Baltijos Antantė

Baltijos šalys 1920 m.

Baltijos Antantė - (latviškai: Baltijas Antante, estiškai: Balti liit) – Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių diplomatinė sąjunga, sukurta 1934 m. rugsėjo 12 d. ir egzistavusi iki šių valstybių nepriklausomybės netekties.

Baltijos Antantės kūrimas turėjo keturis etapus. Svarstyti du pagrindiniai Baltijos Antantės variantai: didžioji Baltijos Antantė (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija) ir mažoji Baltijos Antantė (Estija, Latvija, Lietuva).

Pirmasis etapas, 1919-1923 m.

1919 m. rugsėjo 14—15 d. Taline įvyko Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos vyriausybių vadovų ir užsienio reikalų ministrų konferencija, skirta nuostatoms subendrinti taikos derybose su Sovietų Rusija. Kitoje konferencijoje, kuri nuo rugsėjo 29 iki spalio 1 d. vyko Tartu, buvo nuspręsta nepradėti separatinių taikos derybų ir nepasirašyti separatinių taikos sutarčių. Karo su bermontininkais metu lapkričio 11–19 dienomis Estijos, Latvijos ir Lietuvos delegacijos bei stebėtojai iš Lenkijos ir Suomijos vėl susitiko Tartu.

Didžiąją Baltijos Antantę mėginta kurti dar 1920 m. rugpjūčio 31 d., kai Bulduriuose (Jūrmala, Latvija) buvo pasirašyta "Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis", tačiau įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei netrukus prasidėjęs karas dėl Vilniaus šią sutartį sužlugdė. Lietuva prieštaravo ir Ukrainos dalyvavimui, argumentuodama tuo, kad Ukraina nesanti Baltijos šalis. Be to, Ukrainos įtraukimu Lietuva vengė suerzinti Rusiją ir netekti jos paramos konflikte su Lenkija.

1921 m. liepos 7 d. Taline pasirašyta Latvijos ir Estijos savitarpio gynybos sutartis, taip pat Laikinas Estijos ir Latvijos Generalinių štabų susitarimas.

Antrasis etapas, 1923-1934 m.

1923 m. lapkričio 1 d. Taline pasirašyta Latvijos ir Estijos Respublikų gynybinė sąjungos sutartis.

Nacistinė Vokietija 1933 m. spalį pasitraukė iš Tautų Sąjungos ir nusprendė gerinti santykius su Lenkija. 1934 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartis, vėliau pavadinta Hitlerio-Pilsudskio paktu. 1934 m. gegužės 5 d. buvo atnaujinta Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartis, pasirašyta dar 1932 m. liepos 25 d. Visa tai vertė Lietuvą ieškoti naujų sąjungininkų Baltijos šalyse, nes iki tol dėl Lenkijos agresijos Lietuva savo nepriklausomybės garantais laikė Rusiją ir Vokietiją. Palankias sąlygas labiau suartėti su Baltijos šalimis sudarė ir glaudūs Lietuvos bei Latvijos ir Estijos visuomeniniai kontaktai, kuriuos plėtojo "Lietuvių ir latvių vienybės draugijos", "Lietuvių ir estų vienybės draugijos" veikla.

Trečiasis etapas, 1934-1939 m.

1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje buvo pasirašyta „Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis“. Ją pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis (1898), Latvijos URM generalinis sekretorius Vilhelmas Munteris ir Estijos užsienio reikalų ministras Juliusas Seljama. Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose. Trečiajame straipsnyje buvo pripažintas specifinių problemų, kuriems netaikomi pirmojo straipsnio įsipareigojimai, egzistavimas – turėta galvoje su Lietuva susijusi Vilniaus problema. Slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. "Estijos ir Latvijos sąjungos organizavimo sutarties" 6-ojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.

