prūsų lietuviais'', ''mažlietuviais''.
+Žodžiai ''lietuvninkas'' ir ''lietuvis'' ilgą laiką buvo sinonimai. Lietuvninkai (''Литовники'') minimi jau [[Pskovas|Pskovo]] antrojo [[Metraštis|metraščio]] [[1341]] m. įraše (''а сам Олгерд подим брата своего Кестоутия и мужь своих Литовников''). Pskovo trečiajame metraštyje, ryšium su [[1262]] m. įvykiais, ''lietuvninkas'' (''Литовник'') minimas vietoj atitinkamoje Pskovo antrojo metraščio vietoje minėto žodžio ''litvinas'' (''литвин'').
-Archeologiniai duomenys rodo žemes tarp Vyslos ir Nemuno buvus turtingiausia baltų civilizacijos dalimi dar nuo bronzos amžiaus. Senasis religinis visų lietuvių centras Romuva buvo lietuvininkų krašte. Panašu kad ir politinis Lietuvos centras iki 1260 metų ar net iki 13 a. paskutinio ketvirčio buvo kairiajame Nemuno krante.
-Ilgą laiką žodžiai ''lietuvininkas'' ir ''lietuvis'' buvo sinonimai. Lietuvos vardo paminėjimas 1009 metais sietinas su įvykiais lietuvininkų krašte. Lenkų kronika mini "krikštytą prūsų karalių" Mindaugą (Mendolphus) pasitraukus nuo jį skriaudusio vokiečių ordino "pas lietuvius" 1260m. Yra duomenų kad Gediminas buvo sūduvių kilmės. Lietuvininkai (''Литовники'') minimi ir [[Pskovas|Pskovo]] antrojo [[Metraštis|metraščio]] [[1341]] m. įraše (''а сам Олгерд подим брата своего Кестоутия и мужь своих Литовников''). Pskovo trečiajame metraštyje, ryšium su [[1262]] m. įvykiais, ''lietuvninkas'' (''Литовник'') minimas vietoj atitinkamoje Pskovo antrojo metraščio vietoje minėto žodžio ''litvinas'' (''литвин''). Vytautas didysis lietuvininkų kraštą laikė savo tėvonija, kurį laiką ten gyveno su savo žmonėmis ir kariauna. Lietuvininkų kraštas nuo Lietuvos valstybės siena pirmąkart atskirtas 1422 metais Melno sutartimi, nuo tada iš vienos Lietuvos atsirado dvi.
 Pirmojoje lietuviškoje knygoje ([[1547]] m. [[Katekizmas|Katekizme]]) [[Martynas Mažvydas]] kreipiasi į lietuvninkus ir [[Žemaičiai|žemaičius]]. Čia visur lietuvninkai – tiesiog etnonimo ''lietuviai'' variantas. Tačiau, laikui bėgant, Lietuvoje įsigalėjo etnonimas ''lietuvis'', o Prūsų Lietuvoje, ypač nuo XIX a. pab., išpopuliarėjo savivardis ''lietuvninkas''. Ypač šį pavadinimą išpopuliarino [[Jurgis Zauerveinas]] eilėraščiu „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris su kompozitoriaus [[Stasys Šimkus|S. Šimkaus]] [[1908]] m. parašyta melodija laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos [[himnas|himnu]].