Sutartimi buvo numatyta rengti nuolatines užsienio reikalų ministerijų konferencijas, kurios įvyks mažiausiai dukart per metus, iš eilės kiekvienos trijų valstybių teritorijoje. Iš viso 1934-1940 m. įvyko 11 tokių konferencijų (paskutinioji – 1940 m. kovo 14-16 d. Rygoje).

Ketvirtasis etapas, 1939-1940 m.

Aštrėjanti tarptautinė situacija Europoje tris Baltijos šalis skatino apsibrėžti savo pozicijas. Devintojoje konferencijoje buvo deklaruotas trijų Baltijos valstybių neutralumo laikymasis. Vienuoliktoji konferencija svarstė galimybes riboti sovietų karinio kontingento skaičių Latvijoje ir Estijoje.

1920-1939 m. neišspręstas Vilniaus klausimas neleido šiai diplomatinei sąjungai išaugti iki karinio aljanso, nors tokių ketinimų būta. 1935 m., paaštrėjus Lietuvos santykiams su Vokietija dėl Klaipėdos, Lietuva paprašė Latvijos ir Estijos paramos. Sąjungininkės palaikė Lietuvą, įsipareigodamos nesudaryti nepuolimo sutarties su Vokietija, jei toji nesutiks sudaryti tokios sutarties su Lietuva. Tačiau kai 1939 m. kovo 20 d. Vokietija ultimatumu pareikalavo iš Lietuvos atsisakyti Klaipėdos, Latvija ir Estija atsisakė kaip nors padėti Lietuvai. Prieš tai Lenkijos ultimatumo Lietuvai metu (1938 m. 03 17) Latvija raginusi Lietuvą "rasti modus vivendi su Lenkija". Visą pirmosios nepriklausomybės laikotarpį Vilniaus klausimą Latvija ir Estija laikė dvišale Lietuvos ir Lenkijos problema, vadovaudamosi nuostata, jog dėl mažos kaimynės (Lietuvos) netikslinga gadinti santykių su didele kaimyne (Lenkija). Pačios Lenkijos politika Latvijos ir Estijos atžvilgiu buvo visiškai kitokia nei politika su Lietuva. (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų į buvusius Lenkų Infliantus, t.y. Latgalą).

Konferencijos

1. Talinas, 1934 11 30 – 12 02
2. Kaunas, 1935 05 06-08
3. Ryga, 1935 12 09-11
4. Talinas, 1936 05 07-09
5. Ryga, 1936 12 09-10
6. Kaunas, 1937 07 01-03
7. Talinas, 1937 12 09-11
8. Ryga, 1938 06 10-11
9. Kaunas, 1939 02 01-03
10. Talinas, 1939 12 07-08
11. Ryga, 1940 03 14-16

(#) (Numatyta, bet neįvykusi) Kaunas, 1940 09

Sutarties naikinimas

Sutartis buvo pasirašyta 10 metų laikotarpiui. 9-tas straipsnis teigė, jog, jei sutartis nebus atšaukta vienos iš šalių metai iki termino pabaigos, "ji bus pratęsta tyliu sutikimu, kol nustos galios, vieniems metams išėjus po vienos Susitariančių Šalių atsisakymo nuo jos".

De facto sutartis galiojo iki 1940 m. sovietinės okupacijos. 1940 m. liepos 1 d. Latvijos "liaudies vyriausybės" posėdyje Baltijos Antantės sutartis buvo anuliuota. Estijos ir Lietuvos "liaudies vyriausybės" tai padarė savo 1940 m. liepos 2 d. posėdžiuose. Lietuvos Ministrų Tarybos posėdyje dalyvavo M. Gedvilas (posėdžio pirmininkas), gen. V. Vitkauskas, P. Pakarklis, S. Papeikis, L. Koganas, E. Galvanauskas, K. Didžiulis, P. Glovackas ir A. Adomauskas.

Šaltinis

• Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Dokumentų rinkinys. Parengė Zenonas Butkus. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008.